Atrask Plungę: tarp Alpių įkvėptos gamtos, itališko rafinuotumo ir žemaitiško tvirtumo.

Gimiau su ankstyvu pavasariu,

dėl džiaugsmo vasaros,

dėl speigų žiemos...

ir nežinojau: ar tai dovana, ar likimas..?

Per dienas — visa išbyrėjo.

Liko tik rudenys,

kuriuos, tartum palikimą,

sudėjau į pašventintas skrynias

ir užkasiau po žeme...

Sunkios liūtys

išrausė mano likimus

ir žaidimo metus —

išbarstė

po žemės smiltynus...

Esu ruduo ir skubu

dovanoti save —

iškirstai pavasario giriai...   (Antanas Lipskis. „Mėlynoji delčia“, Čikaga, 2005)

Žinote, kad kartą metuose ir lazda iššauna? Tai man šiemet tokia lazda tapo Žemaitija. Labai seniai norėjau pakeliauti po šį man visiškai nepažįstamą regioną, bet susisiekimas visuomeniniu transportu (vietiniais autobusais ar traukiniu) čia labai ribotas ir brangus, nepigios ir nakvynės paslaugos. Labai džiaugiuosi, kad šiemet „Lietuvos geležinkeliai“ taiko įvairias akcijas, kurių metu galima įsigyti bilietus beveik perpus pigiau. Jau lankiausi Švenčionėliuose ir Telšiuose tokios akcijos metu, o dabar riedu į Plungę. 

Kūtvėla lankosi Plungėje. 

Mūsų traukinys į Klaipėdą per Plungę.

Istorinis memorialas. Pažįstami istorikai pakomentavo šį Trafalgarui prilygstantį mūšį.

Mūsų traukinys papuoštas lankytinų vietų simboliais. 

Vaikų kambarys. Įpusėjus kelionei ten dėlionių dėliot ėjo jau ir suaugę. 

Plungės geležinkelio stotis.

Pirmas žvilgsnis į Plungę neramina... Mano žemaičių kalba nėra tokia gera. Gal kursus kokius palankyti? 

"Tą 1932-ųjų spa­lio 29-ąją trau­ki­nys nuo Tel­šių pusės va­žia­vo lėtai, o pa­ke­ly­je kaimų gy­ven­to­jai svei­ki­no Lie­tu­vos Pre­zi­dentą An­taną Sme­toną, va­žia­vusį šar­vuo­ta­me va­go­ne. Trau­ki­nys į Plungę  at­vy­ko 13 va­landą ir su­sto­jo nau­jo­jo­je sto­ty­je, kur bu­vo su­si­rinkę dau­gybė žmo­nių. Pre­zi­den­tas nuo plat­for­mos pa­sakė kalbą, o vėliau per­kir­po juostą. Tel­šių vys­ku­pas Jus­ti­nas Stau­gai­tis pa­šven­ti­no šį Plungės ruožą, pa­linkė­jo, kad ne­būtų ne­lai­mingų at­si­ti­kimų. " - rašo laikraštis "Žemaitis" . 

Ne visi keliaudavo taip patogiai, kaip Prezidentas...

Plungės stotyje yra bilietų automatas traukiniams ir bilietų kasa autobusams.

Stoties WC tvarkingas, įrengtas patvariai. Nelabai patogus, bet ilgai ir neužtrunki.

Nuorodos į lankytinus objektus.

Man labai patiko tas oranžinis autobusas.

Plungės autobusų stotis pasakoja apie Plungę.

Man reikalinga pirmoji turistinė pagalba.

Plungės turizmo informacijos centras.

Atrodo, radau korupcijos lizdą! Užeinu į turizmo informacijos centrą labai svarbių pirkinių- man reikia bent dviejų „Surink Lietuvą“ magnetukų. Sako, paskutinis yra. Aš kakta vos lubų nepramušiau! Sakau-duokit, aš jį palaikysiu, kad kas kitas nenupirktų. Kol renkuosi atvirukus, pabraukšt beužeinanti moteriškė. Sako- man reik „Surink Lietuvą“ magnetuko. Aš savąjį (dar neapmokėtą) saujoje gniaužiu ir galvoju, kad jeigu pradės reikalauti atiduoti-prarysiu. O moteriškė sako- aš čia skambinau, kad atidėtumėt. Taip taip, - sako turizmo informacijos centro darbuotoja, - Jums atidėta. Tai laikai dabar tokie, kad magnetukų skambintis reikia, nes tie turistai viską išperka! Plungėje šie magnetukai tik turizmo informacijos centre platinami. Dar papildomai gaunu žemėlapį su Plungės lankytinomis vietomis. 

Plungės dvaro malūno vieta.

Kunigaikščio Oginskio valdymo metu buvo pastatytas malūnas, tarnavęs dvaro reikmėms. Apie 1918 m. malūnas buvo išnuomotas Mendeliui Zaksui. Jis malūne įrengė pirmą Plungės elektrinę, elektrą pardavinėjo miesto valdžios įstaigoms, verslininkams, pasiturintiems miestiečiams. 1962 m. malūnas nugriautas. Vietos gyventojai elektros lemputes dar iki šių dienų vadina „zaksinėmis“. 

Plungės ženklas prie krioklio.

Vandos Rutkevič gatvė Plungėje.

Iš žymių plungiškių noriu paminėti Vandą Rutkevič (mergautine pavarde Blaškevič). Vandos Rutkevič senelis buvo kunigaikščių Oginskių patikėtinis ir tvarkė jų turtą po to, kai Oginskiai išvyko į Lenkiją XX a.pr. ir nebegrįžo į Plungę. Ji pati gimė Plungėje, o po Antrojo pasaulinio karo jos šeima persikėlė į Lenkiją. Iš pradžių maniau, kad persikėlė ir persikėlė, maža kas. Aha, kurgi ne. „Persikelti“ padėjo sovietai 1946 m. Uždaryti vagonuose repatriantai bene savaitę važiavo maršrutu Kaunas- Vilnius- Balstogė- Malkina- Varšuva- Skernevicės- Koliuškos- Čenstakava- Katovicai. Gyvuliniuose vagonuose vežamus žmones puldavo ginkluotos gaujos arba šantažuodavo mašinistai, be butelio degtinės ar lašinių nejudėję iš vietos. Kelionės metu buvo duodama tik karšto vandens stotyse, ir viskas- jokio maisto. Prūsijos teritorijoje patys keleiviai nešiojo malkas garvežiui. Repatriantams buvo galima pasiimti drabužių, batų, baltinių, patalynės, samovarų, puodų, puodukų, lėkščių, darbo reikmenų- siuvamąją mašiną, manekeną, akordeoną ar...avilį. Negalima buvo vežtis knygų, žemėlapių, aukso ir platinos, spintų, čiužinių, kėdžių; pinigų -tik kukliai. Realiai žmonės vežėsi kas buvo įmanoma, užsiūdavo paltų kišenėse, moterys slėpdavo liemenėlėse... Vanda Rutkevič 1987 m. spalio 16 d. po vidurdienio, oro temperatūrai ant Everesto esant minus dvidešimt devyni laipsniai šalčio, įsirašė į istoriją: ji tapo trečiąja moterimi, pirmąja lenke ir pirmąją Europos moterimi, įkopusia į Everesto viršūnę. Galime pasijuokti kartu- pasaulis ne iš karto įvertino jos žygį, nes ją „nukonkuravo“ kitas lenkas- tuo metu, kai Vanda Rutkevič užkopia ant Everesto, Romoje lenkas kardinolas Karolis Vojtyla išrenkamas popiežiumi. Kai po beveik dešimties metų Vanda Rutkevič susitiks su Jonu Pauliu II, jis pasakys: „Gerasis Dievas taip norėjo, kad tą pačią dieną abu pakiltume taip aukštai.“ Taipogi, 1986 m. ji tapo pirmąja moterimi įkopusia ir nusileidusia K2- tais metais žuvo trylika alpinistų, kopusių į K2. Deja, 1992 metų gegužės 12 dieną Vanda Rutkevič dingo be žinios kopdama į Kančendžungos kalną Himalajuose. Lenkų autorė Anna Kaminska 2017 m. išleido knygą „Vanda. Pasakojimas apie stiprybę: gyvenimą ir mirtį. Vandos Rutkevič istorija“, kuri pasakoja apie Vandos gyvenimą, pasiekimus ir paslaptis. Ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą 2023 m. 

Ežys-kepėjas? To dar neteko girdėti! 

Nu gal klizma kokia ar taurės padėtų?

Gražiai sutvarkyta aikštė. Tik gaila, kad žalumos dar nėra-saulėje sėdėti malonumas menkas. 

Laisvė.

Laisvė. Fragmentas.

Laisvės paminklas pastatytas 1928 m., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį. Dėl jo dažnai kildavo didelių ginčų, mat daugeliui neįtiko per daug apnuoginta moters figūra. Skulptūrą miestiečiai apmėtydavo akmenimis, kol, galiausiai, visiškai sudaužė. Šis epizodas man priminė kaip su modeliu savo Laisvės paminklui kamavosi skulptorius Juozas Zikaras: pirminėje versijoje skulptūra vilkėjo trumpą tunikos stiliaus suknelę, bet skulptoriui visgi teko skulptūros kojas pridengti, nes pasipiktino puritaniška publika. Plungės Laisvės paminklas netiko ir valdžiai – iškilmingi Nepriklausomybės švenčių minėjimai vykdavo ne prie Laisvės paminko, bet kitame alėjos gale, prie šv. Florijono skulptūros. Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas, atstatytas 1992 m. Paminko autorius – Vilniaus Dailės dirbtuvių skulptorius, plungiškis Vilimas Ketvirtis.

Man patiko vienodo formato informaciniai stendai Plungėje. Tvarkingi, vandalų neapterlioti. Vilniuje, deja, jau būtų sugadinti. 

Paminklas Bronislovui Lubiui. Jis gimė Plungėje.

Labai įdomios koncepcijos paminklas. Žmogus stovi prie tilto ir žiūri į miestą. Atidengtas 2023 m.

Plungės dvaro istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gondingos piliakalniu,- čia kadaise gerai įtvirtinta kuršių pilimi. Čia XV a. atsirado Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Netoliese, prie Babrungo ir Plungės upelių santakos, išaugo gyvenvietė, gavusi upelio pavadinimą Plungė. Jos valdytojais buvo žymūs didikai: Valavičiai, Krišpinai-Kiršenšteinai, Karpiai. Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu, mainais už valstybės reikmėms paimtą Liachovičių grafystę, Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją kaip privačią valdą atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Paskui šias valdas įsigijo Rusijos carienės Jekaterinos II dvaro didikas Platonas Zubovas. Šios giminės valdymo metais dvaro parke pradėti kasti tvenkiniai, naujai formuojama želdynų struktūra, iškilo bokšto laikrodžiu papuošta Florencijos stiliaus vila, šalia jos oranžerija, kapinėse – Visų Šventųjų vardo koplyčia su laidojimui skirtais rūsiais. Galiausiai, Plungės dvarą, miestelį bei priklausiusius palivarkus iš Platono Zubovo įsigijo kunigaikštis Mykolas Oginskis, kuris dvarą ir miestelį ir toliau puoselėjo.

Nuotraukos neperduoda to įspūdžio. Palazzo Vecchio, Firenze! 

Dabar čia įsikūrusi biblioteka.

Vis dar žydi rožės. Angliška veislė Lady of Shalott, veisėjas David Austin. Ačiū gerb. Valdai R. už patikslinimą! 

Šios veislės rožės pavadinimas buvo įkvėptas lordo Alfredo Tenisono (Alfred Tennyson) eilėraščio, minint 200-sias poeto gimimo metines. Eilėraštis pasakoja apie apkerėtą damą, gyvenusią netoli karaliaus Artūro Kameloto pilies.

[...]The little isle is all inrail'd

With a rose-fence, and overtrail'd

With roses: by the marge unhail'd

The shallop flitteth silken sail'd,

Skimming down to Camelot.

A pearl garland winds her head:

She leaneth on a velvet bed,

Full royally apparelled,

The Lady of Shalott. [...]

Kūtvėla lankosi Floren...ėėė...Plungėje. 

Paminklas kompozitoriui ir dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. 

Oginskių dvaras išgarsėjo kultūrinėmis, muzikinėmis tradicijomis, mokslo, ūkio, švietimo ir socialinėmis naujovėmis. Kunigaikščio įsteigtoje dvaro orkestro mokykloje 1889–1893 m. mokėsi ir fleita grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Būsimasis kompozitorius į Plungės Mykolo Oginskio dvarą mokytis muzikos atvyko 1889 m., kai jam buvo keturiolika metų. Pasakojama, kad Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis gydėsi Druskininkuose. Jo gydytojas buvo didelis muzikos gerbėjas ir palaikė ryšius su Druskininkų vargonininku Čiurlioniu ir jo šeima. Tuo laiku M. K. Čiurlionis neblogai jau grojo ir retkarčiais prie vargonų pakeisdavo savo tėvą. Gydytojas apie berniuką įsikalbėjo su kunigaikščiu ir paprašė pasiimti vaikinuką kartu į Plungę, kur tuo metu jau garsėjo dvaro orkestro mokykla. Kunigaikštis sutiko. Plungėje būsimasis kompozitorius mokėsi groti fleita ir klarnetu, taip pat grodavo pianinu ir vargonais; susidomėjo piešimu - besimokydamas Plungėje, M. K. Čiurlionis sukūrė apie 20 paveikslų. Vaikinas buvo gabus, todėl jį greitai priėmė į dvaro orkestrą. Matydamas jaunuolio gabumus, kunigaikštis paskyrė jam mėnesinę stipendiją ir pasiuntė jį mokytis į Varšuvą, po sėkmingų studijų Varšuvoje M.K. Čiurlionis įstojo į Leipcigo konservatoriją. Jo mokslus čia taip pat finansavo Mykolas Oginskis. Į Plungę M. K. Čiurlionis po to dar ne kartą buvo sugrįžęs, taip pat ir po kunigaikščio mirties. Ilgesniam laikui jį čia atvedė meilė iš Plungės apylinkių (Kulių) kilusiai Sofijai Kymantaitei.

Oginskių dvaras Plungėje. 

Plungė siejama su paskutiniuoju didikų Oginskių giminės atstovu- Mykolu Mikalojumi Severinu Oginskiu (1849-1902). Jis kilęs iš Rietavo dvaro Žemaitijoje. Jo tėvas buvo kunigaikštis Irenėjus Oginskis, motina- grafaitė Olga Kalinovska Oginskienė, jo senelis buvo garsus valstybės veikėjas ir muzikas Mykolas Kleopas Oginskis. Mykolas Oginskis įsigijo Plungės dvaro valdą su dvaru ir miesteliu ir jo pakraštyje 1873-1886 m. įkūrė įspūdingą architektūrinį dvaro ansamblį. Didikas vedė grafaitę Mariją Teresę Kasparą Skuževską. Mykolas Oginskis buvo pažįstamas su vyskupu Motiejumi Valančiumi, Laurynu Ivinskiu, bendradarbiavo su Antanu Baranausku, Juozu Tumu-Vaižgantu, Petru Vileišiu, daugeliu kitų veikėjų; didikas rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, rėmė jos gabenimą, 1899 m. finansavo pirmąjį Palangoje suvaidintą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. Rusijos caro valdžios vykdomos rusinimo politikos ir Katalikų Bažnyčios persekiojimo metais Mykolas Oginskis buvo uolus katalikų tikėjimo gynėjas. Netikėtai susirgęs didikas mirė besigydydamas Nicoje, palaidotas Rietave, Aušros Vartų koplyčioje – Oginskių šeimos mauzoliejuje.

Kūtvėla langosi Plungėje.

Mykolo Mikalojaus Severino Oginskio žmona buvo kilminga nuotaka- Prūsijos tarybos nario grafo Zygmunto Skuževskio ir grafaitės Konstancijos Potulickos dukra. Pasakojama, kad jaunystėje ji buvo Austrijos imperatoriaus dvaro freilina ir viena gražiausių Europos moterų. Marija Oginskienė labai rėmė savo vyro filantropinę veiklą, pati rūpinosi beglobiais vaikais, našlaičiais, neretai skirdavo jiems išlaikymą, tapdavo jų krikštamote, Plungės dvare įkūrė našlaičių prieglaudą, kurioje užauginta apie du šimtai vaikų. Našlaudama tęsė vyro pradėtus darbus. Plungės dvare ji įsteigė slaptą mergaičių mokyklą, kurioje lietuvių kalba mokytos vietos mergaitės, turėjusios tapti slaptų lietuviškų mokyklų daraktorėmis, rėmė pradėtą statyti Plungės bažnyčią, rūpinosi Plungės Lurdo įkūrimu. Našlė kunigaikštienė apie 1909 m. įsigijo rūmus Vilniuje ir kurį laiką ten gyveno, bet Pirmojo pasaulinio karo metais išvyko į Poznanę ir nebegrįžo. Poznanėje kunigaikštienė ir mirė, jos kapo vieta nežinoma.

Plungės dvaras. 

Kai per Tado Kosciuškos sukilimą už kolaboravimą su Rusija ir tėvynės išdavystę Varšuvos turgavietėje 1794 m. buvo viešai pakartas Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis. didžiulių jo valdų paveldėtoja tapusi dukterėčia Elena Apolonija Masalskaitė-de Ligne juos kaip nuotakos kraitį netrukus užrašė savo antrajam vyrui Vincentui Potockiui. Nežiūrint į Elenos Apolonijos paveldėtus turtus, didesniąją dalį paveldėjimo dėl šeimos skolų administravo valstybė. Skolų būta įvairių: Elena Apolonija turėjo skirti lėšų užbaigti dėdės vyskupo įsipareigojimus Vilniaus katedros remontui, buvęs uošvis įsikišo prašydamas užtikrinti jo anūkės paveldėjimo teises, nesnaudė ir buvusi Vincento Potockio žmona su kuria jis turėjo sūnų. Galų gale Kretingos, Grūšlaukės, Plungės dvarus ir Tarvydų kaimą iš prasiskolinusio Vincento Potockio 1806 m. nupirko ir prie savo Šiaulių ekonomijos valdų prijungė Rusijos valstybės ir karo veikėjas kunigaikštis Platonas Zubovas.   

Kai 1873 m. kunigaikštis Mykolas Oginskis nusipirko Plungės dvarą iš grafų Zubovų (aplinkybės, kurių dėka Zubovai dvarą pardavė, nežinomos), rūmų pastatas atrodė taip prastai, jog naujasis savininkas nė nemanė ten gyventi ir šalia senųjų rūmų pradėjo statydintis naujus. Jam padėjo vokiečių kilmės architektas Karlas Lorencas. Nepriklausomos Lietuvos metais dvaras atiteko valstybei, čia buvo atkelta keturklasė mokykla, rūmuose veikė ir Žemės ūkio mokykla. Abi mokyklos 1934 m. iškeltos kitur, nes į rūmus perkeltas artilerijos pulkas, čia pradėti įrenginėti butai karininkams. Antrojo pasaulinio karo metais dvaras degė ir iki 1956 m. buvo nenaudojamas. Žemės ūkio ministerija nusprendė į rūmus perkelti Rietavo žemės ūkio technikumą, todėl buvo pradėta pastato restauracija, ją baigus rūmuose įkurtas Statybos technikumas, kuris veikė 1966–1990 m. Dabar čia įkurtas Žemaičių dailės muziejus.

Oginskių dvaras Plungėje iš parko parterio. 

Muziejus man padarė nevienprasmį įspūdį. Patiems Oginskiams skirtos tik kelios salės. Čia nėra atkurtų istorinių interjerų, kaip mes esame rūmuose įpratę: kunigaikščio miegamasis, valgomasis, kabinetas, audiencijų salė ar svečių alkierius… Šiame muziejuje pristatomi meno kūriniai- netgi labai šiuolaikiški.  Prieš einant į parodų sales reikia apsiauti bachilus. 

Informacija apie kunigaikščius Oginskius. 

Popiežiaus palaiminimas kunigaikštienei Marijai Oginskienei, 1907 m.

Vytauto Ulevičiaus medžio drožiniai. 

Žemyna. 

Rimanto Dauginčio kūryba.

Aš atradau man iki šiol nežinotą dailininką, tai- Antanas Lipskis. Žemaičių dailės muziejus turi jo darbų kolekciją, kurią padovanojo pats dailininkas. Labai įdomi jo biografija, įspūdingas gyvenimo kelias. Jo paveikslai mane tiesiog sužavėjo! Labai norėčiau pamatyti Antanui Lipskiui skirtą parodą, kur būtų pristatyta daugiau jo kūrinių. Daugiau apie mediką, poetą ir daulininką Antaną Lipskį galima skaityti čia: Antano Lipskio (1917–2013) kūrybos palikimas Žemaitijai. 

Antano Lipskio tapyba.

Mane sužavėję paveikslai.

Labai primena Paryžiaus gatveles.

Nusipirkau jungtinį bilietą, apimantį Žemaičių dailės muziejaus ekspoziciją ir naują laikiną parodą. Belgijos menininkas Arne Quinze surengė instaliacijų parodą „The Brutal and Fragile Levitation of Nature“. Paroda pristatoma buvusiame Oginskių žirgyne. Pats žirgyno pastatas yra labai įspūdingas, neogotikinio stiliaus. Pasak senųjų dvaro tarnautojų prisiminimų, šis žirgynas buvo lyg dideli rūmai su pertvaromis, kur stovėjo arkliai, kumeliukai, buvo laikomos karietos, sukabinėti pakinktai. Žirgyne buvo įvairių veislių arklių, bet daugiausia žemaitukų. Kunigaikštis M. Oginskis labai mylėjo ir puoselėjo savo žirgus. Pirmojo pasaulinio karo metais kunigaikščio dvaro žirgus rekvizavo vokiečių karinė valdžia. Žemės ūkio mokykla atnaujino žirgyną, tačiau neilgai. Dabar erdvė pritaikyta kultūrinėms reikmėms.  

Oginskių dvaro parkas.

Ne veltui Sofija Čiurlionienė rašė: „Plongės parks yra tuoks, kad palongiškis gali anam į kėšenė lystė.“

Oginskių dvaro parko gyventojas.

Žiedų čia visiems užteks. 

Murano stiklas. 

Oginskių dvaras parko šešėlyje.

Kelias, vedantis mus į tolį...

Plungės bažnyčios varpinė.

Medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1797 m. iš Plungės dvaro išskirtų medžiagų. Bažnyčioje buvo stebuklinga laikyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, atkelta nuo pakelės. Motiejus Valančius savo raštuose yra minėjęs, kad bažnyčia gerai prižiūrėta. Grafų Zubovų valdymo metu buvo pastatyta varpinė. Joje, sakoma, tebėra vienas iš trijų varpų, suskilęs per 1812 m. gaisrą, kitus du vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą nukabino ir išsigabeno. Naujos bažnyčios statyba susirūpinta 1899 m. Jos statyba pradėta 1902 m. ir su pertraukomis tęsėsi iki 1933 m. Statybos vyko lėtai, nes 1902 m. ankstyvos ligos pakirstas mirė fundatorius kunigaikštis Mykolas Oginskis, jo našlė atsisakė remti bažnyčios statybos darbus, parapija pasekė jos pavyzdžiu. Šiaip ne taip įpusėjusias statybas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Nepagelbėjo nei klebono raginimas parapijiečiams susiimti ir užbaigti statybas, nes tokios blogos būklės senasis pastatas gali ir sugriūti- žmonės pradėjo šios vietos vengti. Karo nuskurdinti gyventojai neturėjo lėšų pagelbėti statybos darbams ir tada teko keisti projektą- atsisakyti bokštų. Galiausiai bažnyčia buvo pabaigta statyti ir, nepaisant visko, yra laikoma viena didžiausių bažnyčių Lietuvoje. Radau informacijos, kad 250 li­tų (o tai bu­vo di­džiu­liai pi­ni­gai!- palyginus mūsų dienomis, apie 2000 EUR) Plun­gės baž­ny­čios sta­ty­bai paau­ko­jo Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se gy­ve­nęs gar­su­sis lie­tu­vis bok­si­nin­kas Juo­zas Žu­kaus­kas- Jack Sharkey. Vidaus interjero darbams buvo ieškoma mecenatų, todėl darbai užtruko net iki 1940 m. Apie 137 metus išstovėjusi medinė bažnyčia nugriauta 1934 m., kai šalia jau stovėjo nauja bažnyčia. Negalėjau iš arti pasigrožėti bažnyčios vidaus interjeru, nes tą dieną buvo net kelios vestuvės. Kunigas tuokdamas vieną porą taip gražiai kalbėjo...  „Vieną dieną,“- sako kunigas,- „ji į tavo rankas įdės tavo kūdikį, ir tu laikysi savo rankose visą pasaulį.“  Užlindau už kolonos ir kuom natūraliausiai apsižliumbiau. 

Plungės bažnyčia.

Mano akį patraukė tie žvynai ant koplytstulpio. Bene žaltys? 

Plungės bažnyčia.

"Štai Dievo avinėlis". Skulptorius Mindaugas Junčys. Man labai patiko. 

Pirmą kartą matau veidrodinį kryžių.

Man patinka vijokliais apaugę pastatai. 

Visų Šventų koplyčia senosiose miesto kapinėse.

Plungės miesto senosiose kapinėse laidoti pradėta XX a.pr. Tuometinis Plungės valdytojas grafas Zubovas išsiuntė vietos meistrus į Prūsiją pasimokyti, o grįžę jie pastatė Visų Šventų koplyčią su laidojimo rūsiu. Čia buvo laidojami ne tik Zubovų giminės atstovai, bet ir apylinkių bajorai- Lešcevskiai, Vaitkevičiai, Moikovskiai. Mane šis epizodas labai intriguoja. Kiek žinau, grafai Zubovai buvo stačiatikiai, bet mauzoliejumi pasirinko katalikų kapinėse esančią koplyčią? Manoma, kad pirmąsias Mišias šioje kapinių koplyčioje aukojo vyskupas Motiejus Valančius. Koplyčia nebeveikė kaip apeigų vieta kai buvo pastatyta naujoji bažnyčia, o vietos spaudoje pasirodė šiurpulinga informacija: „Atidarius dvejas duris įeinama į siaurą koridorių, kurio šonuose yra dar 10 durų, už jų slypi tamsios celės. Kiekvienoje celėje pilna karstų. Jie sukrauti pagal sienas eilėmis, vienas ant kito, nuo grindų ligi lubų.“ „Keletas karstų metaliniai, visi kiti mediniai, apmušti juodu ir pilku aksomu.“ „Karo ir vokiečių okupacijos metu atsirado niekdarių, kurie atlupinėjo karstus, ieškodami juose brangenybių. Nuo lavonų pirštų numaustė žiedus, prie moterų rūbų rado auksinių sagų ir broškų. Nuo to laiko karstai taip ir liko praviri. Karstuose ilsisi daugelio kunigų, apylinkės bajorų ir šiaip turtingesnių žmonių palaikai.“ „Į kurį karstą pažvelgsi matyti pilkai geltonas veidas, ant krūtinės sunertos rankos. Čia guli kunigas balta kamža apvilktas, su juoda keturkampe kepuraite ant galvos. Kitame vyras su juodos gelumbės žiponu ar surdotu. Trečiame moters lavonas šilkine suknele papuoštas.“ Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, kapinių vandalų terorizuojama. Man pavyko rasti informacijos, kad buvo iniciatyvų koplyčią sutvarkyti, bet stojus 2008 m. ekonominei krizei ji buvo užkonservuota ir tvarkybos darbai sustojo. Galbūt kas žinote daugiau informacijos? Koplyčia iš tiesų nuostabaus grožio, tikras Italijos inkliūzas mūsų šiaurėje, taip būtų puiku ją atkurti ir pritaikyti ne tik pamaldoms, bet ir turistų lankymui. 

Daugiau skaitykite: Plungės rajono sakralinio kelio maršrutas vingiuoja pro įspūdingus gamtos paminklus ir Galimybė prisiliesti prie savojo miesto istorijos. 

Visų Šventų koplyčia senosiose Plungės kapinėse. Įspūdingo grožio pastatas. 

"Akmenėliu Tėvynėj prie kelio pabūčiau ir man laimės nereikt didesnės". Kryžius tremtiniams.

Senosios Plungės kapinės. 

Gražus senas tiltas. 

Pirma meilė nerūdija? Čia, matyt, buvo ne pirma meilė.

Ežeringoji Plungė. 

Plungės Lurdas pastatytas 1908 m. Paskutinio Plungės valdytojo Mykolo Mikalojaus Oginskio žmona Marija Skuževska-Oginskienė 1903 m. iš Krokuvos į Plungę pasikvietė Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuolę Sofiją Zakževską, kuri vadovavo mergaičių prieglaudai. Plungėje ne kartą lankėsi ir širdiečių kongregacijos vadovė iš Prancūzijos Mari de Grand, kuri išreiškė norą Plungėje pastatydinti Lurdo grotą ir tam su parapijos kunigu buvo parinkta tinkama vieta. Už Marijos Oginskienės dovanotas lėšas buvo nupirktas sklypas, o vienuolė Sofija Zakževska iš Paryžiaus atvežė Švč. Mergelės Marijos statulą. Tačiau ilgainiui šio Lurdo niekas nelankė, neprašė čia jokių malonių, o aplinkiniai gyventojai netgi juokavo, kad “Marijai reikėtų skėčio, nes ji stovinti per lietų lauke”. Išgirdęs tokias kalbas, kunigas pradėjo galvoti apie grotos statybą. Minint penkiasdešimt metų nuo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Prancūzijos Lurde jubiliejų, upės skardyje klebono, vienuolių bei vietos gyventojų lėšomis buvo sumūryta grota ir joje pastatyta skulptūra. Grotai lauko akmenis žmonės surinko iš Plungės apylinkės laukų. Tačiau prie grotos žmonių ateidavo mažai ir vienuolė Mari de Grand patarė virš grotos ant kalno pastatyti koplyčią. Koplyčioje kartais būdavo aukojamos šv. Mišios. Lurdo grotą ir koplyčią prižiūrėjo Jėzaus širdies seserų kongregacijos vienuolės. Kai 1913 m. vienuolės išvyko į Lenkiją, Lurdas liko parapijai, atiteko vienuolių kapucinų globon. Lurdo koplyčia buvo perstatyta ir pašventinta kaip vienuolyno bažnyčia. Vienuoliai kapucinai labai aktyviai skleidė žinią apie Lurdą. Čia buvo rengiami ir ligonių kongresai. Buvo atvejų, kai sunkūs ligoniai po kongreso pasveiko. . Apie įvairius išgijimus žmonės pasakodavo vienuoliams kapucinams: „Sirgau, gydytojas jau pasakė - nebėra vilties. Bet pasitikėjau Švč. Panele, atėjau, čia meldžiausi, padariau prižadus ir štai – sveikas“. Šis gražus laikotarpis baigėsi su 1940 m. sovietų okupacija. Vienuolynas buvo nacionalizuotas, vokiečių kilmės vienuoliai kapucinai pasitraukė į Vokietiją, sovietai uždraudė ligonių kongresus. Kapucinų bažnyčioje įrengta sporto salė, rajono švietimo skyriaus sandėlis, o 1982 m. bažnyčia sudegė. Lurdas buvo suniokotas (komunizmo statytojai ten atlikdavo gamtinius reikalus, bet matant, kaip jie Ukrainoje vagia unitazus, aišku, kad nuo tų laikų maskvoje niekas nepasikeitę ir tualetų jie neturi), Švč. Mergelės Marijos statula išniekinta ir nuskandinta. Atstatytas Plungės Lurdas su buvusios Švč. Mergelės Marijos skulptūros kopija iškilmingai pašventintas 1990 m. Po Atgimimo šis Lurdas taip ir nesusigrąžino prieškaryje turėtos išskirtinės sakralinės vietos statuso, kai čia rinkdavosi tūkstantinės minios. Prie grotos tryško šaltinėlis, kurio vanduo pasižymėjo gydomosiomis savybėmis. Sovietmečiu šaltinėlis buvo užlygintas ir pamirštas, nors žmonės tebekalba apie šaltinėlio gydomąsias savybes. Plungės Lurdas turi specifinį akmenį, įmūrytą grotos sienoje, iš kairės, – mitologinį akmenį su karvės pėda. Pasakojama, kad naktimis prie Lurdo vaidendavosi, o pėdą įmynęs velnias. Įsitikinti šio akmens buvimu man nepavyko, nes tuo metu moteris keitė gėles grotoje ir nebuvo galima prieiti.

Šaltinis: Veronika Lileikienė. Palangos ir Plungės lurdų kilmė ir apeiginė kultūra. (PDF)

  

Plungės Lurdas.

Itališkas peizažas Plungėje.

Plungė.

Namas Vytauto gatvėje su memorialine lenta Borisui Efrosui.

Čia gimė Borisas Efrosas.

Atminimo lenta daktarui Borisui Efrosui yra ant namo adresu Vytauto g. 14. Borisas Efrosas gimė 1914 m. Plungėje, inteligentų šeimoje. Šeima kėlėsi kelis kartus, galiausiai apsigyveno Kaune. Borisas Efrosas baigė Kauno gimnaziją, tarnavo Lietuvos kariuomenėje eiliniu kareiviu, baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir 1940 m. gavo leidimą verstis medicinos gydytojo praktika. Prasidėjus karui, 1941 m. su šeima išvyko į Kazachstaną, kur buvo paskirtas Balchašo miesto ligoninės vedėju. Ten išgyveno iki pat karo pabaigos 1945 m., kol buvo atšauktas atgal į Lietuvą. Borisas Efrosas pirmasis Lietuvoje 1958 m. sėkmingai atliko operaciją ligoniui, sergančiam įgyta širdies yda ir tapo kardiochirurgijos pradininku respublikoje. Atsiradus širdies problemoms, buvo priverstas atsisakyti aktyvaus chirurgo darbo, mirė sulaukęs 87 metų, 2001 m. Vilniuje.

Paminklas gaisrininkų globėjui Šv. Florijonui pastatytas šalia Plungės rajono savivaldybės Vytauto gatvėje. Manoma, kad paminklas galėjo būti pastatytas po 1894 m. gaisro, o fundatorius – Mykolas Oginskis. Skulptūra buvo nugriauta sovietmečiu, bet vėl atstatyta 1990 m. Šalia jos čiurlena labai gražus fontanas, o alėja veda link Nepriklausomybės paminklo. 

Paminklas Šv. Florijonui.

Labai gražus Plungės kampelis.

Plungės fontanas.

Pietauju restorane „Skalvija“. Apie šią vietą jau buvau iš anksto susižinojusi, mane suintrigavo jų XXL dydžio cepelinai. Restoranas labai populiarus, rekomenduočiau turistinio sezono metu staliuką rezervuotis iš anksto. Imu šaltibarščių ir pusę porcijos cepelinų. Aš dabar labai užgerbiau visus maisto tinklaraštininkus ir turistus, kurie degustuoja lietuvišką virtuvę. Ir dar galvoju, kad šis restoranas vykdo klestintį pakuočių pardavimo verslą, nes nesuvalgytus cepelinus galima pasiimti išsinešimui. Aš įsiritinu pusę cepelino- juk įstatymu nedraudžiama cepeliną traukiniu vežtis? Visko namo iš kelionių esu vežusis: butelio atidarytukus, puodelius, padėkliukus, antpirščius… Tik cepeliną- tai pirmą kartą.  

Šaltibarščiai.

Tikras didžkukulis!

Vienas cepelinas, o pavalgytų trys moterys.

XIX a. Plungės turgaus aikštėje didikų Oginskių giminės iniciatyva pastatytas mūrinis pastatas, skirtas būtent mažoms parduotuvėlėms steigti. Taip buvo rūpinamasi gaisrų nualinto miesto padėties gerinimu – parduotuvėlės, pramintos Plungės kromais, išnuomotos neturtingiems žydų krautuvininkams. Šiandien čia čiurlena fontanas, galima pasimatuoti klumpes, išgerti kavos ar pamaigyti interaktyvų informacinį stendą. Aš net nuotrauką pasidariau ir atsisiunčiau.

Klumpės man kiek per didelės, bet gal paimt ant išaugimo?

Manoma, kad pirmosios klumpės Žemaitijoje pasirodė maždaug 1850 m. Šį apavą išpopuliarino Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis, iš Austrijos atvežęs pirmąjį klumpdirbį. Šis apavas buvo labai nedailus, panašėjo į kalades. Ilgainiui vietiniai klumpdirbiai ištobulino jų formą, pradėjo daryti plonesnes sieneles, parinkdavo lengvesnes medžio rūšis, dailiau nudroždavo. Plungė laikyta didžiausiu klumpių gaminimo centru, vietos klumpdirbių padarytą apavą veždavo net į Rusijos miestus. Žemaitijoje klumpės buvo nepamainoma avalynė šlapiu pavasario ir rudens laiku, nes kojos jose visada būdavo sausos ir būtent dėl to Žemaitijos kaimuose klumpių žmonės neatsisakė ilgiau nei kituose regionuose. Klumpes šeimoje dirbdavo kas nors vienas – tėvas ar sūnus. Drožti jas galėdavai greitai, užtekdavo vienos kitos savaitės praktikos, o vidutinis klumpdirbys per dieną pagamindavo nuo 6 iki 8 porų klumpių. Bronzinės klumpės Senamiesčio aikštėje taps ilgaamžiu simboliu tautinių šokių kolektyvui „Suvartukui“, Plungei, tautiškumui, žemaitiškai sąvasčiai ir visiems šokusiems, šokantiems bei mylintiems lietuvišką šokį. Klumpių skulptorius - Martynas Gaubas. Ant klumpių puikuojasi Pungės herbas. Palietę ženklą – visada grįšite į Plungę...

Daugiau skaitykite: Vienintelis likęs mūsų krašto klumpių drožėjas. 

Pasimatuokite Plungės klumpes.

Senamiesčio aikštė. Informaciniame stende parodyti buvę žydų kromai, kurie šiandien neišliko.

Man patiko šis interaktyvus stendas. 

Labai fainas dalykas. Yra netgi dėlionių!

Čia galima išsisiųsti sau nuotrauką iš Plungės.

Kūtvėlos asmenukė iš Plungės.

Netoli Senamiesčio aikštės yra nemokamas WC, bet nei vienoje kabinoje nebuvo tualetinio popieriaus. Gal kas galite perduoti administracijai? 

Į tualetinio popieriaus nebuvimą žiūrime per žemaitiškos filosofijos prizmę. 

Plungėje klesti dvikalbystė. 

Šiandien jaučiuosi visiška kalbine mažuma. 

Paminklas visiems doriems plungiškiams. Skulptorius Antanas Vaškys.

Paminklas visiems doriems plungiškiams. "Vėsims duorims plungėškems". 

Nu kokia gera reklama!

Se­no­sios Plun­gės žy­dų ka­pi­nės iš­skir­ti­nės tuo, kad ant jų so­viet­me­čiu bu­vo pa­sta­ty­ta vi­du­ri­nė mo­kyk­la. “Pas­ku­ti­niuo­ju Plun­gės žy­du” va­din­tas Ja­ko­vas Bun­ka (1923–2014), rū­pi­nę­sis žy­dų at­min­ties įam­ži­ni­mu, yra ap­ra­šęs tuos įvy­kius. Ne­gau­siai tuo­met Plun­gė­je gy­ve­nę žy­dai pro­tes­ta­vo prieš to­kį dras­tiš­ką vie­tos val­džios spren­di­mą, bet jo pa­keis­ti ne­ga­lė­jo. Ant­ka­pi­niai pa­min­klai bu­vo iš­vež­ti į ne­to­li Plun­gės esan­čius Kau­šė­nus, į 1941-ai­siais vyk­dy­tų ma­si­nių žy­dų žu­dy­nių vie­tą ir tik J. Bun­kos pa­stan­go­mis pa­min­klai bu­vo su­grą­žin­ti į se­nų­jų ka­pi­nių ne­už­sta­ty­tą pa­kraš­tį. Da­bar jie su­sta­ty­ti į ke­tu­rias ei­les ša­lia mo­kyk­los esan­čia­me skve­re­ly­je. Palaikų po jais nebėra, tačiau, kaip sakė J. Bunka: „Senosiose kapinėse guli ne tik Plungės žydų, bet ir visos Plungės istorijos dalis, be kurios miestas būtų skurdesnis, žmonės – svetimesni, praeitis – nusėta baltomis dėmėmis“. 

Senosios žydų kapinės.

Senosios žydų kapinės.

Senosios žydų kapinės.

Pirmoji mokyklos nuotrauka 1975 m. Pirmas įspūdis- ką tik bombardavo. Bet ne- ką tik pastatė!

Nėra tiksliai žinoma, kada žydų bendruomenė įsikūrė Plungėje. Manoma, tai galėjo būti XVI a. Pagrindinis jų verslas buvo prekyba ir amatai, rečiau- žemės ūkis. Plungės žydai palaikė stiprius ekonominius ryšius su tuo metu vokišku Memeliu. Žydai nevengė ir politikos- 1920 m. Plungės burmistru buvo Dovydas Boruchas Goldvaseris; jis 1928 m. prezidento Antano Smetonos buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 1937 m. visa Goldvaserių šeima emigravo į Pietų Afriką. Plungėje žydai turėjo savo mokyklas, socialinės pagalbos organizacijas ir draugijas, sporto organizacijas, bibliotekas, laidojimo broliją. Plungės žydų neaplenkė nei sovietų, nei vokiečių teroras Antrojo pasaulinio karo metais: sovietinės okupacijos metu jų verslai buvo nacionalizuoti, draugijos uždarytos, kelios šeimos ištremtos į Sibirą, vokiečių okupacijos metais Plungės žydai buvo nužudyti ir palaidoti masinėje kapavietėje Kaušėnuose. Iš visų Plungės žydų tik 221 išgyveno karo metu. Tai buvo tie, kurie slėpėsi pas lietuvius, tie, kurie buvo Šiaulių gete ir tie, kurie pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą. Po karo išgyvenusieji žydai grįžo į Plungę, bet viską rado išplėšta, nebesikūrė naujai, kėlėsi į didesnius miestus, dalis išvyko į Izraelį.  

Iki Antrojo pasaulinio karo Plungėje buvo šeši žydų maldos namai. Po karo sinagogose buvo kepykla, linų sandėlis, „Linų audinių“ fabriko kultūros namai, sporto salė. Užtrukus grąžinimo procedūrai atsikūrusiai Plungės žydų bendruomenei, jos labai aptriušo – suremontuoti reikėjo didžiulių lėšų, todėl bendruomenė jas pardavė „Plungės kooperatinei prekybai“, kuriai vėliau leista pastatus nugriauti.  

Jeigu Jus domina pažinti Plungę einant žydų istorijos takais, geriausia pasidomėti Plungės turizmo informacijos centro išleistu leidinuku Plungės žydų takais (esminė klaida psl. 18 prie Leibo Orliansko namo). Aš pasirinkau pasižiūrėti keletą vietų, susijusių su žydų gyvenimu Plungėje, tik tie pastatai labai stipriai pasikeitę. 

• Pakeliui nuo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios į senąsias Plungės kapines su Visų Šventųjų koplyčia yra Gamzos namas dabartinėje Birutės g. 19 . Jis priklausė Chakeliui Gamzai, kuris buvo arklių pirklys. Jis supirkdavo arklius, samdydavo žmones, kad juos nuvarytų į Klaipėdą, o jau ten laivais eksportuodavo į Olandiją. Nors buvo beveik turtingiausias žydas visoje Plungėje, abu su žmona buvo ištremti į Sibirą. Kadangi buvo jau pagyvenę, tai laikyti ten kaip „netinkamais darbui“, todėl jiems buvo duodama tik šiek tiek maisto, kad išgyventų. Gamzos niekada neprarado vilties kada nors vėl grįžti į Plungę, bet, nepaisant kitų pagalbos, tiek Gamza, tiek jo žmona mirė Sibire iš bado.

• Vytauto g. 14 – ant šio namo yra atminimo lenta daktarui Borisui Efrosui. Šis namas yra labai netoli Šv. Florijono paminklo.

• Levitų šeimos namas stovėjo dabartinėje Telšių g. 13. Abelio Levito šaknys – Plungėje. Abelio tėvas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką (PAR) ir taip išsigelbėjo nuo Holokausto Lietuvoje. Abelis jau gimė PAR. Jis su žmona Glenda pirmą kartą Lietuvoje apsilankė 1998 m.. Pagrindinis jų kelionės tikslas tada buvo ką nors sužinoti apie Levitų giminę bei jos likimą per Holokaustą. Deja, bet neišgyveno nė vienas šių plungiškių žydų giminaitis. Levitas su žmona įsteigė savo šeimos fondą. Rėmė Kaušėnų memorialo išsaugojimo bei „Tolerancijos centro“ veiklos projektus Plungėje. Kitas Levitas, tik nesu tikra giminė ar bendrapavardis, 2013 m. yra Nobelio premijos chemijos srityje laureatas Maiklas Levitas, kuris gimė Pietų Afrikoje, bet jo šaknys- Plungėje. Jo tėvas buvo gimęs Plungėje, bet būdamas dešimties metų imigravo į PAR.

• Radau informacijos apie menininką Lippy Lipshitz, kuris 1903 m. gimė Plungėje. Jo motina buvo iš Plungės, tėvas-iš Daugpilio. Šeima išvyko paskui vyrą ir tėvą į Keiptauną Pietų Afrikos Respublikoje ieškoti geresnio gyvenimo. Lippy Lipshitz mokėsi Keiptaune, paskui- Paryžiuje. Ten jis ir susigalvojo pravardę „Lippy“, kad skirtųsi nuo bendrapavardžio Žako Lipšico. Grįžęs į Keiptauną Lippy Lipshitz surengė savo darbų parodą, atidarė savo studiją. Emigravo į Izraelį, kur mirė 1980 m. Tikslaus adreso, kur jie gyveno Plungėje, nežinau. 

• Oskaro apdovanojimą laimėjusio filmo „Pianistas“  scenarijaus autoriaus Ronaldo Harvudo (Ronald Harwood) tėvai kilę iš Plungės, nors pats Ronaldas jau gimė Pietų Afrikos Respublikoje. Tikslios jų šeimos gyvenamosios vietos Plungėje nežinau.  

Labai gražus alpinariumas, lyg kokioje Šveicarijoje.

Visa jėga žydinčios hortenzijos.

Raudoniu degančios petunijos.

Victoria Falls? Niagara Falls? Ne, tai- Plungė Falls!

Labai įspūdingas krioklys.

"Oginski Hotel" vasaros terasa ir restoranas "Flow". 

Labai atmosferiška erdvė, garsėjanti meistriška virtuve. Užsisakau desertą pagal Čiurlionio paveikslą „Pilies pasaka“, kurį dailininkas nutapė gyvendamas Plungėje, ir kavos. Laukiu kiek ilgiau nei norėtųsi – kavą atneša po dvidešimties minučių, desertą kiek vėliau. Principe, kavą ir desertą reiktų atnešti vienu metu. Lankytojų daug, daugėja ir rezervuojamų staliukų. Malonu tai matyti, žinant meniu kainas. Vieta labai patogi pradėti pažintį su Plunge rytiniu puodeliu kavos arba ją baigti su kokteiliu, nes visai netoliese yra geležinkelio stotis. Meniu yra baklažanas, o aš labai gerbiu vietas, kurios moka gaminti baklažanus. Šį kartą neužsakinėjau karšto patiekalo, nes buvo aišku, kad reikės ilgai laukti, o traukinys manęs nelauks tikrai, todėl pasidedu paukščiuką kelionių planuose čia sugrįžti. Vis sau primenu- turiu gi cepeliną su savimi, tai dar ne badas.

Kapučino kava.

Desertas M.K.Čiurlionio paveikslo motyvais.

"Pilies pasaka". 

Apsuku garbės ratą Oginskių dvaro parke ir grįžtu į geležinkelio stotį. Iki traukinio liko dvidešimt minučių, tai nei per daug, nei per mažai. Įlipus išpašelvoninu mano vietoje sėdinčią moteriškę. Kas čia per mada svetimas vietas grobti? Uzurpatorė sėdi šalia ir piktai šnairuoja iki Jonavos, kur išlipa, tai iki Vilniaus atvažiuoju patenkinta, kad savo atstovėjau. Didysis Laiptų Mūšis mane įkvėpė, ne kitaip. Atgalinis traukinys mažesnis nei rytinis į Klaipėdą ir modernesnis, su elektros rozete po sėdyne. Žmonių daug važiuoja-matosi, kad reikalingas maršrutas.  

Garbės ratas Oginskių rūmų parke.

Karališkai parvažiuojame iš pajūrio.

Iš kelionės grįžtu ne tuščiom rankom.

Plungei rašau kuom aukščiausią pažymį! Čia tikrai verta atvykti su nakvyne. Man labai patiko, kad -kitaip nei Telšiuose- iš geležinkelio stoties iki centro galima labai patogiai ateiti pėsčiomis. Labai gražiai prižiūrimi ir puoselėjami miesto gėlynai. Plungėje man patiko tokia Europinė atmosfera- Italija, Šveicarija, Prancūzija… Kunigaikščių Oginskių dvaro rūmai ne veltui vadinami Žemaitijos Versaliu.  

 Kelionės į Plungę išlaidos:

• Traukinys Vilnius-Plungė-Vilnius su 40 proc nuolaida: 22,64 EUR

• Suvenyrai: 5,00 EUR

• Lankytinos vietos: 9,00 EUR

• Maistas ir gėrimai: 33,00 EUR

Viso: 70,00 EUR suapvalinus į didėjimo pusę.

Mieloji,

tu man dienovidžių kaitra,

jūrų išprausti koralai...

Aš tau —

prie statomo tilto

dar neužaugęs akmuo...

Tavo dvasios jėga —

suriš abu

ir užmigsim upėje

prie neužbaigto tilto...

Tave išveš

žilvičių sidabriniai laivai,

mane — žemaičių vežėčios...

(Antanas Lipskis „Mėlynoji delčia“)

Va taip va!

O jūs ar jau lanketės Plungėje? Kokie įspūdžiai? 

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Boba Kūtvėla