5 priežastys, kodėl verta pamatyti filmą „Semme“.

Kūrybinės grupės „Semme” pranešimas spaudai.

Žygiai po Lietuvą su Tadu, linksmos Algirdo dirbtuvės ir įtraukiančios Jono vedamos apeigos. Dažnai manoma, jog kalbantieji apie tradicijas, papročius, etnokultūrą, senąją religiją yra pernelyg rimti, nuolat pasinėrę į savo darbus, rašantys, moksliškai aiškinantys, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Prieš dvejus metus susibūrusi jauna ir mažai patirties turinti meninės dokumentikos filmo „Semme” kūrybinė komanda teigia, kad taip nėra. Jaunuoliai per dvejus metus sukūrė filmą apie tris visą savo gyvenimą tradicijas puoselėjančias asmenybes: kartografą-geografą Tadą Šidiškį, krivį Joną Trinkūną bei tautodailininką Algirdą Versecką. Pateikiame jums 5 priežastis, kodėl filmas „Semme” – smagus, įtraukiantis ir vertas dėmesio.

1. Charizmatiškieji herojai. Trys pagrindiniai filmo herojai – vyresnės kartos atstovai, tačiau nei filme, nei jų veikloje nėra rutinos ar sąstingio, atvirkščiai – šie žmonės sugeba uždegti ne vieną už save keliasdešimt metų jaunesnį žmogų. Kartografas ir žygeivis Tadas Šidiškis, vedantis jaunimą po Lietuvos miškus, pelkes ir lygumas ir apie Lietuvos miestelius bei kaimelius žinantis kone viską, visada traukia linksmas lietuviškas dainas, o trumpam stabtelėjęs, kviečia šokti „Meškutę“. Apie „Romuvos“ krivį Joną Trinkūną, deja, turime kalbėti būtuoju laiku – šių metų sausio 20 dieną, kai visi filmavimai buvo baigti, jis iškeliavo Anapilin. Lieka džiaugtis, kad filmo komandai pavyko įamžinti jo gyvenimo darbą, užfiksuoti pasakojimus apie „Romuvos“ bendruomenės susibūrimą, kartu su jaunimu švęstas senąsias Lietuvos šventes, dalyvavimą apeigose, vasaros stovyklas Dvarciškėse, kraštotyrinę veiklą. Trečiasis filmo herojus Algirdas Verseckas – tautodailinkas, dirbantis Vilniuje „Amatų gildijoje“. Jo veiklą lydi mažiau žmonių, tačiau, kiek žiūrovų susirenka Algirdui dalyvaujant mugėse ir įvairiuose renginiuose! Žmonėms įdomu ne tik pamatyti pačio pasigamintas stakles, su kuriomis Algirdas drožia dubenėlius, bet ir pasikalbėti su šmaikščiu ir nepaprastai savo pasakojimais užburiančiu amatininku.

Gintaro aukojimas. Šviesios atminties Jonas Trinkūnas Medininkų pilies atidarymo šventėje 2012 m.  Nuotrauka iš mano kelionių archyvo. 

2. Entuziastinga ir jauna kūrybinė komanda. Filmo komandos, pradėtos burti prieš dvejus metus, gretose – skirtingi, įvairių sričių specialistai, kurių daugelis – studentai. Nei vienas iš jų anksčiau nebuvo giliau susidūręs su filme nagrinėjamomis temomis, tuo labiau neturėjo kino kūrimo patirties, tačiau kiekvieno noras pažinti savo šalį, sužinoti apie tradicijas, jų tąsą ir svarbiausia – galėjimas įsitraukti į tradicijų puoselėjimą buvo stipresni už dvejones ir baimę, kad lengva nebus. Ilgai diskutavę apie filmo kūrybinį procesą, svarbiausius darbus jie nusprendė patikėti jauniesiems savo srities profesionalams, todėl filmo operatoriai, garso režisierius, vertėjai, dizaineriai – jauni šių sričių studentai. Nors filmas apie Lietuvą, komandoje netrūksta ir užsienio draugų. Filmo kompozitorius Kyle, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), prieš keletą metų buvo vienos kūrybinės komandos narės Erasmus studijų kurso draugas, filmo dizainą kurianti Olga gyvena kaimyninėje Baltarusijoje, su filmo idėjos autoriumi susipažino per „Couchsurfing“ bendruomenę, o filmo montažo režisierė Audinga – lietuvė, šiuo metu gyvenanti Londone. Būtent šiai spalvingai ir užsidegusiai filmo komandai per dvejus metus pavyko sukurti filmą apie tris vyresniosios kartos asmenybes. Komanda pripažįsta, kad patirties jie turi mažai ir klaidų pasitaiko, tačiau jie viską daro nuoširdžiai ir entuziastingai.

3. Patirties dalijimasis su jaunimu. Tiek filmo herojai, tiek kūrybinė komanda savo žiniomis noriai dalinasi su kitais jaunais žmonėmis. Visų herojų veiklose dalyvauja jaunimas ir, svarbiausia, – jie būna ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai: žygiuoja, šoka, dainuoja, gieda sutartines, turi galimybę bendrauti su tradicijų puoselėtojais, iš arčiau susipažinti su jų veikla, dirbiniais ir kūriniais. Kūrybinė filmo komanda taip pat nesnaudžia: pabaigę filmavimo darbus keliauja į Vilniaus mokyklas, kuriose dalinasi savo patirtimi, entuziazmu ir užsidegimu su moksleiviais, tikėdamiesi, kad jų pasakojimai ir pavyzdys įkvėps juos imtis savo įdėjų įgyvendinimo.

4. Dveji metai su filmu: be nuotykių neįmanoma. Nors filmas dokumentinis, o temos rimtos, nei vienas filmavimas nepraeina be nuotykių, filmo komanda nuolat patiria linksmų atsitikimų. Vienas linksmiausių filmavimų vyko pernai metais per žygeivių žiemos sąskrydį. Dažniausiai filmavimo komanda iš akių žygeivių niekada nepameta, tačiau šį kartą buvo nuspręsta kartu su žygeiviais neiti, bet „pagauti“ juos pietaujančius. Miškai nepažįstami, sniego iki kelių, turimos technologijos mažai padeda, o geriausias „kompasas“ bei kelrodis žygio vadas Tadas – ne su komanda, būtent jo komanda ir ieško. Iki tol komandos nariai nemanė, kad Lietuvos žiemos tokios gūdžios ir kad net aukšta ir didelė mašina nesugebės jos įveikti. Nebuvo pasirūpinta ir tinkamais drabužiais, todėl viena komandos narė per pusnis klampojo su kerzais ir trumpučiu sijonu. Nepaisant to, žygeiviai buvo rasti, iki jų teko bristi pusnimis, aukštai kaip vėliavą iškėlus kamerą ir bumą (komandos linksmai vadinamą kačiuku). Žygeiviai tokius svečius pasitiko šypsodamiesi ir juokdamiesi, o Tadas negalėjo atsistebėti filmuotojų atkaklumu.

Žiema Taurijos girioje. Nuotrauka iš mano žygių archyvo-va kokios žiemos Lietuvoje. 

5. Svarbiausia idėja, kuriai įgyventinti netrukdo net ir minimalus biudžetas. Visa kūrybinė filmo komanda dirba savanoriškai. 2009 m. susikūrusios viešosios įstaigos „KAKAVA“ nariai filmui skiria labai didelę dalį savo laisvalaikio. Visi dirba savanoriškai, dažnai ieškodami rėmėjų tik patiems būtiniausiams filmo darbams. Vienintelis pastovus projekto finansavimo šaltinis – programa „Veiklus jaunimas“, kuri patikėjo filmo komandos idėja ir finansavo komandos narių keliones į filmavimus, maitinimą bei leidybos išlaidas. Be gauto finansavimo dirbti būtų tikrai sudėtinga. Geriausios idėjos gimsta, teisingiausi sprendimai bei didžiausi darbai padaromi turint daug šokolado, arbatos ir dešros. Su tokiais skanumynais visi susirinkimai, peržiūros, planavimai ir filmavimai pralekia nepastebimai.

Visus susidomėjusius filmu kūrybinė komanda – Simonas, Ernestas, Danguolė, Viktorija ir Ieva – kviečia į filmo seansus, kurie numatomi kovo 26 d. kino teatre „Pasaka” bei kovo 31 d. „Forum Cinemas Vingis“. Tiems, kuriems šios datos netinkamos, kūrybinė komanda siūlo nenusiminti ir pažada, kad filmas bus rodomas kituose kino teatruose ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

Mūsų šalis-mūsų turtas. Tinkamai tai vertinkime. Spanguolės iš metų žygiu išrinkto žygio į Alionių pelkę.

Iki susimatymo :)

Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 

Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

Strateginė minutės pertraukėlė. 

Fotoreportažas iš Kovo 11-sios žygelio Medininkų apylinkėse.

Mano mama praeitą savaitę paskambino ir paklausė, kaip kad tik mamos moka, klastingai-ką veiksi per išeigines? Tik nenulaikyk liežuvio ir pasakyk, kad nieko, tai būsi įdarbinta, ir be teisės į apeliaciją. Tai jau išmokau automatiškai atsakinėti, kad į žygį einu. Mama vis atsidūsta-tai vėl su tais išprotėjusiais žygeiviais? Taip, sakau, toks tokį pažino ir ant arbatos termoso pavadino. Ir Kovo 11-ji buvo ne išmtis, nors ir ne savaitgalis išpuolė- 53 asmenys susiruošėme į patriotinį žygį Medininkų apylinkėse. Atvykimo ir parvykimo detales praleisiu, nes jos nėra tiek vertos Skaitytojo dėmesio. Mums ir vėl vadovavo mūsų gerbiamas žygeivių patriarchas Tadas Šidiškis. Nešėmės tautines vėliavas, dainavome patriotines dainas (kaip pasienio zonoje, tai baisi provokacija, juk country terrorism jau ir taip garsėjame užsieniuose), džiaugėmės puikiu oru. Žygį pradėjome garbės ratu aplink Medininkų pilį, kuri tokią dieną nedirbo-spjaudėsi ir karčių žodžių negailėjo ne vienas atvažiavęs nusivylęs lankytojas. Neplanuotai sutikau pažįstamą Mariukas M, kuriam mūsų skaitlingas ir spalvingas būrys turbūt paliko neišdildomą įspūdį, tik jis neprisidėjo prie mūsų, mat naują keturratį šeimos narį bandė. Kadangi apie Medininkus jau esu rašiusi, tai nesikartosiu, tiesiog sukeliu žyglio nuotraukas.

Trispalvė prie Medininkų pilies Kovo 11-sios proga. 

Baigiant eiti garbės ratą. 

Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 

Susikaupimo minutė. 

Trispalvė keliauja Tėvynės laukais. 

Laukai jau tokie pavasariniai, dumblo nemažai. 

Užgavėnių persirengėliai prastai varė žiemą iš kiemo. 

Juozapinės ir Aukštojo kalnai jau visai ranka pasiekiami.

Ąžuolas. Apkabinti jam reikia 2,5 vyrų. 

Prie Mindaugo akmens. 

Žmogus ir Trispalvė. 

Trepsime toliau. 

Tėvynės gamta dar nepabudusi. 

Vėl Žmogus ir Trispalvė.

Miške. 

Vietomis dar- ledukas. 

Pertraukėlė Voverių kaime. 

Kelią išsipirkti reikės. 

Ant atodangos. 

Aukštojo kalnos apžvalgos aikštelė. Skamba Lietuvos himnas.

Vėliavos kotas nepritaikytas vėliavai kelti, tenka improvizuoti.

Kūtvėla liečia paminklinį Aukštojo kalno akmenį.

"Kaip iš karo grįžtant", pasakė kažkas. Duokdie, kad neprireiktų. 

Žygį baigiame ten, kur pradėjome.

Kadangi du žygeiviai domėjosi iš kur Kūtvėla gavo tokias šaunias blauzdines, o viena auksarankė netgi sakėsi siųtis tokius sugalvojusi, tai manau esant reikalinga paminėti, kad savo blauzdines pirkau "Armijai ir Civiliams" parduotuvėje, nuoroda į prekę čia.

Tai toks trumpas reportažas be didelių prakalbų-jos čia nereikalingos.

Su meile,

Kūtvėla

Šiaurės Lenkija: Olivos katedra ir Gdanskas (antroji diena).

Po pusryčių (labai skanios juodosios alyvuogės, nom nom nom) aplankėme visiškai greta viešbučio buvusią Olivos arkikatedrą. Tai-dar vienas lankytinas objektas, kuriam mielai paskirčiau daugiau laiko. Deja, mes neturėjome galimybės pasiklausyti vargonų koncerto ir pasivaikščioti parke, kuriame yra ir zoosodas. Pasidedu pastabą užrašuose- čia reikės sugrįžti.

Vienas labiausiai fotografuotinų pastatų-šalia Olivos katedros esantis apleistas pastatas su gigantiška žiurke ant sienos. 

Olivos katedros bokštai. 

Oliva pirmą kartą paminėta 1188 m. kaip sena slavų gyvenvietė Olawa prie to paties vardo upės, o šiandien Oliva yra Gdansko rajonas. XII a. pab. čia buvo įkurta Cistersų abatija. Šis ordinas kilo Citeaux vietovėje Burgundijoje. Jo nariai kurdavosi toli nuo gyvenviečių, derlingose žemėse, netoli upių; susilaikė nuo prabangos ir vengė mėsos. Be maldos, jų pagrindinė veikla buvo fizinis darbas (žemės ūkio darbai) ir švietimas. Be vienuolyno vyriausiojo, niekas negalėjo bendrauti su išoriniu pasauliu. 1188 m. Cistersams buvo užrašyti septyni vienas greta kito esantys kaimai, jų tarpe buvo ir Olivos kaimas. Vienuolyno įkūrimas sustiprino krikščionybės pozicijas Gdansko Pomeranijoje. Po dosnių Pomeranijos kunigaikščių fundacijų, vienuolynas valdė 40 dvarų, ežerą, 2 užtvankas ir 4 salas. Vienuolynui sunkiai nukentėjus nuo gaisro, per šimtmetį dominavo Vokiečių ordinas, tačiau Kazimiero Jogailaičio laikais vienuolyno įtaka vėl sustiprėjo. Deja, XVI a. po dviejų nekompetentingų abatų valdymo kažkada klestintis vienuolynas buvo nustekentas. Lyg to būtų maža, Gdansko protestantų armijos siaubė vienuolyną, nors Stepono Batoro armija ją ir apsaugojo nuo galutinio sunaikinimo. Tačiau su karaliaus pagalba vienuolynui pavyko atsistoti ant kojų, tuo pačiu prasidėjo regiono industralizacija. 1660 m. šioje vietovėje buvo pasirašyta Olivos taikos sutartis po penkerių metų karo tarp Lenkijos ir Švedijos. XVIII a. vienuolyno abatas Jacek Rybinski ypatingai daug nuveikė: pastatė abatų rūmus, įkūrė sodą, fundavo nuostabiuosius vargonus. Po jo mirties 1782 m. vienuolyno reikšmė pradėjo menkti dėl politinės situacijos.1831 m., po 645 metų gyvavimo, vienuolynas buvo uždarytas Prūsijos karaliaus įsakymu. XX a. pr. Olivos vietovė pradėjo garsėti savo SPA paslaugomis. 1919 m. Oliva tapo sudėtine laisvojo Dancigo miesto dalimi, o nuo 1926 m.-Gdansko rajonu. 1925 m. buvo sukurta Gdnasko diocezija ir Olivos bažnyčia tapo katedra. Nuo Antrojo pasualinio karo pabaigos ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Trimiestyje (t.y. Gdanskas-Sopotas-Gydnia). 1992 m. bažnyčiais suteiktas arkikatedros titulas.

Šiaurės Lenkija: Malborkas ir Sopotas (pirmoji diena).

Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Šiaurės Lenkijos maršrutą, todėl dar kasmetinių kelionių atlaidų Adventur metu užsisakiau dviejų dienų kelionę su gera nuolaida. Deja, tos agentūros planuota kelionė kovo 10-11 d. neįvyko, nes nesusirinko grupė (kovo 10 d., pirmadienis, buvo darbo diena, išvis koks genijus sugalvojo taip kelionę sudėliot?). Buvau rimtai nukabinusi nosį, bet paskui per grupinio pirkimo portalus man pavyko įsigyti šią kelionę su panašia nuolaida. Prieš pervesdama pinigus dar pasiskambinau į agentūrą ir paklausiau, ar kelionė tikrai įvyks, kad antrą kartą nelikt ant ledo. Tada susikroviau maisto krepšelį ir uoliai nublizginau fotoaparato objektyvą. Išvykimas buvo iš Vilniaus kaip niekad anksti-pusę keturių ryto, todėl teko kviestis taksi. Labai nemaloniai nustebino įsijungęs įrašas, kad kokybei užtikrinti pokalbis bus įrašomas ir kad skambinu padidinto tarifo numeriu, t.y. 1 min/1 LTL. Kaip visada, visos operatorės buvo užimtos, todėl užtrukau 3 LTL+ PVM kol išsikviečiau taksi, kuris už 18 LTL pristatė mane nuo Baltupių iki Forum Palace. Iš karto pasakysiu-namo po kelionės ėjau pėsčia. Pasivaikščiojau, nešti nieko sunkaus neturėjau, kojas pamankštinau, sutaupiau litų,- matote, kokia nauda! Man, žygeivei Kūtvėlai, tie 4 km - vienas juokas. Autobusas buvo nepilnas, todėl galėjau kėpsoti per dvi vietas, kas iškart pakėlė kelionės komforto lygį. Visai apsimoka važiuoti į trumpas keliones-nebrangu, nepervargsti, nemažai pamatai, pakeiti aplinką.

Pusiaukelėje užsinorėjau guminukų. Nom nom nom. 

Antrą valandą dienos pagaliau atvykome prie pirmojo šios kelionės lankytino objekto- Malborko pilies (arba Marienburgo, "Marijos miesto"). Reikėjo skubėti, nes mūsų laukė užsakytas gidas, o ne sezono metu muziejus dirba trumpiau. Prie Nogat upės įkurta pilis kažkada buvo didžiausia Europoje karo mašina. Po ekskursijos susidarė įspūdis, kad pabuvojau pilyje-mieste, kurioje yra viskas: hipokaustinis šildymas, nepriklausomas vandens tiekimas, maisto atsargos dviem metam, lazaretas, WC patogumai, pirtys, kapitulos salė, valgyklos, miegamieji, bažnyčia, bokštas signaliniam laužui ir galbūt net slaptas išėjimas- ir visa ši teritorija galėjo priimti virš šešiasdešimties ordino brolių. Šv. Onos koplyčioje ilsisi vienuolika Didžiųjų Magistrų. Nukariautose teritorijose Kryžiuočių ordinas (dar vadinamas Teutonų arba Vokiečių ordinu) sukūrė 120 pilių tinklą. Pilys stovėjo ne toliau kaip 35 km viena nuo kitos-regula draudė Ordino broliams nakvoti lauke, todėl pilis statė taip, kad, reikalui esant, būtų galima per dieną persikraustyti. XIV-XV a. laikotarpyje Malborko pilis buvo didžiausia pilis pasaulyje. Labai pasidarė smalsu, kas gi yra didžiausia pilis pasaulyje šiandien. Kadangi pilis išmatuoti sunku (kas yra pilis, kur ji prasideda, ir t.t.), tai tie skaičiavimai svyruoja, bet visgi va straipsnis su didžiausių pasaulyje pilių dešimtuku. Kaip manote, kas puikuojasi pirmojoje vietoje? Taip, taip- ta pati Malborko pilis!