Kai lieki pelkėje ant kupsto...Naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą.

Dažniausiai žmonės lieka ant ledo. O aš likau pelkėje ant kupsto. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę į Žemaitiją planuoti sekėsi sunkiai ir iki pat išvykimo dienos nebuvo tvirtos programos, nes tik kelionės išvakarėse galutinai patvirtino, kad naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą vis dėlto įvyks, o ir be to atrinkti lankymo labiausiai vertus objektus iš turtingos Žemaitijos turizmo klodų buvo labai didelis iššūkis. Sėkmingai pagaliau buvo išspręstas ir nakvynės klausimas- mus priglausti sutiko Rietavo senelių namai. Nors pagal paso duomenis dar lyg ir ankstoka ten prašytis, kainos ir kokybės santykis buvo tikrai geras. Šiaip nakvynę Žemaitijoje rasti yra didelis hemorojus galvos skausmas: didžiuosiuose portaluose (Booking, Agoda) yra sukelti vienetai Žemaitijos regione nakvynės paslaugas teikiančių įmonių, ir jų siūlomi variantai mūsų poreikių netenkino. Jeigu pavykdavo interneto gelmėse atkapstyti kokio savarankiško viešbučio tinklalapį, tai jame esanti rezervacinė sistema neveikdavo (Error 404). Jeigu tokio viešbučio tinklalpyje iš viso nebūdavo rezervacinės sistemos, tai būdavo nurodomas telefonas ar elektroninis paštas, bet nebūdavo nei kambarių nuotraukų, nei kainų (arba jos būdavo litais), nei infrastruktūros aprašymo. Tikras Barstyčių akmuo nuo širdies nusirito, kai Rietavo senelių namai patvirtino mūsų rezervaciją.

Pagrindinis išvykos kodiniu pavadinimu "Žemaitijos šturmas ir škvalas" tikslas buvo pereiti Sietuvos kūlgrinda. "Kūlis" žemaitiškai reiški akmenį, o kūlgrinda yra slaptas akmenų takas per pelkes. Tokių takų prireikė mūsų žemaičiams ir kuršiams XIII-XIV a. kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais metu. Jais mūsų pagonys protėviai galėdavo pabėgti į saugią vietą, todėl už kūlgrindos vietos išdavimą bausdavo griežtai. Šiandien turistams siūloma išbandyti perbristi 250 m. ilgio ir 8 m. pločio kūlgrindos atkarpą. Sietuvos kūlgrinda yra minima kaip vienintelė lankymui pritaikyta kūlgrinda Lietuvoje ir netgi gavo Didįjį archeologijos prizą. Tiesa, tai buvo dar 2005 m.

Mano nuomone, ši kūlgrinda nepritaikyta saugiam lankymui. Visų pirma, taip ir negavau esminės informacijos apie tai, ką reikia pasiimti į šį žygį. Visų antra, nebuvo paminėta nei tako danga, nei infrastruktūra (kur persirengti, kur nusiprausti). Pats takas iki kūlgrindos yra iš dviejų-trijų lentų virš vandens, o tos lentos slidžios kaip aliejumi aplietos ir be atramos, daug kur lentos yra įlūžusios ir nepakeistos naujomis, kyšo vinys. Rizika pasimauti padą ant tokios vinies  ar nuslysti į vandenį - beveik kiekviename žingsnyje. Be to, ėjome naktį (kodėl šis kartą per metus vykstantis renginys yra nakties metu-taip ir nesupratau).

Į naktinę kūlgrindą vietoje to, kad penktadienio vakarą sėdėtų kur bare ir gurkšnotų šaltą alų, išsiruošė patrakusi arti trisdešimties žmonių grupė, tame tarpe buvo ir mūsų ketvertukas iš Vilniaus. Buvau mačiusi nuotraukas iš šito žygio internete, todėl žinojau, kad reikės vietomis bristi vandenyje ir bus reikalingas maudymukas. Dėka savo ketveriukės draugo Pauliaus gavau neperšlampamą maišą ypač svarbiems daiktams susislėpti.

Mūsų ketveriukę miniu ne be reikalo. Dėl nepakankamos informacijos (čia jau akmuo į organizatorių pusę) nebuvau apsiavusi geresnių batų ir buvau be asmeninio šviesos šaltinio. Na, reikia prisiimti dalį atsakomybės ir sau- juk galėjau su organizatoriais asmeniškai susisiekti ir paklausti. Tik va visi protingi po laiko. Taigi, pradedame žygį slidžiu siauru lentų taku ir priekyje einantys greitai atsiplėšia. Nors instruktažo metu žygio vadovas prašė vieni kitus prižiūrėti, tai-deja-buvo išimtis nei taisyklė. Ir aš tiesiog supanikavau- tamsoje nuslydau ant kupsto šalia medinių lentų tako -tai jai atsiprašau, jeigu sumindžiau kokią Raudonosios knygos pažibą- ir sakau viskas, negaliu, aš bijau. Aš gal geriau palauksiu, sakau, prie automobilio. Taip mano vilniečiai bendrakeleiviai ir nuvilnijo be manęs. Nebuvo jokio grupės stabdymo pranešti žygio vadui, kad vienas žmogus toliau neis. Tamsu, slidus takas, ir aš ant kupsto. Galėjau ir numirti tenai.

Saulėlydis nuo Medvėgalio piliakalnio. Juk reikia kažkaip pasakojimą iliustruoti.

Man pasisekė, kad mane už alkūnės čiupo man visiškai nepažįstamas žygeivis, užkėlė ant to prakeikto tako ir atidavė savo ciklopą keliui pasišviesti. Tik jo dėka- iš to streso net vardo nepaklausiau- aš perėjau tą legendinę Sietuvos kūlgrindą. Iki jos daugiau ėjau tako pakraščiu, nes šlapios, slidžios ir vietomis labai netikusiai įlūžusios lentos nėra tas reklamuojamas "pritaikymas lankymui", apie kurį dėl elementarios informacijos stokos naiviai galima pagalvoti.

Taip, reikėjo bristi į vandenį. Bridome kas kaip norėjome,- aš bridau basa, vilkėdama pilną maudymuką ir užsivilkusi termo-maikę ilgomis rankovėmis (nuo šalčio ir uodų, kurie visgi sugebėjo man šlaunis apgraužti). Ant nugaros turėjau neperšlampamą kuprinę ir maišelį su į šiukšlių maišu nuo vandens apsaugotais batais. Kadangi medžiaginis maišelis buvo peršlampamas, tai kartais tekdavo jį kelti virš galvos. Pirmi žingsniai į glitų, dvokų, šaltą dumblą, pirmi kikenimai ir cypavimai-ir štai, mes jau vandenyje iki pusės šlaunų, o štai jau ir jau bambą siekia...Giliausia vieta ir buvo man kažkur iki bambos. Labai nepatogiai ir skausmingai teko statyti kojas ant po pelke esančių akmenų, kurių tie mūsų pagonys protėviai nesusiprotėjo nugludinti (o gal bėgo ta kūlgrinda avėdami geležiniais batais?). Sunku buvo ir lygsvarą išlaikyti, kai toks neaiškus gruntas po kojomis, o ir įsitverti aplinkui nėra į ką. O čia dar mūsų pokštininkai dirbtinę guminę gyvatę merginoms numetė :-) Rimtai išsigandau pačioje kūlgrindos "vinyje" kai įstrigome iki "geros vietos" tirštame dumble ir nei krust. Laimei, mūsų patyręs žygio vadovas šią vietą žinojo, todėl gaudė už rankos, tempė į paviršių, nepatempiamiems tai ir ropoti keturiomis liepė, kol pagaliau visi išsikepurnėjome į sausumą.

Ežere nusiplovę, kiek tai buvo įmanoma, pelkės palikimą ir persirengę sausais rūbais, tokiu pačiu mediniu taku grįžome atgal (buvo mažiau slidu, nes daug kur šis takas buvo pasidengęs nupjautais meldais, tik va dėl šios priežasties paties tako irgi vietomis nesimatydavo, protarpiais dar ir lynojo). Ciklopas išsikrovė jau paskutiniai žingsniai iki tako pradžios. Jau šiek tiek švito. Į nuostolius teko įrašyti plaukų juostą, kuria dabar kokia Varlė Karalaitė turbūt puošiasi.

Nesvarbu, kad pritrūko informacijos apie šio žygio subtilybes. Slidus takas, įlūžusios lentos, tamsa- visa tai yra niekai. Jeigu eina žmonės, kurie eina kartu, tai visi sunkumai įveikiami - tada tokiu taku galima ir pilvu šliaužti dantimis tas vinis ištraukinėjant, ir jokie sunkumai nėra sunkumai, viskas vis vien pasimirš ir liks tik geri įspūdžiai, nes žmonės, kurie susiruošė į žygį kartu eina kartu. Čia ne paslampinėjimas Akropolyje medžiojant nuolaidas skudurams, čia naktinis žygis į pelkę, kur tikrai ne penkių žvaigždučių komfortas. Kiek esu žygiavusi su Vilniaus universiteto žygeivių klubu- niekada nebuvo tokio dalyko, kad kartu einantys žmonės ką nors taip va panikoje palieka ir net neatsisuka.

Kiekviena kelionė- tai pamoka. Šiąnakt išmokau, kad pasitikėti galiu tik savimi, ir kad gyvenime tenka rely on the kindness of strangers. Ryte autobusu išvažiavau namo į Vilnių viena.Tiesiog nebeturėjau nuotaikos kelionės.Vienintelis šios kelionės pliusas bus Google Maps atsirasiantis Rietavo autobusų stoties pažymėjimas- koks jos adresas nežino nei reguliarius susisiekimus autobusais vykdančių kompanijų informacinis centras, nei 118.

Atleiskite, jeigu šis įrašas Jums nepatiko.Tądien man buvo tikrai bloga diena.

O Sietuvos kūlgrinda verta kiekvieno joje pamesto bato.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pelkbrindaitė

Dienos kelionė į Rygą: gal dar ne viskas prarasta?

Šiemet Mindaugą karūnavau Rygoje (kaip supratau iš lietuvių kalbos paplitimo Latvijos sostinėje, tokia pat geniali mintis vienu metu šovė ne vienai dešimčiai mūsų tautiečių). Gerokai iš anksto pavyko pagauti akciją Lux Express autobuso bilietams (nepilnai 10 EUR į abi puses), todėl pasidėliojau tokią programą, kad būčiau Rygoje apie 11.00 val. ryte ir išvažiuočiau iš jos 17.00 val. reisu, kuris į Vilnių atvyksta apie 21.00 val. Tai buvo labai protingas planas, nes netikėtai išėjau sesės katino priežiūros atostogų. Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo apsilankyti Nacionaliniame Latvijos meno muziejuje ir pamatyti, kaip jis atrodo po lietuvių architektų atliktos restauracijos. Jau kiek vėliau sužinojau apie į Rygos zoologijos sodą atvežamus Humoldto pingvinus, kuriuos užsidegiau pamatyti. Ir dar naktimis miegoti neleisdavo mintis, kad Art Nouveau rajone vienoje laiptinėje taip ir nepažiūrėjau aukštyn. Pora minučių su Google Maps su Rygos viešojo transporto tvarkaraščiais ir štai viskas sounds like a plan. Rygoje orų prognozė žadėjo iki +21'C šilumą, stiprų lietų visą dieną ir netgi krušą. Sinoptikai, kaip visada, apsiriko, gerai, kad tik pėdkelnes buvau užsitempusi, o ne žiemines baisiakelnes. Netgi Ursulijų Lepečkojauską namie palikau.

Nedaug trūko, kad iš to sounds like a plan būtų likę sounds like grįžtam į lovą ir miegam bent iki aštuonių, jeigu katinas nesibalados. Pirkdama bilietus nepasigilinau į Vilniaus visuomeninio transporto darbo laiką rytais per valstybines šventes, todėl tikimybė pirmąja reikiama transporto priemone atvažiuoti į stotį (jeigu ta priemonė nevėluos, kas Vilniuje net ankstyvą rytą esant tuščioms gatvėms yra neįmanoma) buvo rizika ten atsirasti 6.24 val, kai autobusas išvyksta 6.30 val.  Baisiai ne kažką.

Kviečiu taksi. Atsiliepia greitai ir pradžiugina, kad Perkūnkiemyje jie artimiausiu metu mašinų neturės. Gal už valandos, gal. O jau 5.20! Virpančia ranka renku kitą numerį, mintyse jau dėliojuosi, kokiu kampu kertant galima pasiekti taksi automobilių pilnesnį rajoną...Užsakymą priėmė. Gaunu žinutę- rastas automobilis, 8 min. Tai buvo labai, labai ilgos aštuonios minutės. Vairuotojas net nusistebėjo, kad šiame rajone taksi gali būti tik už valandos. Įdomiausia, kad atvažiavo taksi iš tos firmos, kurios numeriu pirmą kartą ir skambinau. Gal ten dispečerė apsimiegojusi dar?

Ryga pasitiko saule ir tokia šiluma, kad nors, anot mūsų gerai žinomo klasiko, su pelėm ir kurmiais ją girk. Ir jokios krušos tą dieną, žinoma, nebuvo. Autobusų stotyje esančiame turizmo informacijos centre susižinojau kas mane domino ir spaudos kioske įsigijau elektroninį taloną su dienos bilietu visuomeniniam transportui. Man patiko, kad ant Rygos miesto žemėlapio nurodyti autobusų, troleibusų ir tramvajų numeriai su sustojimais, todėl nereikia sukti sau galvos kaip iki kur nuvažiuoti. Šitu aspektu mums Vilniuje dar reikia tobulėti.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Penkta dalis.

Mūsų viešbutis "Hotel Brioni" buvo prie jūros, kiek toliau nuo miesto centro. Jūra-žodis sąlyginis, nes pakrantė pilna aštrių akmenukų, o jūroje neatidžių poilsiautojų tyko jūros ežiai. Pats viešbutis statytas šlovingos Jugoslavijos laikais, wi-fi gaudo tik registratūros zonoje. Maitino (pusryčiai ir vakarienė+ gėrimai vakarienės metu) skaniai ir gausiai. Deja, netoli jo buvęs akvariumas nepriima bankinių kortelių, o grynosios kunos jau buvo pasibaigusios.

Mūsų viešbutis.

Bet negi Kūtvėla jums sėdės ramiai viešbutyje? Jau pirmą poilsiui skirtą dieną išzvimbiau į Pulą (o dalis mūsų grupės išvyko į nacionalinį parką, bet ne visi liko patenkinti tuom, ką gavo už tokią kainą). Netoli viešbučio yra viešojo transporto stotelė, iš kurios 3A autobusu galima nuvažiuoti ik Pulos centro (kainuoja 11 kunų, mokama vairuotojui). Romėnų kolonija Puloje buvo įkurta Julijaus Cezario laikais 46-45 m. pr.m.e. ir suklestėjo imperatorių Augusto ir Antonino Pijaus laikais. Vienas iš žymiausių gyventojų antplūdžio į Pulą buvo rytų gotų laikais 493-538 m. Po to sekė ilgas Bizantijos laikotarpis 538-788 m. Jau VI a. pab. atvyko slavų kilmės gyventojai. Nuo 788 m. Pulą valdė frankai. 1331 m. Pula atiteko Venecijai ir išbuvo jos sudėtyje iki 1797 m., kai Veneciją pakeitė Austrijos-Vengrijos imperija. Šios valdymo laikas buvo trumpas, nes jį sudrumstė Napoleonas, paskyręs Pulą Ilirijos provincijoms. Po Napoleono pralaimėjimo Austrija vėl pareiškė savo teises į Pulą ir valdė ją iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Pula tapo vienu žymiausių Austrijos imperijos uostų. Mieste maišėsi kroatai, italai, vokiečiai. Nors kroatų buvo dauguma, jie politiškai buvo marginalizuojami. 1918 m. po Austrijos imperijos žlugimo Pulą buvo užėmusi Italija ir fašistinis režimas išsilaikė iki 1945 m. Du metus Pulą valdė anglai ir amerikiečiai, kol galiausiai 1947 m. ji prisijungė prie likusios Kroatijos.

Pulos amfiteatras. 

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Ketvirta dalis.

Jau kiek laiko prabėgo kelionėje į Kroatiją, o mes-vis dar Slovėnijoje. Bindzinėjame tokiame mažame Pirano miestelyje. Tai toks mažas, istorinis, senovine architektūra garsėjantis miestelis. Tiesą sakant, jis mums visiems pasirodė toks mažytis ir nereikšmingas, kad visiškai be reikalo įtrauktas į mūsų programą. O ir užsibuvome čia ilgiau negu reikia, bet ne savo noru.

Piranas, Slovėnija.

Jaučiasi itališka įtaka.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Trečia dalis.

Šiandien buvo urvinėjimų diena. Pirmu taikymu spaudėme į vieną iš žinomiausių Slovėnijos turistinių atrakcijų- Postojnos urvus. Mūsų bilietas buvo jungtinis, t.y. Postojnos urvai su Predjamos pilimi. Prie Postojnos urvų buvome šiek tiek prieš 10.00 val., bet įėjimą gavome tik 13.00 val.

Kūtvėla beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.

Ursulijus Lepečkojauskas beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.

Čia gyvena toks gyvis.

Kūtvėla apsišiltino urvams. Biškį be reikalo.

Kadangi bilietas, kaip jau minėjau, buvo jungtinis, tai sėdome į autobusą ir nuzvimbėme prie Predjamos pilies. Šiuos du turistinius objektus skiria tik 9 km. Patys slovėnai savo turistinėms atrakcijoms komplimentų negaili: Picturesque, magnificent, defiant, mysterious and impregnable, it has been dominating the surrounding area, perched high up in the 123-metre high cliff, for more than 800 years. It is listed among the Guinness World Records as the largest cave castle in the world. Šaltinis: Predjama Castle. Slovėnai turi ir savo Tadą Blindą- baroną Erazemą, kuris šioje pilyje užsibarikadavęs metus laiko atsilaikė prieš savo priešus, o slapti urvai po pilimi suteikė prieigą prie geriamo vandens ir galimybę sukaupti maisto atsargas. Erazemo mirties aplinkybės iki šiol nėra aiškios. Yra tik žinoma, kad jį išdavė tarnas. Istorikai tvirtina, kad po išdaviko ženklo patrankos sviedinys nužudė Erazemą jo miegamajame, o paskui jo priešai sukurpė žeminančią istoriją, kad, būktai, Erazemas žuvo nuo patrankos sviedinio tualete su kelnėmis žemiau kelių.