Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Pirmoji diena.

Jeigu reiktų išvardinti turistiniais tikslais aplankytas Latvijos vietas, dauguma žmonių pirmiausiai paminėtų Rygą su gražiu senamiesčiu ir įdomiais muziejais, Ventspilį su sutvarkytais paplūdimiais ir atrakcijomis vaikams, Rundalės pilį su nuostabiu sodu, galbūt ir Jelgavą su ledo ir smėlio skulptūromis. O štai Daugpilis vargu ar bus atsidūręs turistų radare, nors svečių iš Lietuvos trūkumu jis tikrai negali skųstis. Pasinaudojusi galimybe partneriauti su autobusų firma Ecolines ir Daugpilio TIC, praleidau dvi dienas antrame pagal dydį Latvijos mieste ir likau labai patenkinta savo kelione.

Daugpilis yra ne, kaip galima pagalvoti, "miestas su daug pilių", o tik kuklus "pilis prie Dauguvos upės" kažkada buvusioje etninėje sėlių žemėje (sėliai asimiliavosi su latgaliais). Čia gyvena latvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių žmonės. Šiame krašte vaikai auga poliglotais, nes reikia bent kiek įvaldyti latvių, latgalių, rusų, anglų, netgi vokiečių kalbas. Miesto ištakos siekia senus laikus, kai žmonės iš Gotlando vandens keliu siekė dabartinių Rusijos ir Graikijos teritorijas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Ši vietovė tapo žinomu prekybos centru. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai (negaliu sakyti Abiejų Tautų Respublikai, nes Liublino unija buvo tik 1569 m.) ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, vystėsi pramonė ir prekyba, todėl žymiai išaugo gyventojų skaičius, buvo pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Caras Aleksandras III nusprendė miestą pervadinti Dvinsku 1893 m., o 1920 m. jis tapo Daugpiliu. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o koks likimas ištiko žydų tautybės žmones- mums žinoma iš istorijos. Išsivadavęs iš sovietų valdžios, Daugpilis šiandien yra istoriškai daugiakultūris miestas, gerbiantis įvairias tradicijas.

Sveiki atvykę į Daugpilį!

Pasirinkau Ecolines autobusą su planuojamu išvykimu iš Vilniaus penktadienį 17.30 val., kuris Daugpilyje būtų apie 20.30 val. Pastaruoju metu tenka pripažinti, kad visi tarptautiniai autobusai kiek vėluoja, bet čia turbūt įtakos turi kelio remonto darbai ir sugrįžęs rudens eismas. Keliavau maršrutu Kaunas-Rezekne per Vilnių, Uteną, Zarasus ir Daugpilį, o Rezekne buvo numatytas persėdimas keleiviams, vykstantiems į Maskvą. Aš išlipau anksčiau-Daugpilyje.

Kūtvėlos autobusas į Daugpilį atvažiuoja į Vilniaus autobusų stotį.

Šiek tiek lynoja, Daugpilio autobusų stotis pasitikėjimo nekelia, gatvės prastai apšviestos-pirmas įspūdis nekoks. Bet juk ne autobusų stotyje reikės gyventi, todėl pakeliu nosį aukštyn ir seku atsispausdintą Gūglės Mapso maršrutą iki viešbučio Park Hotel Latgola. Apie šį viešbutį skaičiau komentarus prieš kelionę, kaip pagrindiniai du minusai minimi triukšmas iš restorano ir prasti pusryčiai iš dalies pasitvirtino ir mano viešnagės metu. Viešbučio lovų klojime taikomos pažangios technologijos (kambarį tvarkė kasdien) nepritaikytos Kūtvėlai, kuri sukasi kaip vėjo malūnėlis visą naktį, dar pora naktų ir būčiau perkandusi Egipto mumijų bintavmo paslaptis.

Kambariukas nedidelis, bet tvarkingas.

Privaloma nuotrauka iš vonios kambario.

Netoli viešbučio esančiame prekybos centre papildžiau išsekusias maisto atsargas ir užkandau savo viešbučio kambaryje, nes lauke jau rimtai lijo ir nenorėjau blaškytis po nepažįstamą miestą blogai apšviestomis gatvėmis. Muzika iš restorano savaitgalio naktimis kažkiek girdėjosi iki vidurnakčio, bet buvau pasiėmusi ausų kamštukus. Pusryčiai buvo įprasti tokio tipo viešbučiams, tik internetuose išskaičiau, kad šiame viešbutyje apsistoja didelės turistų grupės, todėl valgyti skuosdavau iš pat ankstyvo ryto. Čia netikrina kambario raktų, todėl pusryčiu metu pavalgydavau, tada pasikuisdavau savo kambaryje, ir prieš išeidama turistauti vėl ateidavau kavos išgerti. Profit!

Šaltas bufetas.

Karštas bufetas. Bulvytės fri neskanios, gamina iš šaldytų produktų.

Ankstyvas rytas viešbučio restorane.

Daugpilio panorama.

Nors pirmas miesto vaizdas žygdarbiams neįkvepia ir gyventi Daugpilyje nenorėčiau, turistams jis tikrai turi ką pasiūlyti. Dar buvo šiek tiek laiko iki susitikimo su Ilona, kuri dirba Daugpilio turizmo plėtros agentūroje ir informaciniame centre (šias dvi dienas ji mane kuravo ir vedžiojo po Daugpilio turistinius objektus), todėl apibėgau porą ratų aplink viešbutį. Galima sakyti, Daugavpils promises and delivers, nes visi žavūs dalykai reklaminėje medžiagoje ir turistinėse proklamacijose nemeluoja.

Daugpilio tramvajus.

Daugpilyje bilietai tramvajui ar autobusui perkami iš konduktorės, pilna kaina yra 0,43 eur, bet savaitgaliais būna 50 proc. nuolaida. Daugpilis neturi dienos bilietų, todėl mokėti reikės net ir už vieną sustojimą. Tiesą sakant, miestas pakankamai aiškiai išplanuotas ir visur galima nueiti pėsčiomis, nuo mano centre esančio viešbučio iki Daugpilio tvirtovės ar Bažnyčių kalvos būtų apie pusvalandis trepsėjimo. Daugpilis yra vienas iš kelių miestų Latvijoje, kuris turi tramvajų (Daugpilyje jis bėgioja nuo 1946 m.).

Daugpilio atsakymas Vatikanui.

Daugpilio sraigė. 

Dar 2014 m. šios sraigės iššliaužė į Rygos gatves rinkti lėšų pastatyti šiuolaikinio meno muziejų Rygoje. Šiandien vieną lėšų rinkėją galima sutikti Daugpilyje, bet ji turi tendenciją judėti po miestą.

Autobuso stotelė. Matosi mano viešbutis.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Daugpilyje. Lelija yra Mergelės Marijos simbolis, nes čia stipri lenkų katalikų įtaka.

Rygos gatvė- pėsčiųjų alėja.

Mano viešbutis. 

Memorialinė lenta.

Gražiai tvarkomos viešosios miesto erdvės.

Vienybės namas.

Kai čia 1934 m. lankėsi Prezidentas K. Ulmanis, jis pažadėjo pastatyti šį pastatą kaip vienybės simbolį, nes Daugpilis yra daug kultūrų vienijantis miestas. Vienybės namas buvo atidarytas 1937 m. Šiandien daugiafunkciniame pastate yra TIC, biblioteka, čia vyksta kultūriniai renginiai.

Daugpilio herbas iš Marijos lelijos, Dauguvos upės bangų ir Daugpilio tvirtovės mūrų. 

Latviška pašto dėžutė. 

Šiek tiek prieš 10.00 val. mane iš viešbučio paėmė nauja pažstama Ilona ir pirmiausia nuėjome inspektuoti turizmo infromacijos centro. Labai įdomu, kad jie gauna iš viso pasaulio prašymų atsiųsti atvirukų ir miesto žemėlapių paprastu paštu.

Daugpilio turizmo informacijos centras.

Turisto nusiraminimo kėdutė. 

Ursulijus Lepečkojauskas dar namie suruošė "ciemakukulis", kitaip-lauktuves.

Daugpilio TIC'e galima nusipirkti atvirukų, ką iš karto ir padariau, o artimiausias paštas yra jau minėtame prekybos centre prie viešbučio. Kai įsitikinau, kad miesto žemėlapio atsargų TIC'e netrūksta, Ilonos mašina nuvažiavome į ilgai pamatyti planuotą Daugpilio tvirtovę. Šis įspūdingas kompleksas vertas visos dienos, o Daugpilio turizmo informacijos centre galima gauti brošiūrą- turistinį vadovą po tvirtovės teritoriją. Daugpilio tvirtovė ("Daugavpils cietoksnis") yra paskutinis pasaulyje bastioninio tipo įtvirtinimas, idealus įtvirtintas miestas su plačiomis gatvėmis, apie 80 pastatų, skverais ir aikštėmis. Dabar tvirtovės teritorijoje gyvena apie 1,200 gyventojų, čia yra 35 atskiri kultūros paminklai, o pats tvirtovės kompleksas laikomas valstybinės reikšmės architektūros ir miesto statybos paminklu. Pora svarbesnių datų: 1810 m. Aleksandras I patvirtino tvirtovės projektą, 1812 m. tvirtovė atrėmė Napoleono puolimą, 1831 m. ir 1863 m. tvirtovės įgula malšino sukilimą, 1878 m. galutinai pabaigtos tvirtovės komplekso statybos, 1941-1944 m. čia buvo žydų getas ir lageris tarybiniams karo belaisviams, nuo maždaug 2011 m. prasidėjo komplekso tvarkybos darbai, pradėta kurti turizmo infrastruktūra. Pirmiausia su vietiniu tvirtovės gidu apėjome kažkiek tvirtovės perimetro (sakau "kažkiek", nes čia galima visą dieną praleisti, o mes turėjome tik apie valandą laiko).

Nikolajaus vartai.

Tvirtovėje buvo keturi vartai, pavadinti Aleksandro I ir jo brolių, didžiųjų kunigaikščių, vardais. Pro Nikolajaus vartus į tvirtovę atvykdavo keliautojai iš Europos, šiuose vartuose buvo patalpos apsaugai ir areštantams. Tarybiniais metais čia buvo daržovių sandėlys. Nikolajaus vartai buvo restauruoti 2013 m., po metų restauruotas ir už jų esantis kranto liunetas su kordegardu ir barjeriniais vartais.

Čia vis dar žydi rožės.

Tarnyboje kritusiems žirgams atminti. Kūtvėla sužavėta.

Kai kurie tvirtovės pastatai dar laukia rekonstrukcijos.

Daugpilio tvirtovė.

Tiltas jungia Nikolajaus vartus su barjeriniais vartais. Vietovė būdavo užliejama vandeniu.

Tvirtovės informacinis centras yra buvusiame vandens tiekimo bokšte, kurį turistai dažnai bažnyčia palaiko. Čia buvo 3,000 kibirų rezervuaras.

Kūtvėla pažindinasi su Daugpilio tvirtovės planu. Šturmo planas bręsta. 

Marko Rothko meno centras.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pasinerti į meną. 

2013 m. Latvijos ir Lenkijos prezidentai atidengė paminklą grafui Leonui Pliateriui, 1863 m. lenkų sukilimo vietiniam vadui, šioje tvirtovėje laikytam ir tardytam. Grafas sušaudytas prie išorinės tvirtovės sienos ir ten užkastas-sakoma, tai buvo pirmoji naujai į pareigas paskirto N. Muravjovo-Koriko nurodymu įvykdyta mirties bausmė. Deja, toli gražu ne paskutinė.

Daugpilio tvirtovės kaliniai pro lango grotas stebėjo sušaudyti vedamą Leoną Pliaterį, o netrukus nuaidėjusius šūvius pagerbė atsistoję tylos minute. Įdomu tai, kad 1566 m. Daugpilį prijungus prie Lietuvos, pirmuoju tvirtovės komtūru buvo Henrikas Pliateris, o šios šeimos rankose Daugpilis išbuvo 154 metus. Daugiau: 1863 m. sukilimas šiaurės rytų Lietuvoje (PDF formatas).

Dar nerestauruotus pastatus gaivina menas.

Tvirtovės komendantas Feliksas Katinauskas atsisakė pozuoti, bet jo asmeninis vairuotojas Rainys Ilgauodegauskas mielai pozavo išskirtiniam kadrui. 

Komendanto namas. 

1818 m. pastatytame name buvo komendanto tarnyba, veikė viešbutis svečiams. 1826 m. Senatas nurodė pakeisti Vienos trakto kryptį ir caras su šeima į Europą ir namo į Peterburgą keliaudavo per Daugpilį, todėl šiame pastate buvo įrengti apartamentai caro šeimai apsistoti.

Į tvirtovę užsuka miesto autobusai, tik jų kursavimo grafikas gana retas. 

Nikolajaus vartų durų fragmentas.

Kūtvėla lankosi Daugpilio tvirtovėje.

Restauruotų vartų fragmentas.

Vienoje iš Nikolajaus vartų patalpų įsikūrė "Atminties skrynia", kur galima pamatyti XIX a. pirmosios pusės madas ir pabandyti įsijausti į Napoleono laikų dvasią. Stipriosios lyties atstovams galbūt bus įdomiau patyrinėti tvirtovės patrankas, o dailiosios lyties atstovės čia galės ramiai patyrinėti damiškų apatinių baltinių siuvinėjimo subtilybes. Kasmet Daugpilio tvirtovėje rengiama Napoleono laikų istorinės rekonstrukcijos šventė su atitinkamais to meto apdarais ir programa.

Šiame krašte siuvinėta iškarpant audinius. 

Vintažas.

Daugpilis didžiuojasi turėdamas dailininko Marko Rothko meno centrą. Šis žydų kilmės menininkas gimė kaip Marcus Rothkowitz tuometiniame Dvinske 1903 m. Dešimties metukų būdamas Markas su motina ir seserimi išvyko į dvylikos parų kelionę į JAV, kur susitiko su jau anksčiau ten emigravusiu tėvu (išvyko laiku; manoma, kad Daugpilyje ir Latgaloje holokausto pradžioje gyveno apie 28,000 žydų, naciai nužudė apie 20,000 žydų, iš jų-13,000 Daugpilyje). Rothko šeima įsikūrė Portlande, Oregone. Markas gavo stipendiją Jeilio universitetui ir ketino tapti inžinieriumi ar teisininku, bet po poros metų persikėlė į Niujorką studijuoti meno. Marcus Rothkowitz 1940 m. tapo Mark Rothko. Jis eksperimentavo tapydamas, savo darbų neparduodavo, o pajamas gaudavo iš parodų. Mus po ekspoziciją vedžiojęs gidas užsiminė, kad Rothko tapo dailininku, jeigu tikėti paties Rothko žodžiais, norėdamas turėti progą pamatyti nuogą moterį, bet juk čia nieko blogo, ar ne? Ekspozicijoje rodomi paveikslai atskleidžia kūrybos etapus, kuriuos perėjo menininkas nuo pirmųjų žingsnių iki pasaulinio pripažinimo sulaukusių paveikslų. Niujorko Metropolitano muziejus 1961 m. surengė Rothko darbų parodą, po metų jis užbaigė Harvardo freskų ciklą, o 1964 m. jam užsakė freskas Hiustono (Teksase) koplyčiai, tačiau jos puošybos darbai buvo užbaigti 1971 m., t.y. vieneri metai po Rotkho mirties. Šio dailininko muziejus yra buvusiame artilerijos arsenalo pastate ir šiandien tai yra vienintelė vieta Rytų Europoje, kur galima pamatyti originalius šio menininko darbus. Kaip jau minėjau, dailininkas nepardavė savo paveikslų, todėl po jo mirties didelis turtas atiteko jo paveldėtojams, šio turto perėmime yra ir detektyvinė istorija. Šiandien čia galima pamatyti šešis originalius Marko Rothko darbus, jie laikas nuo laiko keičiasi. Tiesa, originaliųjų darbų fotografuoti negalima-toks yra Rothko paveldėtojų prašymas.

Marko Rothko darbai yra tokio stiliaus. 

Marko Rothko meno centre paties menininko darbams skirta erdvė nėra didelė, todėl pastate rengiamos ir kitų menininkų parodos; mano apsilankymo metu laikinoji paroda buvo keičiama.

Tvirtovė turi ir savo įnamius- šikšnosparnius, kurie yra tikri ištvirkėliai! Latvijoje gyvena šešiolika šikšnosparnių rūšių, bent penkios žiemoja Daugpilio tvirtovėje. Ši žiemavietė yra antra pagal dydį Baltijos šalyse,- pirmauja Estija, o trečioje vietoje yra Kauno fortai. Tvirtovės mūrai sukuria šikšnosparniams palankias sąlygas gerai išsimiegoti, bet vyriškosios lyties sutvėrimai kartais prabunda išsiilgę moteriško švelnumo ir -kokie nedorėliai- susiporuoja su miegančiomis gražuolėmis, todėl visos šikšnosparnės aktyviojo sezono metu prabunda būsimomis motinomis.

Tvirtovės kontūrus pakartojantis logotipas.

Dar sužinojau, kad šikšnosparnių kaulai yra elastiški, todėl nuo vėjo gūsio jų sparnai nelūžta, šikšnosparnis tik apsiverčia ore ir vėl skrenda sau kur jam reikia. Šikšnosparnių centras rengia ekskursijas, kurių metu siūlo ne tik susipažinti su šikšnosparnių gyvenimo būdu, bet ir patiems pasijusti šikšnosparniais, arba bent pasimatuoti šikšnosparnio kostiumą. Šis centras veiklą pradėjo 2015 m. ir partneriauja su Daugpilio tvirtove, Latgalos zoologijos sodu ir šikšnosparnių specialistais.

Svečiai į Daugpilį atskrenda iš čia.

Kūtvėla ruošiasi apsukti porą ratų aplink lenkų turistų autobusą.

Kastingas į "Batwoman" filmą.

Meldžiamės kinematografijos dievams.

Pietavome tvirtovėje esančioje kavinėje "Arsenals". Mums paruoštame meniu buvo karštos grybų salotos, vištienos kepsnys ir iš koto verčiantis desertas.

Kavinė "Arsenals".

Labai skanios pievagrybių salotos.

Vištienos kepsnys su daržovėmis (raudona paprika, cukinija, baklažanas).

Desertas a la Rothko.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi desertu. 

Norite tikėkite, norite ne, bet originalus Marko Rothko paveikslas, kurio pagrindu sukurtas šis desertas, buvo parduotas 2014 m. už 140 mln eurų (parašysiu žodžiais, kad nebūtų nesusipratimo- šimtą keturiasdešimt milijonų eurų). Šis desertas yra vienas iš kulinarijos turizmo produktų, sukurtas kaip "Daugpilio meniu" dalis. Šiame kulinariniame projekte dalyvauja devynios Daugpilio maitinimo įstaigos ir siūlo paragauti skirtingus patiekalus intriguojančiais pavadinimais: senoji Dunaburgo tvirtovė, Dunaburgo tvirtovės griuvėsiai, Daugpilio legalusis dopingas, Dublinas-Ryga-Daugpilis, Tango karalius (skirta Oskar Strok) ir panašiai. Šį meniu su jį siūlančių maitinimo įstaigų adresais rasite Daugpilio turizmo informacijos centre.

Atsisveikiname su Daugpilio tvirtove iki kitų metų.

Kitas mūsų pažintinis objektas- Latgalos zoologijos sodas. Prisipažinsiu, kad zoologijos sodų nemėgstu, nes už grotų kalinami gyvūnai manęs nedžiugina, tačiau Latgalos zoologijos sodas mane labai maloniai nustebino. Čia, dirbtinai kuriamose džiunglėse, gyvena įvairūs gyvūnai. Zoologijos sodu galbūt per stipriai pavadinta, tai daugiau didelis terariumas. Mus pasitikęs zoologijos sodo direktorius pasakojo, kad jie užsiima ir moksline bei išsaugomąja veikla (kur yra jų laboratorijos taip neatskleidė, kad ir kaip kamantinėjau), o gyvūnai čia gyvena ne už grotų, o kiek įmanoma laisvai ir žmonės ateina ne jų pažiūrėti, o kad gyvūnai į žmones pažiūrėtų. Jeigu būsite su vaikais, patariu jiems užnerti kokias petnešas su pavadėliu, nes progų kur nors įgriūti, įkristi ar užlipti tikrai bus. Gyvūnai čia gimsta jau tokioje santykinėje nelaisvėje ir todėl pripranta prie glostymo ir čiupinėjimo. Per visą zoologijos sodo gyvavimo laikotarpį pavogė tik tris gyvūnus, bet vieną kitą dieną grąžino-sąžinė prabilo. Mane sužavėjo skruzdėlės, kurios laisvai vaikšto dirbtine augmenija ir neša lapelius į savo, jeigu taip galima pasakyti, lizdą, kur šie lapeliai praverčia grybui, kurį šios skruzdėlės augina. Galima sakyti, kad jos yra skruzdėlės-ūkininkės, o visai šiai ūkininkių armijai vadovauja karalienė. Patinėlių vaidmuo čia retas ir epizodinis. Beje, šiame zoologijos sode gyvena retieji baliniai vėžliai ir kūmutės. Čia visur reikia eiti, ieškoti, stebėti-visai kaip natūralioje gamtoje.

Vėžliai. Vienas iš jų aktyviai ropinėjo po savo aptvarą, ieškodamas gyvenimo draugės.

Nepamačiau, kol nesujudėjo.

Darbščiosios skruzdėlės.

Sakė pabučiuoti, pavirs į princą. Apgavo, nedorėliai :-( O kai už bilietą nemokėjau, tai nė kompensacijos nėra kaip prašyti.

Išdidus haremo viešpats.

Vėžliukas, kurio nereikia bučiuoti. 

Per gatvę nuo Latgalos zoologijos sodo yra Zino edukacinis centras. Šiuo metu Latvijoje tokių centrų yra keturi, vieną jų Daugpilyje ir aplankėme. Šie centrai kuriami skatinti vaikų kūrybiškumą ir inovatyviai perteikti tam tikras fizikos ir chemijos tiesas. Taigi, jeigu keliausite su vaikais, vienos išvykos metu galite aplankyti du vaikus džiuginančius objektus. Apie šį centrą ir zoologijos sodą rašė (rusų kalba) mano kolegos blogeriai iš Latvijos: Даугавпилс для любознательных детей и их родителей.

Zino edukacinis centras.

Iš pirmo žvilgsnio pastatas atrodo nekaip.

Zino edukacinis centras.

Plunksna sukasi nuo rankų šilumos.

Fobijų dėžutė.

Perspektyvų šachmatai.

Ursulijus Lepečkojauskas išbando kėdutę, kurią jau matėme turizmo informacijos centre.

After and Before.

Diena ėjo į pabaigą ir pažintinę programą pabaigėme išskridusios į kosmosą, t.y. Emma Art Room sukurtoje instaliacijoje. Nedideliame veidrodiniame kambarėlyje keičiasi apšvietimas ir groja muzika- visiška meditacija. Pirmuosius tokio kambario eskizus nupiešė dar Leonardas da Vinči. Šio Daugpilyje esančio veidrodžių kambario kūrėjai rėmėsi tiek garsiojo italų dailininko patirtimi, tiek japonės avangardistės, kuriančios nesibaigiančius veidrodinius kambarius, Yayoi Kusama idėjomis. Daugpilio kambarys keis savo apipavidalinimą kelis kartus metuose. Nenuostabu, kad čia nori nusifotografuoti jaunavedžių poros, nedidelėje erdvėje užtenka vietos romantiškai vakarienei dviems.

.

Kūtvėla skrenda į kosmosą. 

Turėjau šiek tiek laisvo laiko pailsinti padus viešbutyje ir jau laikas buvo trepsėti į Rygos gatvės šventę. Ji rengiama kasmet Varšuvos-Peterburgo keliui paminėti, o šiemet šventė buvo skirta pašto temai. Ta proga spėjau ir atvirukus iš Daugpilio savo gerbėjams ir Rokiškyje gyvenančiam katuliui Fricui išsiųsti (katulis patvirtino, kad gavo). Rygos gatvė nuo 19.00 val. iki 22.00 val. buvo paversta menine erdve su įvairiausiais pasirodymais-nuo čigonų romansų iki tarybinės paštininkės tirados.

Rygos gatvės vėžlys.

Ruošiamės atidaryti "Restart" festivalį.

Daugpilyje Dubrovino parke yra toks fotografijos rėmelis.

Dubrovino parke yra apšviečiamas fontanas.

Amžinoji ugnis.

Paminklas merui P. Dubrovinui.

Daugpilio meras P. Dubrovinas už asmenines lėšas įsigijo šį žemės sklypą XIX a. antrojoje pusėje ir padovanojo miesto parkui, todėl jam pagerbti čia iškilo paminklas (skulpt. A. Taratinovas, 2007 m.). Šiame parke rasite jau minėtus apšviestą fontaną, fotografijos rėmelį, mero skulptūrą ir amžinąją ugnį. Pastaroji, pasak mano gidės, simbolizuoja daugiau betiksles karo aukas, o ne konkrečiai kokius tarybinius karius išvaduotojus, nes jau minėjau, koks tautų katilas yra Daugpilis. Į politiką ir santykius su kaimyne iš Rytų nesigilinome.

Kokia šventė be čigonų, kad ir natūralizuotų.

Pasiruošimas koncertui.

Šviesomis išryškinta architektūra.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja latgališką alų.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja desertą. 

Štai tokia buvo mano pirmoji diena Daugpilyje. Buvo jau apie 23.00 val. vakaro ir kojos pačios nunešė į viešbutį ilsėtis. Rytoj laukė dar viena panašaus tempo programa su naujais pažintiniais objektais, todėl sukaišiojau į rozetes visą turimą elektroniką ir nusmigau teisiosios miegu.

Apie Daugpilį rašė:

Unexpected Delights in Daugavpils, Latvia
The Ruins of Daugavpils Fortress: A Little Piece of Russia in the Baltics

Antroji Kūtvėlos diena Daugpilyje: spausti čia.

Šio įrašo turinys atsirado partnerių dėka. Kūtvėla dėkoja autobusų firmai Ecolines ir Daugpilio TIC darbuotojams už partnerystę. Turinio kokybei ir mano asmeninei nuomonei ši parama įtakos nedarė.