Šeštoji diena Ispanijoje: Avila ir žinomiausia jos gyventoja Teresė, kuri tapo šventąja.

Šiandien buvo beviltiška, nurašyta diena. Kitais žodžiais tariant-Ispanijoje išaušo pirmadienis. O pirmadieniais nedirba daugelis muziejų-toks daugelis, kad nors verk. Ir šiaip nuostabu, kad pirmadieniais ten išvis kas nors dirba. Bet viešbutyje gi nesėdėsi, kai net lango nėra, pro kurį galima būtų žiūrėti, kaip Madride tą dieną lyja. Bet aš vėl ant lapelio užsirašiau kur man reikia nuvažiuoti ir netrukus pusryčiavau traukinių stotyje, o mano naujojoje raudonojoje rankinėje gulėjo bilietas į Avilą, Šv. Teresės miestą.

Pusryčiai Madride.

Bagažo skenavimas, asmens dokumento patikra, traukinio paieška...ir ilga kelionė pro neišraiškingą kraštovaizdį. 

Pirma mintis išlipus Avilos traukinių stotyje buvo WTF kur mane čia atvežė, kas čia per šabakštynas. Na, gal ne visai šabakštynas, bet architekto košmaras viduryje niekur. O kur visi žmonės? Piligrimai? Vadovaudamasi intuicija ėjau gatve, kuri buvo plačiausia, ir buvau teisi-netrukus pasirodė kelio nuorodos į turizmo informacijos centrą. Jie turi labai gražų tinklalapį ir didžiuojasi, kad surentė turistams nemokąmą tualetą, bet informacinės medžiagos pasirinkimas labai skurdus, ir net nežinojo, kad pirmadieniais miesto siena nedirba (t.y. siena tai stovi, niekur neišeina, bet ant jos užlipti negalima). Bet gavau nemokamą žemėlapį, ir tai ačiū, nes mano turimas Madrido gidas Avilos savo dienos kelionių skiltyje nesiūlė.


Turizmo informacijos centro nykumas mane nuvylė. Darbuotojai neparodė jokio entuziazmo, sutikimas buvo toks pats prastas, kaip ir pats miestas. Teko veikti spontaniškai. Nors ir neketinau užsukti į Basilica de San Vincente, bet šykšti informacija sakė, kad čia yra jų romanikos paveldas. Kadangi romanikos šiaip daug niekur ir nepamatysi, nusprendžiau apsilankyti. Įėjimas mokamas, į bilieto kainą įtrauktas audiogidas. Bet mačiau, kaip keletas turistų grupių netgi atsisakė užeiti į šią bažnyčią.

Turistai Aviloje.

Mane žavi tokie durų portalai.

Romanika turi savo žavesio. 

Legenda sako, kad krikščionys kankiniai Vincentas, Sabina ir Cristeta buvo nukankinti valdant Diokletianui, o jų kūnai palaidoti po dideliu akmeniu (ar uola), ant kurio vėliau buvo pastatyta ši bažnyčią jų atminimui. Bažnyčios statybos darbai užtruko nuo XII a. iki XIV a. ir buvo pabaigti Ispanijos monarchų finansavimo dėka. Kita versija pasakoja, kad žydas nusijuokęs prie kankinių kapo, ir tada jį užpuolė iš po akmens išlindusi didelė gyvatė, ir vos neuždusintas žydas atsivertė į katalikybę ir pastatė šią bažnyčią. Na, čia juk Ispanija.

Šv. Vincento bažnyčia.

Romanikos elementai.

Kupolas.

Cenotafas trims Avilos kankiniams.

Kankinystės istorija.

Sieninė tapyba.

Neveikiančios elektrinės žvakutės prie Madonos.

Labai erzino viduje vykę remonto darbai, kai darbininkai kaukšėjo ir taukšėjo visais įmanomais būdais, o kelios visgi užėjusios turistų grupės klausėsi savo triukšmą bandančių perrėkti gidų. Veido palmė tris kartus.

Moterys ir pinigai-bloga kompanija. 

Kūtvėla prie Avilos miesto sienos.

Avilos miesto siena yra miesto didžiausia siena pasaulyje. Žinoma, turima omenyje pilnai miestą supanti siena, nes su Didžiaja kinų siena turbūt lygintis nepavyks niekam. Avilos miesto siena yra 2,516 m. ilgio ir turi 87 bokštus ir 9 vartus. 1985 m. šis gynybinis įtvirtinimas ir senoji Avilos meisto dalis buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Palyginimui, Vilniaus gynybinė siena turėjo 10 vartų (jeigu skaičiuosime su Valdovų rūmų gynybinės sienos vartais) ir buvo 3,5 km ilgio. Sakoma, kad labai gražiai ši siena apšviesta nakties metu, bet šio fakto patikrinimą teko atidėti kitam kartui.

Avilos katedra.

Avilos liūtai sužavėjo Kūtvėlą.

Kūtvėla ir Avilos liūtas.

Šv. Salvadorui, kitaip- Išgelbėtojui, dedikuotos Avilos katedros statyba prasidėjo 1095 m. netrukus po Rekonkistos. Tai, ką lankytojai mato šiandien, datuojama XII-XIV a. periodais, nuo romanikos iki gotikos. Ši katedra man patiko žymiai labiau, negu turistų lankoma Toledo katedra. Galbūt todėl, kad turistų čia beveik nebuvo? Įėjimas vėlgi mokamas, į bilieto kainą įtrauktas audiogidas.

Avilos katedra.

Avilos katedros langai.

Choras kai kuriose bažnyčiose būna beveik per bažnyčios vidurį.

Choras išdrožinėtas scenomis iš Biblijos. Čia Erodo kareiviai žudo kūdikius.

Liūtas. 

Šioje katedroje mane apniko visokios, bet nelabai dievobaimingos, mintys. Va žiūrau į šitą liūtą, iš kurio šiandien nedaug liko, o jam-mažiausiai 600 metų, mažiausiai. Pabandykite įsivaizduoti- šeši šimtai metų. Lietuvoje, be Gedimino laiškų, šiuo laikotarpiu nelabai ką turime parodyti. Pavėluotas krikštas leidžia mums didžiuotis būnant paskutiniais Europos pagonimis, bet iš kitos pusės netekome galimybės mokytis iš Vakarų kultūros praktiškai vos ne iki Žalgirio mūšio.

Mes kovojome su Vokiečių ordinu, o žmonės čia katedras statė.

Gotikos fragmentas.

Avilos katedros interjero fragmentas- du iš keturių evangelistų.

Katedros statybai naudotas taip vadinamas kruvinasis marmuras. Galbūt ne visai tikslu, nes čia bene visur plytos, bet audiogidas minėjo, kad šioje statybinėje medžiagoje raudonos vietos panašios į kraują. 

Kūtvėla Avilos katedros kiemelyje.

Durų belstukas Aviloje.

Avila, Ispanija.

Jie čia mėgsta ne tai kiaules, ne tai meškas iš akmens.

Verracos- granito megalitai, vaizduojantys įvairius gyvūnus, būdingi vakarų Iberijos pusiasaliui; jų randama ir Portugalijoje. Iš viso identifikuota apie 400 vienetų. Ispanijoje šiuo terminu paprastai vadinami šernai arba kiaulės iš akmens. Šie akmens žvėrys datuojami IV a. pr.m.e.-I a. pr.m.e. Manoma, kad jų autoriai-vetonai, viena iš čia iki romėnų užkariavimo gyvenusių genčių. Tiksli šių akmens skulptūrų paskirtis nėra žinoma, manoma, kad jos vienaip ar kitaip siejasi su religija, ant kai kurių rasta lotyniškų laidojimo užrašų.

Šv. Teresės vienuolynas.

Prie šios bažnyčios veikia moterų vienuolynas, yra Šv. Teresės relikvijų paroda (ten galima pamatyti jos pirštą relikvijoriuje ar jos avėto sandalo padą). Šis vienuolynas yra laikomas viena iš svarbiausių lankytinų vietų Aviloje piligrimams. Šis vienuolynas iškilo XVII a. namo, kur gimė Šv. Teresė, vietoje.

Šv. Teresė (1515-1582) gimė Aviloje, kilmingųjų šeimoje. Dar vaikystėje Teresė susidomėjo šventų žmonių gyvenimais ir nusprendė ieškoti kankinystės pas maurus ir ne kartą buvo pabėgusi- Keturi Stulpai žymi tą vietą, kur septynmetę Teresę pasivijo tėvas ir grąžino į namus. Devyniolikos metų sulaukusi Teresė įstojo į Aviloje veikusį karmeličių vienuolyną, kur gyveno labai asketiškai ir patyrė mistinius regėjimus. Sakoma, kad kartą jai, lipančiai vienuolyno laiptais, pasirodė Kristus mažo berniuko pavidalu. Karmeličių ordino pasaulietiškumas Teresei nepatiko, todėl ji inicijavo reformas ir taip atsirado Basųjų Karmeličių ordinas. 1563 m. ji persikėlė į naujai reformuoto ordino vienuolyną. Jos mistiniai regėjimai tęsėsi, o vieno jų aprašymas įkvėpė skulptorių Bernini sukurti turbūt vieną jo žymiausių darbų- Šv. Teresės ekstazę.Netrukus Teresė gavo leidimą reformuoti ir kitas Ispanijos vienuolijas, todėl ji pradėjo keliauti po šalį: per dvidešimt reformacijos metų jį sukūrė šešiolika vienuolynų. Vienos kelionės metu ji sutiko Šv. Kryžiaus Joną, su kuriuo tęsė savo darbus. Teresė mirė nuo ligos vienos savo kelionių metu. 1622 m. ji buvo kanonizuota ir jai buvo suteiktas Bažnyčios Gydytojos titulas. Tiesa, jos reformos buvo labai palankiai sutiktos tuometiniame Ispanijos karališkajame dvare, nors nėra tvirtų duomenų, kad Šv. Teresė būtų davusi patarimų valdovui.

Šv. Teresės statula bažnyčioje.

Ženklas ant gatvės prie bažnyčios.

Šv. Teresė čia nemažai eurų pelno. Manau, jai tai labai nepatiktų.

Kūtvėla lanko šventas vietas Aviloje.

Iš manęs jau visi juokiasi. Sako, tai tavęs dar nepaėmė dangun už tokį šventą gyvenimą, vis po bažnyčias, po vienuolynus vaikštai. Apsisukau Aviloje per porą valandų ir pradėjau rimtai svarstyti, gal pavyktų man pasikeisti traukinio bilietą į ankstesnį, nes miestelio nykuma jau lipo per kraštus. Gailėjausi, kad nepirkau turo su kokia nors kelionių agentūra, kur per dieną aplankoma Avila ir Segovia, bet mane atbaidė tas pirmadienio muziejinis šabas. Nusprendžiau dar kažkiek pasibastyti ir paskui, kelio nuorodų pamotyvuota, susidomėjau ar toli tie Keturi Stulpai. Sakoma, nuo jų atsiveria labai gražus miesto vaizdas.

Avilos atsakymas Madrido Plaza Mayor.

Nuo tokios nykumos ir aš bėgčiau pas maurus.

Neblogos pastangos pagrąžinti miestą.

Akmens žvėrių tradicijos tęsiamos ir šiandien.

Avilos miesto siena.

O kur visi žmonės?

Avilos miesto sienos.

Tiltas, kuriuo bėgo Šv. Teresė.

Aviloje netrūksta bažnyčių.

Kūtvėla grožisi Avilos panorama.

Avilos panorama ir Kūtvėla.

Avilos panorama nuo Keturių Stulpų.

Keturi Stulpai.

Tiek spetynmetė Teresė buvo nubėgusi, kai ją pasivijo tėvas. Hmmm....o diržo ji gavo? Istorija nutyli.

Avilos miesto sienos. 

1506 m. Šventosios Skolastikos bažnyčios ligoninės ir rastinukų prieglaudos detalė. Restauruota Rotary klubo lėšomis.

Man pagal žemėlapį buvo likę aplankyti du objektai. Vieną rekomendavo turizmo informacijos centro darbuotoja, kitu susidomėjau aš pati. Problema buvo ta, kad žemėlapyje jie buvo pavaizduoti skirtinguose miesto taškuose, gerokai už miesto sienos ribų. Artėjo ir mano traukinio išvykimo laikas (kuris visgi ėmė ir galiausiai pavėlavo 20 min.). Tokiu atveju visada imuosi saliamoniško sprendimo-einu pietauti, o tada galvoju. O valgant Ispanijoje sukosi viena mintis- kokia Prancūzija, kokia Italija ar Graikija, va Ispanija yra gurmanų šalis. Mano išsirinkta taberna neturėjo meniu anglų kalba, bet padavėjas man suprantamai viską paaiškino (fish, meat, meat too). Maistu ir aptarnavimu buvau taip patenkinta, kad net arbatpinigų palikau (šiaip šitu klausimu aš nedosni), o vyno dar antros taurės paprašiau. Būčiau ir trečios paprašiusi, bet paskui traukinio nerasčiau. Rekomenduoju: Revolutum.

Skaniausia mano išvis kada nors valgyta žuvis.

Desertas. Apelsinas čia valgomas kultūringai-su stalo įrankiais. 

Avilos vynas-rekomenduoju. 

Avilos katedra.

Tokiu suvenyrų kažkodėl mačiau Sicilijoje.

Pašto dėžutė.

Avilos katedra.

Mano mylimiausia architektūros detalė.

Su liūdesiu atsiplėšusi nuo pietų stalo ir sumokėjusi varganus €13.80 eurų kortele už starterį, karštą patiekalą, apelsiną, kavą ir dvi taures vyno, nusprendžiau padaryti kompromisą ir aplankyti abi likusias vietas. Pirmiausia pasukau link keliais centimetrais arčiau žemėlapyje pavaizduoto Monasterio de la Encarnacion. Šis vienuolynas buvo įkurtas 1478 m. Aviloje pačiame mieste, bet XVI a. jis buvo iškeltas už miesto dienos ir yra buvusių žydų kapinių vietoje. Šiame vienuolyne Šv. Teresė gyveno beveik be pertraukos 1535-1574 m. Tuo metu, kai jinai įstojo į vienuolyną (be tėvo sutikimo), jis buvo populiariausias mieste. Jam priklausė nemažai turto, o seserų gyvenimas nebuvo labai asketiškas. Bilietas nebrangus, turistai į muziejaus patalpas leidžiami nedidelėmis grupelėmis, norintys išeiti paskambina varpeliu.

Monaserio de la Encarnacion.

Ispanai moka prižiūrėti sodus.

Šv. Teresė Avilietė.

Čia lankėsi a.a. Jonas Paulius II. 

Visiškai pietietiška architektūra.

Saulė pasisuko.

Žmonių nepadaugėjo. Tiesa, kartą mačiau didelę svečių iš Azijos grupę.

Avilos miesto siena.

Darbo diena baigėsi net neprasidėjusi. 

Šv. Teresė kaip pliektų rožančiumi per padalkas tokiems verslininkams. Kur čia asketiškumas?

Avila garsėja savo pupomis. Jų pirkti gausite ne pirmadieniais, nes tada parduotuvė nedirba. Pupas vis dar renka rankomis, o gurmanai specialiai čia atvažiuoja jų nusipirkti. 

Šv. Teresė saugo savo miestą.

Gėlės Šv. Teresei.

Šv. Teresės mirties metinės.

Šiemet sukanka 500 metų nuo Šv. Teresės gimimo. Basųjų karmeličių ordinas net penkerius metus ruošėsi deramai paminėti tokį jubiliejų. Šiomis dienomis kaip tik buvo išleista dr. J. Micevičiūtės knyga "17 Šv. Teresės miestų", leidykla "Aštuntoji diena".

Šv. Tomo vienuolynas ir buvę karališkieji rūmai, 1482-1493 m.

Šis vienuolynas buvo funduotas 1482 m.  Fundatoriai Ferdinandas ir Izabelė, Karaliai Katalikai, jį parinko kaip amžino poilsio vieta savo vieninteliam sūnui Don Diegui, mirusiam vos 19 metų. Šiuose rūmuose gyveno ir liūdnai pagarsėjęs Tomas Torquemada, Ispanijos pirmasis Didysis Inkvizitorius, pasižymėjęs raganų medžioklėmis XV a. Vienuolynas turi tris kiemelius: Noviciado (noviciato), Silencio (tylos) ir Reyes (karališkasis). Lankymas su bilietu, į kurio kainą įeina audiogidas. Labai įdomiai praleidau laiką, tikrai vertinga patirtis.

Idėjos sodo priežiūrai.

Kiemelio viduryje-privalomas atributas šulinys.

Saulė jau vakarop.

Architektūros detalė.

Kiekvienas kiemelis vis dailesnis.

Šv. Tomo vienuolynas, Avila.

Turistų buvo vos keletas.

Altoriaus puošyba.

Kiemelių galerijos puoštos granato simboliu, nors dar nebuvo aišku, ar pavyks Karaliams Katalikams paimti Granadą, paskutinę musulmonų tvirtovę Ispanijoje.

Žmogaus rankų darbas. Kaip sakoma, darbas meistrą giria.

Karaliai pamaldų klausydavo iš balkono, žvelgdami į sūnaus kapą.

Krėslas su herbu, manoma, buvo Izabelės Katalikės, nes paukštis virš herbo yra su diadema. Kitas kreslas priešais irgi su paukščiu, bet be diademos. 

Iki traukinio buvo likę pusantros valandos, bet jau išsiskubinau, nes neaišku buvo, ar toli ta stotis visgi randasi. Skubėjau be reikalo, nes stotis pasirodė netoli, o ir traukinys galiausiai vėlavo. Bandžiau užimti laiką pasivaikščiodama (pati Avilos stotis, beje, išpuošta Šv. Teresės gyvenimo vaizdais), bet miesto nykuma trenkė atgal. Šiaip šią kelionę galima užskaityti dėl keturių dalykų: katedros, Šv. Tomo vienuolyno, miesto panoramos nuo Ketrių Kampų ir skanių pietų. Bet visa tai galima suspėti patirti per gerą pusdienį.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Švento gyvenimo panaitė,

Kūtvėla Avilosaukštasienaitė