Šiandien buvo paskutinė viešnagės Lvove diena. Nors iš hostelio išsiregistruoti reikėjo iki pietų, dar vakar už pusę kainos (75 grivinas) prasitęsiau savo lovos ūkio rezervaciją iki vakaro, nes mano autobusas namo buvo tik 20.35- na, bent aš taip maniau. Norėdama naudingai išnaudoti likusį laiką, užsisakiau ekskursiją po Lvovo požemius. Tiesa, tai buvo ekskursija po Lvovo senamiestį su keliais požemiais, nes realių požemių ieškoti reikia su "digeriais". Buvo visai nieko. Grupė buvo didelė ir tik aš viena užsienietė, bet pavyko paprašyti, kad gidė pasakotų rusiškai, tai tikrai buvo naudinga ir pažintinė ekskursija.
|
Savaitgaliais Lvove būna daug turistų. |
|
Lvovo kavos namai, |
Žadėjau atskirai papasakoti apie Lvovo kavą. Tai, kaip pasakojo mūsų gidė, šituose kavos namuose maišai iš Kolumbijos ir Brazilijos, o kava tai vietinė, iš Lvovo kavos kasyklų, kuriose galima paragauti degančios kavos.
|
Leidžiamės į kavos kasyklas. Baigiasi šalmai, todėl susidaro eilė. |
|
Kava auga ant rūsio sienų, ją čia kasa kirtikliais, o paskui turistai vežimėliais stumia į paviršių. |
|
Lvovo kavos kasyklos garsėja degnčia kava. |
|
Karamelizuota plutelė. |
|
Ne, ne pragaro liepsnos, tai barmenas kavą tiekia. |
Kitas požemis buvo dominikonų bažnyčioje, kur keliose rūsio patalpose pavaizduota vienuolių laidojimo kripta, ragana, Levas Atsiskyrėlis, Kijevo Lavros įkūrimas, bet daugiausia dėmesio sulaukia Elžbieta "Halška" Ostrogaitė. Nelaiminga meilė gimdo legendas.
|
Dominikonų požemiai. |
|
Halška. |
Toliau einame į istorinę vaistinę, kur pristatoma senoji medicina, alchemiko kambarys, pasakojama raudono stiklo išradimo istorija.
|
Vaistinės lubų tapyba. |
Vaistai geriausiai išsilaikydavo raudono stiklo buteliuose, todėl jo išradėjas stikladirbys šeimyninio skandalo dėka tapo turtuoliu. O buvo taip: vienas stikladirbys dirbo sunkiai, bet mažai uždirbo, todėl vieną dieną jo žmona nusiėmė vestuvinį žiedą, metė į jo kaitinamą stiklo indą, ir paliko jį. Auksas ištirpo ir stiklas nusidažė raudonai. Kai šį stiklą išbandė vaistininkai, jis jiems tobulai tiko, ir stikladirbys praturtėjo, žmona irgi grįžo (šį kartą be skandalo).
|
Lvove gime ir žibalinė lempa. |
Žmonių gyvenimus keičiantys išradimai kažkodėl gimsta žemų potraukių dėka. Štai vieną rudens vakarą arklio traukiamas vežimas sustojo prie "Po auksine žvaigžde" vaistinės Lvove ir žydas distiliuotojas iš Boryslavo pristatė vaistinės savininkui keletą statinių, bet ne vyno, o... naftos! Pasivadinęs sutrikusį savininką konfidencialiam pokalbiui, distiliuotojas įkalbėjo jį eksperimentui- iš naftos varyti degtinę. Keli mėnesiai praėjo, bet veltui- degtinė iš naftos taip ir nesigavo, kad ir kaip stengėsi du vaistininko darbuotojai, palaikę savo viršininką durneliu. Tačiau gavosi produktas, kuris gerai ir stabiliai degė, neskleisdamas nemalonaus kvapo ar suodžių- žibalas. Produktas, kurį iki tol naudojo Lvove, buvo nesaugus, ir miestiečiai aplenkdavo lempas gatvėse, nes tos sproginėdavo. Kadangi šis naujas skystis buvo išrastas dviejų vaistinės savininko darbuotojų, jie slapta sumanė patys pasilaikyti išradimą sau. Jie paprašė vieną Lvovo metalo amatininką sukonstruoti lempą, kuri degtų su šiuo nauju skysčiu- ir štai, pirmoji žibalinė lempa buvo išrasta. Ji degė kasnakt vaistinės lange, bet miestiečiai vengė užsisakinėti tokias sau. Porą metų truko skepticizmo ir abejonių laikotarpis. Tačiau Johanas Zechas, vienas iš dviejų darbuotojų, gavo Vienos patentą išradimui 1853 m. Po metų jis pristatė šią lempą pasaulinėjė parodoje Miunchene ir štai tada pasipylė užsakymai. Deja, vieno nelaimingo atsitikimo metu, kai dėl nutekėjusio žibalo kilo gaisras ir žuvo dvi jo seserys, Zechas metė verslą ir vėl grįžo prie vaistininko darbo. Antrasis iš darbuotojų, Lukaševičius, perkėlė savo verslo dalį į Lenkiją, kur ir tapo žinomas kaip lenkiškasis žibalinės lempos išradėjas. Žydas Abrahamas Šraineris, kuris buvo sugalvojęs distiliuoti degtinę iš naftos, su viena tokia lempa nuvyko į Vieną ir pardavė versliam žmogui, kuris patobulino dizainą ir pradėjo prekybą Europos rinkoje, todėl Lvovas ilgą laiką buvo nežinomas kaip žibalinės lempos išradimo vieta. O dėl naftos, tai ji aplink Karpatus buvo žinoma nuo XIII a., o XX a. pr. Galicijos regionas buvo trečias po JAV ir Rusijos pagal naftos gavybą.
|
Geležinis vynas anemikams-gerti per šiaudelį, nes dantis nudažo. |
|
Lvovo senamiestyje galima įsiamžinti prie žmogaus dydžio žibalinės lempos. |
Jau esu pasakojusi, kad po Lvovo operos ir baleto teatru teka upė Poltva. Mes užsukome jos pasižiūrėti. Kadangi čia yra miesto kanalizacija, tai upė yra uždengta, bet yra videokamera ir vaizdas transliuojamas ekrane.
|
Upė Poltva. |
|
Ekranas su upės Poltva vazidu. |
Mūsų gidė dar parodė, kur yra geriausia šokolado parduotuvė, ir iš tikrųjų- parduotuvė net per keturis aukštus. Nusipirkau šio bei to lauktuvėms ir paragavau karšto šokolado, netgi riešutų įmetė.
|
Ursulijus Lepečkojauskas degustuoja karštą šokoladą. |
|
Trumpas vizitas į Potockių rūmus pažiūrėti interjerų. |
Daiktus buvau dar ryte susipakavusi, tai po trumpo vizito į Potockių rūmus pavalgiau gerai Chata Puzatoje ir padrybsojau prieš kelionę.
|
Only in Lviv, Ukraine. |
Iš hostelio išvykau valanda laiko iki savo autobuso. Man patogus autobusas Nr. 3A buvo pilnas, todėl teko stovėti su visa kuprine. Žmonių tik daugėjo, nes visi važiavo į stotį. Buvo labai tamsu, todėl reikalingą stotelę pravažiavau. Laimei, autobusas iki žiedo važiavo tik keletą stotelių, o ten jau buvo pasiruošęs išvažiuoti kitas, o pertrauka- net 25 min. Įsibrukau į antrąjį autobusą ir netrukus jau buvau stotyje, kur Ecolines autobuso stiuardesė jau registravo keleivius. Tik pridaviau bagažą ir įsitaisiau (šalia manęs niekas nesėdėjo), persiaviau kurpes ir supratau, kad Ukrainoje wi-fi autobuse neveiks, kai stiuardesė surinko bilietus ir pajudėjome...ne 20.35, o 20.10! Taip, toks laikas buvo nurodytas ant bilieto. Nu bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, net jeigu ir kalafioras ant pečių.
Sienos kirtimas buvo lėta procedūra, ukrainiečiai apiformino per dvi valandas (pusantros valandos eilėje ir pusvalandis pasams štampuoti), bet lenkai vien eilėje laikė virš dviejų valandų, nes visi keleiviai privalo pereiti pasų kontrolę ir daiktus peršviesti rentgenu, t.y. visų autobusų bagažas buvo tikrinamas. Vėlgi, užtrukome apie pusvalandį, kol įrodėmė, kad jokio sūrio ar dešros nelegaliai nevežame. O paskui jau normaliai nusnaudžiau iki Lietuvos.
Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų
Kūtvėla Kavosšachtaitė
3 komentarai:
Ar iš Ukrainos draudžiama sūrį į Lenkiją įsivežti?
@Virginija: kadangi Ukraina yra ne ES narė, o Lenkija- ES narė, matomai yra kažkokie kokybės standartai, kurie neatitinka. Manau, kad siekiant išvengti ligų plėtros ir panašiai yra ribojami mėsos ir pieno produktai. Manau, vakuume esantis produktas asmeniniam naudojimui gali kirsti sieną, bet švieži produktai turbūt ne. Tas pats su Baltarusija-negalima vežti per sieną iš Lietuvos šviežios paukštienos. Tik, žmonės šneka, taip yra todėl, kad žmonės pirktų viską Baltarusijoje brangiau.
ok
Rašyti komentarą