Pažintasis ir paslaptingasis Vilniaus Užupis: res publika respublikoje ir dar su muzika.

Tęsiant ciklą "Turistas gimtajame mieste", po Antakalnio reportažo štai susizgribau, kad apie Užupį dar nesu nieko parašiusi. Visą naktų prasivarčiau nuo šono ant šono, kamuojama sąžinės priekaištų ir mažo bjauraus uodo zyzimo. Ryte atsikėliau anksti, šiek tiek užkandau ir iškurnėjau kūlverstina naujam reportažui medžiagos rinkti.

 Užupis yra toks nedidelis rajonas, tiksliau, tokia nedidelė neprigulima respublika Vilniuje, kur restoranuose ant palangių auginami pomidorai, meno galerijoje gyvena katinas, o užsieniečiai turistai (iš Taivano ar net Australijos) ateina tuntais ir jiems uždeda Užupio respublikos vizas į tikrus pasus. Užupiui apžiūrėti pilnai pakanka poros valandų, bet norint pasimėgauti atmosfera čia iš tiesų reiktų praleisti visą dieną (praktikuotis užsimerkti einant pro naujos statybos siaubus, tai yra, norėjau pasakyti, namus galite pradėti jau dabar). Rekomenduoju pradėti turistavimo dieną atvažiavus 11 maršruto autobusu, išlipus stotelėje "Bernardinų kapinės", Žvirgždyno g. ir aplankius gražias Bernardinų kapines.

Angelas.

Grafo A. Tiškevičiaus antkapis.

Vėl angelas.

Apleistas kapas, lankomas tik sraigės.

Bernardinų kapinės buvo įkurtos priešais dabartinę Šv. Onos bažnyčią ir gyvavo iki XIX a. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, buvusiame Bernardinų vienuolyne įkūrė kareivines, o į Skaisčiausiosios Dievo Motinos soborą gražiai žygiuoti ir melstis kareiviams buvo padarytas kelias per vienuolynų sodus ir kapines, t.y. nutiesta dabartinė Maironio g. Taigi, kapines teko iškelti. Be to, buvo ir aplamai uždrausta kurti kapines miesto ribose. Tolimesnė kapinių istorija gražiai ir gerai išguldyta čia: Bernardinų kapinės. VU Gidas taipogi yra padaręs įdomų reportažą apie VU profesorių kapus. Dabar kapinėms nepakenktų stipresnė aptvarkanti ranka, nes kai kurių kapų apleidimas yra nežmoniškas, o akcijos "Uždek žvakutę ant apleisto kapo" vyksta tik per Vėlines. Man visada knietėjo sužinoti, ar tas namelis kapinėse gyvenamas privataus žmogaus, ar ten kapinių administracija?

Toliau iš Žvirgždyno g. einu Polocko g., kadaise vedusia "druskos keliu" į Polocką šio prieskonio pirkti. Įdomumo dėlėi verta paminėti, kad žodis "kareivis" turi senas žodžio šaknis kai kuriose kalbose -"soldat", "soldier" ir panašiai- ir yra galimai atėjęs iš senų laikų, kai jiems mokėję labai gerai- tokiu brangiu prieskoniu kaip druska, o iš  "sal" (druska) ir kilo "salary" (alga).  Norintiems daugiau pasidruskinti, prašom nuoroda: History of Salt . O dabar trumpam stabteliu prie pastato su memorialine lenta daktarui Kazimierui Pelčarui.

Memorialinė lenlta K. Pelčarui.

1931 m. jis buvo pakviestas į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Medicinos fakultetą vadovauti Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedrai. 1931 m. drauge su kitais universiteto mokslininkais atgaivino kovos su vėžiu komitetą, įsteigė vėžiu sergančių tyrimo ir gydymo įstaigą (Polocko g. 6). 1936 m. organizavo mieste onkologų suvažiavimą, kuriame dalyvavo ir kitų šalių mokslininkai. Antrojo pasaulinio karo metais teikė pagalbą karo aukoms, gelbėjo nuo fašistų smurto.1943 m. rugsėjo 17 d. naktį buvo gestapininkų suimtas ir sušaudytas Paneriuose. Daugiau: Kazimieras Pelčaras (Kazimierz Pelczar )

Einant žemyn Polocko g. ir įžengiant į Užupio g. atsiveria gražus senamiesčio vaizdas.

Užupis. 

Užupio g. 19 esanti "Thierry kepykla" suviliojo bandelių kvapais. Buvau menkai papusryčiavusi, todėl reikėjo ne tik dvasios, bet ir kūno pastiprinimo. Už kruasaną, migdolinę bandelę ir puodelį juodos arbatos (iš pakelio) sumokėjau 8 LT. Sakyčiau, labai krikščioniška kaina. Tik labai jau apšnerkšta visur, kavinės lankytojams matosi indų plovimo patalpa, o tualeto durys stačiai neužsidaro. Bet jeigu esate turistas, gyvenate Užupyje, o Jūsų pusryčių meniu sudaro du kruasanai ir puodelis kavos, tai alkanas neišeisit.

Niam niam. 

Jono Meko Skersvėju vadinamas skersgatvis šiandien labai apleistas ir apšepęs. Matyt, dantis šiepia buldozeris. Iš kabančių sodų, deja, neliko nieko. O LT Žinios va teigia, kad čia vaidenasi Abonento dvasia. Persižegnoju ir einu toliau.

Angelų respublika, tiesiog. 

Gal kas matėt?

Šv. Baltramiejaus bažnyčia yra vadinama mažiausia senamiesčio bažnyčia ir dabar čia meldžiasi katalikiška baltarusių bendruomenė. Gerai jos istoriją pateikia VU Gidas: Vilniaus Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia. Rugpjūčio 24d., Šv. Bartolomėjaus dieną, mus palieka gandrai. Nors šio šventojo gyvenimas įvairiai pasakojimas, dažniausiai pasitaikanto jo kankinystės versija-odos nudyrimas. Talk about gross. 

Vartai į bažnyčią.

Madona virš bažnyčios durų. 

Ši ikona klasifikuojama "Theotokos of the Passion" vardu ir priskiriama hodegetrijos tipui. Ji yra viena labiausiai atpažįstamų atvaizdų ir, sakoma, būtent tokią ją pirmasis ir nutapė Šv. Lukas Evangelistas, tik tada ji vadinosi "Our Lady of Perpetual Help". Tegul skaitytojas man atleidžia už angliškumus, bet vertimai į valstybinę kalbą čia vargu ar padės. Norintys daugiau sužinoti apie ikonų tipus, galite pasiskaityti čia: Icons of the Theotokos. Šiaip tai yra gana įdomi tema pasigilinimui.

Šv. Baltramiejaus bažnyčios kiemelis. 

Geriausiai žinomas Užupio, o ir viso Vilniaus, angelas yra šis, ant kolonos ir su trimitu.

Užupio angelas.

Nedaug kas turbūt žino, kad čia kažkada buvo Mirties g. -"Ulica smerty". Nesaugus rajonas transformavosi čia atsikėlus bohemiškai publikai ir studentijai, kuriems gyvenimas be vandentieko ir panašių patogumų nebuvo esminis egzistencinis klausimas. Užupio angelo skulptūra buvo atidengta 2001 m. (skulptorius R. Vilčiauskas, architektas A. Umbrasas).

Tada suku link "Užupio kavinės", kur kartą juoko nemažai apturėjau. Reikalas tas, kad mano tėvai asmeniškai jau nemažai laiko pažįsta šeimininką, ir kai ieškojom darbe vietos jaukiai pasėdėti, tai tėvai pasakė, kad eitumėm pas Joną, o aš ir supratau, kad kavinė taip ir vadinasi- "Pas Joną". Palakstėm nemažai po Užupį jos ieškodami, taip ir neradome. Žiema buvo :-(((

Memorialinė lenta Monmartro ir Užupio bohemiškiems ryšiams paminėti. 

Maironio g. irgi yra priskiriama Užupiui. Joje yra Šv Onos bažnyčia ir Bernardinų vienuolynas bei stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras. Šią cerkvę aš jau esu apžvelgusi reportaže apie rusų kultūros palikimą, todėl čia nesikartosiu.

Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras. 

Einant paupiu palei "Užupio kavinę" galima stabtelėti prie spynomis apkabinėto tilto per Vilnelę bei pasižiūrėti Undinėlės. Spynas ant tilto kabina jaunavedžiai ir šiaip įsimylėję žmonės tikėdami, kad meilė tęsis kaip ta spyna kabos- ilgai. Turbūt ir alyva patepa karts nuo karto, kad nerūdytų. Tačiau užsieniuose tai yra visuomeninio turto gadinimas, net va tokiame meilės miestu tituluojamame Paryžiuje. Vilniaus valdžia irgi piktinasi ir kas pusmetį-jeigu tikėti internetais- apvalo Užupio tiltą nuo tokių neskoningų meilės apraiškų, bet pasipiktinę įsimylėjėliai iš ryto atsineša naujas spynas. Manoma, kad šis vandalizmas kilo iš Vengrijos, kur dar 1980-siais jaunimas spyneles rakindavo ir ant tvorų, o Italijoje tikrą bumą sukėlė filmas "Ho Voglia di Te", ir aistringi italai spynelėmis atakavo netgi gatvės žibintus.

Spyna. 

Užupio undinėlė. R. Vilčius. 

Užupio undinėlė vilioja žmones apsigyventi Užupyje, kaip sirena kokia. Ne, ne gaisrinės sirena, o mitologinė, kur dainomis ne vieną laivą yra pražudžiusi. Bet mūsų Undinėlė gera. O man reikia į Malūnų g., todėl einu palei Vilnelę-kairėje upė, dešinėje įvairūs menai. Tuo metu vyko renginys, supažindinantis su aklųjų pasauliu.

Labai graži skulptūrėlė.

Vyksta aplinkos gražinimo darbai. Galbūt ir šios iškabos ras savo vinį. 

Tibeto skveras. 

Tibeto skveras yra nemažai aistrų pakurstęs. Kinija laiko Tibetą neatskiriama Kinijos dalimi su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, nors netoliese įsikūrusi "Ištremtojo Tibeto" krautuvėlė galėtų papasakoti ir ape kitą medalio pusę. Tibeto skvero atidarymas 2010 m. sulaukė antakių raukymo, nes jis "pažeistų Kinijos žmonių jausmus" ir "neduotų jokios naudos Lietuvai". Toks skvero įkūrimas yra ne kultūrinis, o politinis klausimas, yra sakęs Kinijos ambasadorius. Separatistiniais veiksmais kaltinta Užupio bendruomenė tokius kėslus gi neigė. Apie įvairias va tokias situacijas pakontempliuoti galima besisupant ant "Anoniminių sūpynių fondo" parūpintų sūpynių. Supasi ir suaugusios tetos, žinokite.

Užrašas ant sūpynių.

Taigi!

Visas sūpynes rasite žemėlapyje, o žemėlapį rasite čia: Made in Vilnius: Anoniminės sūpynės. Šiaip jau jos slidžios, reikia į virves gerai įsikabinti. Betgi mano tikslas pasiektas-Malūnų g. Užupio rajonas pradėjo kurtis XVI a. Čia, kaip sako gatvės pavadinimas, buvo ir malūnas. Čia kėlėsi įvairūs amatininkai, kuriems vanduo buvo reikalingas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad amatininkai prie vandens gyveno ne tik Užupyje, bet ir kitur, štai Odminių skveras prie Katedros mini čia buvus odos meistrų gyvenant (tuomet gi dar ten sala buvusi). Meistrai dėl savo darbo specifikos (rūgstančios odos smarvė - nekoks malonumas) ir gaisrų pavojaus dažnai būdavo iškeldinami į užmiesčius. 1524 m. karalius Žygimantas Senasis leido šveicarui K. Vernartui statyti popieriaus malūną, kuris ir buvo pastatytas šalia Užupio, netoli Vilniaus vaivados malūno. XVI a. pab.-XVII a. pr. Pavilnyje buvo ir Mamoničių spaustuvės malūnas, kuriame pagamintas popierius buvo naudojamas LDK Statutams spausdinti.

O pačiame baltame ilgame name buvo seniausias moterų vienuolynas Vilniuje. 1495 m. kelios garbingos moterys nusprendė gyventi pagal Šv. Pranciškaus regulą savo namuose. 1541 m. Žygimantas Senasis patvirtino joms valdą Užupyje ir XVII a. pr. tenais gyveno 40 vienuolių. Įdomu tai, kad tris šimtus metų šis vienuolynas neturėjo vientiso pastato, vienuolės gyvendavo joms dovanojamuose arba savo kraičio į vienuoliją atsineštuose namuose, kurie su laiku ir sunykdavo. Savo bažnyčios jos taip pat neturėjo, todėl į pamaldas eidavo dengta galerija per upę į Bernardinų vienuolyno bažnyčią. Šiandien neišlikusi ši jungtis virš upės, bet prie Bernardinų bažnyčios galima pamatyti buvusios galerijos likutį. Daugiau informacijos rasite: Vilniaus Užupio bernardinių vienuolyno namai.

Buvęs moterų vienuolyno pastatas Užupyje. Tolimesniame plane matome Bernardinų bažnyčios bokštą. 

Ženklas ant namo fasado virš įėjimo arkos. 

Grįžtant atgal galima apsilankyti Užupio Galeroje, pasėdėti prie Vilnelės, neaplenkti kiemelyje įsikūrusio Užupio vizų poskyrio (ieškoti skelbimo apie dovanas ir suvenyrus).

Moteris. Kokios proporcijos! J. Meškelavičius "Deivė Žemyna".

Galima kūną pastiprinti "Užupio kavinėje". Tada grįžtu prie Užupio angelo ir suku į Paupio g.

Greičiausiai puodžių cechas išdykauja. 

Vienas iš labiausiai turistų lankomų Užupio objektų yra Konstitucijos siena, kuri net į žemaičių kalbą išversta.

Atviras delnas-vienas iš Užupio simbolių. 

Užupio Konstitucija įvairiomis kalbomis. 

Paupio g. netrukus išeina į Tymo kvartalą. Netoli čia, kur dori ūkininkai prekiauja ekologiškmis daržovėmis iš šeimos ūkio, kadaise buvo "Raudonųjų žibintų" kvartalas.

Tymo turgus.

Bene daugiausia paleistuvystės namų buvo Užupio rajone, tikina Lrytas.lt straipsnis. Kitas šaltinis (Universiteto žurnalistas) mini, kad caro valdžia šias įstaigas buvo legalizavusi. Paskui ta pati valdža ėmėsi iškeldinėti viešnamius iš miesto centro ir masiškai kėlė juos į Tymo kvartalą, nepaisydami netoliese esančio soboro dvasininkų prieštaravimo; vien 1907 m. čia buvo perkelti 8 viešnamiai. 1940 m. prostitucijos legalizavimas baigėsi, "moralines dorybes skatinanti" sovietų valdžia 499 prostitutes ištrėmė.

Ekskursiją pabaigiu Subačiaus apžvalgos aikštelėje, kuri nuo Tymo kvartalo pasiekiama Aukštaičių ir Maironio gatvėmis. Vieta labai pagerbta tarp jaunavedžių dėl puikaus vaizdo fotosesijoms.

Senamiesčio panorama nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės.

Užupio kampelis. 

Gražusis Vilnius. 

Netoli Subačiaus apžvalgos aikštelės yra gana respektabilios išvaizdos maitinimo įstaiga. Vėliau galite Subačiaus st. sėsti į 10 numerio autobusą ir patyrinėti Markučius, kur kažkada gyveno Puškinų šeima. O šio reportažo pabaigai galite pasiklausyti mano gero pažįstamo Medinuko iš Medinuko Kelionės grojimo akordeonu Užupyje.

Dar apie Užupį yra gražiai parašiusi Maištinga Siela.

O kaip Jūs vertinate Užupį?

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Bohemiškadvasiaitė