Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Tyli ežerų krašto pasaka: Kūtvėla lankosi Zarasuose.

Friday, August 18, 2017

Pasakojama, kad kažkada ant didelės kalvos gyveno milžinų šeima, kurioje augo milžinukas Azerasas, kuris mėgo žaisti slėpynių. Vieną dieną šeima išėjo į mišką ir milžinukas pasislėpė taip gerai, kad tėvai ilgai negalėjo rasti, ir užsnūdo. Tėvas pradėjo šaukti "Azerasai, Azerasai!", o aidas jam atsakė "Zarasai, Zarasai!". Išgirdęs balsus, milžinukas atsibudo ir susirado tėvus, tada visi laimingai grįžo namo. Vėliau, kai čia įsikūrė žmonės, jie ir pavadino miestą Zarasais. Festivalio "Galapagai" metu negalėjau skirti pakankamai dėmesio pačiam miesteliui, tai ištaikiau dieną sugrįžti. Mane labai domina mažų miestelių turistinis potencialas. Ar Zarasai gali tapti turistų traukos centru?- Be abejo, kad taip!

P1580368
Ežerų krašto grožis.

Dabartinio Zarasų miestelio teritorijoje piliakalnių neaptikta, bet jų gausumas apylinkėse rodo, kad kraštas tankiai gyventas I-II mūsų eros tūkstanmetyje ir čia buvo etninės sėlių žemės. XII-XIV a. dokumentuose Zarasai ir jų apylinkių ežerai neminimi, sunku pasakyti, kada atsirado Zarasų gyvenvietė, nes nėra pakankamų archeologinių duomenų, bet Zarasai miesteliu vadinami nuo 1522 m. Palanku kurtis Zarasuose buvo dėl prekybos kelio iš vidurio Lietuvos į Rygą ir Pskovą. XVI a. Zarasai minimi kaip viena iš Vilniaus vyskupijos valdų. 1613 m. Zarasai pirmą kartą pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje kaip "Jeziorosa". XVIII a. miestelis ir apylinkės nukentėjo nuo švedų antplūdžio ir maro, paskui caro nurodymu buvo perduoti Vilniaus generalgubernatoriaus išlaikymui. 1812 m. Napoleono karo metu buvo susirėmimas, yra likę prancūzų kapų. 1836 m. Zarasuose apsilankė Rusijos caras Nikolajus I, jį sužavėjo miestelis ir apylinkės taip, kad panoro pavadinti miestelį savo sūnaus ir įpėdinio garbei Aleksandrovsku, bet Rusijoje jau buvo toks miestas, todėl Zarasams "teko garbė" tapti Novoaleksandrovsku. 1917 m. miestui suteiktas Ežerėnų pavadinimas, bet šiandien žemėlapyje vėl rasime Zarasus. Ežeringasis Zarasų kraštas davė mums šviesuolių: Pažiegės kaime gimė kalbininkas Kazimieras Būga, Madagaskaro vienkiemyje -svarbus bažnyčios veikėjas arkivyspupas Mečislovas Rainys, Rokėnų kaime-kompozitorius ir pedagogas Juozas Gruodis. Zarasų miestelis užima 1750 ha, čia gyvena apie 8,000 gyventojų. Senoji Zarasų miestelio dalis yra urbanistikos paminklas: Zarasų išplanavimas yra vienintelis toks Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų "rusų miestų" pavyzdžių. Šiandien Zarasai garsėja kaip kurortinė teritorija.

Į Zarasus atvažiavau autobusu iš Vilniaus autobusų stoties, tačiau be reikalo ten boginausi, nes Zarasų krypties autobusas sustoja ant viaduko Baltupiuose, tai kitąkart žinosiu ir dar laiko sutaupysiu. Pats Zarasų autobusų parko autobusas jau prašėsi į užtarnautą pensiją. Pirmam susipažinimui su Zarasais skyriau tik 4,5 val., nes mane ribojo tiesioginio autobuso namo į Vilnių grafikas, bet jau dabar aišku, kad teks vėl sugrįžti, nes kai kuriems objektams neužteko laiko arba pritrūko informacijos, kad jie iš viso egzistuoja. Mane pasitiko Zarasų turizmo informacijos centro darbuotojas Kęstas Vasilevskis ir pavedžiojo po turistines ir neturistines Zarasų vietas. Tuo pačiu nusipirkau atgalinį bilietą į Vilnių, kad nereiktų stresuotis ar autobusas nebus pilnas. Jeigu ketinate keliauti autobusu savarankiškai, pirmoji stotelė turėtų būti turizmo infromacijos centras, kur galite gauti nemokamą miestelio žemėlapį su lankytinais objektais ir įsigyti vietinių menininkų sukurtų atvirukų.

Maps
Kaip iš autobusų stoties nueiti iki TIC.
Kadangi turėjau asmeninį gidą ir pageidavimų sąrašą, pažintį su Zarasais pradėjome nuo arčiausiai buvusio objekto- obelisko. Nuo 1817 m. carinėje Rusijoje pradėtas vystyti plentų tinklas ir 1830-1860 m. intensyviai tiesti sausumos keliai. Vienas toks kelias ėjo nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos per Daugpilį, Zarasus, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Suvalkus. Tai buvo didelės strateginės, ekonominės ir socialinės reikšmės projektas.  Ant originaliojo obelisko buvo Rusijos erelis, 1932 m. atsirado mūsų Vytis ir obeliskas tapo paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę zarasiškiams, 1941 m. Vytis pašalintas, 1961 m. obeliskas jau šlovino žmogaus kelionė į kosmosą, 1987 m. atsirado nauja plokštelė su informacija apie kelią Kaunas-Daugpilis, dar kartą paminklas restauruotas 2006 m., minint 500 metų Zarasų jubiliejų. Norintys daugiau sužinoti apie pirmąjį Lietuvos pašto kelią, gali pavartyti Vilniaus dailės akademijos išleistą knygą "Nuo Kauno iki Daugpilio senuoju pašto traktu", aut. Jonas Pleckevičius, 2007 m. Knygos ieškokite bibliotekose ar klauskite pas knygnešius, nes tiražas išparduotas.

P1580272
Užrašas ant obelisko.

P1580270
Pašto kelio obeliskas.

P1580281
XIX a. brukas.
P1580275
XXI a. šaligatvis.
P1580277
Akį traukiantis namas.
P1580286
Kūtvėla lankosi Zarasuose.

P1580287
Zarasų rajono savivaldybė. Čia yra ir turizmo informacijos centras.

P1580288
Zarasų herbas.
Zarasų herbe yra fantastinė būtybė, elnio ir žuvies hibridas, viršum jo yra auksinis saulės skritulys, po juo-sidabrinis liepsniškasis kalavijas. Šis herbas byloja apie krašto gamtos grožį ir praeities kovas.

P1580290
Sėlių aikštė Zarasuose.

P1580295
Zarasų bažnyčia.

Sėlių aikštė yra urbanistikos paminklas, į ją sueina visos radialinės gatvės. Kaip jau minėjau, tai vienintelis toks išplanavimas tarp XIX a. Lietuvos "rusų miestų".

P1580296
Paminklas D. Bukontui.
Dominykas (kitur-Domininkas) Bukontas (1873-1919) gimė kaime Mažeikių apskrityje. 1900 m. baigė Charkovo universiteto medidicnos fakultetą ir dirbo gydytoju Dusetose, ten jis buvo aktyvus visuomenininkas, lietuviškų vakarų rengėjas. 1903 m. Bukontas persikėlė į Latviją ir vertėsi gydytojo praktika, su mokytoja dvare įsteigė lietuvišką pradinę mokyklą. 1904 m. Bukontą mobilizavo į rusų-japonų karą, 1906 m. išleido į atsargą. Tada Bukontas ir apsigyveno Zarasuose (tuo metu Novoaleksandrovske), čia buvo paskirtas miesto ligoninės gydytoju. Pelnęs vietinių gyventojų pasitikėjimą, Bukontas ėmė vadovauti tautiniam lietuvių atgimimui, steigė įvairias organizacijas, bet jo knyga apie alkoholio daromą žalą ir blaivybę, deja, nebuvo išspausdinta. 1914 m. Bukontą mobilizavo kaip vyresnįjį pulko gydytoją latvių šaulių pulke. 1917 m. Bukontas pirmininkavo lietuvių Seime Petrapilyje. 1918 m. Bukontas grįžo iš kariuomenės į Zarasus, bet kraštas buvo nuniokotas, todėl jis ėmėsi rūpintis civilinės ligoninės steigimu, neapleido ir kultūrinės veiklos: rinko tautosaką, liaudies dailės kūrinius, užrašinėjo tarmes, tyrinėjo antropologišką krašto palikimą. 1909 m. Bukontas buvo apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu už uolumą kovojant su cholera, 1916 m.-Šv. Onos III laipsnio ordinu už sužeistųjų gelbėjimą, 1917 m.- Šv. Stanislovo II laipsnio ordinu ir Šv. Onos II laipsnio ordinu už pasižymėjimą mūšyje ties Lindenburgu. 1993 m. jam atidengtas šis paminklas (skulpt. Leonas Strioga).

Kitoje Sėlių aikštės pusėje- Zarasų bažnyčia. Bet pirma-šiek tiek apie pačius sėlius. Ši gentis mums paliko mažiausiai duomenų apie save. Vis dar diskutuojama dėl jų teritorijos ribų, nėra žinomi vadų vardai. Jeigu romėnų žemėlapį "Tabula itineraria Peutingeriana", sudarytą dar III-IV a., laikyti patikimu šaltiniu, tai jame minima Fluvius Sellianus-t.y. Sėlių upė-gali būti Daugava, prie kurios iš tikrųjų gyveno sėliai, ir tai leistų sėlius laikyti viena pirmųjų baltų genčių, paminėtų rašytiniuose šaltiniuose. Sėlių žemes po truputį ėmė užėminėti kaimynų slavų stumiama lietuvių gentis. Taigi, trumpai pasirodę XIII a. istorijos arenoje (X-XIII a. žinota teritorija su apie 30 piliakalnių ir sėlių centru Sėlpilyje) sėliai buvo didele dalimi lituanizuoti, o Latgalės ir Vidžemės sėliai, išskyrus atskiras vietas, vadinosi latgaliais. Šiandien apie sėlių gyventą teritoriją primena tik likę vietovardžiai Latvijoje ir Lietuvoje. Daugiau: "Paslaptingieji sėliai", Petras Juknevičius.

Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia neabejotinai išsiskiria savo architektūra. Pirmosios bažnyčios pastatymo data nežinoma, sutartinai laikoma, kad pirmoji (medinė) bažnyčia atsirado prieš 1508 m. Antroji bažnyčia buvo pastatyta Žygimanto Vazos nurodymu 1610 m., bet ji sudegė per Tvaną ir 1674 m. buvo atstatyta (irgi medinė). Ši sudegė 1702 m. ir buvo pastatyta laikina konstrukcija, kuria baisėjosi pats vyskupas Motiejus Valančius, bet neturtinga parapija neišgalėjo pasistatyti nieko padoresnio. Visgi, vyskupas išprašė apie 10,000 rublių paramos, o caras jo vardu pavadintam miesteliui leido skolintis likusias lėšas bažnyčios statybai, bet darbai užtruko apie 20 metų. Tokiu "tarp-bažnytmečiu" buvo pastatyta laikina bažnytėlė. 1862 m. nauja bažnyčia buvo pastatyta, bet netrukus prasidėjo 1863 m. įvykiai, prie sukilimo prisijungė dvasininkai ir caro administracija ėmėsi represijų. Zarasų kunigas buvo suimtas, kalintas Dinaburgo tvirtovėje (Daugpilyje) ir 12 metų ištremtas į Tomsko guberniją. O bažnyčios sienos ėmė skilinėti, pamaldas teko nutraukti dėl avarinės situacijos, bažnyčią reikėjo perstatyti praktiškai nuo pamatų,-pats klebonas triūsė pavojingiausiose vietos. Sutvarkyta bažnyčia konsekruota 1906 m. Po 1863 m. į Zarasus atkėlė daug rusų, čia gyvenę lenkai tęsė polonizaciją, todėl lietuviškumui reikštis nelabai buvo kaip, todėl lenkų ir lietuvių nesutarimai dėl bažnyčios tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo. 1941 m. bažnyčia buvo bolševikų tankų apšaudyta, klebonas apkaltintas provokacija, išvežtas ir nužudytas, savo ruožtu užėję vokiečiai bažnyčioje suvarė rusų belaisvius, kurie dar bažnyčią ir apiplėšė. Belaisvius rusus, kurių nenužudė čia pat, vokiečiai iškraustė, bet visi parapijos pastatai buvo sudeginti. Gūdžiu sovietmečiu bažnyčią pavyko aptvarkyti, perdengti stogą, restauruoti Didžiojo altoriaus Marijos paveikslą. 1978-1981 m. buvo atliktas kapitalinis remontas, bet penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos visgi paliko savo pėdsaką, todėl įvairūs remonto darbai vyko 2004-2008 m. Vertingais laikomi bažnyčios varpai ir vargonai.

P1580308
Bažnyčios fasadas.

P1580297
Pasiruošimai Žolinei. 
Bažnyčioje apsidairėme giedant pamaldžių moterėlių grupelei. Didžiajame altoriuje esantis Marijos paveikslas yra siejamas su Vytautu ir manoma, kad šis paveikslas yra dovana nuo Bizantijos valdovo (tiesą sakant, tas pats tvirtinama ir apie Trakų Mergelės paveikslą). Detalesni tyrimai nesieja šio paveikslo su Vytautu, nes šis Hodegetrijos tipo atvaizdas modifikuotas pagal Vakarų bažnyčios standartus ir greičiausiai sukurtas XVII a. Paveikslo įrašas ir Ragų herbas (naudotas ir Vainų šeimos) leidžia manyti jį pirmiau buvus kažkurioje Vilniaus (greičiausiai Trakų g. pranciškonų) bažnyčioje. Zarasų valda, kaip jau buvo minėta, buvo Vilniaus vyskupo valda (vienas jų buvo iš Vainų giminės), todėl nestebintų ir į Zarasus perkeltas Vilniaus bažnyčios paveikslas. Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, kokia paveikslo būklė po aptaisais, kiek yra likę autorinės tapybos, kiek kartų buvo pertapyta ir užtapyta ansktesnių restauratorių- tam reikia kelių metų ir labai tikslių laboratorinių tyrimų.

P1580305
Vartai prieš bažnyčią. 

P1580310
Medinis kryžius- tremtiniams iš Zarasų. Fone- buvęs NKVD pastatas.


P1580313
Turistinės nuorodos.

P1580315
Sakoma, kad iš šio balkono yra kalbėjęs vienas garsus komunistų veikėjas.

P1580316
Miestelio aktualijos.

P1580318
Buvęs NKVD pastatas.

P1580319
Mūsų krašto skauduliai. 

P1580320
Žvilgsnis į neturistines Zarasų vietas.

P1580324
Gatvės menas nesvetimas ir Zarasams.
Nustebau, kai dar pro autobuso langą pastebėjau grafičius, o gal teisingiau būtų vadinti juos gatvės menu? Šie piešiniai Zarasuose atsirado legaliai ir yra kasmet atnaujinami. Apie juos dar pasakosiu.

P1580326
Zarasų krašto muziejus.
Susipažinti su Zarasų krašto muziejaus ekspozicija nepavyko, nes sekmadieniais ir pirmadieniais jis nedirba (tokie dalykai- visos Lietuvos turizmo Achilo kulnas). Šiuo metu muziejuje yra paroda iš Vitebsko apie Peną ir jo mokinius. Yjeguda Penas (1854-1937) gimė Zarasuose (tuometiniame Novoaleksandrovske) ir buvo žymus dailininkas, pedagogas, Marko Šagalo mokytojas. Jau tapo tradicija, kad šio dailininko paroda į Zarasus atkeliauja per Žolinę.

Penas gimė neturtingoje daugiavaikėje žydų amatininko šeimoje, o be tėvo liko vos ketverių metukų. Jau vaikystėje susidomėjo piešimu, mėgo piešti humoristinius draugų portretus, už ką "gaudavo per nagus". Nuo trylikos metų uždarbiavo Daugpilyje kaip dažytojo pagalbininkas. Baigęs Sankt Peterburgo dailės akademiją Penas dirbo barono N. Korfo užsakymu. Vitebskas buvo ypatinga stotelė Peno gyvenime-čia gavo leidimą įkurti privačią dailės mokyklą, aktyviai kūrė. Didžioji dauugma jo mokinių buvo žydai (52 proc. Vitebsko gyventojų buvo žydų kilmės). Kai jo mokinys M. Šagalas Vitebske įkūrė aukštąją dailės mokyklą, Penas buvo pakviestas joje dirbti. Ši mokykla tapo dailininkų-radikalų centru, jos laikotarpį menotyrininkai vadina Vitebsko renesansu, o patį Vitebską vertina kaip avangardinės dailės centrą. Dėl tam tikrų aplinkybių 1923 m. Penas su darbu šioje mokykloje atsisveikino. Šio menininko palikimas- labai turtingas, per 800 darbų. Savo kūrinius jis norėjo padovanoti Vitebskui, bet miestas negalėjo rasti reikiamų patalpų, o bet kokių nenorėjo pats dailininkas. Paveikslų nemažėjo, nes Penas jų neparduodavo-nenorėjo prekiauti savo įkvėpimu. Labai gali būti, kad dėl šios vertingos kolekcijos 83 metų dailininkas buvo savo namuose naktį nužudytas, byla iki šiol neišaiškinta.

Pirmą kartą Zarasuose žydai minimi 1669 m. Jų skaičius po truputį augo, žymesnis šuolis buvo po 1835 m., kai caras Nikolajus I suteikė žydams geras sąlygas keltis į mažai pagyvendintas vietas. Zarasuose jie telkėsi miestelio centre. 1838 m. Zarasuose apsigyveno iš Trakų išvaryti žydai (ten jie nesutarė su karaimais; 1863 m. Trakuose vėl leista kurtis žydams). 1860 m. vietoje medinės sinagogos pastatyta mūrinė (kitos sinagogos minimos dar 1823 m. ir 1834 m.), o 1898 m. pastatyta Didžioji sinagoga. 1870-1880 m. Zarasuose kaip niekur kitur buvo daug žydų valdininkų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beveik visi žydai iš Zarasų pasitraukė, o sugrįžę po karo nukentėjo nuo dėmėtosios šiltinės epidemijos. Žydų pragyvenimo šaltiniais buvo smulki prekyba, smuklės, amatai. Taikos teisėjo Rachmilio Bermano jauniausia (iš šešerių dukterų) dukra Riva 1937 m. buvo išrinkta Lietuvos gražuole, 1938 m. šeima atsikėlė į Zarasus. Žydų likimo Holokausto metais turbūt nereikia pasakoti. Po Antrojo pasaulinio karo Zarasuose gyveno nedaug žydų, Holokaustą išgyvenusieji išvyko į Izraelį. Yra išlikę kai kas iš buvusio nekilnojamojo žydų turto. Daugiau: ŽYDŲ GYVENIMAS IR KULTŪRA ZARASŲ KRAŠTE. Zarasuose yra dvi žydų kapinės, bet dėl jų geografinės padėties ir laiko stokos šį kartą nei vienų neaplankiau. Nėra ir išlikusios sinagogos.

Kadangi Zarasų krašto muziejus buvo uždarytas, Kęstas pasiūlė užsukti į šalimais esančią Zarasų viešąją biblioteką, nes ten yra apžvalgos aikštelė su lauko terasa, o šaltuoju metų laiku vaizdingis ežerais grožėtis galima pro vitrininius langus. Zarasų biblioteka įsikūrusi dviejuose pastatuose: buvusioje tarpukario laikų gimnazijoje, kuriame yra ir krašto muziejus, ir naujai atidarytame priestate (statybos kainavo 2,5 mln eurų). Labai maloni darbuotoja davė raktą nuo apžvalginės terasos.

P1580328
Turbūt moderniškiausias Zarasų pastatas.
P1580334
Terra Mariana.
Tarptautiniame susitikime ir diskusijoje „Tyzenhauzų kultūros kelias 2015 – 2017“ Rokiškio krašto muziejuje Zarasų viešajai bibliotekai Latvijos nacionalinės bibliotekos direktorius Andris Vilks padovanojo albumą „Terra Mariana“. Šios knygos originalas saugomas Vatikano Apaštališkojoje bibliotekoje, nes 1888 m. ši knyga buvo padovanota popiežiui Leonui XIII. Albumo
sudarymo iniciatorė buvo garsi didikė, Rokiškio ir Kamajų grafienė, Marija Tyzenhauzaitė- Pšezdzeckienė. 2007 m. Nacionalinė Latvijos biblioteka ir Vatikano Apaštališkoji biblioteka pasirašė susitarimą dėl šio albumo kopijų leidimo, buvo išleista 10 identiškų ir 1000 mažesnio formato kopijų, kurios buvo padovanotos knygoje minimų vietovių bibliotekoms. Jame pasakojama apie krikščionybės plitimą Latvijoje ir Estijoje – buvusioje Livonijoje, taip pat žinomoje kaip Terra Mariana, iš Lietuvoje esančių vietovių paminėtos Kamajų, Palangos, Rokiškio, Zarasų vietovės. Originalą sudaro 70 pergamentų, albumas sveria 15 kg.

Marija Tyzenhauzaitė- Pšezdzeckienė buvo ne tik didikų giminės palikuonė, bet ir dailininkė, mecenatė, dosniai rėmė bažnyčias ir vienuolynus. Ji didesnę gyvenimo dalį praleido Vakarų Europoje, ten siekė gero išsilavinimo savo vaikams. Jos brolis parėmė įvairių, skirtų bažnyčioje giedoti, tekstų vertimus į lietuvių kalbą tuo metu, kai Lietuva buvo stipriai rusinama carinės valdžios pastangomis. Marija Tyzenhauzaitė- Pšezdzeckienė rėmė ir švietimą, menus; pati mėgo tapyti bažnyčių, vienuolynų, dvarų akvareles, buvo ir knygų iliustratorė. 1881 m. mecenatė įsteigė Vilniuje akių ligų kliniką, o jos sūnus Gustavas yra žinomas kaip Varšuvos greitosios medicininės pagalbos organizatorius, tarp Lenkijos medikų turėjęs didžiulį autoritetą. Apie šią giminę ne kartą rašė "Gimtasis Rokiškis", yra išleistas turistinis informacinis leidinys apie Tyzenhauzų palikimą Lietuvoje ir Baltarusijoje (Rokiškio TIC, spausti čia).

P1580335
Vaizdas nuo bibliotekos terasos.

P1580337
Zarasų miestelio panorama.

P1580339
Jauki terasa.

P1580343
Vandens malonumų oazė.

P1580344
Zarasų miestelio biblioteka. 
P1580331
Laidojimo namai. Antkapiniai paminklai Zarasuose- populiarus verslas.
Apie 2011 m. atidarytą Zarasų apžvalgos ratą jau rašiau pasakojime iš Galapagų. Šį unikalų ir analogų neturintį apžvalgos taką suprojektavo Šarūnas Kiaunė, o nuo jo atsiveriantys vaizdai tik patvirtina, kad Zarasai yra Lietuvos Šveicarija. Jeigu pašauks gamta- yra ir nemokamas WC, tiesa, toks turkiško stiliaus, ir tupiantis rankinuką teks įsikąsti į dantis, nebent netikite Feng Shui ir Jums ne problema padėti rankinuką ant grindų. Autobusas į Zarasus įvažiuoja palei krantinę ir šį apžvalgos ratą, todėl pirmas miestelio vaizdas akiai-labai malonus, net padai ima niežtėti kaip norisi išsibrauti iš autobuso ir atbėgti čia kuom greičiau. 

P1580346
Šiandien apžvalgos ratas turėjo daug darbo.
P1580352
Debesys kaip pagal užsakymą.
P1580355
Tai va, prie ko priveda ta Europos Sąjunga. 
P1580359
Gražūs želdiniai prie sutvarkytos krantinės.
Toliau nuėjome iki katalikiškų Zarasų miesto kapinių (be šių, miestelyje dar yra dvi minėtos žydų kapinės ir vienos stačiatikių kapinės, sovietinių karių kapinės), kur palaidota Marytė Melnikaitė. Šaligatviai suskirstyti į dviratininkų ir pėsčiųjų zonas, tik į pėsčiųjų zonas dažnai braunasi šalimais priparkuoti automobiliai ir suvešėję želdiniai, o ant pėsčiojo pusės telpa vienas žmogus, todėl įstatymus gerbiantys turistai turėtų eiti žąsele vienas paskui kitą. 


P1580363
Tuos želdinius būtų galima truputį suvaldyti. 
Mane, sausumos žiurkę, kuriai kurmrausis yra kalnas, o bala-vandenynas, sužavėjo Zarasų ežerų grožis. Prie Zarasaičio ežero irgi reikėtų apžvalgos aikštelės ir suoliukų pamedituoti su vaizdu į ežerą.

P1580367
Kūtvėla neteko žado nuo tokio grožio.


P1580368
Gamta atsikovoja savo sukultūrintas teritorijas.
P1580369
Kapinėse būna nemažai įdomių paminklų. 
P1580377
Apleisti kapai nuteikia filosofiškai. 
P1580374
Marytės Melnikaitės kapas.
Kapinėse nuorodų nėra, bet jeigu norėsite surasti šį kapą, tai dairykitės ant viršukalnės prie didelio medinio kryžiaus. Kapinėse verta ir ilgiau pasivaikščioti. Būtų gerai, jeigu atsirastų nedidelis planelis, kad ir prie įėjimo į kapines, apie žymesnius/įdomesnius kapus. Atradimas buvo Lietuvos savanorių kapai tose pačiose kapinėse.

P1580381
Lietuvos savanorių kapai.
P1580382
Lietuvos savanorių kapai Zarasuose.
P1580385
Antkapiai papuošti trispalve.
P1580386
Nepriklausomybės paminklas.
P1580390
Tai reikia prisiminti.
P1580392
Teroro aukoms atminti.
Zarasai buvo istoriškai daugiatautis miestas, kurio gyventojams reikėjo katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, sentikių cerkvės, unitų bažnyčios, protestantų bažnyčios ir sinagogos, o Salake yra ir totorių kapinės. Stačiatikių cerkvė yra netolimose stačiatikių kapinėse, o sentikių cerkvė šį kartą liko neaplankyta dėl jos geografinės padėties ir laiko trūkumo, be to, ji mūrinė, o mane labiau domina medinis paveldas. 

P1580396
Zarasuose yra į ką akis paganyti.
Zarasų Visų Šventųjų cerkvė yra stačiatikių kapinėse. 1839 m. Zarasuose, tuometiniame Novoaleksandrovske, buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, pavadinta Gospodnia vardu. Joje buvo nemažai graikų stiliumi tapytų ikonų, saugotas stebuklingu laikytas ir labai gerbtas Dievo Motinos paveikslas iš Suvieko unitų vienuolyno. 1869 m. miestelyje apsilankė M. Muravjovo įpėdinis A. Potapovas, po to buvo nutarta vietoje senos medinės cerkvės pastatyti mūrinę. Senoji medinė cerkvė 1885 m. buvo perkelta į naujai paskirtą stačiatikių kapinių vietą ir pervadinta Visų Šventųjų vardu. Mūrinė cerkvė sudegė 1941 m.

P1580408
Visų Šventųjų cerkvė.

P1580411
Medinė stačiatikių cerkvė. 

P1580413
Yra įdomių antkapių.

P1580414
Masonų akis?

P1580416
Pusė Kristaus veido. 

P1580404
Netrūksta ir senų antkapių.
P1580407
Kai kurie kapai-tikrai labai seni.
P1580420
Nuoroda į turizmo informacijos centrą.
P1580427
Zarasų medinis paveldas. D. Bukonto namas.
P1580432
Skveras Zarasuose.
Užsukau į paštą išsiųsti atvirukų savo Patreon rėmėjams ir tada užsukome pavalgyti į restoraną "Monopolis", kuris turi terasą su vaizdu į ežerą. Iš terasos matosi ir kiemas su gatvės piešiniais. Žmonių buvo daug, tai užsakymo teko palaukti, todėl jeigu skubate, galbūt verta pasiieškoti kur kitur pavalgyti. Mano Vienos karbonadas buvo tikrai skanus ir didelis, net nesitikėjau, kad aš jį visą įveiksiu. Vienos karbonadas su bulvytėmis fri ir saltomis ir kokakola kainavo 6,20 eur.

P1580434
Zarasų gatvės menas.
P1580437
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi restorano interjeru.
Dar buvo likę laiko (apie 45 min.) iki autobuso išvykimo, tai prasiėjome pakrante. Tiek visko prisižiūrėjau, kad net akys apraibo. Visų pirma, mane nustebino netikėtai atrasti Zarasų gatvės meno klodai: čia vyko "The Baltic Wild Walls" projektas, įkvėpimo menininkai sėmėsi iš pop-kultūros ir patriotizmo. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esantys Zarasai kasmet tampa vis didesniu alterantyvios jaunimo kultūros židiniu.
P1580439
Tranzuojantis karūnuotas žaltys.
P1580442
Gangsteris Vytautas Didysis. Kai geriau pagalvoji- akurat. 
P1580444
Žaidimo aikštelė vaikams.
P1580447
Pardavėm Lietuvėlę Briuselio biurokratams. 
P1580449
Pažabotas vanduo.
P1580450
Paukštukai laukia turisto su bulka.
P1580452
Lašas. Labai elegantiška.
P1580454
Zarasų elniažuvė.
P1580457
Dramatiški debesys telkiasi.
P1580461
Rekreacija prie vandens ir antims, ir valtims.
P1580462
Pavargo.
P1580464
Adamsų šeimos namas?
P1580468
Protestantų bendruomenės maldos namai.
Vienos dienos Zarasuose yra tikrai mažai: liko neaplankyti Zarasų kultūros centras, sentikių cerkvė, žydų kapinės. Manau, patiems Zarasams reikia skirti dvi dienas, o paskui bent dieną pasivažinėti po apylinkes (Stelmužės ąžuolas, Degučių miestelis, Salakas, Dusetos, Marijos apsireiškimo vieta...). Rekomenduoju pasidomėti ekskursija „TOP lankomiausi turistiniai objektai“, kurią organizuoja Zarasų turizmo informacijos centras. Nakvynei galima apsistoti įvairaus tipo ir patogumo vietose, man patiko kukliai įrengti nebrangūs svečių namai "Zarasai" pačiame miestelyje, o jeigu keliaujate nameliu ant ratų, tuomet galima apsistoti kempingeZarasai yra įdomus turistų traukos centras: turtinga istorija, graži gamta, rekreacijai sukurta infrastruktūra, yra vietų pavalgyti, užtenkamai tualetų, gana neblogas susisiekimas autobusu su rajonu ir didesniais miestais, tik va geros reklamos jiems trūksta. Žmonės iš didmiesčių bijo savarankiškai keliauti į regionus, nes kartais elementariai trūksta informacijos, nėra infrastruktūros, tiesiog ubi leones. Prisimenu, kaip ieškojome prieinamos geografine ir finansine prasme nakvynės Žemaitijoje, tai mus tada labai išgelbėjo Rietavo senelių namai, o autobusų stotis buvo tiesiog kryžkelė, bet į Zarasus galite išsiruošti drąsiai, nes turistų čia nebijoma ir gerai pasiruošta priimti.

Į Vilnių grįžau "TOKS" firmos autobusu su oro kondicionieriumi, elektros lizdu ir nemokamu wi-fi. Kadangi tiek pat mokėjau už bilietą į Zarasus su klibančiu kandidatu į metalo laužą, tai jaučiuosi už kelionę pirmyn gerokai permokėjusi. 

Kelionės išlaidos:
  • Autobusas Vilnius- Zarasai: 9,90 eur
  • Autobusas Zarasai- Vilnius: 9,40 eur
  • Zarasų autobusų stoties WC: 0,46 (2 vnt)
  • Pietūs: 6,20 eur
  • Atvirukai ir pašto ženklai: 3,51 eur
Viso: 29,47 eur

Ar teko patiems lankytis mūsų ežerų krašte?

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Elniažuvaitė


2 comments:

said...

Zarasus lankiau 2008 m. Aplankiau krašto muziejų-dirbo, o štai apžvalgos rato, tada dar nebuvo. Išvada:reikia grįžti į Zarasus.

said...

@Danutė: ten labai gražu, yra galimybės aktyviam ir pasyviam poilsiui. Vien nakvynės vietų suskaičiavau ar ne keturiolika.

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...