Elinos Makropulos paslaptis: Kūtvėlos įspūdžiai iš Lituanicono renginio.

1913 m. advokato padėjėjas Vitekas pastebi, kad byla tarp dviejų šeimų trunka jau šimtmetį. Jo viršininkas advokatas atstovauja vienai pusei, viduriniosios klasės atstovams Gregorams, prieš aristokratų Prusų šeimą. Byla jau pasiekusi Aukščiausiąjį teismą ir šiandien laukiama sprendimo. Advokatas grįžta iš nenusisekusio teismo posėdžio lydimas garsios dainininkės Emilijos. Dainininkė pažeria kompromituojančios medžiagos apie bylos dalyvius su tokiu užtikrintumu, kad kyla klausimas, kodėl scenos artistė domisi šia paveldėjimo byla. Iš tiesų, Emiliją labai domina vienas tarp bylos dokumentų esantis ją kompromituojantis laiškas, ir ji siekia jį paimti bet kokiomis priemonėmis. Kai veiksmas įsibėgėja, aplinkybių įsprausta į kampą Emilija prisipažįsta, kad ji gimė Kretoje 1585 m., o jos tėvas sukūrė nemirtingumo eliksyrą. Ir štai jau 300 metų kaip ji, keisdama vardus, vaikšto šia žeme. Laiške, kurio ji ieško, yra gyvybės eliksyro receptas, kurio jai reikia prasitęsti gyvenimą dar trims šimtmečiams. Tai-tik kelios nuotrupos iš apie 1922 m. parašyto Karelo Čapeko kūrinio "Věc Makropulos", dar verčiamo kaip "Makropulos paslaptis" ar "Makropulos Daiktas". Klausimas, kurį nagrinėja ši pjesė, yra toks: kada užtenka gyventi? Ar yra prasmė gyventi, kai tu viską patyrei ir pažinai? Ar yra prasmė gyventi, kai tu nebeturi ką mylėti, nes jie vieną dieną pasensta ir numiršta, o tu-amžinai jauna? Jūsų dėmesiui- San Fransicso operos pastatymo momentai.

Tai- tik vienas iš klausimų, kuriuos gvildeno į net jau dvidešimt aštuntąjį Lituanicono renginį "Iš praeities į ateitį" susirinkę fantastikos žanro mėgėjai ir kūrėjai. Kas yra fantastika? Manau, fantastika yra viskas, kas neegzistuoja realybėje. Štai-stalas. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai -žiurkėnas Kristupėlis. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai- pirma turistinė all included kelionė į Saturną. Kol kas-tai fantastika. Prisipažinsiu, šio renginio metu mano fantastikos supratimas kiek prasiplėtė netikėta kryptimi: fantastika gali būti baltų dievai, virtę stalo žaidimo kortomis, dar fantastika gali būti virtualus pasivaikščiojimas su specialiais akiniais, atgiję cosplay įkūnyti japoniškos animacijos herojai, ar net Totoro pliušinis žaisliukas. Gal nė nebūčiau ėjusi į šį renginį, jeigu ne Adomas Rutkauskas, vienas iš renginio organizatorių, žurnalistas, Ingress žaliosios frakcijos narys, fotografas ir šiaip geras žmogus. Jis taip reklamavo šį renginį, kad nenueiti tiesiog nebuvo galima, o tai, kad renginys buvo nemokamas, dar stipriai grojo mano suvalkietiškais genais, dėl kurių suaktyvėjimo ne laiku ir ne vietoje aš jau ne kartą skundžiausi. Renginio organizatorių duomenimis, šiandien jie sulaukė 500+ lankytojų. 

Renginys vyko Socialinių mokslų kolegijoje visą šeštadienį. Renginio erdvės buvo suskirstytos pagal veiklos pobūdį, o paskaitoms/pranešimams pakviesti savo srities specialistai. Netgi kavinė dirbo pilnu pajėgumu! Tas buvo labai svarbu, nes pertraukos tarp renginių buvo kaip tik reikiamos trukmės, kad būtų galima pavalgyti ar apžiūrėti pardavimui suneštas gėrybes. Tiesa, veiklų ir parodų galėjo būti daugiau, nes viską apeiti neužėmė labai daug laiko, o paskui liko tik arba valgyti, arba naršyti internete iki kitos paskaitos. Šiaip futuristė iš manęs nekokia, aš gyvenu šia diena, bet kai kurie pranešimai nustebino savo aktualumu ir drąsa. Self-driven public transport buses? Ar jūs rimtai????

Ursulijus Lepečkojauskas nagrinėja renginio programą.

Renginio atidarymas buvo numatytas 11.00 val. Iki Socialinių mokslų kolegijos mudu su Ursulijumi Lepečkojausku atvažiavome labai patogiai autobusu (kol kas dar vairuojamu ne roboto). Prie įėjimo lankytojus žiedavo apyrankėmis (kurių paskirtis escaped me iki to momento, kai paaiškėjo, kad jų numeriai dalyvaus loterijoje, bet žinant mano sėkmę tai tas pats, kas paparčio žiedo ieškoti) ir dalino renginio programas. Viskas nemokamai!

Rūšių draugystė ir solidarumas-labai svarbu bet kuriame amžiuje.

Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė prekystalis su Totoro pliušiais ir azijietiškais (japoniškais, korėjietiškais) skanumynais (krevečių skonio čipsai fui kaip baisu). Kainos, lyginant su kokia Alibaba, nekonkurencingos, bet moteriška širdis išsileido pamačius tokį gražų Totoro ir ranka pati iš rankinės ištraukė piniginę. Ursulijus Lepečkojauskas irgi džiaugiasi, tik žiurkėnas Kristupėlis pasakė, kad jo šeimininkė tai reto kvailumo moteriškė. 

Powerbank dabar jau nebe aksesuaras, o būtinybė.

Kai telefono gyvybės linija ėmė panašėti į heart stop liniją, parašiau skelbimą: "Jauna fantastikos mėgėja su Samsung susipažintų su powerbanko turėtoju #Lituanicone profesionaliems trumpalaikiams santykiams". Bet grotžymė nebuvo pakankamai populiari pritraukti gudramobilių firmos savininką ar bitcoinų štampuotoją, laimei, toks pažįstamas Gediminas visur dabar su powerbanku vaikšto, tai pabuvo mano telefonui energijos donoru. 

My smile is irresistible. My beauty is killing. My army is ruthless. I am Medeina, Goddess of All Beasts.

Šita kaukė kortų žaidimo "Baltų dievai" kūrėjų stende buvo tikras selfių magnetas. Šiaip stalo žaidimams esu stipriai abejinga, nes dar neaptikau jokio žaidimo, kur galima žaisti vienam (arba su sukalbamu žiurkėnu). Buvo nedidelis stendas su komiksais, bet nusivyliau neradusi jokio knygynėlio ar tiesiog laikinos bibliotekėlės. Būtų gerai, jeigu atsirastų ir fantastinės literatūros pasiūla tokio renginio metu, bent jau su klasikiniu repertuaru: Azimovas, Velsas, Vernas...Galima ir iš antrų rankų. Manau, koks nors dėvėtų knygų knygynas galėtų susidomėti dalyvavimu kitais metais. 

Selfių akimirkos. Kas tik nevaikšto šia žeme.

Ir kaip visos šios paikystės, turbūt paklaus mano gerbiamas Skaitytojas, rišasi su dabartimi, su realybe, ir iš viso, kodėl reikia eiti į tokius renginius, o ne važiuoti grybauti į Varėną? Arba, pavyzdžiui, iškuopti žiurkėnui narvelį? Atsakau. Povilas Poderskis skaitė pranešimą apie drąsų naują pasaulį, kuris ateis nepaisant mūsų norų. Tai žinote, gerbiamas Povilai, galėtų tas naujas pasaulis ir greičiau ateidinėti, jeigu ką. Aš neatsakinėju į tam tikras užklausas socialiniuose tinkluose, jeigu atsakymą galima rasti Google, o tokių bus 95 proc. klausimų. Tarkime, negaišiu savo brangaus laiko dirbdama kaip kelionių agentas rašydama atsakymą kokiam nors Derekui iš Mančesterio į klausimą "How can I get from Manchester to Paris?". Jeigu nesugebi išgūglinti atsakymo į tokį basic question, tai žinai ką, Derekai iš Mančesterio, gal tu geriau sėdėk namie. Tačiau Lietuvos techninė pažanga yra tikra fantastika ir pavyzdys kitoms šalims. Bet štai užvakar tokia viena užklausa išlindo Facebook'e: 

SIM kortelių kaitaliojimo (sado)mazochizmas.

Prisimenu, kaip ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne gavau dovanų TravelSIM kortelę. Tai buvo 2013 metais, tai ne taip jau ir seniai. Idėja labai paprasta-viena SIM kortelė, skirta visam pasauliui, su fiksuotais tarifais ir galimybe papildyti sąskaitą internetu. Tiesa, yra vienas niuansas- telefonas turi būti "atrištas" nuo konkretaus paslaugų teikėjo. Bet tuomet tai buvo fantastika. 

Neutrali kelioninė SIM kortelė.

Matomai, 2017 metais kai kurie keliautojai vis dar susiduria su problema, kad jų turimas telefonas atsidūrus kitoje geografijoje ima ir nebeteikia paslaugų. Tuomet reikia ieškoti vietinės SIM kortelės, o tokiose demokratinėse šalyse kaip Baltarusija dar ir pasą pateikti prieš aktyvuojant paslaugą. Tiesa, šiuo klausimu Lietuva irgi priartėjo prie Baltarusijos lygio, nes išankstinio papildymo kortelių savininkai visi be išimties tapo prilyginti kalėjimų sukčiams. Kaip ten sakoma, aptverk miestą X spygliuota tvora-kiekvienas žinos už ką sėdi. Taip ir čia. Grįžtant prie Kijevo klausimo, technologijos jau galėtų ir turėtų peržengti okeanus skirtumų ir protingai prisijungti prie telekomunikacijų tinklo nesukeliant vartotojui galvosopio renkantis iš septynių SIM kortelių pardavėjų ar naujos kortelės suderinamumu su turimu telefono modeliu. Ne apie kriogenines kameras dabar mąstykime, o ravėkime mobiliojo ryšio infrastruktūros piktžoles. Self-driven public transport buses irgi palauks. Taip kad, gerbiami futuristai ir vizijų matytojai, eikite ir dirbkite, o vizijas matydami dar ir žegnotis nepamirškite.

Lituanicono organizatoriams reiškiu nuoširdžią padėką už įdomų renginį ir linkiu sėkmės ruošiantis kitiems metams. Tikėkimės, renginys bus dar didesnis ir įdomesnis, gal netgi vyks dvi dienas Litexpo centre. O aš visgi susirasiu ir išprosysiu tuos savo marškinėlius su Cowboy Bebop paveikslėliu. Ech, ta jaunystė :D

Bet jūs ten organizuodami irgi nepersistenkite: Progress isn't made by early risers. It's made by lazy men trying to find easier ways to do something :-) 

Su meile ir, kaip visada, baisingai susivėlusi Jūsų

Goddess Kootah 

Grybų šventė veda į Varėną gamtos ritmu!

Ilgus metus niekaip neprisiruošdavau į kasmetinius grybavimo atlaidus, dar žinomus kaip Grybų šventė Varėnoje, nes tokios valstietiškos pramogos kažkaip netraukė. Paskui keliauti po Lietuvą pasidarė madinga ir kelionių agentūros pradėjo siūlyti dienos keliones, į kurias aš ėmiau žvalgytis, nes nuveža, parveža, pakeliui kokį grybą parodo. Labai patogu! O šiemet į Grybų šventę susiruošiau grynai iš to suvalkietiško skūpumo (nors gimiau ir augau Vilniuje, Šakių genai pramuša netikėtose vietose), nes Lietuvos geležinkeliai pasiūlė tą dieną į Varėną keliauti su 50 proc. nuolaida. Aš, būdama antros kartos pusiau-suvalkietė, netgi patikrinau bilietų kainas kitai dienai: pilna kaina į vieną pusę maršrutu Vilnius-Varėna yra 3,80 eur, o Grybų šventės dieną iš tiesų buvo 2,00 eur, ir dar šventinis traukinys buvo paskirtas su visa koncertine programa. Tai kaip čia nevažiuosi? Nusipirkau bilietus į abi puses internetu. Tada pasidomėjau, ką dar be grybų turistams Varėnoje galima pamatyti ir čia mane pastebėjo ponia Eglė, kuri pakvietė prisijungti prie kviestinių svečių VIP vagone *insert smug face here*.  Šituom dar papildomai pažymima, kad turintys traukinio bilietą gali nemokamai aplankyti Geležinkelio muziejų tą dieną, kurią galioja jų bilietas.

Šventinis traukinys laukia savo keleivių.

Išlydėtuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Antroji diena.

Šiandien su turistine programa startavome apie 10.00 val. iš mano viešbučio kai mane pasitiko gidė Inesa ir visą pusdienį mudu su Ursulijumi buvome atiduoti į jos globą. Pirmiausia su Inesa pasivaikščiojome po Daugpilio istorinį centrą. Būtent po istorinį centrą, o ne senamiestį, nes čia architektūra būdinga XIX a. Caras įsakė mieste statyti iš plytų (žinomi 22 profiliuotų plytų tipai) ir elektrifikuoti, kad miestas būtų puošnus ir turtingas. Istoriniame centre išskiriama 80 kultūriškai ir istoriškai žymių pastatų. Turistai iš Rusijos dažnai sako, kad miestas panašus į Peterburgą.

Daugpilio atsakymas Vatikanui.

Kūtvėla lietaus nebijo. 

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Pirmoji diena.

Jeigu reiktų išvardinti turistiniais tikslais aplankytas Latvijos vietas, dauguma žmonių pirmiausiai paminėtų Rygą su gražiu senamiesčiu ir įdomiais muziejais, Ventspilį su sutvarkytais paplūdimiais ir atrakcijomis vaikams, Rundalės pilį su nuostabiu sodu, galbūt ir Jelgavą su ledo ir smėlio skulptūromis. O štai Daugpilis vargu ar bus atsidūręs turistų radare, nors svečių iš Lietuvos trūkumu jis tikrai negali skųstis. Pasinaudojusi galimybe partneriauti su autobusų firma Ecolines ir Daugpilio TIC, praleidau dvi dienas antrame pagal dydį Latvijos mieste ir likau labai patenkinta savo kelione.

Daugpilis yra ne, kaip galima pagalvoti, "miestas su daug pilių", o tik kuklus "pilis prie Dauguvos upės" kažkada buvusioje etninėje sėlių žemėje (sėliai asimiliavosi su latgaliais). Čia gyvena latvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių žmonės. Šiame krašte vaikai auga poliglotais, nes reikia bent kiek įvaldyti latvių, latgalių, rusų, anglų, netgi vokiečių kalbas. Miesto ištakos siekia senus laikus, kai žmonės iš Gotlando vandens keliu siekė dabartinių Rusijos ir Graikijos teritorijas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Ši vietovė tapo žinomu prekybos centru. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai (negaliu sakyti Abiejų Tautų Respublikai, nes Liublino unija buvo tik 1569 m.) ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, vystėsi pramonė ir prekyba, todėl žymiai išaugo gyventojų skaičius, buvo pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Caras Aleksandras III nusprendė miestą pervadinti Dvinsku 1893 m., o 1920 m. jis tapo Daugpiliu. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o koks likimas ištiko žydų tautybės žmones- mums žinoma iš istorijos. Išsivadavęs iš sovietų valdžios, Daugpilis šiandien yra istoriškai daugiakultūris miestas, gerbiantis įvairias tradicijas.

Sveiki atvykę į Daugpilį!

Pasirinkau Ecolines autobusą su planuojamu išvykimu iš Vilniaus penktadienį 17.30 val., kuris Daugpilyje būtų apie 20.30 val. Pastaruoju metu tenka pripažinti, kad visi tarptautiniai autobusai kiek vėluoja, bet čia turbūt įtakos turi kelio remonto darbai ir sugrįžęs rudens eismas. Keliavau maršrutu Kaunas-Rezekne per Vilnių, Uteną, Zarasus ir Daugpilį, o Rezekne buvo numatytas persėdimas keleiviams, vykstantiems į Maskvą. Aš išlipau anksčiau-Daugpilyje.

Kūtvėla vėl keliauja į Gardiną arba Įkaitų išlaisvinimo drama!

Kelionė į Gardiną buvo gimimo dienos dovana mano sesei ir man. Pasidairiusios po siūlomus variantus, programas, kainas, ir planuojamus išvykimo laikus, apsisprendėme keliauti su "Grūda". Su jais buvau Gotlande ir kelionėje buvo tam tikrų minusų, bet visgi nusipirkome jų kelionę į Gardiną. Pirkome internetu, užpildėme reikiamus popierius elektroniniu paštu-visai patogu. Pagrindinis rūpestis buvo apdrausti mamą (visiems turistams privaloma draustis keliaujant į Baltarusiją), nes reikėjo asmeniškai vykti į draudimo agentūrą- asmenys virš 65 m. internetu nedraudžiami. Išvykimo laikas pasirodė labai neblogas- 06.00 val. šeštadienio rytą. Į kelionę išsiruošėme aš, mano mama ir mano sesė. Šeimos vyrai (tėtė, švogeris, žiurkėnas Kristupėlis, šuva Kimas) ir sesės katinas liko namie.

Šiek tiek buvo nesklandumų su sėdimomis vietomis autobuse, nes autobusinis turistas būna kaip Švč. Trejybė:jis turi tris sėdimąsias vietas. Pirmoji vieta yra sutartyje, kurią turistas pasirašo su kelionių agentūra, antroji vieta, patikslinta, yra jam atsiunčiama pora dienų iki kelionės, o trečioji vieta yra ta, kurią jis gauna autobuse pagal gido turimą sąrašą, nes į kelionę išvykstantis autobusas kardinaliai skiriasi nuo numatyto kelionės sutartyje. Retais atvejais būna ir ketvirta vieta, nes bent 2-3 žmonės keliauja "ne savo vietose". Laimei, stovėti neprireikė, o šalia manęs buvo laisva vieta.

Viskas klostėsi daugiau mažiau sklandžiai iki sustojimo į WC netoli Merkinės, kai nusprendžiau gidei pasakyti, kad mes planuojame Gardine atsiskirti ir vaikščioti savarankiškai. Trumpai tariant, "Grūda" visą autobusą turistų paėmė įkaitais! Sukėliau tikrą revoliuciją, nes pradėjau įkaitų išlaisvinimo operaciją. Kodėl mus paėmė įkaitais gidė nepaaiškino, todėl pasakoju kaip supratau. Tam, kad nusipirktume iš "Grūdos" bevizio režimo leidimą (5 eur žmogui), pačiai agentūrai reikia pirkti bent dvi turistines paslaugas Gardine, kad tą leidimą Gardino kelionių agentūra jiems parduotų. Problema, kaip supratau, buvo ta, kad "Grūda" jau užmokėjo už apžvalginės ekskursijos gidą ir Religijos muziejaus bilietus, o dabar tikėjosi susirinkti tą sumą iš mūsų. Todėl už neinančius į ekskursiją turėtų sumokėti einantys arba neinantys į ekskursiją turi vis tiek susimokėti ir tada gali neiti. Aš atsisakiau mokėti už paslaugą, kurios neimu, ir cypiantiems "Kodėl mes turime mokėti už jus?" aiškinau, kad tikrai  neturi mokėti už mane, nes tos paslaugos negausiu. Pora žmonių stebėjosi, nes jų turimame kelionės aprašyme Religijos muziejus neįtrauktas. Gidė stresavo ir aiškino, kad ji turi savo programą, kurią ir vykdys, o kad mūsų programos skiriasi (mano turimoje programoje, gautoje perkant internetu, kaip mokami objektai buvo paminėti Senoji pilis, Naujoji pilis ir Sinagoga, bet kai gavome bevizio režimo leidimą (tą, po 5 eur), jie ten nebuvo įtraukti, kaip ir "Grūdos" programoje nebuvo įtrauktas Religijos muziejus) tai yra mūsų problemos. Mano aiškinimas, kad mes ir taip eisime į bent tris muziejus, netiko, o bendravome su gide rėkdamos viena ant kitos per pusę autobuso. Mano mama išsigando, kad reikia eiti su visais, kitaip iš keršto gali palikti mus Gardine. Turėjome apie tris valandas pagalvoti, nes Baltarusijos pasieniečiai mano, kad bet koks autobusas su lietuviais turistais importuoja demokratiją ir turi būti kratomas. Pildėme ir tas absurdiškas migracines korteles.

Trumpai ilgai tariant, aš pasisakiau darysianti kaip esu susiplanavusi, o mama su sese-kaip jos nori, suaugusios moterys gali pačios spręsti. Aš skausmingai reaguoju į reketą, šantažą ir neteisybę, o šios trejybės per pusvalandį gavau sočiai ir kelionės nuotaika buvo sugadinta. Čia iš karto noriu pasakyti, kad tokia įkaitų paėmimo drama susiklostė, nes nebuvo komunikacijos iš "Grūdos" pusės, kad jų kelionės programa yra PRIVALOMA vykdyti. Todėl jeigu ketinate su šia agentūra keliauti ir galvojate, kad bus kaip normaliose kelionėse, kur galima atsiskirti nuo grupės ir savarankiškai vaikščioti arba neiti į tam tikrus mokamus objektus, tai šiuo atveju galite stipriai nusivilti. Tiesa, gidė pripažino, kad jėga priversti mūsų negali eiti su visais, bet buvo labai nelaiminga mus paleidusi. Negaliu pasakyti, kaip baigėsi rinkliava už Gardino gidą ir Religijos muziejų likusiai grupei. Kodėl mokant po 5 eurus už bevizio režimo leidimą negalima Gardino tyrinėti savarankiškai-man liko mistika. Už ką tie pinigai? Beje, yra galimybė nusipirkti bevizio režimo leidimą iš Bezviz tinklalapio, kaina vienam žmogui 12 eurų, kaina krenta iki 10 eurų žmogui už 20 ir daugiau turistų grupę.

Kur čia įtrauktas Religijos muziejus ir kur parašyta, kad programą vykdyti privaloma?

Taigi, Gardine mes atsiskyrėme ir pirmiausia nuėjome į Senąją pilį. Ji svarbi tuom, kad kažkada ją statė Vytautas Didysis. Šiandien ji tikrai nebeprimena tų laikų, o ekspozicija-labai savotiška. Apie Gardiną išsamiai aš esu rašiusi savo ankstesniame reportaže, todėl nesikartosiu. Čia šiandien yra krašto muziejus, jame galima pamatyti įvairių archeologinių radinių, gyvūnų iškamšų, herbariumo kolekciją, tautinės buities rakandų ir tautinių drabužių, netgi Antrojo pasaulinio karo ekspoziciją. Man patiko iš šiaudų pinti cerkvės ikonostaso vartai, ir Stepono Batoro karūna ir skeptras. Trumpai tariant, iš Senosios pilies liko tik pavadinimas. Bilieto kaina: 4,50 BYN (1 eur- 2 BYN), būna nuolaidų. Pilies prieigose yra WC, muziejaus lankytojams nemokamas, kitiems- 0,50 BYN.

Gardinas ne veltui pavadintas Gardinu, t.y. "gorodit"- Miestas Saugotojas. Sunku būtų paimti.