Dienos kelionė į Myrą ir Nesvyžių

Iš trijų Baltarusijos UNESCO paveldo statusą turinčių objektų, du yra Myro pilis ir Nesvyžiaus rūmai. Tačiau jeigu susisiekimas tarp jų tarpmiestiniais autobusais ir įmanomas, tai man nepavyko jo atsekti. Todėl į šią visos dienos ekskursiją išsirengiau su organizuota ekskursija su vietine agentūra, kurią man parekomendavo per ITB Berlin renginį sutikti Baltarusijos turizmo stendo atstovai. Tuo pačiu tai buvo ir pertrauka nuo savarankiško turistavimo, kai leidau sau atsikvėpti, už mane buvo viskas pagalvota, dėl nieko nereikėjo rūpintis, galėjau save palepinti. O diena, kaip matote iš nuotraukų, buvo lietinga, tačiau ne kartą esu sakiusi, nėra blogo oro, yra bloga apranga, tai su ta bloga apranga ir išsiruošiau į kelionę.

Iki Myro pilies važiavome kažkur 1,5 val. Susirinkimo vieta buvo "Planeta" viešbutis, aštunta valanda ryto. Tenais man dar pavyko pasijungti prie bevielio interneto ir pasitikrinti elektroninį paštą. Apynaujis, bet daug kilometražo matęs autobusas sutalpino apie 40 įvairaus plauko ir susivėlimo būtybių, nepabūgusių apsiniaukusio dangaus, daugiausia rusų tautybės. Kaip vėliau paaiškėjo, autobuso ekipažas netgi atsarginių lietsargių porą buvo įsimetę. Ir štai, po 1,5 val. kelio- Myro pilis.

Myro pilis, Baltarusija.

Pats Myro miestelis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1395 m. Jis taip pat pažymėtas 1613 m. Amsterdame išleistame T. Makovskio žemėlapyje. Pats pilies būtinumo šioje vietoje faktas taip ir lieka nežinomas, istorija mini tik tai, kad jinai pastatyta XV a. gaisro nušluotos gyvenvietės vietoje. Išties, miestukas aplink pilį toks mažuliukas, beveik išimtinai nustelbtas pilies, nes XVI a. pr. pilis dabar yra vienas svarbiausių Baltarusijos turistinių centrų. Gotikos stiliaus pilį dar XV a. pradėjo statytis Bresto seniūnas Jurgis Ivanovičius Iljiničius, manoma, kad bokštai simbolizuoja jį ir jo sūnus (dukrų arba nebuvo, arba jos puikiai apsieidavo be bokštų). Nuo 1568 m. pilis paveldėjimo keliu perėjo Radviloms, kurie ir pabaigė pilies statybas. 1589 m. pilis buvo įtraukta į Nesvyžiaus ordinaciją. Tai toks savotiškas žodis, internetų paieškose išmetamas prie stomatologijos ir ginekologijos temų, nors su tai neturi nieko bendro (na, nebent su ginekologija kažkiek netiesiogiai). Tai reiškia bajorų giminės valdytas žemes. Ordinacijas įsteigė Steponas Batoras ir joms vadovavo vienas giminės atstovas, vadinamasis ordinatas, bei egzistuodavo ordinacijas valdžiusios dinastijos. 1589 m. buvo įkurtos trys Radvilų ordinacijos: Olykoje, Nesvyžiuje ir Klecke. Radvila Našlaitėlis sumanė pilį paversti itališko tipo užmiesčio rezidencija, kaip kad buvo matęs savo kelionėse po užsienį, kurias dar ir aprašė knygoje "Kelionė į Jeruzalę". Sakoma, kad jis parsivežęs Egipto balzamuotojų receptų, ir visa ši Radvilų atšaka po mirties būdavo balzamuojama. O kadangi metodika tai buvo nauja, dar prigriebė ir kelias mumijas, kad jo medikai galėtų praktiškai panagrinėti minėtą metodiką. Betgi plaukiant laivu kilusi tokia audra, kad net pats kapitonas kalbėjo poterius, tai ir prisiminė Radvila Našlaitėlis apie faraonų prakeiksmą, išpažino, ką per krovinį gabena (matyt, deklaracijos nebuvo pildęs įlipdamas), tai visos mumijos kaipmat išlėkė per bortą (laimė, be paties Našlaitėlio) ir dabar ilsisi Viduržemio jūros dugne (o kadangi kunigai tvirtina jūrą esant nešventintinu daiktu, tai garantiją duodu dar ir vaidenasi jos ten). Istorija nutyli, ar tai padėjo nuraminti jūrą, ar tiesiog buvo iššvaistytas šitoks geras ir brangus paveldas, nes, kiek teko skaityti apie audras, tai jas beveik visada be išimties iššaukia laive plaukianti moteriškė. XVIII a. Myro piliai buvusią šlovę ir grožį, sunaikintus XVII ir XVIII a. karų, sugrąžino Radvila Žuvelė. Napoleono karo metu pilis buvo sudeginta ir kaip tik tuo laikotarpiu Radvilas ištiko giminės krizė, turbūt baisesnė už finansinę Europos krizę: pilį paveldėjo moteris, Stefanija Radvilaitė, kuriai ištekėjus Radvilų giminę pakeitė Vitigenšteinų giminė. Pilis tuo tarpu apie keliasdešimt metų stovėjo nerestauruota "romantiškuose griuvėsiuose", kol tuom pagaliau užsiėmė naujieji šeimininkai Svetopolk-Mirskiai, kurie pilį įsigijo, manoma, nes jos vardas gražiai derėjo prie jų giminės pavardės. Prie jų buvo sukurtas angliško stiliaus parkas su tvenkiniu. Antrasis pasaulinis karas įnešė savo indėlį į pilies gyvenimą- joje buvo įrengtas getas. Restauracijos darbai prasidėjo tik 1991 m., o jau 2000 m. pilis buvo įtraukta į UNESCO.

Vidinis kiemelis

Šarvai arkliui. 

Šarvai aktyviausiai kūno daliai. 

Tapytos lubos. 

Pokylių salė. 

Radvilų herbas.

Medžioklės trofėjus.

Lubų papuošimai.

Tiltelis.

Apie tai, kaip ši pilis tapo UNESCO pasaulio paveldo objektu, sklando legenda. Tai prašom nepriimti už gryną pinigą. Bet ir legendai turi būti iš ko gimti, kita vertus....Taigi, "Viena Boba Sakė" agentūros duomenimis, viskas buvo taip: Myro pilies atstatymo darbai užsivėlino nepadoriai ilgai, net kelis mėnesius po darbų pridavimo termino pabaigos. O juk jau su UNESCO suderinta, kad ateis pasižiūrėti. Ir štai, vieną dieną subirbė padangėje malūnsparnis ir pats prezidentas Lukašenka žengė ant pievutės. O jis išvis tokius bajerius labai mėgsta- skraido po respubliką, tikrina. Pasivaikščiojo jis, vadinasi, po atstatomą pilį, pasižiūrėjo. Sukvietė visus kas gyvas į tą pačią pievutę, pasižiūrėjo į laikrodį ir tarė: "kad po penkiolikos minučių, čia jūsų ir kvapo nebūtų." Na, gal po trisdešimties. Esmė ta, kad išpašelvonino darbininkus, kariuomenė pastatė karinį miestelį su palapinėm ir kareiviška koše, atvarė dvi statybininkų brigadas, ir jos pamainomis dirbdamos kiaurą parą pabaigė atstatyti pilį UNESCO komisijos apsilankymui. Bet kadangi oficialiuose šaltiniuose tokia informacija nefigūruoja, tai ir sakau, kad graži legenda. Ale mokykitės, kaip reikia tėvynę mylėti.

Kita legenda Myro pilyje yra apie vaiduoklę Sonią. Jinai gyvenanti baltajame bokšte. Greičiausiai kalba eina apie Sofiją iš Svetapolk giminės, palaidotą netoliese esančioje šeimos kriptoje. Kadaise, ten kur dabar ežeras, buvo obelų sodas, kurį iškirto per patį jų žydėjimą tam, kad įrengtų ežerą. Sakoma, šitas poelgis Sonią ypač supykdė ir jinai keršijanti gyviesiems-kasmet šiame ežere nuskęsta žmogus. Kita versija sako, kad darbų metu žuvusio darbininmo motina ežerą prakeikusi, ir pirmoji jame nuskendo 12 metų Svetopolk-Mirskių dukrytė Sofija. Dargi sakoma, kad 30 km atstumą tarp Myro pilies ir Nesvyžiaus rezidencijos jungia požeminis koridorius.

Kadangi vykau su organizuota grupe, mums buvo užsakyta gidė, kuri pravedė ekskursiją per visus tris pilies aukštus (1,5 val. trukmės), tada pasivaikščiojome galerijomis, įlipome į bokštus, apsilankėme koplyčioje. Tuomet buvome organizuotai nuvesti pietauti: stopkutė ŠioBeiTo su laipsniais ir sumuštinukas su marinuotu pmoidoru (aha, aha, pomidoru, žaliu tokiu), barščiai, troškinys a la bifstrogenas, pyragaitis, vanduo, arbata. Arba mes buvome išbadėję, arba čia tikrai labai skaniai gamina. Taip skaniai esu valgiusi tik Černobylyje.

Tada virškindami autobuse riedėjome į Nesvyžių.







Yra dvi Nesvyžiaus pavadinimo kilmės. Vieną pamiršau, o kitą prisimenu, nes labai savotiška. Sakoma, kad kažkada bemedžiodamas kunigaikštis ar tiesiog vietinis didikas sumedžiojo mešką. Žvėris buvo didelis, dalį teko palikti miške. Kai grįžo pasiimti likučio, jis buvo jau sugedęs, o oras aplink, kaip galite suprasti, nešviežias, o iš to ir kilo Nesvyžiaus pavadinimas. Na, kad ir kaip ten bebūtų, miestas tokiu vardu minimas nuo 1223 m. XV a. jis perėjo Radvilų nuosavybėn ir joje išbuvo iki 1939 m., Antrojo pasaulinio karo. Varšuvoje, kukliame bute, gyvena paskutinioji šios atšakos Radvilų giminės palikuonė, sulaukusi jau garbaus amžiaus. Vaikystėje, būdama maža mergytė, jinai gyveno su tėvais šioje rezidencijoje, ir jos pagalba atpažįstant asmenis įvairiose fotografijose, atkuriant istorinius interjerus ir kitas puošybos detales buvo neįkainojama.

Nesvyžiaus rūmai laikomi Radvilų "šeimos lizdu", nes netoliese esančioje Myro pilyje jie paprastai nereziduodavo. Žymiausias (ir kol kas vienintelis) Nesvyžiaus rūmų vaiduoklis yra Juodoji Dama, kuri yra ne kas kitas, kaip Barbora Radvilaitė. Jai mirus, Žygimantas Augustas paprašė mago, kad iškviestų jos dvasią. Magas sutikęs su viena sąlyga-jokiu būdu negalima dvasios liesti. Pamatęs priešais save mylimosios šmėklą, karalius nenusilaikė ir puolė jos apkabinti. Sakoma, nuo tada dvasia neberandanti kelio atgal į mirusiųjų pasaulį ir klajojanti apniukusiomis dienomis po rūmus.

XVI a. pr. Radvilos tampa Nesvyžiaus šeimininkais. 1583 m. buvo padėtas pirmasis pamatų akmuo rūmams. Rūmai po buvo ne kartą perstatinėjami, todėl juose randama renesanso, baroko, rokoko, klasicizmo, neogotikos ir modernizmo bruožų. 1764-1768 m. sandūroje už antirusiškas pažiūras Pone Mielasis Radvilos valdas užėmė rusų kareiviai. Visos brangenybės buvo konfiskuotos, didžiulė biblioteka išgabenta į Sankt Peterburgą. 1939 m. užėjus Raudonajai armijai ir paskelbus sovietų valdžią, Radvilos galutinai apleido šias savo valdas. Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įkurta sanatorija. 1993 m. rūmai ir jų aplinka buvo paskelbti saugotinais. 2006 m. Nesvyžiaus dvaro kompleksas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pasak mūsų gidės, vieni rūmai to nebūtų pasiekę, bet formindami dokumentus baltarusiai paminėjo, kad Nesvyžiaus bažnyčioje ilsisi Radvilų šeimos palikuonys nuo XVII a. (pirmas palaidojimas datuojamas 1616 m.) Kadangi buvo laidojami kukliai, be brangenybių, tai šeimos laidojimo kripta išliko nepaliesta, nes visi žinojo, kad neapsimoka vargti atlupinėjant karstus- aukso čia nėra.

Bet jo buvo kitur. Radvilų turtai lenkė ne vieno Europos didiko, o tai ir valdovo, turtus. Nesvyžiaus menės buvo išklotos persiškais kilimais, puoštos brangiais paveikslais, nuostabiais servizais ir vazomis, buvo kaupiami reti rankraščiai. Didžiausią nuostabą kėlė dvylikos apaštalų pilno ūgio statulos iš aukso. Napoleono laikais atsitraukiantis rūmų šeimininkas Dominykas Radvila tas statulas paslėpęs. Net ir tardomas ūkvedys neišdavė slaptavietės ir netrukus mirė (pakartas, kita versija-nuo širdies smūgio), pats Dominykas Radvila mirė sunkiai sužeistas, ir du žmonės, žinoję paslėpto lobio vietą, išėjo Amžinybėn su šia paslaptimi. Šio lobio ieškoma jau beveik 200 metų, be rezultato.

Herbai ant židinio.

Portretų salė, kurioje turistus sutiko gyva muzika. O mūsų grupė dar nuvertė skiriamąjį barjerą.

Šokių salė. Alebastro kolonos joje (nuotraukoje nesimato) imituoja marmurą, nes antras aukštas tikro marmuro nebūtų išlaikęs. 

Lubų puošyba.

Parketas. 

Salės puošyba.

Monogramos vedybų proga.

Ginklų salės eksponatas.

Interjerai.

Kūtvėla. 

Gaublys. Čia nerasite Antarktidos ar Australijos, bet Nesvyžių čia rasite tikrai. 

Po rūmus mus (apie 1,5 val.) vedžiojo užsakyta gidė. Po ekskursijos rūmuose ėjome pasižiūrėti bažnyčios.

Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje yra Radvilu kripta. Bažnyčia pastatyta pagal to meto bažnyčių statybos paskutinį mados žodį, barokinę Il Gesu bažnyčią Romoje. Nesvyžiaus bažnyčia buvo ir pirmoji barokinė bažnyčia į šiaurę nuo Alpių- savajai epochai novatoriškas ir avangardinis statinys. Jos pagrindiniame altoriuje nutpaytas paveikslas "Paskutinė vakarienė" irgi yra meno kūrinys. Teko girdėti, kad palaidojimo kriptos lankymas turistams uždraustas šeimos pageidavimu, bet paaiškėjo, kad viskas priklauso nuo aukos bažnyčiai dydžio. Išties, čia toks juridinis kazusas gaunasi: šeima nepageidauja lankytojų laidojimo kriptoje, bet turistai iš Lietuvos negi neturi teisės pažvelgti į paskutinę savo valdovų poilsio vietą, kurie tiek prisidėjo prie šalies klestėjimo? Kita vertus, kripta kaip kripta, karstų eilės sustatytos, gidė kraupias legendas paporina apie anksti mirusius vaikus ir nelaimingą meilę. Parko nelankėme, nes lijo, o ir jis dar nelabai lankytinas, projektas tik įsibėgėja. Vaikščiojant po nesvyžiaus rūmus apima toks savotiškas ilgesys ir gailestis-anfiladų anfilados kambarių, o keli baldeliia, sieninė tapyba imituoja bususius lipdinius, vos vienas kitas gobelenas...Skurdokai atrodo, kai visi turtai išgrobstyti.

Apie 19 val. grįžome į Minską. Į šią ekskursiją važiavau su agentūra Viapol. Kainavo 400,000 BYR (apie 125 LT). Galima buvo rasti ir pigiau, bet be pietų, todėl rekomenduoju rinktis brangesnį variantą, nes nereikės savo maistu į kelionę rūpintis ir kimšti sumuštinius užsigeriant sultimis iš pakelio. Viskas buvo gerai organizuota, puiki gidė, nuostabi programa, tik oras vat pasitaikė lietuviškas. O jeigu keliausite savarankiškai, tai skirkite dėmesio ir patiems miesteliams.

Daugiau informacijos:

Nesvyžiaus kompleksas (rusų kalba)
Miro pilis (rusų kalba)
Penki žinomiausi Baltarusijos vaiduokliai (anglų kalba)

Su meile,

Kūtvėla