Žygis po Neries regioninį parką

Įminkit mįslę-keturgyslę: kas keliasi sekmadienį 6.30 ryto, kai visi normalūs žmonės dar miega?

Atsakymas: žygeiviai.

Nes 8.20 jau turime būti Vilniaus geležinkelio stotyje, iš kur 8.42 traukinys į Kauną mus už maždaug 40min. išleis Baltamiškio stotelėje (7.20 LT).

Šiandien žygiavome po Neries regioninį parką Bražuolės ir Dūkštelės pakrantėmis. Žygio metu numynėme 15 km. "Sako, senovėje žmonės gyvendavo kol pasendavo. Kai žinodavo, kad jau greit koks žmogus mirs, tai pasodina į karstą, duoda jam kepalą duonos, ąsotį vandens ir išveža prie tokių uolų, skalų.Ten buvo uolos tokios didelės, kalnai. Išveža jį prie tų uolų ir palieka ten mirti. O vieną žmogų, sako, išvežė su karstu ir viską jau ten jam paruošę, o jis ir nemirė. Tai, sako, atsikėlė ir žiūri tas žmogus – karstų pristatyta daug, numirėlių guli ten daugybė… O jis ir galvoja:”Ką man dabar daryti?” Jis ir sumanė iš ten pabėgti. Išsirinko ir paėmė karstą patį geriausią iš kito numirėlio, iš įkapių suvijo virveles ir nuėjo ant to kalno krašto, ant tų uolų. O ten giliai giliai vanduo - tai Neris ten buvo. Na, ir jis nuleido karstą ir pats nusileido į tą vandenį ir nuplaukė karste. Plaukė plaukė - išplaukė į kažkokią salą. Ten sala buvo Neries viduryje, prie Ausiutiškių irgi tokia sala yra. Išplaukė į tą salą, na, jau sutemo, vakaras. O saloje gulėjo  didelis akmuo. Tai tas žmogus prisėdo prie to akmens, prisiglaudė ir sėdi saloje, užsnūdo. O prie akmens ant žemės buvo kažkokio paukščio kiaušiniai. Jam užmigus, atskrido labai didelis paukštis į savo lizdą, rado žmogų, užkabino nagais jį už drabužių ir išnešė į krantą.  Ten krante buvo kaimelis, tai jis ten nuėjo ir dabar ten gyvena ir degtinę geria. Tai taip išeina, kad prie tų uolų jau kitas pasaulis buvo. O tas žmogus atsidūrė jau aname pasaulyje, bet buvo už kitus stipresnis, pasistengė - ir vėl šiame pasaulyje gyvena." Ir čia tik maža detalė, ką slepia Neries regioninis parkas

Pirmas įspūdis tik išlipus miške-kontrastingas: vienur jau pavasaris, kitur dar žiema pozicijų neužleidžia.





Dabar dairomės, ką pirma pamatysime: varlę ar skruzdėlę. Pirmasis mano pamatytas padaras buvo varlė, deja, po automobilio ratais smertį radusi. Tai nežinau, ar skaitosi. Sakoma, jei pavasarį pirmą kartą pamatai varlę, tai visus metus būsi tingus, nejudrus, kaip kad varlė. Jei skruzdę - atvirkščiai - būsi kaip skruzdė. Tai jau ta pervažiuota varlė aiškiai nieko gero....

Baltamiškio tunelis.

Už maždaug 20 min. prieiname Bražuolės upelį. Bražuolė pakankamai srauni, tikras įrodymas tirpstančio sniego. O guminiai batai šiame žygyje pravertė kaip niekada.

Ant tilto per Bražuolę. 

Lietuvos kaimo vaizdas.

Trepsim dumblu.

Panerių miško regykloje sustojame apžvalgos bokšte. Nedidukas toks, ne apžvalgos bokštas, o tik bokščiukas bokštytis bokštutelaitis, bet pasistiprinti sumuštiniais ir arbata tinkamas.

Vaizdas iš regyklos.

Vaizdas iš regyklos.

Kai kur miške dar gili žiema, vietomis sniegas beveik iki kelių.

"Jaunavedžių sala"

Vis tiek kada nors jaunavedžiais bus, tai Jaunavedžių sala pasidrožėti reikia. O kur dar tas užklimpęs automobilis kitame krante...

Pertrauka labai vaizdingoje vietovėje. Vis eksperimentuoju su fotoaparatu, kuris vaizdas geresnis.

Gervės.

Ką darysi be gerų draugų, kurie tau varles į kuprinę kaišioja?

Labai fotogeniškai atrodo sunešti ledai.

Liepų ratas Molynės kaime.

Apsidairėme, kadgi erkės užpuolė. Aš nuo savęs tris nuėmiau. Fui fui bjaurybės. Ir nepasakokit apie tai, kad jos "gamtos dalis" ir panašiai!

Užsukame į svečius pas tautodailininką Morkų. Jo ūkyje daug gyvybės.

Ožkos.

Katinas, kuris iš pradžių įtarinėjo mus visomis įmanomomis nuodėmėmis, bet paskui draugiškai vaišinosi nuo to paties stalo.

Drožinys ant šiekštos, rastos Neryje.

Užgavėnių kaukės.

Runų ženklai.

Ko tik nerasi žmogus, žemę dirbdamas....

Toliau prieiname akmenis "Užkeiktos veselios". Jaunavedžiai akmenimis pavirsdavo dviem būdais: arba nelygią porą tėvai prakeikdavo, arba už nemylimo tekėdama jaunoji užsikeikdavo.



Ne kartą šio žygio metu teko pastebėti bebrų darbus.





Labiausiai fotografuotinas objektas žygio metu buvo ant šlaito sužydėjusios žibutės.



Pastebėjome ir daugiau gyvybės. Čia manau esant smailiasnukę varlę, bet laukiu kolegų iš "Lietuvos gamtos fondo" patvirtinimo. Rūšis saugoma Berno konvencijos (PDF failas). 

Pailsime "Pušynėlyje". http://www.pusynelis.eu/

Panerių kilpa.

Toliau kelias veda į man jau pažįstamas vietas, nes pernai jau čia lankiausi su Algimantu Jucevičiumi.

Alkakalnis.

Atkreipkite dėmesį į žmogų su (po?) baidare.

Alkakalnis vasaros metu.

Karmazinų atodanga.

Karmazinų atodanga vasarą.

Dūkštos upė buvo stipriai patvinusi, storiausius medžius nešė kaip šapelius.









O šiandien Lietuvos ekstremalaus turizmo bendruomenė surengė varžybas vienoje sudėtingiausių Lietuvos vandens trasų- Dūkštos upėje. Potvynio metu ši upė prilygsta kalnų upėms. Varžyboms skirta trasa buvo tarp Bradeliškių (Briedeliškių) ir Karmazinų piliakalnių, trasos ilgis 2 km.  Nuotraukoje žemiau matote upe nešamus nemažus pinigus, t.y. baidarę. Netrukus jos savininkas puolė upėn iš paskos. Laimei, žygeivių tarpe pasitaikė greitos orientacijos piliečių, kurių vienas ištiesė baidarininkui šaką užsikabinti, kitas padėjo išlipti krantan. Sekundė paprotinimui, kad savižudys yra, ir tas nudulkėjo baidarės ieškoti.

Buivydų piliakalnis.

Buvęs malūnas.

Briedeliškių piliakalnis.

Buivydų piliakalnis vasarą.

Maždaug šioje žygio atkarpoje protavimas atsijungė, liko tik kūno judėjimas iš inercijos. Bene tris kartus beveik pardribus slidžiame dumble, pasigailėjau nepasiėmus vaikščiojimo lazdų, nors guminiai batai padėjo apsaugoti kojas nuo vandens. Šioji parko atkarpa pasižymi stačiais šlaitais, ant kurių įrengti laiptai. Kai apie 17.00 pasiekėme autobuso sustojimą, jau norėjosi tik prisėsti ir apsimesti augalu. Tačiau kur tau žygeiviai nusėdės tas 17 minučių iki autobuso, kai per gatvę yra mitologinis akmuo?







O čia nauja mada Lietuvos padangėje.

Autobusas atvažiavo didelis, tilpo visas gausus mūsų būrys (7.30 LT). Kol iki Vilniaus atvažiavome, šokome ir dainavome, namie keptą duoną su kaimiška dešra valgėme (tokiam ilgam žygiui kažkaip per kuklias maisto atsargas pasiėmėm, bet netikėtai įlipo pažįstamas, neseniai mamą lankęs). Taip, taip, autobuse. Ne, vairuotojas neišmetė už ausų paėmęs. Tik kai kurie niekuo dėti keleiviai gal kiek pakraupo :-) Netoli Maišiagalos du gandrus matėme.

Neblogai, kaip pavasario sezono atidarymui, tik kiek nedažnai naudojamas kūno vietas maudžia. Šiaip labai maloniai nustebino, kad sutikome nemažai žmonių, kas su vaikais, kas su fotoaparatais, net ir senjorai vaikštinėjo, nors diena ir nebuvo labai šilta ir saulėta. Bet, kita vertus, kai žiema taip užsitęsė, nusibodo visiems namie lindėti. Dėkui ir kultūringiems vairuotojams, kad dumblais nesitaškė.

Jaučiuosi labai naudingai padirbėjusi.

Su meile,

Kūtvėla

P.S. Nuotraukų padariau 271, todėl visas sukelti ir aprašyti jau būtų žiaurus elgesys su skaitytojais. 200 yra Facebook'e "Kūtvėlos kelionės ir klajonės" paskyroje (daugiau 200 vnt FB neleidžia sukelti).