Viza. O kaipgi be jos. Ją gauti yra du keliai: atstovybė arba kelionių agentūra. Pasirinkus pirmąjį atvejį, atsisiuntus internetu ir užpildžius vizai reikalingus dokumentus, teks eiti į atstovybę, laukti kelias valandas eilėje, sumokėti eurais ir dar nusipirkti draudimą. Be to, jeigu prašysite turistinės vizos, teks pateikti kaip įrodymą ir iškvietimą iš Baltarusijoje registruotos turistinės firmos arba viešbučio (kurie privers apsimokėti visiškai nereikalingas brangias nakvynes). Visa šita biurokratinė painiava taip susuka galvą, kad lengviau yra tiesiog pasiimti pasą, nuotrauką, piniginę ir kreiptis į kelionių agentūrą. Tačiau čia irgi ne pyragai-reikalavimai skiriasi. Štai įstaiga, kur pirkausi autobuso bilietus, vizos forminimui prašė atspausdinto viešbučio "vaučerio". Ar čia toks kuponas iš registruotos Baltarusijoje firmos, ar tiesiog rezervacijos atsispausdinimas, taip ir liko neaišku. Aš savąją vizą pasidariau "Fridmis" įmonėje, nes jų komisinis mokestis pasirodė kukliausias, ir jie be paso ir nuotraukos jie daugiau nieko nereikalavo. Viso: 120 LT už vizą (padaro per savaitę) ir 9 LT už draudimą, kurio galiojimo metui išduodama viza. Be draudimo neleis kirsti valstybinę sieną ir nepriims viešbutyje.
P.S. dokumentai vizai gauti forminami mėnesį prieš kelionę ir ne anksčiau.
Kelionė. Važiavau autobusu su firma "TOKS". Bilietas į abi puses kainavo apie 90 LT. Jeigu pasiimsite lojalumo kortelę (nemokamai, anketą rasite prie informacijos kasos Vilniaus autobusų stotyje), gausite 5 proc. nuolaidą. Išvykome 6.40, Minske buvome 10.30, tame tarpe 1 val. buvo sugaišta pasienyje. Tik įlipus į autobusą vairuotojas išdalino migracines korteles, kurios viena pusė liks pasieniečiui įvažiuojant į Baltarusiją, o kitą pusę atiduosit jam grįždami namo. Pildomi asmens duomenys, vizos numeris, lankymosi tikslas, gyvenamosios vietos Baltarusijoje adresas.
P.S. išvykdami iš viešbučio gaukite antspaudą ant migracinės kortelės su apsistojimo tame viešbutyje datomis. Tai reikalinga būnant, remiantis įvairiais šaltiniais, 3-5 ir daugiau darbo dienas Baltarusijoje. Jeigu gyvensite ne viešbutyje, o privačiame sektoriuje, gali tekti žygiuoti į artimiausią policijos poskyrį su buto šeimininku už parankės ir registruotis tenais.
Viešbutis. Pagaliau Minske pradeda judėti ledas hostelių srityje. Jų yra net keletas, nors prieš porą metų nebuvo visiškai. "Hostelworld" sistema rodo net keturis hostelius Minske. Pabandžius juose rezervuotis nakvynę gegužės mėnesiui atsimušiau kaip į sieną- jie specializuojasi priimdami dideles grupes, pavieniais keliautojai nepriimami, vizų jie neregistruoja, ir panašiai. Viešbučių Minske netrūksta, jeigu esate pasirengę mokėti 70 USD už naktį vienviečiame kambaryje, pusryčiai ne visada įskaičiuoti. Man pavyko rasti optimalų variantą: Hotel "Sport". Penkios nakvynės keturviečiame kambaryje be pusryčių man kainavo 190 LT.
Gyvenimas šiame viešbutyje vertas atskiro paragrafo. Keturvietis kambarys, dvi spintos, dvi rozetės. Kaldros įvilimas neįvelkamas, o užsiklojamas ant antros paklodės. Dušas dvivietis, be pertvarų. Tualetas "turkiško stiliaus", buvo kilęs noras nufotografuoti, bet susilaikiau. Kiaurą parą aukšte budi kambarinė, kuriai paliekamas kambario raktas išeinant. Kambarinės kambaryje yra mikrobanginė krosnelė, arbatinukas, fenas plaukams, lygintuvas; svečiai viskuom gali naudotis. Ramybės valanda nuo 23.00. Išvykstant kambarys parodomas kambarinei. Šalia viešbučio yra kiaurą parą veikiantis kioskas-užkandinė. Netoli yra supermarketas "Ryga". Metro stotelė "Akademija navuk" už 10 min. kelio pėsčiomis. Už penkias nakvynes sumokėjau 600.000 BYR (kažkas apie 200 LT). Visgi vėl apsistočiau čia- nebrangu, geras susisiekimas su centru, netgi, galima sakyti, centre ir yra tas viešbutis.
Pinigai. Gražūs, bet ne skalsūs. Kai kurių kainų tiesiog neina logiškai suprasti. Mokamas WC kainuoja 850 BYR, gaunasi 25 lietuviški centai. Tiesiog sysintojų Rojus, bet su sąlyga, kad nereikalausite grąžos iš 20.000 BYR banknoto, nes galite apsisysinti, kol sulauksite. Bankomatų ir banko skyrių mačiau pakankamai nemažai. Grįžus Lietuvon, vienintelis man žinomas bankas, kuris perka ir parduoda Baltarusijos valiutą, atsisakė supirkti 1,000 BYR smulkiais.
Transportas. Pirkau dešimties dienų bilietą keturioms transporto priemonėms (metro, tramvajui, troleibusui ir autobusui) ir sumokėjau nepilnai 50.000 BYR ( apie 16 LT). Palyginimui, Vilniuje dešimties parų bilietas kainuoja 41 LT ir turime tik autobusus ir troleibusus. Daugiausiai važinėjausi metro- greita ir efektyvu. Taipogi galiu rekomenduoti 100 numerio autobusą, kuris pravažiuoja palei pagrindines lankytinas vietas. Vienkartinis bilietas bet kuria transporto priemone kainuoja 1,7000 BYR. Autobusais irgi dažnai naudojausi. Juose pakabinti plakatai, kad nuo "Jūsų sumokamų pinigų priklauso visuomeninio transporto darbo kokybė". Nuolatinis bilietas gerai tuom, kad galima naudotis visuomeniniu transportu nesukant sau galvos: reikia pavažiuoti vieną stotelę ir važiuoji, perėdimai neriboti, o gal apsižioplinus ne į tą pusę važiuoji ir reikia grįžti-ko tik keliaujant nepasitaiko. Į išmanųjį telefoną galite atsisiųsti Minsko visuomeninio transporto programėlę. Jos prireiks, nes ant stulpo stotelėje skelbiama tiktais maršruto numeris ir kryptis, bet neskelbiama kokomis gatvėmis jis važiuoja.
Fontanas ir antrame plane matosi Minsko miesto autobusas. |
Valgymas. Katastrofa, švelniai tariant. Pats maistas skanus, bet kol jo sulauki, pražilti galima...Dienos metu 45 min. laukti karšto patiekalo yra norma, vakarais tai išauga iki 1,5 valandos. Kai kuriose kavinėse net kojos neįkelsi, nes viskas užimta. Mokėsit už kiekvieną menką priedėlį- grietinę prie blynų, duoną prie sriubos, wasabi krienus ir ridiką prie suši, cukrų prie arbatos...Tada dar 45 min. lauksite sąskaitos. Neduokdie neturėsite lygiai, teks dar laukti ir grąžos. Nepaisant to, kad baltarusiai yra darbšti tauta, padavėjų ir virėjų trūkumas akivaizdus. Kavą atnešti pamirš nuolatos.
Bulviniai blynai "draniki". Nacionalinė virtuvė. |
Religija. Turbūt labiausiai krentantis į akis dalykas. Visose metro stotyse yra pastatytos aukų dėžutės, skirtos surinkti lėšų cerkvės statybai. Universalinėse parduotuvėse ir požeminiuose perėjimuose sėdi vienuolės su aukų dėžutėmis. Maisto parduotuvėse gali pasitaikyti skyrelis su ikonomis ir vienuole, jas pardavinėjančia (žr. Įdarbinimas). Turėjau galimybę žvilgtelėti į Velykų tradicijas šiame krašte. Priėjimas prie cerkvių buvo apribotas metaliniais aptvėrimais, prie jų budėjo du policininkai ir vienas omonininkas (matyt, kad įsikarščiavę tikintieji ko nors nepridirbtų). Prie cerkvių buvo išnešti stalai, ant kurių tikintieji buvo pasidėję savo šventintiną maistą, kurį batiuška krapino švęstu vandeniu. Surinkti raudonai dažyti kiaušiniai puikavosi sukrauti stirtomis dėžėse. Iš kuklumo nepasiklausiau, ką jie su jais veiks.
Turizmas. Sunkiai skinasi kelią. Labai trūksta užrašų anglų kalba bei turizmo informacijos centrų. Minske yra tik vienas turizmo informacijos centras, kuris dirba tik darbo dienomis. Jis yra įsikūręs netoli "Nemiha" metro stoties. Nei autobusų, nei traukinių stotyse turizmo informacijos centrų nėra. Miesto žemėlapį su net ne visais pažymėtais lankytinais objektais teks nusipirkti knygyne.
Internetas. Beveik nerasta. Logiškiausias sprendimas lankytis kavinėse su lipduku wi-fi nepasitvirtino, nes ryšys ten katastrofiškas. Pasijungti pavyko tiktais kavinėje Golden Coffee ("Независимости, 18). Į bet kokias pastangas pasigauti nemokamą ryšį įsiveržia "Beltelecom" ir reikalauja apsimokėti. Gal ir galima, bet kur garantija, kad veiks?
Suvenyrai. Keramikos dirbiniai, lininiai rūbai ir namų apyvokos daiktai, medinės dėžutės vizitinėms kortelėms, naminukai domovojai, šiaudiais dekoruotos dėžutės papuošalams, ikonėlės, kvepalai. Knygynuose pasirinkimas knygų apie Baltarusiją anglų kalba labai ribotas, bet rekomenduoju "Минск за один день", 29.900 BYR (apie 10 LT).
Žmonės. Žmonės Minske neįtikėtinai mandagūs, tokia ir man teko tapti: uoliai užleidinėjau vietas autobuse vyresnio amžiaus žmonėms. Duris į metro visada visi palaiko už savęs einančiam. Aptarnavimas kavinėse lėtas, bet mandagumo etalonas. Viešbučio personalas (išskyrus vieną atvejį) buvo labai pagarbus. Ekskursijos į Myrą ir Nesvyžių gidė pagarbiai mus vadino "mielais svečiais". Liko labai šiltas ir jaukus įspūdis. Policijos mačiau, bet nesikabinėjo, fotografavau ką norėjau (prie prezidentūros nelindau, tenais, sako, liepia kaipmat pratrint viską).
Kaštonus saugo? |
Lygtais nieko nepamiršau. Jeigu ką-klausimus į komentarus.
Su meile,
Kūtvėla
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą