2011 m. gruodžio 13 d., antradienis

Senovės takais ir šiuolaikinių technologijų greitkeliais


Skersabaliai (kabantis "beždžionių" tiltas)- Skališkių ola- Alkas – Santaka (apie 10 km)

Šį sekmadienį jau buvau besustreikavusi. Žadintuvas suskamba laiku, kaip ir buvo užstatytas, bet už lango sodriai byrančios snaigės visiškai nenuteikia žygdarbiams, o šiltas guolis taip traukia...Tačiau tariau sau "Lipk, Ieva, iš Rojaus" ir suskubau dėtis maistą į žygį. Pusryčiams pasistiprinau blynais su pačios virta mėlynių uogiene ir beveik valanda prieš susitikimo laiką užrakinau buto duris. Iš anksto noriu pasidžiaugti, kad naujieji žieminiai dirbtiniu kailiuku pamušti sportbačiai, sąžiningai purkšti impregnatoriumi, gerai atliko savo darbą ir kojos nei sušlapo, nei sudrėko. Troleibusas slenka vėžlio žingsniu, pradedu net nerimauti, kad nespėsiu. 


11.45 val.  buvo sutarta susitikti geležinkelio stotyje. Tai vėliau negu praeitą kartą, ir žmonių susirenka netikėtai daug, net 32. Mažiausia žygeivė Mėta buvo ir jauniausia, tik 2,5 metų, bet labai savarankiška ir 'savakojiška'. Perkamės bilietus iki Skersabalių (7.00 LT).


Mane dar anskčiau stotyje sutinka jau etatiniu darbuotoju tapęs balandis. Jis labai "dežuruoja", kai kas nors atsisėda ir pradeda celofaniniu maišeliu čežinti. Vargšiukai, matyt šildosi čia.


Mūsų grupė jau susirinko, ir laukiame, kol praneš apie atvažiavusi traukinį. Neseniai prariedėjo automotrisė Turmantas-Vilnius, bet tenais tik vienas vagonas. Šiaip būtų smagu susižinojus jos kursavimo laiką pasivažinėti. O mūsų traukinys numeris 666 (!) paduodamas ilgas ir mes užimame vos ne visą vagoną. Kelionė trunka apie 45 min. Už lango dailiai snyguriuoja.



Išlipę Skersabaliuose, einame ieškoti "beždžionių tilto". Pradžiai praeiname apgyventą vietovę, sąžiningai aploti dviejų sargiukų.



Šiandien bus, kaip pasirodė vėliau, lieptų ir tiltų diena. Štai pirmasis jų mums pastoja, o gal geriau tinka užgula, kelią.


Toliau einame vis dar gyvenamomis vietomis. Štai labai dailiai papuoštas namelis.


Kur bakūžė sniegenota...



O štai tolumoje ir kybantis "beždžionių tiltas".

 Iki jo einame palei Nerį. Grožiuosi žiemos gamta.


Tačiau iki to tilto einant dar reikia pereiti ir tiltelį.



Kelionės pradžioje buvo kiek būkštauta, ar visi sugebės pereiti "beždžionių tiltu", nes gali būti kiek pašalę, o kai kurie žmonės dar ir aukščio galbūt bijo. Tačiau bijoti tikrai nebuvo verta- tiltas tvirtai sukaltas, yra iš abiejų pusių metaliniai lynai laikytis, aukščio nematai, nes žiūri po kojomis į tilto lentas. Kiek blogiau pasidaro per vidurį upės, kai tiltas nuo žingsnių kiek pasiūbuoja, bet tai tik 'baikos'. Visi sėkmingai perėjome, tik mažoji Mėta buvo pernešta. Sukėlėme daug džiaugsmo sodyboje anapus Neries, matyt, atrakcija. Šuniukas iš kažin kur prisistatė ir ramiai bindzeno tiltu į abi puses.

Šuniukas bindzena per tiltą

Nurodymai ėjimui
Einame per tiltą
Kitoje pusėje gyvenimas kaip gyvenimas, ta pati žiema, tas pats sniegas.



Po truputį paliekame apgyvendintas vietoves, vis miškėja. Einu kiek atsilikusi nuo pirmųjų žygeivių, bet greitai juos pasiveju, nes jie sustojo ties raudonai žydinčių krūmu. Tai- raugerkšlis?




Toliau kelias veda Neries pakrante, galima pasigrėti jos vaga.




Ir štai jau grupės pirmieji žygeiviai netikėtai sukasi lipti į kalną. Laimei, yra laipteliai. Jie veda prie Skališkių olos. Ją dar 1871m. aprašė savo knygoje "Neris ir jos krantai" grafas Tiškevičius. Jau ne pirmą šimtmetį žmonės tiki, kad čia vanduo turi stebuklingą galią - gydo sergančias akis. Dabar ola yra daugmaž 3 metrų aukščio, 15 metrų pločio, ir įsiskverbusi į šlaito gilumą daugmaž 6 metrus.Grafas Tiškevičius rašė: 
 „Tai buvo vaizdas iš tiesų neįprastas. Čia kiekvieną praeivį stebino uolos luitas, drąsiai kyšantis iš kalno skardžio. Ši ola ne tik savo įdomia išvaizda vilioja lankytojus - traukia dar savo šventumo kerais, kuriuos jai pripažino tų kraštų žmonės. Iš jos lašantis vanduo turėjęs galią išgydyti akių ligas. Jei tik kas sergančias akis juo suvilgydavęs, tuoj pat pasveikdavęs. Nuo tada įvairių luomų žmonės, pėsti ir važiuoti, čia gausiai lankosi. Šventąją olą aplankiau. Jos papėdėje klūpojo žilagalvis senelis, vilkintis drobinį palaidinį, nesudriskusį ir švarų. Rankas buvo sudėjęs, akis pakėlęs aukštyn į kryžių. Šitaip jis meldėsi dangui be žodžių, nes jo lūpos, deja, nekrutėjo. Jis kalbėjo jaudinamą sielos maldą.".

Na, kam gi neužsinorėtų pamatyti tokį gamtos kūrinį? Deja, pirmas įspūdis gana nuviliantis. Galbūt todėl, kad žmonių daug, galbūt ir nuotaika ne ta, o gal per daug tikėjausi...Žvakelė taip ir lieka kuprinėje neuždegta. Ola nelabai gili, o vidus primena kičinį šabakštyną (atsiprašau, jeigu įžeidžiau kieno nors religinius jausmus). O ir šaltinėlis, kuris trykšta rytų pusėn iš po akmens (dviguba sakralinė galia) dabar užneštas nukritusiais lapais ir smėliu. 
Kelias žemyn
Šaltinėlio vieta
Toliau einame link ąžuolų alko. Tenais, šalia šimtamečių ąžuolų galiūnų, pasistiprinsime prie laužo, sušilsime, išdžiovinsime pirštines. Bet pakeliui einame grožėdamiesi apsnigta gamta ir pasižiūrėdami senojo mitologinio akmens.






Kas namelyje gyvena? Ogi pelėdos čia būstas. Hm..atrodo prabangus, gal apmokestinti?
Kliūtis tiesiogine prasme nepakeliama, teks lenktis.

Akmuo upėje
Mitologinio akmens jaunas mėnulis


Žaltys-šaka



Ąžuolų ratas
Stovyklavietė poilsiui. Akmenys-vėlių takelis. Ant jų per Vėlines statomos žvakės. 


Kas ta "kertinė miško buveinė"? Tai yra nepažeistas miško plotas, kuriame dabar yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių. Toliau vėl einame mišku, stengiuosi nufotografuoti kuom įvairesnių žiemos vaizdų.

Gražiai nulinkę du medžiai

Pasviręs medis

Jau pavasaris?


Prieiname apgyvendintą vietovę Mažiulėniškes. Informacijos internete tik tiek, kad tai yra kaimas 14 km nuo Nemenčinės.


Pastebiu tokį nei stogastulpį, nei koplytstulpį, o visišką totemą. Tik gaila, kad uodega atgręžtas į mus.Aukšta tvora trukdo prieiti ir nufotografuoti. Čia labai jau gerbiama stipriai privati nuosavybė.





Yra įvairių gyvenamųjų pastatų.



Gamta ir pati moka puoštis, todėl jai Kalėdiniai žaisliukai visiškai nereikalingi. Mažos eglutės stovi su ledo deimančiukais ir iš tolo žiba.


Ta kryptimi -poilsiavietė.

Prieiname Rėvos kaimą. Ne veltui kaimas gavo tokį vardą. Rėva yra akmenų sekluma ar nedideli slenksčiai upės vagoje. Rėvos trukdo laivybai. Istoriškai šioje vietovėje sielininkams būdavo daug vargo plaukiant, būdavo ir sudužimų.

Rėvos kaimas
Toliau eidami patenkame į miško keliuką, abipus aptvertą tvora. Užrašai skelbia, kad aptvaruose laikomi laukiniai gyvūnai ir eiti draudžiama. Iš laukinių gyvūnų kol kas girdėjome tik varnas krankiant. Įdomu, ką ten laiko? Kol kas vieninteliai gyvi padarai-be varnų- aptvare buvome mes.




Prieiname laukymę ir sustojame pertraukėlei, nes iki traukinio dar lieka nemažai laiko. Sniego mūšis vyksta nelabai aktyviai, bet sniegas lipnus. Prašau pasigrožėti galutiniu produktu.


Tęsiame kelionę. Praeiname kokį tai vienkiemį, o paskui kurį laiką tęsiasi eglynas.

T raidės kryžkelėje sukame dešinėn
Štai mes ir esame Santakos sodininkų bendrijos teritorijoje.



Kitapus stendo su sodų bendrijos planu yra kryžius, tik niekaip nepavyko įskaityti kam. Namų namelių nameliukų yra visokiausių, didesnių ir mažesnių, tradicinės ir modernios statybos.


Šuniuko pėda?
Sodų bendrijos architektūra, kaip jau minėjau, įvairi.




Žodis "santaka" reiškia kelių upių susiliejimo vietą ir Lietuvoje yra nemažai vietovių tokiu pavadinimu. Mes esame ties Neries ir Žeimenos santaka. O štai ir tiltas per Žeimeną.


O štai ir pati santaka. Arčiau Jūsų yra Neris, o toliau- Žeimena.


Paskutinis šios dienos tiltas yra per Nerį. Kažkada juo dundėdavo traukiniai, bet dabar jis yra uždarytas. Bet, reikia pripažinti, pakankamai fotogeniškas, jeigu tik tiltas gali toks būti.





Einame palei buvusį geležinkelį. Ant jo daug sniegu padengtų mažų juodų akmenų.


Ką reiškia šis ženklas?
Pro mus pravažiuoja traukinys. Draugiškai jam pamojuojam, jis patūtuoja :-)


Pirminiame kelionės plane buvo įtrauktas Pailgės bokštas apžvalgai, bet vėliau vadovas apsižiūrėjo, kad nespėsim į traukinį. Tačiau kompensacija gaunasi- "Bitės" bokštai. Ir aš ten lipau, į apylinkes dairiausi.





Lipimas į bokštą buvo kabarojimasis tokia uždara tūta į viršų. Nebuvo labai aukštai, bet ir nelabai žemai, bet pavargti pečiams teko. Laimei, metalas nebuvo apšalęs ir slidus. Vis galvojau, o kaip galima nukristi. Erdvės žmogui nėra labai daug, vis tiek pavyktų užsikabinti kur nors. Nulipti ėjosi jau smagiau.


 Kaip jau minėjau, stotelė vadinasi "Santaka". Turėjome spėti į paskutinį traukinį iš šios stotelės. Iki jo atėjome likus dar pusvalandžiui, todėl ir susigundėme lipimu į bokštus. Kažkaip visi stebėjosi, kad per dieną būna net penki traukiniai į tokią Ignaliną. Kadangi Ignalinoje jau esu lankiusis, negalėjau nepritarti, tačiau reiktų atsižvelgti į tai, kad galbūt traukinys važiuoja iki Daugpilio.

Nespėjau nufotografuoti, bet ši keliautoja traukinį klausė ausį prie bėgio pridėjusi.

Toliau keletas baigiamųjų nuotraukų. Jau buvo sutemę, todėl nelaai ryškiai gavosi.




Mūsų traukinys. Nors mergaitės bilietus pardavinėdamos uoliai bėgioja, stotelių pavadinimai nėra pranešami. Nuo to laiko, kai įlipome, pranešė tik Pavilnius, Naująją Vilnią ir Vilnių. Ir tai tik kai viena moterėlė pasiteiravo. Bilietas kainavo 8.20 LT. Traukinys vėl pilnas.

Baigiamasis atsisveikinimas-pasiskandavimas

Štai ir viskas šiandienai. Jūsų susivėlusi, laužo dūmais it rūkytu kumpiu pakvipusi, snaigėmis puoštomis blakstienomis,

Kūtvėla

9 komentarai:

Jurgita EnglishTeacher rašė...

saunuole ,kad prasto oro nepabugai :)

Ele rašė...

Aga, bepigu nepabūgt, kai traukiny sėdi ir dėl nieko galvos nesuki :-) Šiaip paskui oras buvo dorybingas, nebesnigo, tik sudrėko pirštinės. Reikia antrą porą įsigyti kelionėms.

MariukasM rašė...

Sveika apsilankiusi mano "voratinklyje" :)
http://www.flickr.com/photos/mariukasm/6137497728/lightbox/

Ele rašė...

Prašom ir naudojimosi instrukcijas pateikti :-)

MariukasM rašė...

Mielai:
http://www.mariukasm.lt/tag/aplink-nemencine/

Ele rašė...

Apie GPS gudrumus esu girdėjusi, bet man tai-kosmosas. Bet nesiginu, kad naudingas. O tai dabar žiūrau į žemėlapį ir mintiju, kur aš čia buvau...

udrius rašė...

Raudonas krūmas - rūgštusis žagrenis, raudoni galai valgomi.

Ele Pranaityte rašė...

Dėkoju už pastebėjimą.

Vytautas rašė...

Ta ola ant Neries kranto, iš kurios išteka neva akis gydantis šaltinis yra šalia Liuciškių kaimo, Vilniaus rajone.
Traukiniai tik į Daugpilį jau labai daug metų nevažiuoja. Yra tik vienas maršrutas Vilnius-Peterburgas pro Daugpilį, bet kadangi tai yra tarptautinis traukinys, tai sužinojus bilieto kainą daugeliui praeina noras juo važiuoti.