Kaip Kūtvėla nenorėjo keliauti į Kopenhagą. Pirmoji nenorėjimo diena.

Kuom toliau, tuom labiau įsitikinu, kad žiurkėnas yra tobulas augintinis keliaujantiems žmonėms. Jis, žinoma, neatneš šlepečių kaip šuo ir nemurks ant lovos kaip katinas, bet užtat su visu narveliu ir penkių puslapių priežiūros instrukcija yra lengvai transportuojamas tėvams (žiurkėnui gaunasi uošviams) ant all included. Instrukcijos reikia, nes būna tėvai skambina ir klausia: "O tam tavo žiurkei galima duoti koldūno?" Na, kaip Jums atrodo, ar galima žiurkėnui Cepelinui duoti koldūno? Kažkoks kanibalizmas, garbės žodis. Ir dar močiutė jį stačiai šešku Čeburieku vadina. O į Kopenhagą manęs netraukė dėl labai objektyvių priežasčių: nemoku važiuoti dviračiu, sumuštiniai nėra maistas, ir neaiški situacija su tais pabėgėliais. Bet kai bilietas į abipuses kainuoja tik €10, tai nelabai yra apie ką galvoti, tuo labiau, kad skrydis trunka tik 1 val.20 min., tai kaip iki Kauno iš Vilniaus autobusu atvažiuoti (su sąlyga, kad Kaune bus ką veikti, gal bienalė kokia nors). Čia net žiauriai permokėta, nes neseniai pažįstami po €2 (du eurus) ten pat suskraidė. Skrydžiui pasirinkau pigiausią variantą, todėl gavosi ankstyvas skrydis iš Kauno sekmadienį ir rytinis skrydis namo iš Kopenhagos antradienį. Taigi, Danijos sostinei turėjau dvi pilnas dienas.

Gyventi pasirinkau per AirBnb sistemą (jeigu domina, susisiekite, duosiu nuorodą registracijai, su kuria dar gausite ir nedidelę nuolaidą pirmai nakvynei), nes viešbučiai Kopenhagoje tikrai brangūs, o hostelyje gyventi nesinorėjo, kadangi dauguma pasiūlymų yra mišriems miegamiesiems, o moterų kambarys kainavo tiek pat, kiek AirBnb, tik hostelyje būtų reikėję kambarį dalintis su dar keliomis keliautojomis. Be to, per rekomendacijas AirBnb buvau uždirbusi keliasdešimt eurų komisinių, kurie buvo panaudoti šiai kelionei, todėl man dvi naktys tvarkingame kambaryje su galimybe gamintis valgį ir galimybe švarintis duše be eilės kainavo tik €50 (Kopenhagos kainomis, čia visiška piguva gavosi). Transportui ir lankytinoms vietoms įsigijau Copenhagen Card, kuri dviems dienoms kainavo apie 60 EUR. Kadangi ją pirkau 7.05 val. ryto (danai gyvena viena valanda prieš mus), tai ant kortelės perkant pažymėjo 8.00 val, nes jie visada rašo pilną valandą. Tokiu būdu nemokamai gavau papildomą valandą miestui pažinti, kas labai maloniai nuteikė dienos pradžioje. Ir šiaip visi žmonės ten tokie malonūs, mandagūs, aptarnaujantis personalas kantrus, su šypsena dirba,- very much wow.

Informaciniai tablo Kopenhagos autobusuose. O pas mus kada?

Man labai patiko važinėtis Kopenhagos autousais. Įlipa visi per priekines duris ir rodo vairuotojui bilietą. Norintys išlipti spaudžia STOP mygtuką ir išlipa per vidurines ir galines duris. Retai kada teko stovėti, nes autobusai pakankamai dideli ir dažnai kursuoja. Turistams labai patogu sekti stoteles elektroniniame tablo. Vairuotojai vilki uniformas ir dėkoja už parodytus bilietus. Dar yra metro ir miesto traukiniai, kurie vos ne kas minutę važiuoja. Man buvo svarbu, kad Kopenhagos oro uostas yra pasiekiamas metro ir miesto traukiniais, kurie važinėja kiaurą parą, todėl nereikia jokio pervežimo užsisakinėti.


Mūsų lėktuvo kapitonas "paspaudė ant gazo" ir leidomės dvidešimt minučių anksčiau suplanuoto laiko. Pas savo kambario šeimininkę atbildėjau, kai dar neseniai išvykusios viešnios patalas buvo neatšalęs. Gurkšnodama kavą varčiau oro uoste pasiimtus žemėlapius ir planavausi dieną. Lankytinus objektus dėliojausi taip, kad pirmadienį nedirbančius muziejus aplankyčiau šiandien.

Danijos nacionalinis muziejus.

Pirmiausia apsilankiau labai išgirtame Danijos nacionaliniame muziejuje. Pavyko iki jo atkurnėti pora minučių prieš atidarymą, kai nedidelė grupelė kultūros ištroškusių svečių iš Rytų jau nekantriai trypė kojytėmis. Darbuotoja atrakino duris, su kiekvienu pasisveikino. Hole laukė kiti darbuotojai, kurie nukreipinėjo lankytojus į rūbinę. Kopenhagoje reiktų turėti 20 DKK monetą, nes su ja galima užrakinti daiktus spintelėse. Nacionaliniame muziejuje spintelė buvo su užraktu be monetos, o paltuką buvo galima arba patalpinti spintelėje, arba palikti nesaugomai kaboti. Čia kažkaip žmonėms atrodo, kad niekam svetimų skudurų nereikia. Nuostabu. Bet aš savo paltuką, žinoma, užrakinau. Pats muziejus yra, kaip pasakė vienas lankytojas, freaking gigantic, aš ten sugaišau 1,5 val. ir tai antra tiek buvo galima sugaišti, bet aš jau pati save už ausų lauk traukiau. Šiame muziejuje galima fotografuoti, bet be blykstės. Aš paskui suvokiau, kodėl jie nesivargina su tais nesąmoningais draudimais- daugumos nuotraukų kokybė bet kuriuo atveju gaunasi apgailėtina, nes eksponatus dengia stiklas, patalpos užtamsintos, etc. Muziejaus lankymas visiškai nemokamas.

Turūt labiausiai fotografuojamas muziejaus objektas.

Gintaras. Jų gintaras daugumoje tamsiai raudonas.

Runos.

Deja, pasitaikydavo. Žmones aukodavo pelkėse.

Vikingų laikų ragai.

Juvelyrikos stendai Vikingų salėje. Daug tokio turto rasta pelkėse ir laikoma aukomis dievams.

Bronzos amžiaus salė.

Saulės kultas Bronzos amžiuje.

Saulės karieta.

Požeminiai laidojimo kambariai.

Titnago ekspozicija.

Danijos nacionalinis muziejus.

Pasaulio tautų skyrius.

Kūtvėla lankosi Danijos nacionaliniame muziejuje.

Kinijos salė.

Europos meno skyrius.

Mozaika.

Nepadorybės ant graikų vazų. O dar rimtas muziejus skaitosi...

Graikų vazos. Šitos-visiškai padorios.

Heraklio skyrelis.

Šiuolaikinis menas puikiai dera prie Antikos laikų.

Po simpoziumo. Berniukas prilaiko vemiančio vyro galvą. 500-470 BC.

Du nemėgstami politikai myžpuodžio dugne. "Both traitors to be sure, so on you Danish piss we pour".

Dori katalikai pas mus to nesuprastų. 

Siuvinėjimas kryžiuku.

Danai muziejuje pristato moteris ir jų apsipirkinėjimą. Kokia sudėtinga tema!

Jeigu turite nedaug laiko, galima pabandyti patekti į Nacionalinio muziejaus organizuojamas 45 min. trukmės eksursijas anglų kalba (50 DKK/žmogui, laikus tikrintis jų tinklalapyje) arba apsiriboti viena tema: priešistorė ir Vikingai, senovės artefaktai (Graikija, Egiptas), Europos menas (gotika, renesansas, barokas), pasaulio tautos, arba Danijos istorija. Šį muziejų būtinų būtiniausiai rekomenduoju įtraukti į savo kelionės planus.

Nežinau kas man primygtinai siūlė aplankyti Glyptoteką, kurioje saugoma didžiausia Šiaurės Europos antikinių vertybių kolekcija. Sakoma, kad viskas, ką galima geriausia nupirkti už pinigus, sugulė į šio muziejaus fondus Carlsberg'o lėšomis 1888 m. Kadangi Glyptoteka yra tik žiurkėno perbėgimo per gatvę atstumu nuo Nacionalinio muziejaus, o bilietą padengia mano turima Kopenhagos kortelė, tai paskyriau šiek tiek laiko pasižvalgyti ir čia.

Glyptoteka, kad ir ką tai reikštų.

Prisipažinsiu, kad mane ten viliojo žiemos sodas, o ne gausus antikinis paveldas. Eilės šiame muziejuje irgi buvo iškalbingos, nors bilieto kaina ir kanda (95 DKK arba €13). Dar prisipažinsiu, kad po Nacionalinio muziejaus šis muziejus stipriai nublanko. Kažkaip, matyt, tų antikinių vertybių sočiai ir nemokamai įsisavinau prieš tai, ir todėl man Glyptoteka nepasirodė kažin kas jau tokio, tai jau atsiprašau, jeigu įžeidžiu ją man rekomendavusio asmens jausmus.

Žiemos sodas Glyptotekoje.

Palmė.

Šnai, ir galvos nebėra...

Smertis pritykojo nelauktai...

Kūtvėla dieną prieš straipsnio pridavimo termino pabaigą.

Spartakas. 

Va, kur aukštasis meno pilotažas. 

Negrė. XIX a. Jean- Baptiste Carpeaux. Taip rašo informacinė lentelė,
visi politkorektiški skundai teikiami muziejaus administracijai.

Junona. II a. pab., marmuras.

Spėjama, Domitia Longina, imperatoriaus Domicijano žmona. Roma, 110 m., marmuras.

Moters biustas.

Melpomenė, tragedijos mūza. II a., marmuras.

Kybelė, 60 m. BC, marmuras. Motina-deivė sėdi soste, kurį saugo liūtai (neišlikę), o ant galvos yra
karūna, primenanti miesto sienas. Garbinta Italijoje nuo II a. 

Bet jeigu esate tokių skulptūrų gerbėjas, tai ten šitokio lobio per akis. O labiausiai tai nuliūdino, kad jų siūlomas pietų meniu už labai gerą kainą buvo minimum dviems asmenims. Kas čia per vienišų širdžių klubo narių diskriminacija? Žinoma, privatus verslas, prieš jį nepakakariekausi. Ilgiau nebegaišau, nubraukiau ištryškusią pasipiktinimo ašarą, pasiėmiau savo paltuką iš nesaugomos rūbinės (spintelei neturėjau monetos) ir patraukiau ieškoti Danijos karalienės gobelenų.

Esu Valdovų rūmų Vilniuje gidė, todėl apie gobelenus išmanau nemažai. Žinoma, nesu kažkokia ten didelė ekspertė, bet dar ir ne paskutinė vėpla. Man buvo įdomu pamatyti visuomenei rodomus karališkuosius gobelenus, nes Danijos karalienė Margarėtė II yra daugiausiai, nors ir seniai devintu vandeniu nuo kiseliaus tapusio, Gediminaičių kraujo turinti karūnuota Europos asmenybė. Gobelenai pristatomi Christiansborgo rūmuose, kurie yra dar per vieną žiurkėno perbėgimą per gatvę.

Kopenhagos senamiestis.

Didžioji (Žalioji) salė papuošta septyniolikos gobelenų serija, vaizduojančia Danijos 1,100 metų istoriją nuo Vikingų laikų iki 2000 metų. Šiuos gobelenus audė garsios Manufactures des Gobelins Paryžiuje (nuo XVIII a., kai šios dirbtuvės išgarsėjo, meniniai audiniai ir vadinami gobelenais, nes dirbtuvės priklausė Gobelenų šeimai) dešimt metų. Ši kolekcija buvo padovanota Danijos karalienei jos 50-ties metų jubiliejaus proga. Juos inauguravo per Jos Didenybės 60-ties metų jubiliejų 2000 m. balandžio 14d. Mano apsilankymas šiuose rūmuose buvo suplanuotas tik pasižiūrėti šių gobelenų, bet nė kiek neabejoju, kad ten tikrai yra į ką pažiūrėti ir daugiau.

Christiansborgo rūmai.

Kadangi gobelenų kartonų autorius vis dar gyvas, galioja autorinės teisės jo kūriniams, todėl gobelenų nuotraukų viešinimas be specialaus leidimo (arba nesulaukus 70 metų po autoriaus mirties) gali būti neteisingai suprastas. Tačiau patys rūmai pasidalino keliais šių gobelenų vaizdais savo Facebook'o paskyroje. Dar šiek tiek galite pamatyti čia: BJØRN NØRGAARD’S TAPESTRIES. Arba tiesiog įveskite į Google "Danish queen tapestries" ir pasirinkite "Vaizdai". Taip, taip, ši gobelenų serija kainavo 13 mln Danijos kronų (apie 1, 742,620 EUR). Arba mes su Valdovų rūmų gobelenų kolekcija kažką ne taip darome, arba danai visai išprotėjo.

Paguodai-sosto salės pikčeris.

Spjaudydamasi, kad tokiai nesąmonei sugaišau pusę valandos (nors su Kopenhagos kortele bilietas nieko nekainavo), susieškojau autobusą iki Nacionalinės galerijos. Tai dar vienas freaking gigantic nemokamas Kopenhagos muziejus, kuriame galima fotografuoti. Autobusas nuo Christiansborgo rūmų į tą pusę kursuoja pakankamai retai, tik kas 20 min., bet man pasisekė, nes ir Danijos sostinės viešasis transportas neišvengia vėlavimų ir man reikalingas autobusas netrukus atvėlavo visomis 4 min.

Nacionalinė galerija.

Pradžiai nuspręndžiau apsiriboti vietinės kilmės produkcija.

Po gobelenų šitas paveikslas kaip medum tepė mano sukrėstą meno supratimą.

Skulptūros ir tapybos simbiozė.

Elegantiškos kėdės kviečia prisėsti prie įdomesnių paveikslų.

Dvi tos pačios monetos pusės.

Peizažai mane visada nuteikia labai gerai.

"Ką yr?"-vyriškis aiškiai nepatenkintas žiūrovais.

Ir visiems aišku, ką galvoja tas katinas. Carl Bloch, "In a Roman Osteria", 1886 m.

Viera Collaro, Niels Nedergaard, "1000 colors", 1976-1977 m. Kūrinys iliustruoja teoriją, kad visos
spalvos gali būti išgautos iš trijų bazinių spalvų; geltonos, magentos (raudonai purpurinės) ir cianido (žalsvai melsvos). 

Video menas "Absolute Exotic", 2006 m. Lilibeth Cuenca Rasmussen (1970- dabar) domisi tapatybe ir lytimi.

Tomas Saraceno, "Biosphere", 2009 m. Argentinietis menininkas buvo architektas, kas įtakoja jo kūrybą. Jis sieka pabrėžti naujus galimus ryšius tarp kultūros ir gamtos.

Kūtvėla šoke. Visa siena pilna nuogų papų. Jens Haaning, "Arabic Jokes", 1996 m. Užtamsinau tą nepadorybę,
kad į mano tinklaraštį netrenktų Gūglo dorybės tridantis. Šis plakatas buvo sukurtas viešai kampanijai Kopenhagoje. Vesterbro rajone iškabintas plakatas buvo skirtas arabiškai kalbantiems gyventojams, kurių kaimynystėje yra nemažai nedorų filmų parduotuvių. Tokiu plakatu atkreipiamas dėmesys į tai, kad šalimais gyvena dvi skirtingos kultūros. 

Modernus menas- beprotybės simptomas?

Apie šiuolaikinio meno ir beprotybės sanktykį net knygos buvo rašomos. 

Nacionalinė galerija.

Po tokios modernaus meno dozės man pasidarė silpna. Galerijoje buvo kavinė, bet kainos, kaip ir spėjau, tokioje turistinėje vietoje buvo didelės. Iš karštų patiekalų jie siūlė jautieną, pateikiamą tešlos krepšelyje, bet aš gi ne gurmanas Užkalnis. Taigi, sėdau į tos pačios krypties ir to paties maršruto autobusą pavažiuoti kiek galima arčiau Undinėlės. Autobuse mano piršto kelionę žemėlapyje pastebėjo tokia maloni moteris, kuri mane paglobojo. Apie Undinėlę ji man pasakė, rodydama kryptį: "She's there. She's small. And there are many people around."

Turistai plaukiojasi laivuku.

Vietinė valdžia galėtų siūlyti e-rezervacijas apsilankymui pas Undinėlę.

Kopenhagos Undinėlė. Skulptorius Edvardas Eriksenas.

Pro Undinėlės ištroškusias svečių iš Rytų minias nei pats Čingischanas neprasibrautų. Tiesą pasakius, įdomiau žiūrėti į turistus, nei į pačią Undinėlę. Ši skulptūra 1913 m. buvo padovanota miestui, o mecenatu buvo tas pats Glyptotekos geradarys Karlas Jakobsenas iš Carslberg'o. Ponas Jakobsenas buvo sužavėtas pagal šios pasakos motyvus pastatytu baletu, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko balerina Ellen Price. Skulptoriaus Erikseno žmona tapo modeliu apsinuoginusiai Undinėlei (labai primena istoriją apie tai, kaip buvo ieškomas modelis Kauno Laisvės skulptūrai, juk padorios moterys nepozavo, apsinuoginusios ar ne, tais laikais). Undinėlė yra tapusi ir vandalų atakų auka, kai kelis kartus neteko galvos, o 2004 m. net buvo susprogdinta! Undinėlė yra Danijos labiausiai fotografuojama skulptūra, vidutiniškai padaroma 5 mln kadrų per metus. Legenda sako, kad ši skulptūra net nėra originalas, o originalą slaptoje vietoje saugo skulptoriaus paveldėtojai. Undinėlė buvo iškeliavusi į Šanchajaus EXPO parodą 2010 m., didelei Kopenhagos turistų nevilčiai.

Gefjunos fontanas. Skulptorius Anders Bundgaard, 1908 m. (2004 m. atnaujintas)

Čia matote, kaip Šiaurės kraštų deivė Gefjun vadelioja jaučius. Šis fontanas veikia kaip norų šulinys (sugalvojate norą, įmetate monetą, noras išsipildo) ir yra didžiausia skulptūra visame mieste. Mecentas vėlgi mums pažįstamas Karlas Jakobsenas iš Carslberg'o. Šią skulptūrą jis padovanojo miestui minėdamas savo alaus daryklos 50-ties metų sukaktį. Legenda sako, kad Švedijos karalius pažadėjo Gefjunai tiek žemės, kiek ji suarsianti per naktį. Deivė pavertė savo keturis sūnus į jaučius ir suarė labai didelę teritoriją. Šiandien toje teritorijoje ir yra įsikūrusi Kopenhaga. Taigi, galima sakyti, tokia alternatyvi Vilniaus įkūrimo ir Geležinio Vilko sapno versija. O dėl Carslberg'o mecenatystės man net padai svyla. Kur žiūro mūsų Švyturys?

Gefjun dragged from Gylfi,

gladly the land beyond value.

Denmark's increase,

steam rising from the swift-footed bulls.

The oxen bore eight

moons of the forehead and four heads,

hauling as they went in front of

the grassy isle's wide fissure

 (Šaltinis: čia)

Pėstute ir autobusu pasiekiau vieną labiausiai turistinių ir viena gražiausių laikomų Kopenhagos vietų Nyhavn'ą. Čia yra gintaro muziejus ir pilna restoranų krantinė. Senais laikais čia buvo judrus uostas su laivais iš viso pasaulio, jūreiviais, laisvo elgesio moterimis, ir alinėmis. Šiandien senasis uostas yra atrestauruotas, spalvotuose namuose įsikūrė jūros gėrybių restoranai. Nyhavne, sakoma, labai smagu per Kalėdines muges. Jau buvo pats pietų metas, todėl pradėjau dairytis kur pavalgyti, nes ryte buvau išgėrusi tik kavos puodelį, o iš namų Vilniuje išėjau dar prieš antrą valandą ryto. Žinojau, kad ši krantinė yra turistinė gaudyklė, kur kainos aukštos, o kokybė bus abejotina, bet kažkur blaškytis ir ieškoti pigiau pavalgyti irgi nesinorėjo. Pirmoje išsirinktoje vietoje net nesulaukiau, kol padavėja priims mano užsakymą. Kitoje vietoje pavyko greičiau, bet sąskaitos teko reikalauti du kartus (prisipažinsiu-kilo nuoširdus noras pabandyti išsmukti nesusimokėjus).

Kopenhagos krantinė.

Nyhavn, Kopenhaga.

Kūtvėla lankosi Kopenhagoje.

Midijos, 138 DKK. Nustebino savo kuklumu, nes prie jų buvo tik keli gabalėliai duonos.

Neprisimenu kas man patarė būtinai pasiplaukioti laivuku. Šios pramogos nebuvau įtraukusi į pradinį Kopenhagos šturmo planą, nes ir taip visko aplakstyti reikia. Tačiau pasirodė, kad toks pasiplaukiojimas yra įtrauktas į Kopenhagos kortelę! Tai kaipgi dabar praleisi tokią galimybę...Tiesa, toks nemokamas bilietas priklauso tik išgryniant Kopenhagos kortelę uostelyje prie Christiansborgo rūmų. Man pasisekė, nes kitas plaukimas buvo už 15 min. Laivuko kapitonas buvo danas, o komentarus apie tai, ką matome praplaukdami, anglų ir ispanų kalbomis bėrė hidžabu apsirišusi mergina.

Kūtvėla plaukioja laivuku Kopenhagoje.

Laivukų būna įvairių.

Labai įdomus spiralinis bokštas.

Kopenhagos vaizdai nuo vandens.

Buvę dokai, dabar viešbučiai, restoranai, galerijos.

Buvę dokai atgimsta naujam gyvenimui. 

Plaukiame į Nyhavną.

Šis raudonas namas priklausė Hansui Kristianui Andersenui. Čia gimė "Princesė ant žirnio".

Sakoma, čia dabar daug visokio maisto iš viso pasaulio, tokia gurmanų Meka.

Kopenhagos opera.

Šiame pastate esančios laivybos firmos savininkas už nuopelnus šaliai tapo vieninteliu ne karališko kraujo asmeniu, apdovanotu  Dramblio ordinu. 

Dramblio ordinas yra aukščiausias Danijos ordinas, o jo šaknys siekia XV-XVII a. Danijos valdovas/valdovė yra šio Ordino galva. Ordinas teikiamas karališkiems asmenims arba valstybių "galvoms", ir tik ypatingai retais atvejais gali būti suteiktas paprastam mirtingajam. Juo 2000 m. buvo apdovanotas pramonininkas filantropas Arnold Maersk Mc-Kinney Moller. Jis mecenavo Kopenhagos operos statybas.

Mikelandželo "Dovydo" kopija prie krantinės.

Gyvenamasis laivas. 

Gyvenamasis rajonas prie vandens.

Galima užlipti ant šios bokšto spiralės.

Namai su parkavimo aikštele laivukams.

Šiuolaikinė architektūra.

Po kupolu yra kavinė, kuri veikia atsinaujinančios energijos resursų dėka.

Kopenhagoje plečiamas metro tinklas, todėl visur daug vykdomų statybos darbų. Miestas nori tapti žalesnis ir patrauklesnis žmonėms, todėl automobilių statymo aikšteles ketinama nukelti po žeme, pagausinti restoranų, galerijų, netradicinių erdvių. Kai kurie tiltai jau dabar skirti tik pėstiesiems. "Juoduoju deimantu" pramintame pastate veikia karališkoji biblioteka, o stiklu apgaubta kavinė vadinama Dome of Visions. Kupolo idėja paremta 1940 m. amerikono futuristo ir architekto Buckminister Fuller idėja. Kupole ketinama plėtoti įvairias veiklas: koncertus, debatus...Kupolą surinkti ir užtikrinti jo funkcionavimą reikia 14 dienų, tiek pat užtrunka jį išardyti. Kupolo aukštis prilygsta standartiniam trijų aukštų namui.

Vakarienės medžioti su seniai matytu draugu nuvykome į didelį prekybos centrą. Tenais yra keletas restoranų, siūlančių švedišką stalą už 100 DKK. Tai prisikroviau graikiško maisto tiek, kad lėkštę vos pakėliau. Labai buvo skanu. Atsižvelgiant į Kopenhagos kainas, tai labai geras kainos ir kokybės santykis. Grįžau į savo laikinus namus apie pusę vienuolikos, bet, kiek supratau, tą naktį mano buto šeimininkė nakvojo ne namie. Kadangi diena buvo ilga, tai be didesnių filosofijų nėriau po kaldra.

Ar jau sugundžiau pamatyti Kopenhagą?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kopenhagaitė