Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 

Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

Strateginė minutės pertraukėlė. 

Rūdninkų Švč. Treybės bažnyčia. Prie įėjimo moterys šluota sieguotus batus nusibraukia.  Nors autobuso stotelė čia nenumatyta, vairuotojas sustoja ir išlaipina į pamaldas atvažiavusias moterėles, kurių ne viena jau žilo plauko sulaukusi. Išlipame ir mes. 

Rūdninkų vietovės pastatai. 

Rūdninkuose jau nuo XV a. buvo LDK valdovų medžioklės dvaras. Žygimanto Senojo paliepimu čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia (aš asmeniškai jį vadinu Žygimantu Stipriuoju, nes jis plikomis rankomis arklio pasagą ištiesindavo, toks vyras ne sliekas buvo). Rūdninkų pavadinimas kildinamas iš čia išgautos geležies rūdos, kuriais garsėjo aplinkiniai pelkiniai miškai, rašo kolegos keliautojai Kelionės Lietuvoje: Keturiasdešimt Totorių ir užminuota Rūdninkų giria reportaže.

Paminklas 1863 metų  sukilėliams. 

Pirmieji žygio žingsniai. Kūtvėla trepsi iš paskos (jinai ir šiaip nėra labai greita) ir protokoluoja kiekvieną žingsnį. 

Pristojo prie mūsų kažkoks Pan Sabakiewich. 

Rūdninkų girios biosferos poligonas.

Rūdninkų giria yra vienas didžiausių miškų masyvų Lietuvoje. 2004 m. įkurtas poligonas siekia išsaugoti šios girios gamtos turtus, ypač vertingas paukščių populiacijas. Kadangi čia yra poligonas, nepatyrusiems ir kelių nežinantiems geriau savarankiškai neblakutinėti.

Sakoma, kad Žygimantas Augustas šituo keliu lydėjo mirusią Barborą Radvilaitę į Vilnių. 

Viens du trys, žengia mūs šaunus būrys.

Išmokau daryti selfies pakabinusi fotoaparatą ant šakos. 

Dar vienas selfie. 

Bruknės. 

Fotosesija kirtimuose. 

Va kur reikia manekenes atvežti kolekcijas demonstruoti. 

Argi ne gražiai Kūtvėla atrodo? Argi ji-ne pati fotogeniškiausia moteris girioje? 

Oras, iki šiol buvęs taip sau, darosi visai ir visai taip sau. 

Visai, visai taip sau. 

Noriu namo, pas mamą. 

Pūga kaip reikiant, skaudi kruša kerta per veidą. 

Pūga ne pūga-eiti reikia. 

Mes gi šaunūs žygeiviai. Yup yup!!!

Pūga nurimo. 

Kurį laiką gražiai sninga. 

Skambutis mamai.  Baltarusijos tarifais :-(

Persiauname guminius batus, nes tuoj-Kernavo telmologinio draustinio teritorija. Eiti per pelkę leidžiama tik nuo rugsėjo 1-sios dienos.

Pirmieji žingsniai pelkėje. 

Straksime per kupstus. 

Ieškome koja sausesnės vietos. 

Kol kas dar neblogai. 

Pasiėmiau lazdas pelkės gyliui pasimatuoti. 

Gražiai apsnigta, bet apgaulinga. 

Trepsim palikdami pėdas. 

Vandenuko kartais normaliai buvo.

Štai kolega žygeivis Aurelijus burnodamas čiumpa mane už kapišono ir lupa lauk- nuslydau į pelkę kaire koja virš kelio ir gavau gerą samtį vandens į batą. Toliau šlepsiu kas dvidešimt žingsnių sustodama išsigręžti puskojinę. Gerokai atsilieku nuo grupės, tai slenku sekdama jų pedsakais. Pelkėje eiti nelengva ir greičio neišvystysi. Bet užtat pabūnu viena su gamta-gi privalumas, ne?

Pelkėje geriausia eiti vorele. 

Kupstas, sudominęs mūsų būrio botanikus. 

Kernavo ežeras yra apie 80 ha ploto. Sovietmečiu čia buvo poligono teritorija. 

Šlepsim, šlepsim. 

Bebrų ūkis. 

Prie bebrų namo. 

Bebrų namas- žmogaus ūgio statinys. Šios fotosesijos metu nei vienas bebras nenukentėjo. 

Ežeras dar užšalęs. 

Oras- lyg pūgos ir nebūta. 

Pietų pertraukėlės metu džiovinamės šlapias kojines.  Dabar visa apranga laužo dūmu atsiduoda, bus smagu viešuoju transportu naudotis. 

Šaindien daugiau pelkių nebus. Biškį liūdna. 

Saulė pro debesis. 

Nuvirtęs medis. 

Ramta drylia oilia, oi lylia lia. 

Žygiuojame. 

Vis dar žygiuojame. 

Gražus dangus. 

Debesys.

Sniego mūšis!!!

Vėl gausim sniegelio. 

Pasipuošusi gamta. 

Prieiname buvusį Gaidžių kaimą. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai čia nužudė 25 kaimo gyventojus.

Paminklinės lentelės skeveldra. 

Paminklas sunaikintam kaimui. 

Lenkų partizanų kapai. 

Žvilgantis ledas. 

Skerdimų kaimas. 

Gamtos spalvų žaismas. 

Žolę deginti -baustina. 

Senolis ąžuolas. Netoli yra Bažnyčios kalnas, kur sukilėliais duodavo priesaiką. 

Pūga vėl mus prausia iki raudonumo. 

Kryžius. 

Ne, čia ne emigravusių kurmių kaimas, o numelioruota pelkė. 

Tokiais kupstais šiandien ir straksėjome. 

Fotosesija. Kas ten, už kupsto, kavojasi? 

Ir vėl giedra. 

Gražios dangaus spalvos. 

Platūs Tėvynės laukai. 

Pušynas link Jašiūnų-Eišiškių plento. 

Dar vienas kryžius. 

Kidarų geležinkelio stotis. Tiksliau, stoties stoginė. Iki traukinio dar 28 min., todėl laikas šokiams ir žaidimams. 

Automotrisė į Vilnių. 

Maršrutą galite rasti Tado Šidiškio sudarytoje knygelėje "Keliaukime po Pietryčių Lietuvą", leidykla "Alma littera". Nuoroda į pirkimą internetu- dabar gera akcija.

Namie įlindau į karštą vonią, truktelėjau brendžiuko-grynai medicininiais sumetimais- ir kritau į lovą. Visą naktį spanuose keliavau po pelkę, o ryte atsibudau skaudančia nugara. Bet pelkės yra gerai, net jeigu ir guminius batus prisemi.

Su meile, kaip visada susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Šalčiopakąstabruknytė