2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

Trys Estijos dienos: pirmoji diena-Talinas.

Apie dešimtą valandą vakaro Vilniaus autobusų stotyje darosi ankšta-viena ranka tempdami iš paskos lagaminą ant ratukų, kita ranka gniaužydami atsispausdintą bilietą piliečiai keleiviai čia blaškosi tarp autobusų, bandydami susirasti savąjį-į Berlyną, Varšuvą, Rygą ar Taliną- ir tada dar pabandyti  nors kiek nusnausti. Mano Simple Express reisas į Taliną (pirktas už akcijinę kainą, 80 LTL į abi puses) buvo beveik pilnas, todėl teko bandyti miegoti pusiausėdomis-pusiaugulomis, o priešais sėdėjęs vyriškis buvo atlošą atsilenkęs, kad jis kur nupliktų. Autobusas į Talino autobusų stotį atvyko punktualiai 6.55 ryto, po maždaug 9 valandų važiavimo. Talino autobusų stotis neseniai patyrė tikrą oranžinę revoliuciją-oranžiniame pastate įsikūrusi autobusų stotis teikia bilietų pardavimo kasose ir bilietų automatuose paslaugas, yra bagažo saugykla, mokami tualetai, spaudos kioskas, kavinė, netoliese yra viešojo transporto stotelės. Spaudos kiose įsigijau Talino viešojo transporto elektroninę kortelę (2 EUR) ir papildžiau 3 dienų bilietu (5 EUR). Bilietas iš vairuotojo kainuoja 1.60 EUR, todėl manasis atsipirko jau pirmąją dieną. Zuikiams čia kailis diriamas skaudžiai, už 40 EUR. Kadangi į viešbutį važiuoti buvo dar anksti, nuvažiavau pagūžinėti po senamiestį. Ten yra turizmo informacijos centras, kuriame man reikėjo susižinoti šį bei tą kelionei į Narvą.

P1300267
Talino senamiestis anksti ryte. Vaizdas į rotušę. 

P1300272
Mano mėgstama Trumpoji Koja-vienas tapybiškiausių senamiesčio kampelių. 




P1300279
Lietuvos ambasada Taline. 

P1300282
Talino senamiestis garsėja puošniomis durimis. 
Kadangi buvo šalta taip, kad ir baltasis lokys verkdamas prašytųsi pas mamą karštų barščių srėbt, nusprendžiau vis dėlto imti ir nuvažiuoti į viešbutį. Susimokėčiau už rezervaciją, pasiimčiau miesto žemėlapį. Registracijoje man pasakė, kad mano kambarys tuoj bus sutvarkytas, nes ankstesnis svečias jau išvyko, todėl aš galiu palaukti, netgi už 4 EUR nusipirkti pusryčius. Man tai visai patiko, ir kol aš šveičiau labai skanią košę su slyvų uogiene man ir sutvarkė kambarį. Labai pasisekė, nes į savo laikiną urvelį patekau apie 9.00 ryto, o ne 15.00 popiet. Kadangi keliavau tik su nedidele kuprine, tai greitai išsipakavau savo kuklų turtą. Pasigailėjau, kad neturiu puodelio, nes nustebino kambaryje man duotas virdulys, mikrobanginė krosnelė ir šaldytuvas.

Talino turizmo informacijos centre pasiklausiau dėl traukinio į Narvą. Pasirodo, yra tik du reisai ir abu vakare. Paslaugus darbuotojas man atspausdino autobusų tvarkaraštį-į Narvą iš Talino ir atgal autobusai važiuoja maždaug kas valandą, kainuoja 10-13 EUR į vieną pusę. Apsiginklavusi dar  keliais Talino žemėlapiais ištursenau aplankyti savo senų mėgstamų vietų. Bet pirmiausia turizmo informacijos centre užsiregistravau į valandos trukmės ekskursiją bastionų tuneliais. Talino bastionai išdygo apie 1630 m. valdant švedams. Bastionų tuneliai buvo planuojami naudoti kariams judėti, amunicijai saugoti, ar priešams šnipinėti. Kai kurie tuneliai buvo pamiršti, kai kurie buvo gerai žinomi. Kai kurie, įrengti apie 1670 m., buvo prisiminti tik Antrojo pasaulinio karo metais ir naudoti apsisaugojant nuo oro atakų. Tuneliai yra 1,5 m. pločio ir 2,5-3 m. aukščio, kai kur sienos storis sieka 4 m. Lubose yra ventiliacijos angos. Šiuo metu yra tikrai žinomi trys tuneliai, bet jie ne iki galo atverti lankytojams, nes vyksta tvarkymo darbai. Kai kur vanduo siekia kelius ir vyksta pupmavimo darbai, o ir patys žmonės nežino, kur veda tie tuneliai, kai kur vis dar randama užmūrytų vietų. Vienas tunelis lankytojus priima tik tris-keturis kartus per metus ir tai tik naktimis specialaus turo metu, nes jame gyvena saugomas ir gerbiamas europinis urvų voras (lot. Meta Menardi), šios veislės suaugę individai yra fotofobai ir slepiasi nuo šviesos. Dažnai šie vorai sudraugauja su šikšnosparniais. Jauni vorai, kaip tik priešingai, mėgsta šviesą-tai gudrus evoliucijos būdas paskleisti populiaciją toliau. O dar viename tunelyje gyvena benamiai žmonės, kurių valdžia kol kas neiškraustė. Darbo laiką ir lankymo kainas galite sužinoti paspaudę čia: Bastiono tunelių turas. Grupės renkamos iki 20 asmenų, todėl reikalinga išankstinė registracija, bent pusvalandį prieš ekskursijos pradžią.

Tada užsukau į Niguliste muziejų (Šv. Mikalojaus/Nikolajaus bažnyčioje). 
P1300288
"Danse Macabre ", Bernt Notke, Šv. Nikolajaus bažnyčios muziejus. 

P1300292
Antkapinė paminklinė lenta, ten pat. 

P1300295
Centrinis altorius, ten pat.  Hermen Rode (1468-1504). 

P1300296
Altorius, ten pat.
Taip, Jūs mane teisingai supratote, vienas iš mano mėgstamiausių apsilankymų Taline yra pasižiūrėti į Mirties Šokį.

Dar planuodama kelionę rijau seilę galvodama apie pyragėlius su kopūstais (1 EUR) pas "III Dragon" Rotušės pastate.

P1300309
Pyragėlis su kopūstais. 

P1300310
Traški mielinė tešla. Nom nom nom. 
Pasistiprinau ir tramvajumi nuvažiavau į Kadriorg parką, kur po remonto vėl lankytojus priima Kadriorg rūmai. Kadriorg estiškai reiškia "Katerinos slėnis". O viskas buvo taip: Šiaurės karo metu (1700-1721 m.) db. Lietuvos-Latvijos pasienyje gyveno tokia mergina, Marta ar Marfa vardu. Mergina duoną užsidirbdavo skalbykloje arba pas karininkus namuose (kur, sakoma, į jos paslaugas įėjo kai kas daugiau nei skalbimas, jeigu suprantate apie ką aš). Ir taip, kopdama karjeros laiptais, mergina pagaliau atsiduria pas ne ką kitą, o patį Rusijos carą Petrą I-jį. 1705 m. Marta-Marfa priėmė stačiatikių tikėjimą ir tapo Jekaterina Aleksejevna. 1707 m. Jekaterina ir Petras slapta susituokė. Jie susilaukė dvylikos vaikų, iš kurių išgyveno tik dvi dukros, Ana ir Jelizaveta. 1712 m. vestuvių ceremonija buvo oficialiai pakartota Šv. Isakijaus sobore Sankt Peterburge. Tam Petras I turėjo išsiskirti su savo pirmąją žmona Eudoksija Lopuchina. Po Petro mirties buvusi skalbėja valdė kaip Jekaterina I. O dar sako, kad Pelenės tik pasakose. Bet Jekaterina I valdė tik du metus, iki savo mirties. Ji buvo pirmoji moteris, vainikuota Rusijos imperatore. Jai padaryta karūna vėliau buvo karūnuojami visi Rusijos imperatoriai.

By unknown. (Heinrich Buchholz ??? see Image:Empress Catherine I -c.1724 -2.jpg) (http://lj.rossia.org/users/john_petrov/773097.html) [Public domain], via Wikimedia Commons
Kadriorg rūmai buvo Petro I dovana Jekaterinai. Projekto autorius buvo italas Nicholas Michetti. Sakoma, kad tai buvo viena iš puikiausių baroko stiliaus rezidencijų ne tik Estijoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje. Sodas buvo suprojektuotas pagal Versalio pavyzdį. Po karo ištuštėjusiame mieste barokinių rūmų statybos atrodė kaip stebuklas. Deja, originalusis architekto sumanymas taip ir nebuvo įgyvendintas iki galo, nes po Petro I-jo mirties 1725 m. po jo sekusių valdovų dėmesys šiam regionui kiek išblėso. Rūmų gyvenimas atgijo antroje XVIII a. pusėje, kai rūmuose lankėsi dvi Rusijos valdovės: Jelizaveta Petrovna ir Jekaterina II. Interjero dekoravimas buvo pabaigtas iki Petro I-jo dukters Jelizavetos Petrovnos apsilankymo 1746 m. Nors valdovė Taline praleido daugiau nei savaitę, paskui rūmai stovėjo tušti iki pat 1746 m., kai čia apsilankė Jekaterina II. Tiesa, dauguma interjero detalių šia proga buvo arba atsigabenti iš Sankt Peterburgo, arba pasiskolinti iš Talino gyventojų. Naujas istorijos lapas pastato gyvenime buvo atverstas 1827 m. Caras Nikolajus I lankėsi Taline pirmą kartą ir labai nusiminė, kai teko gyventi Tompea kalvos rezidencijoje, nes Kadriorg rūmai buvo labai blogos būklės ir netiko net nakvoti. Caras pareikalavo sugrąžinti rūmų priežiūrą atsakingiems asmenims caro administracijoje ir pradėti renovacijos darbus. Rūmų interjeras ir eksterjeras privalėjo atspindėti naujas gyvenimo madas, kurios buvo žymiai sveikesnės nei pomastiškesnės. Porceliano indai ir kita vertinga keramika  buvo užsakyti iš gamyklos Kijeve. XIX a. čia žmonės atvykdavo sveikatinimosi tikslais, jų tarpe ir Rusijos carienė Aleksandra Fiodorovna (buv. Frederika Luiza, Prūsijos princesė). Iš paskos atvykdavo nemažai Sankt Peterburgo aukštuomenės atstovų ir Kadriorg rajonas tapo populiariu vasaros kurortu. Po Krymo karo pabaigos ir geležinkelio jungties su Krymu sukūrimo, šio Talino rajono šlovė išblėso ir vietoj kilmingų atostogautojų pradėjo keltis gyventi turtingesni Estijos buržua atstovai. Paskui sekė ilga ir permaininga istorija, o šiandien čia-muziejus.

P1300313
Kadriorg parkas.

P1300317
Kūtvėla Kadriorg parke. Oras-kaip matote. 

P1300325
Kadriorg parkas. 

P1300329
Kadriorg rūmai. 

P1300331
Kadriorg rūmų fasadas.

P1300332
Kadriorg rūmų fasadas. 

P1300340
Geometrinių formų sodas. 

P1300345
Neptūno fontanas. 

P1300349
Kadriorg rūmai iš sodo pusės. 

P1300352
Interjero detalė. 

P1300353
Lubų tapyba. 

P1300356
Interjero detalė. 

P1300359
Kūtvėla prie židinio. 

P1300361
Koklinė krosnis. 

P1300362
Krosnies kokliai. 

P1300369
Baldų komplektas. 

P1300371
Neatrodo labai aptogus baldas. 

P1300388
Jau patogiau. 

P1300389
Medžiu apmuštas kambarys. 
Muziejus nėra didelis, daugiau toks kamerinis, sakyčiau, todėl ilgai neužgaišau. Man įdomiausia buvo apžiūrėti tas koklines krosnis- tikrąjį prabangos veidą. Kadriorg rūmų krosnys yra iš mėlynai baltų koklių. Nepasakyčiau, kad man patiko. Wilanow rūmuose Varšuvoje tokiais kokliais išmuštas visas kambarys, ir pavadintas "kabinetu", nors man toks interjeras primena tik virtuvę. Bet pagūglinus daugiau interjerų su tokiais abltai mėlynais kokliais atradau ir visai dailių vaizdų. Darbo valandas ir lankymo kainas galite pasitikrinti čia: Art Museum of Estonia.

Nuo Kadriorg rūmų matosi paminklas "Russalka". Bronzinis A. Adamson monumentas buvo pastatytas 1902 m. rugsėjo 7 d. atminti devintoms rusų laivo "Rusalka ("Undinė") žūties metinėms. 1893 m. šis laivas nuskendo pakeliui į Suomiją. Monumente pavaizduotas angelas laiko stačiatikišką kryžių nukreipęs į nelaimės vietą.

P1300398
Gražūs žibintai. 

P1300402
Saulėta diena pasitaikė. 

P1300403
Memorialo detalė. 

P1300404
Memorialo detalė. 
Kadriorg parke 2011 m. yra įrengtas ir japoniškas sodas. Projekto autorius yra garsus kraštovaizdžio architektas iš Japonijos Masao Sone. Japoniškame parke čia dominuoja aukšti medžiai ir dideli akmenys. Augalai buvo parinkti atsižvelgiant į Estijos klimato sąlygas. Estai gali didžiuotis, kad šiame parke jie turi didžiausią rododendrų kolekciją regione. Masao Sone paliko įspūdį akmenimis grįstas Talino senamiestis, todėl stengėsi dideliais sodo akmenimis perduoti tą jausmą. Sodo kurimą planuojama galutinai užbaigti 2015 metais.

P1300411
Koks parkas be ančių?

P1300413
Japoniškas sodas Taline. 

P1300417
Japoniškame sode dominuoja aukšti medžiai ir dideli akmenys.

P1300420
Tiltelis.

P1300423
Rododendrai dar po apsauga, nors kai kurie pumpurus jau krauna. 
Iki stotelės "Kadriorg" labai patogu atvažiuoti 1 arba 3 numerio tramvajais, o autobusai stoja stotelėje "Poska". Kadangi buvau dar ne sezono metu, tai buvo vienas privalumas ir vienas trūkumas. Privalumas buvo bilietų kainos ir lankytojų skaičiaus santykyje-keliais eurais viskas pigiau, o ir pačių žmonių mažiau. Bet minusas tas, kad gamta dar neprabudusi-tie rododendrai žydėjimo metu turėtų būti nuostabūs.

Prieš išeidama iš parko patyrinėjau va tokias pergoles:

P1300427
Pergolė. 

P1300430
Kūtvėla po pergole. 
1A, 34A arba 8 numerio autobusu iš Viru Keskus autobusų terminalo galima nuvažiuoti iki stotelės "Pirita" ir apžiūrėti buvusio Šv. Brigitos vienuolyno griuvėsius. Čia vienuolyną įsteigti Talino pirkliai panoro dar 1400 m. Tuo metu pats miestas klestėjo, vyko daug statybų, todėl šio vienuolyno statybos sulėtėjo, nes trūko medžiagos. Tik 1417 m. buvo gautas leidimas statybinei medžiagai iš karjerų šio vienuolyno statyboms. 1436 m. pagaliau statybos buvo baigtos. 150 metų truko šio vienuolyno gyvenimas-didžiausio visoje senojoje Livonijoje. Vienuolyne, atskirti vieni nuo kitų, gyveno apie 85 moterys vienuolės ir 25 vyrai vienuoliai. Jie galėjo tarpusavyje ar su lankytojais bendrauti specialiuose kambariuose su anga sienoje, pro kurią nematyti pašnekovo,-taip nustatė klouzūros taisyklės (t.y. uždarumo, užsidarymo). Vienuolyne buvo 13 altorių (kiek buvo apaštalų, tiek buvo ir kunigų vienuolyne), taip pat keletas šoninių altorių (vienas skirtas pačiai Šv. Brigitai). Vienuolyno seseris galima įvardinti kaip pirmąjį didelį moterų chorą šalyje, ir jos giedodavo septynis kartus per dieną. Netrukus šis vienuolynas tapo piligrimystės centru, patalpos piligrimams buvo įrengtos šiaurės vakariniame bažnyčios kampe. Bet 1575 m. Rusijos caro invazijos metu visa tai buvo sutrupinta į šipulius. Darbo valandas ir lankymo kainas galite pasitikrinti čia: Pirita vienuolyno griuvėsiai.

P1300432
Vaizdas, pasitinkantis turistus. 

P1300440
Vienuolyno griuvėsiai. 

P1300442
Kūtvėla Šv. Brigitos (Piritos) vienuoyno griuvėsiuose Taline. 

P1300443
Vienuolyno griuvėsiai.

P1300444
Vienuolyno griuvėsiai. 

P1300446
Stogo nebėra. 

P1300452
Šv. Brigitos vienuolyno skeletas. 

P1300456
Kapinės prie vienuolyno. 

P1300460
Kapinės prie vienuolyno. 

P1300465
Dar pamiršau parodyti savo marcipaninį ežiuką :-)

P1300466
Vienoje Talino apžvalgos aikštelių. 
Grįždama namo nusipirkau kelis plastikinius puodelius ir patogiai įsitaisiusi lovoje su kava susiplanavau likusį laiką Estijoje. Miegoti ėjau anksti, nes visgi beveik para be miego praėjo. Plačiau apie Talino lankytinas vietas dar esu rašiusi žiemos reportaže iš Kalėdų mugės prieš kelis metus. O rytoj-Narva.

Su meile,

Kūtvėla Marcipanaitė

Komentarų nėra: