"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.

"Ar iš balos tas gražumas" nuotraukų paroda jau Vilniuje

Besirūpindami buveinių baliniams vėžliams bei varliagyviams atkūrimu, Lietuvos gamtos fondo darbuotojai sumanė surengti nuotraukų parodą. Paskelbus konkursą, per dvi savaites buvo gauta daugiau nei 300 nuotraukų (2 iš jų-mano). Tačiau paroda negali būti guminė, ir visgi galiausiai buvo atrinktos dvidešimt kelios nuotraukos (manosios nepateko, matyt, nepanaši į varlę buvau:-) ). Pagrindinė parodos idėja yra atkreipti visuomenės dėmesį į tokių padarų grožį (ne veltui ši paroda ir vadinasi "Ar iš balos tas gražumas"). Jau nekalbant apie tai, kad tokie gyvūnai dar yra įdomūs bei naudingi. Dauguma pasaulio roplių bei varliagyvių rūšių yra ant išnykimo ribos. Lietuvoje ropliams ir varliagyviams saugoti yra išskirta apie 100 ha. Didelė saugoma teritorija yra Lazdijų rajone, Metelių regioniniame parke. Lietuvoje gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš jų 8 yra saugomos pagal ES direktyvas, iš tų 8 net 5 yra Lietuvos Raudonojoje knygoje. O Dzūkija yra šiauriausias Europos regionas kur natūraliai gyvena baliniai vėžliai, tenais vadinami "geležine varle" ir kažkada, pasak vietinio gyventojo, buvę dydžiu sulig kepure. Balinio vėžlio patelė padeda iki 15 kiaušinių gegužės mėnesį, rudenį išsiritę vėžliukai žiemoja ir pavasarį ropoja instinkto vedami prie vandens. Ne visi, deja, sėkmingai.

Čia kad visiems būtų aišku kada įkurta gamtos mokslų katedra.

Autorius: Tomas Kizas.

Autorius: Marius Karlonas.

Autorė: Nomeda Vėlavičienė.

Vasssilisssa Gražiausssiausssioji :-)

Parodos atidaryme dalyvavę žmonės noriai fotografavosi prie parodos eksponatų. Praeiviai taip keistai nužvelgdavo :-) Dabar steigiasi ir Lietuvos herpetologų draugija. Tikiuosi įstoti. Tada laukite reportažų iš balų ir melioracijos griovių. Gal žinote, kur graibštus nebrangiai parduoda?

Parodą apžiūrėti galite VU Gamtos mokslų fakultete, esančiame Čiurlionio gatvėje, Vilniuje. Paroda yra koridoriuje, todėl baladotis į užrakintas duris neteks. Morališkai nusiteikite, jeigu norėsite užkąsti kavinėje-jums į akis žvelgs stumbro iškamša.

Su meile,

Kūtvėla Varliakojytė

P.S. Čia buvo mano konkursinė nuotrauka iš reportažo apie Varnikų pažintinį taką:

Čia-Lietuva. Nuo Merkinės piliakalnio.

Laukiam pavasario. Niekur nesidės, turės ateiti.

Su meile,

Kūtvėla.

Fiat Lux. Šiluma-irgi.

Ketvirtadienį dalyvavau ekskursijoje po Energetikos ir Technikos muziejų ir Vilniaus elektrinę (tą, kur prie Gariūnų). Šitą muziejų seniai ketinau aplankyti, tik vis tinginystė ir apsileidimas neleido, bet dabartinės progos jau praleist nebuvo galima, ogi ir Kūtvėlos žodį dalyvauti buvau davusi. Energetikos ir Technikos muziejus iš tolo atpažįstamas dėka šios mergicos ant stogo. Tik kol kas neaišku, kieno ta trečia ranka?

"Elektra".

Namų ekonomika praktiškai: nešamės pietus į darbą

Namų ekonomika praktiškai: nešamės pietus į darbą. Toks buvo vienas mano patarimų straipsnyje apie tai, kaip sutaupyti kelionėms. Per savaitę pietums maitinimo įstaigose išleidžiu vidutiniškai apie 60 LT. Pabandysiu kokias porą savaičių nešiotis pietus iš namų ir skaičiuoti ekonominę naudą. Prašau prisidėti patarimais ir palaikymu (galima maistu :-) ).

Pirmas iššūkis jau yra: teks atsikelti rytais anksčiau ir pasidaryti tokį lauknešėlį. Nemėgstu pasidaryti maisto iš vakaro, man jis tada neatrodo toks jau šviežias ir apetitiškas. Ir dar klausimas dėl "pagrindinio patiekalo", nes jeigu tai bus žuvis, ją dar reiks pasikepti. Dar galvoju, kad reiktų ir kokio vaisiaus-banano ar apelsino. Kavos/arbatos turiu ofise.

Pietūs. Pirmoji diena.

Ar teko kada taupyti atsinešant pietus?

Su meile,

Kūtvėla Salotaitė