Kūtvėla kieminėja po Vilniaus universiteto ansamblį arba Dėl visko kalti Radvilos.

Žinote kaip būna, kai viskas pasisuka 180 laipsnių kampu? Tiesiog žemė iš po kojų išslysta. Taip ir man atsitiko šiandien. Išėjau parengti fotoreportažo apie Vilniaus universiteto ansamblį (toliau -VU). Manyje kirbeno doro lietuvio žmogaus pasipiktinimas, kad už miesto centre esančių VU rūmų lankymą reikia susimokėti 5 LT (dar 8 LT kainuos pasikėlimas į Šv. Jonų bažnyčios varpinę). Greičiausiai pitaką teks pakloti net jeigu tik norėsite kelią susitrumpinti ir kirsti į Pilies gatvę nuo Prezidentūros. Buvau pasirengusi landyti Vilniaus požemiais nei mokėti, bet kitaip (nebent pro vienus tuo metu buvusius atvirus vartus iš Pilies gatvės pusės) nepastebėtai sunku patekti.

Tai žinot ką, pasakysiu taip-mažai dar ima. Tik nesupraskit paraidžiui ir nebranginkit :-) VU ansamblis tikrai vertas lankymo, ką patvirtino ir grupės turistų su gidais, ir puikūs vaizdai.

VU kiemelių planas. Įėjimas į VU ansmablį yra prie Nr.3.

Bet nebūčiau susigundžiusi, jeigu ne vienas intriguojantis konfliktas.


Apie 1570 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius kovai su reformacija pasikvietė Jėzuitų ordiną, kuris dabartinio VU ansamblio teritorijoje įsteigė kolegiją. Iki tol mes aukštosios mokyklos neturėjome, o didikų ir šiaip turtingų ponų vaikai mokydavosi Europos universitetuose: Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Italijoje. Žygimantas Augustas buvo pramintas "Ponu Rytoj", nes daugiau pastangų reikalavusius projektus atidėliodavo iki begalybės, tame tarpe ir universiteto įkūrimą. Vokietijos žemėse, kur jau buvo paplitusi reformacija, mūsų kraštiečiai susipažindavo su šiomis idėjomis ir grįžę namo jas platindavo. Kunigai dar šiaip taip kentė, kol į protestantizmą atsivertė žymiausia LDK giminė Radvilos. Radvilos, kurie paklausti kokios tautybės atstovais save laiko, atsakydavo esantys Radvilos, buvo turtingi ir įtakingi, o pakeitę religiją tapo dar priimtinesni žmonėms, kuriems neatrodė teisingos Romos katalikų mintys. Taigi, Jėzuitų ordinas atkeliavo kovoti su reformacija. Iš pradžių, sakoma, jie tai darę labai demokratiškai ir religinių debatų forma įrodinėję savo teisybę ir protestantų klaidingumą, net prieidavo iki apsikumščiavimų.

Čia prieiname intrigą. Kolegijos statuso neužtenka, reikia siekti aukščiau. "Tuo tikslu 1578 m. pavasarį Valerijonas Protasevičius pavedė Vilniaus vyskupui koadjuktoriui Jurgiui Radvilai parūpinti universiteto steigimo privilegiją iš Stepono Batoro. Šis 1578 m. liepos 7 d. Lvove suteikė preliminarią Vilniaus akademijos steigimo privilegiją. Lvovo privilegija bent iš dalies laikytina tik valdovo ketinimo protokolu, nes įstatymo galią aktas galėjo gauti tik antspauduotas Lietuvos valstybės antspaudais, saugomais kanclerio ir pakanclerio. Jais tuo metu buvo protestantai Mikalojus Radvila Rudasis ir Eustachijus Valavičius. Šie uždėti ant Lvovo privilegijos Lietuvos antspaudą atsisakė. Tokiu būdu 1578 m. liepos 7 d. privilegija teisiškai taip ir neįsigaliojo." (Šaltinis: Pirmoji Stepono Batoro privilegija ) Dabar galima pagalvoti, kaip čia taip, karalius Steponas Batoras ar ne karalius? Matote, kuom toliau nuo Gedimino, tuom daugiau demokratijos: kiekvienas valdovas pasirašydavo vis naujas ir naujas privilegijas savo didikams, tuo apsikarpydamas savo galias. Radvilos buvo nekarūnuoti Lietuvos karaliai, turtu lenkę ne vieną Europos valdovą, todėl jie galėjo sau leisti turėti savo nuomonę tam tikrais klausimais. O LDK kancleris dar buvo žmogus, atliekantis iš dalies šiandienos užsienio reikalų ministro, vidaus reikalų ministro ir Konstitucinio teismo funkcijas, toks "trys viename". Trumpai tariant, Romos katalikiško universiteto Lietuvoje prie protestanto Radvilos nebus. 

Bet dori katalikai niekada nenuleidžia rankų. "1578 m. privilegijai neįsigaliojus, naują išrūpinti imtasi Steponui Batorui atvykus į Vilnių 1579 m. pavasarį. Be fundatoriaus Valerijono Protasevičiaus ir Vilniaus jėzuitų, vienas įtakingiausių prašytojų buvo Vilniaus kaštelionas Jonas Chodkevičius. 1579 m. balandžio 1 d. Steponas Batoras suteikė naują universiteto steigimo privilegiją, surašytą sekretoriaus Jono Demetrijaus Solikovskio. Dokumentą pasirašė pats karalius Steponas Batoras ir Lietuvos kanceliarijos notaras Mikalojus Jasinskis. Buvo antspauduota Lietuvos pakanclerio Eustachijaus Valavičiaus mažuoju LDK antspaudu.
Privilegijoje įrašytas draudimas dėstyti ir teikti teisės bei medicinos mokslo laipsnius, numatant tik filosofijos ir teologijos fakultetų veikimą. Tai rodo, kad Vilniaus akademija buvo steigiama pagal jėzuitų mokymo programą, numatančią humanitarines, filosofijos ir teologijos studijas." (Šaltinis: Antroji Stepono Batoro privilegija ). Yra manančių, kad apribojimai įvesti pageidaujant Krokuvos universitetui, pabūgusiam konkurento. Noriu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad šis dokumentas buvo patvirtintas tik mažuoju LDK antspaudu-Radvilos vis dar spyriojosi. Su E. Valavičiumi šis klausimas buvo išspręstas paprastai: "Tada karalius trumpai tarė: "Arba tegul savo noru uždeda antspaudus, arba, jei to nenori, teduoda antspaudą jam, jis pats diplomus užantspauduosiąs, bet antspaudo Valavičius nebeatiduosiąs". (Šaltinis: Karaliaus Stepono Batoro privilegijos Vilniaus universitetui) O 1579 m. spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančia VU steigimą. Tai buvo reikalinga, nes karaliaus išduotas dokumentas galiojo tik ten, kur sieko jo valdžia, t.y. Lenkijoje ir Lietuvoje, o suteikti Europos universiteto teises galėjo tik popiežius. Jeigu pasidomėjus plačiau- šis popiežius buvo kontrreformacijos šalininkas, kurstė Nenugalimąją armadą prieš Elžbietą I Tiudor, todėl nenuostabu, kad jam patiko mintis įkurti tokį dorybingą universitetą.

Toliau seka ilga atidarymų ir uždarymų istorija, ją visą rasite čia: http://www.vu.lt/lt/apiemus/istorija . O mes pereikime prie VU ansamblio tyrinėjimų. Perkant bilietą gausite ir VU kiemelių planą.

VU kiemelių planas.

Žengiame į Sarbievijaus kiemą.

 Sarbievijaus kiemas. 

Informacija apie VU kiemelius pasiekiama ir Androidinėms technologijoms. Patikrinta-veikia. 

"Sarmatų Horacijumi" pramintas poetas buvo popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas. Jo "Lyrikos knygos" 1632 m. leidimą papuošė graviūra sukurta pagal Pauliaus Rubenso piešinį. VU jis dėstė retoriką, filosofiją, scholastinę teologiją, buvo Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas. Penkerius metus pamokslavo Vladislovo vazos rūmuose. Sakoma, kad iš Italijos jį privertęs išvykti pats popiežius Urbonas VIII, pats rašęs eiles ir pabūgęs konkurento.

Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Category:Peter_Paul_Rubens (c) Sarmata

Vasaros metu, kaip paprasti studentai gauna atlaidų, čia pluša studentai iš viso pasaulio.



Auditorijose susitinka žmonės iš Peru, Australijos, Brazilijos, JAV ir mums geografiškai artimesnių Europos šalių. Manau tai yra nuostabu, aš pati tikrai nesiimčiau krimsti kokios estų kalbos. Tokie lietuvių kalbos kursai rengiami nuo 1990 m.

Lankytojams siūloma pasižiūrėti nuostabių P. Repšio freskų "Metų laikai". Nedidelė patalpa išmarginta vaizdais, tikrai nepakartojama.





Grupelei italų gidė pasakojo apie freskas, o tie labai klausėsi. 2011 m. P. Repšys buvo apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Taip pat nepražiopsokite A. Kmieliausko nutapytų freskų knygyne. Siksto koplyčią tapęs Mikelandželas iš pavydo nagus nusigraužtų.

VU knygyno fres

VU knygyno freskos.

Prieš išeidami iš Sarbievijaus kiemelio, nepamirškime stabtelėti prie beržo. "Poezijos pavasario" uždaromasis renginys tradiciškai vyksta šiame kiemelyje. Šis festivalis rengiamas nuo 1965 m.

"Varpas", 1988.

Einant link laiptų į Didįjį kiemą, pakelkite galvą ir pastabėkite varpą. "Varpas" internetuose šykščiai apibūdinamas kaip Lietuvos pogrindžio leidinys. Atkreipkite dėmesį į stilizuotas grotas ir Gedimino stulpus. 

Bet Kūtvėla mėgsta kasti giliau. 1989 m. "Universitas Vilnensis", katras dar prieš metus buvo toks "Tarybinis studentas", paskelbė pranešimą, kad "daugelis rankų kėlė varpą, suskambusį vėjuotą paskutinę senųjų metų dieną Sarbievijaus kieme". Varpą iš savo kolekcijos universitetui padovanojo V. Šimonėlis. Pasirodo, varpai irgi sugebėdavo užkliūti sovietinės dorovės sargams. Norintiems pasiskaityti detaliau apie varpo simboliką, nuoroda: SĄJŪDIS UNIVERSITETE. KAM SKAMBINO „VARPAS“?

Didžiajame kiemelyje yra Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto arba kitaip liaudyje žinoma kaip šv. Jonų bažnyčia. Šios bažnyčios reikšmę miestui pabrėžia du dalykai: ji pradėta statyti dar metai ar du prieš Lietuvos krikštą ir iškart statyta mūrinė, tuo tarpu beveik absoliuti dauguma bažnyčių gyvenimą pradėdavo medinės, o mūrinėmis būdavo atstatomos po kokio gaisro arba didelės fundacijos (bent jau taip kalba M. Baužienė savo "Pasivaikčiojimai po senojo Vilniaus mūrus", tai patvirtina teiginys,"Šv. Jonų bažnyčios statybos, vykusios XIV – XV a., truko beveik 40 metų. Galutinai ji buvo užbaigta 1426 metais. Šią kongregaciją 1386 metais, prieš pat Lietuvos krikštą, įkūrė  patys vilniečiai." iš Pasaulio piligrimas

). Šios bažnyčios pastatymo data minima 1426 m. ir, be abejo, tai prasilenkia su mano teiginiu apie jos statybas, nes Lietuvos krikštas buvo 1387 m. Tačiau reikia prisiminti, kad Jogaila su Vytautu laisvu nuo sutarimo laiku kniovėsi kaip šuo su kate (Vytautas net buvo surengęs karo žygį į Vilnių ir gerai čia viską paniokojo, tik nelabai apie tai mūsuose kalba, juk Vytautas-toks teigiamas herojus) ir bažnyčios statybos užtruko apie 40 metų. Po XVIII a. gaisro ją atstatė J.K. Glaubicas baroko stiliuje. Apie Glaubicą aš mėgstu pakalbėti ekskursijoje po Vilniaus senamiestį, nes tituluojamas "Vilniaus baroko tėvu" šis menininkas paliko nemažą indėlį miesto architektūroje. Sakoma, kad LDK nebuvo kitos tokios puikios bažnyčios su freskomis ir 23 altoriais. Deja, XIX a. architektas K. Podčašinskis perdarė bažnyčią pagal naujas, klasicizmo, madas. Kodėl reikėjo visiškai transformuoti bažnyčią, o nebuvo pasitenkinta pirmiau numatytu nedideliu remontu-man iki šiol neaišku, tačiau ne vienas autorius, rašęs apie Vilnių, mini, kad miestiečių reakcija buvo vieninga: "čia dirbo barbarai ir vandalai". Moterys grįžo iš pamaldų verkdamos. Prasidėjus katalikų bažnyčių uždarymo vajui kaip represijoms dėl sukilimų, čionais sugabeno išlikusias uždarytų bažnyčių vertybes, jų nemažai iškeliavo sovietmečiu į muziejus, viešbučius ar teatrus, o 1948 m. bažnyčia buvo apskritai uždaryta. Atgauta ji buvo 1963 m. ir iki šiol vis dar puoselėjama. Šiandien jinai yra laikoma vėlyvojo baroko šedevru, neturinčių sau analogų Europoje.

Šv. Jonų bažnyčia.

Bažnyčios viduje taip pat aptikau grupeles turistų, klausančių savo gidų. Nemažai sutikau ir pavienių turistų. 

Puikūs šviestuvai. 

Šv. Viktoro altorius.

Koplyčios interjeras. 

Vitražai. 

Vitražai. 

Freskos.

Paminklas A. Mickevičiui.

Šioje bažnyčioje nemaža paminklų iškiliems mūsų kultūros ir krašto veikėjams. Šis paminklas Mickevičiui atsirado 1898-1899 m. Kadangi 1898 m. jau buvo pastatytas paminklas Muravjovui-Korikui priešais dabartinę Prezidentūrą, tai Mickevičiaus paminklo organizatoriams teko imtis konspiracijos, nes, savaime suprantama, su patvaldyste kovojusiam poetui paminklą pastatyti caro valdžia nebūtų davusi. Buvo uždengti bažnyčios langai ir "pradėtas remontas", kurio metu ir buvo statomas paminklas. Valdžia kažkaip suuodė kas čia vyksta, bet atsakingas kunigas atsipirko bauda, o paminklo net neliepė išmontuoti, mat tuo metu Vilniaus generalgubernatorius gruzinas neką apie tokį Mickevičių išmanė. Kokia netvarka. 

Įdomu ir pasivaikščioti po bažnyčią, pasižiūrėti į šventųjų skulptūras. Keletas jų labai iškalbingos. Štai kaip gražiai saulė per vitražus apšviečia Šv. Stanislovą Kostką. Išties, bažnyčių statyboje anais laikais žmonės mokejo gudriai išnaudoti gamtos reiškinius ir bažnyčias projektavo taip, kad reikiamu metu saulės spindulys per vitražus (arba ne) apšviestų reikiamu kampu tai, ką reiktų apšviesti, o tada pamaldūs parapijonys manytų tai esant Dievo ženklu. 

Šv. Stanislovas Kostka. 

Šv. Bonaventūras. 

Šv. Jonas Nepomukas.

Daugiau apie Šv. Jonų bažnyčios skulptūras galite pasiskaityti VU Gide. O mes toliau einame apsukti ratą po Didžiojo kiemo arkadomis. Tas protingas išradimas leidžia net ir esant lietuviškam orui, kuris daro gėdą pirmininkaujančiai valstybei, eiti nesušlampant. 

Didžiajame kiemelyje atidengtos kelios freskos. Viena jų- valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas visu ūgiu, o virš jo-Jėzuitų ordino emblema IHS aukso spindulių fone. Čia trumpas video iš Youtube apie šias freskas.


Ne visose freskose pavaizduoti asmenys identifikuoti, teks palaukti, kol savo žodį tars menotyrininkai, istorikai ir heraldikos specialistai. Šiek tiek daugiau aiškumo gali įnešti VU tinklalpyje publikuotas neskelbtas V. Drėmos straipsnis.

Didysis kiemas vadinasi taip ne tik dėl savo dydžio, bet ir dėl to, kad yra savotiškas didžių žmonių panteonas, čia įamžinti universiteto steigėjai, mecenatai, mokslo vyrai.

Arkados. 

Arkados eina į tolį. 

Atviros pusapvalių arkų galerijos (arkados) iš Italijos paplito po visą Europą ir tapo vienu ryškiausių skiriamųjų renesanso bruožų. Į Lenkiją ir Lietuvą renesansas atkeliavo tiesiai iš Italijos. Svarbius pastatus dažniausiai projektuodavo kviestiniai italų architektai. Renesanso metu buvo skiriamas didelis dėmesys švietimui, neatsitiktinai šiame laikotarpyje atsirado ir Vilniaus universitetas , nors jo įkūrimą dar sąlygojo ir kova su reformacija. Pietų kraštuose, sakoma, tokiose arkadose būdavo vėsu vasaros metu. Tačiau Lietuvoje, kur oras tikrai ne itališkas, dažnai tokias arkadas užmūrydavo. Tačiau šis menkas nesklandumas nesutrukdė Genadijui Sokolskiui sukurti animacinį filmuką "Melagių pilis".

Pora žingsnių ir atsiduriame Observatorijos kiemelyje. Observatorija buvo įkurta 1753 m. Tuomet buvo madinga tarp didikų remti mokslą, todėl matematiko ir astronomo T. Žebrausko iniciatyvą parėmė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Paprastai mes kalbame apie vyrus fundatorius, bet yra mūsų istorijoje ir kelios pažangios moterys, kaip štai observatorijos fundatorė. XVIII a. pab. laikoma observatorijos aukso amžiumi, jai vadovaujant M. Počobutui. Universiteto inventoriaus knygos tuo metu mini 14 įvairių teleskopų,  kuriais buvo galima stebėti asteroidus, planetas, kometas, Mėnulio ir Saulės užtemimus, vertingiausiais yra laikomi Merkurijaus stebėjimai, kuriais vėliau remsis Ž. de Lalandas Merkurijaus orbitos skaičiavimui. Po ATR padalijimo Počobuto darbus tęsė kiti, paminėjimo vertas J. Sniadeckis. Vyko bendradarbiavimas su kitomis Europos observatorijomis. Uždarius VU (po sukilimo numalšinimo), observatorijos veikla pasikeitė, buvo pereita prie astrofizinių skaičiavimų. 1865 m. veikė pirmoji pasaulyje fotografinė Saulės tarnyba. 1868-1876 m. buvo gauta apie 900 Saulės nuotraukų. Deja, po 1876 m. gaisro mebuvo gauta lėšų observatorijos atstatymui ir 1882 m. caro Aleksandro III įsakymu ji buvo uždaryta, o daugelis instrumentų išdalinti įvairioms Rusijos imperijos įstaigoms.

VU Observatorijos kiemelis. 

Užmūrytos arkados VU observatorijos kiemelyje. 

Memorialinė lenta M. Počobutui. 

Hinc itur as astra: iš čia kylama į žvaigždes. Tai pasakytina tiek tiesiogine prasme (observatorija), tiek perkeltine (apie VU absolventus ir profesorius).

Iš čia kylama į žvaigždes: Simonas Daukantas, Ignotas Domeika, Jozefas Frankas, Marija Gimbutas, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, -ir dar galima vardinti iki begalybės.

Vaizdas į observatorijos pastatą iš Bibliotekos kiemo. 

Grįžtame į Didįjį kiemelį ir dar kartą jį apeiname. Stabtelime prie dviejų memorialinių lentų, susijusių su pasakojimo pradžioje paminėtu garsiuoju antspaudų konfliktu.

Memorialinė lenta vyskupui V. Protasevičiui. 

Memorialinė lenta karaliui Steponui Batorui. 

Žengiame į K. Sirvydo kiemelį. Jį lengva nepastebėti, nes įėjimas yra šalia Šv. Jonų bažnyčios pro siaurą arką. Kiemelyje yra galerija, kur galima pamatyti įvairių meno darbų, dauguma susijusių su VU. 

K. Sirvydo kiemelis. 

Dar vienas mano surastas angelas. Kiek jau padaužytas, tas tiesa. 

Šv. Jonų bažnyčios vaizdas. 

Grįžtame į Didįjį kiemą, pereiname Sarbievijaus kiemą, ir vėl pro nedidelę arką išeiname į S. Daukanto kiemelį.

S. Daukanto kiemelis.

S. Daukanto skulptūra. Iš jos ir pažinsite kiemelį.

Nepraeikite pro pastatą su užrašu domus philologiae. Puikūs R.V. Gibavičiaus atlikti sgrafitai mūzoms ir istorininėms asmenybėms puošia antrojo aukšto koridorius. 

Devynios mūzos.

Devynios mūzos.

Vat kokiu liežuviu bylojo mūsų valdovai.

Dailu. 

Klausimas aiškus.

Iš S. Daukanto kiemelio išeinama į Arkadų kiemelį. Tai nedidelis kiemelis su, savaime suprantama, arkadomis.  

Arkadų kiemelis.

XIX a. keli čia stovėję namai buvo sujungti uždara galerija, laikoma masyvių keturkampių kolonų. Taip ir atsirado mažas jaukus Arkadų kiemelis. Jo puošmena, kaip vėliau perskaičiau, yra metaliniai vartai į Skapo gatvę, iškalti pagal skulptoriaus J. Kėdainio projektą, panaudojant liaudies meno motyvus.

Savo modernumu, t.y. plastikinių langų gausa, lietvamzdžiais, satelitu ant stogo išsiskiria A. Mickevičiaus kiemas. 

A. Mickevičiaus kiemelis. 

Keletas kitų kiemelių yra nelankomi. Jau išėjus iš ansamblio atgal į Bibliotekos kiemelį, galima aplankyti Bursų kiemą (dabar ten Filosofijos fakultetas, bet kiemelis dar moderniau ir nedailiau įregtas nei A. Mickevičiaus kiemelis) bei M. Daukšos kiemelį. Akademinio sezono metu, manau, ten tebeveikia kavinė. Kiemelyje medyje įkeltas savotiškas Rūpintojėlis-Karžygys.

M. Daukšos kiemelio detalė. 

Po XVIII a.pab. rekonstrukcijos čia įsikūrė nemaža profesorių. Trečią aukštą jų butams pritaikė prastai pagarsėjęs architektas M. Šulcas. Netgi Tolstojaus "Karas ir taika" paminėta, kad sugriuvo šio architekto projektuota pavėsinė, skirta caro Aleksandro I vasaros pokyliui. Šulcas nusiskandino iš nevilties, o tie varteliai, pro kuriuos jis žengė paskutinę savo gyvenimo dieną vandens link šiandieniniame Vingio parke vadinami Šulco vartais. Pokylio metu, kai caras sukosi šokio sūkuryje su, greičiausiai, su Sofija Tyzenhauzaite, prisiartino adjudantas ir pranešė carui, kad Napoleonas periskėlė per Nemuną Kaune. Caras nepasišalino, pokylis tęsėsi. Kai jo vėliau buvo paklausta, kodėl jis taip sureagavo į karo pradžią ir neatšaukė pokylio, jis, kaip atsiminimuose kai kur rašoma, tepasakė, kad ponios taip ilgai laukė to pokylio ir taip jam ruošėsi, kad sugadinti jom tą malonumą jis negalėjęs. Rūpintojėlio-Karžygio atsiradimo istorija kol kas neaiški. 

Bibliotekos kiemelis mena čia esančios bibliotekos istoriją. Tai yra viena iš nedaugelio Europos bibliotekų, tebeveikianti pastate, kur buvo įkurta. Pagrindu jai tapo Žygimanto Augusto padovantoi knygų rinkiniai, vėliau ir didikų tarpe tapo madinga dovanoti knygas bibliotekai. Čia visai įdomiai pateikiama visa bibliotekos istorija: Vilniaus universiteto biblioteka. 

450 metų pirmajai lietuviškai knygai paminėti. 

Bronzinė VU bibliotekos durų detalė. 

Išties, sustojus prie šių durų galima kalbėti apie Lietuvos istoriją ilgai ir nuobodžiai, arba ilgai ir įdomiai. bet tegul tai būna tema kitam reportažui. O Radviloms dėkui už įkvėpimą. Nepamirškite įkopti į varpinę pasigėrėti Vilniaus panoraminiais vaizdais.

Su meile,

Kūtvėla