Intarpas gurmanams: Provanso vynas

Kadangi pirmąją dieną kirtus Prancūzijos sieną ekskursinėje programoje jau buvo numatyta vyno degustacija (o, kaip žinia, gera pradžia-pusė darbo), manau esant tikslinga tam skirti atskirą pasakojimą. Nesidedu didele vynų žinove, pasakoju tiek, kiek manau esant reikšminga mano kelionei.

XIX a. vid. toks mažas kenkėjas Phylloxera užpuolė Prancūzijos vynuogynus. Pagrindinė atakos ašis- vynuogienojaus šaknis. Neilgai trukus, kadaise buvę vešlūs vynuogynai stirksojo kaip nuogi kelmai, primenantys ištisus vynuogynų kapinynus. Per sekančius trisdešimt metų užkratas persimetė visoje šalyje. Prancūzijos vyriausybė pasiūlė 300,000 frankų premiją tam, kas suras ginklą prieš kenkėją. Ko tik nedarė-nuo gyvos rupūžės užkasimo po vynuogienojumi iki laistymo baltu vynu, niekas negelbėjo.

Kol vieną dieną atsirado vaistas, toks visiškai net ne prancūziškas. Nors baisusis gyvis kilęs iš Šiaurės Amerikos, jų vynuogynai buvo jam atsparūs, todėl prasidėjo tam tikri hibridizacijos (įskiepijimo) procesai. Ištisus vynuogynus teko persodinti ir laukti kelerius metus, kol jie pradės nokinti vynuoges, ir paskui dar kelerius, kol subrandintos uogos tiks vynui. Taigi, iš esmės, didelė dalis Prancūzijos vynuogienojų savo genus atseka iš Šiaurės Amerikos (bet pasitaikė ir užkrato nepliestų Prancūzijos kampelių), nors EU hibridai nėra mėgstami. O štai vienintelis šiam baubui natūraliai atsparus vynuogienojas auga vulkaninės kilmės Santorino saloje Graikijoje. Du Pasauliniai karai taipogi prisidėjo prie daugelio Prancūzijos vynuogynų netekimo, nes juose vyko karo veiksmai.

Provanso kraštas pirmauja pasaulyje pagal pagaminamo rožinio vyno kiekį. Šis vynas mažai eksportuojamas, jis beveik visas suvartojamas tame regione, kur yra pagaminamas. Kai kurie žmonės sako, kad tai nei vynas, nei vanduo, nors ir turi beveik 13% stiprumą. Mano nuomone, rožinis vynas nei kvapo intensyvumu, nei skoniu tikrai neprilygsta baltajam ar raudonajam vynui. Jo kaina Prancūzijos supermarketuose gali nesiekti ir 5 EUR. Tačiau šioje vietoje turiu pastebėti vieną niunasą, kurį svarbu žinoti, keliaujant į Prancūziją. Vietinės reikšmės vynai ir maistas bus pakankamai brangūs, o kituose regionuose jų beveik nebus progos gauti. Atrodytų, kad plūstant tiek turistų (net ir tų pačių prancūzų), vietinė produkcija galėtų būti pigesnė, kad jos dar daugiau pirktų. Galbūt, bet ne Prancūzijoje. Vietinė produkcija bus nuo brangios iki labai brangios, nes ją vis tiek perka.

Mūsų ekskursijoje buvo numatytas Châteauneuf-du-Pape vyno degustavimas. Šio vyno klasifikacija man nelabai suprantama: vieni priskiria jį Provanso vynams (Provence-Alpes-Côte D'Azur), kiti jį atiduoda Ronos slėnio vynams. Pats gi miestas yra Provence-Alpes-Côte D'Azur regione pagal žemėlapius, bet ant vieno kito butelaičio puikuojasi užrašas Côtes du Rhône.

1308 m. popiežius Klementas V persikelia iš Romos į Avinjoną (apie Avinjono popiežius bus atskira tema) ir per sekančius 70 metų Avinjono popiežiai išpopuliarins vynininkystę šiame regione. Nors Šventieji Tėvai buvo mėgėjai gero Burgundiško vyno, jiems nesvetima buvo palaikyti ir vietines idėjas, 5-10 km aplink Avinjoną, upės Ronos slėnyje. Klementą V pakeitęs Jonas XXII išgarsino vietinius vynus kaip Vin du Pape, o šis terminas vėliau išsirutuliojo į  Châteauneuf-du-Pape, kas reiškė "naujoji Popiežiaus pilis", nes vieną tokią Jonas XXII sau ir pasistatė. Šiame regione auginama 13 rūšių vynuogių, iš kurių pagrindine laikoma Grenache rūšis.

Degustacijos metu mums leido paragauti tris vynus, vieną baltą ir du raudonus.

Degustacija vyko stovint (turbūt, kad daugiau tilptų?) aplink bačkas (romantika, škias), be jokių užkandėlių, savinikui pasakojant kodėl reikia pirmiausia pauostyti kamštį ir kodėl šalią vynuogienojų sodinamos rožės. Vyno degustacija kainavo 7 EUR žmogui, todėl gal ir nereikėtų reikšti ypatingų pretenzijų, bet žmogus jau toks padaras yra, kai nepatiko-tai nepatiko. Nu neskanūs tie vynai ir tiek, tegul ir Popiežiaus žemėse auga. Pavyko atsekti, kur mes konkrečiai buvome: Brotte.com (ENG)

Pastaba: daug vyno rūsių siūlo nemokamas degustacijas pavieniams lankytojams, bet lankytojai turi būti seriously minded about making the purchase.

Ar teko patiems ragauti rožinio vyno?

Su meile,

Kūtvėla Vynuogaitė

Kelionė į Provansą, trečioji diena: Šveicarijos Reino kriokliai ir Liucerna

Mūsų autobusas jau nuo pirmųjų kilometrų Vilniuje rodė kaprizus ir paskutinę transporto susidėvėjimo stadiją- pragariškas bildesys ant stogo, cypiantis katinas po kojomis, sugedęs kondicionierius. Palyginus su kitais dviem autobusais, kurie atvažiavo paimti kitų turistų iš Vilniaus, jis išvis atrodė kaip grabas ant ratų. Leidžiantis serpantinais Čekijoje "katinas" taip cypė, kad moterys vis klausinėjo, ar tik ne stabdžiai namo išėjo. Neapsikentę atakavome agentūras skambučiais ir pagaliau buvo nutarta vežti autobusą taisyti, kol mes pusryčiausime. Taigi, jam jau vėluojant 2 val. mūsų paimti, bimbinėjome po tą patį nedidelį vokišką miestelį.*

Imkit kam ko reikia. Tas narvelis būtų kokiam žiurkėnui pravertęs.

Uostėm rožes ir laukėm.

Pagaliau vidrudienį pajudėjome Šveicarijos link.

Kelionė į Provansą. Antroji diena: Vokietijos Bambergas.

Bambergas dar vadinamas "Vokietijos Roma", nes savo laiku buvo įkurtas ant septynių kalvų, kaip ir Amžinasis miestas. Taipogi, šis miestas buvo ilgai valdomas princų-vyskupų. 1993 m. 250 ha miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip tarptautinis kultūros lobis. Šis titulas yra tarp 12-os Vokietijos miestų ir 400-ų miestų pasaulyje. Bambergas gimė kaip gyvenvietė aplink tvirtovę maždaug 902 metais. Tvirtovės įkūrėjai Babenbergeriai davė miestui savo vardą ir išmirė nepalikę paveldėtojų, todėl nuosavybė atiteko karūnai, o vėliau, po įvairių istorinių peripetijų, imperatoriui Henrikui II (buvusiam žinomam kaip Heinrich the Quarrelsome, duke of Bavaria). Miestas tapo šeimos paveldimu turtu ir atskiros diocezijos sostine, todėl išliko nepriklausoma kunigaikštyste net iki 1802 m., kuomet įsiliejo į Bavariją. Nuo XIII a. miestą valdę vyskupai buvo ir Imperijos princai, puošę miestą nuostabiais statiniais. Deja, religija yra piktas daiktas ir XVII a. raganų teismai pasiuntė laužan ne vieną Bambergo gyventoją, o maždaug apie tūkstantį. Šiuo metu jame gyvena 70,000 gyventojų. Bambergas dar garsėja kaip Rauchbier miestas. Šiam alui miežiai džiovinami virš atviros ugnies, todėl prisigeria dūmų kvapo, taip duodami alaus pavadinimą. Bamberge yra dvi alaus daryklos, šį alų darančios jau du šimtmečius. Praktiškai nenukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą, šiandien jis yra turistų traukos centras.

Ką gi, eikime pasivaikščioti po Bambergą.

Pilies gatvė, anyone?

Kelionė į Provansą: pirmoji ir antroji dienos. Lenkija, Čekija.

Atleiskite, kad taip viską sugrūdau pradžioje, bet kelionės pirmos kelios dienos retai kada būna įspūdingos. Į kelionę pavadinimu "Rendez-vous su svajone" išvykome tradiciškai nuo Forum Palace. Kai sėdau į taksi Baltupiuose, jis negalėjo normaliai privažiuoti dėl gaisrininkų mašinos, nes liepsnojo kaimyninio namo butas. Atvykau anksčiau nei reikėjo ir uoliai slapsčiausi, nes Forum Palace automobilių stovėjimo aikštelė prie upės, deja, jau tapo girto jaunimėlio pamėgta susirinkimų vieta. Bent jau pasisekė, kad išvažiavome ne 3.00 ryto, o tik 5.00. Iš Vilniaus išvyko net 35 keleiviai, pagaliau pagal įsėdimų skaičių pirmauja ne Kaunas. Kaune apie 6.30 įlipo dar 14 keleivių, dauguma buvo atvykę iš Klaipėdos. Man pasisekė, nes šalia manęs buvo laisva vieta, todėl galėjau keliauti patogiau.

Kelionė per Lenkiją nelabai išvargino, bet buvo nuobodi, nes daug važiavome aplinkeliais ir kelio užtvaros nuo triukšmo užstojo vaizdą. Ten, kur užtvaros vaizdo neužstojo, kaitaliojosi pakelės kryžiai su spalvotomis juostomis ir sekso industrijos darbuotojos. Netrukus sustojome pietums.

Ar žinote, iš kur kilo žodis "restauracja"? Ogi kažkada seniai Paryžių mokesčių rinkėjai aptvėrė siena, ir visi, kas gyveno mieste, turėjo mokėti mokesčius. Tuom nepatenkinti valgymo įstaigų darbuotojai relokalizavo savo verslus už miesto sienų, kur atsirado ištisi pavalgymo kvartalai. Konkurencija, kaip suprantate, buvo didelė, ir štai tada atsirado pirmoji reklama: vienas šeimininkas pakabino skelbimą, kad jo maistas "restauruos Jūsų kūną ir sielą". Taip vat ir atsirado prancūziškas restaurant. Valgėme tokiame "Bar Janosik". Didelės porcijos, didelės kainos, lėtas lenkiškas aptarnavimas, nors maistas ir skanus.

Kotletas, bulvių košė, salotos. Apie 20 zlotų.

Lenkijos kraštovaizdis paliko labai tvarkingo krašto įspūdį. Dideli namai, 2-3 aukštai, sode gėlynas, šiltnamis, kartais ir kryžius ar Mergelė Marija apkaišyta elektros lemputėmis, kurias nakčiai įjungia. Viena Marijos koplytėlė buvo išvis vidury kopūstų lauko, o kopūstai net aplink postamentą buvo pasodinti. Visa tai rodo, kad šiame krašte gyvena didžiai religingi ir ūkiški žmonės. Autobusui judant vos 70 km/h greičiu, nemažai galima pastebėti. Kraštovaizdis Lenkijoje kardinaliai skiriais nuo Lietuvos-kur pas mus pievos ir miškai, čia visur dirbama žemė ir kas nors auginama. Apie 18.30 pasirodo horizonte pirmieji kalnai. Važiuojame tais pačiais serpantinais kaip ir kelionėje į Luaros slėnį, o techniškai netvarkingas autobusas jau gavo keletą skambučių į agentūras.

Vėlai vakare buvome viešbutyje Prahoje. Deja, buvo jau sutemę ir pasigėrėti patvinusia Praha nebuvo progos. Čekijos viešbučiai turi durną sistemą su pasų mainymų į raktus ir registracijos kortelių patikra (nes turistai per durni ir negalima pasitikėti, kad jie nurašys paso numerį teisingai), o eilės prie pusryčių bufeto jau legendinės. Restorane jie pastato tris siaurus stalus, ant kurių sukrauna visą maistą, o kokie 300 svečių grūdasi iš vienos pusės. Tačiau kambariai sovietinės statybos daugiaaukščiuose viešbučiuose yra dideli ir erdvūs, ko jau kitose šalyse nebus.

Antroje dienos pusėje atvykstame į nuostabaus grožio Bavarijos miestą Bambergą. Jam skirsiu atskirą pasakojimą.

Su meile,

Kūtvėla

Dienos išvyka į Kulautuvą laivu "Tolstojus"

Kai savo socialinio tinklo paskyroje paskelbiau, kad turiu bilietą antram birželio savaitagliui plaukti "Tolstojumi", reakcija buvo gan audringa. Vieni klausė, kas tas "Tolstojus" ir kodėl jis kabutėse (tai, matyt, inteligentai kokie, žinantys kad pavardės, net ir rašytojų, nerašomos kabutėse, tai mane džiugina, kad dar yra inteligentų Lietuvoje), kiti įdomavosi, kokia Volgos atkarpa Kūtvėla plauks dainuodama "žemyn upeeee, žemyn upeeeeee" (tai neduok Dieve nelaimė kam išgirsti Kūtvėlą dainuojant,- nepaisant jos epizodiško dalyvavimo mokyklos chore, nes taip norėjo mama, jos balsas muzikai visiškai nepritaikytas, nors muziką ji ir mėgsta). O "Tolstojus" yra 100 keleivių talpinantis laivas, sezono metu Kaune plauksiantis nuo senosios Kauno prieplaukos prie Vytauto bažnyčios iki Kulautuvos. Yra žinoma, kad kelionė į abi puses trunka tris valandas, o dar dvi valandas keleiviai gali praleisti Kulautuvoje. Taip ir padarė Kūtvėla, jos mama, ir kolegė tinklaraštininkė Aistė iš Keliauk.info su dukra.

Šarangė varangė patogiai susirangė.  Kas?