Viena iš priežasčių, kodėl mano viešnagė Graikijos sostinėje truko vos dvi dienas buvo ta, kad viešoji nuomonė apie Atėnus yra labai prasta. Kad turbūt padariau klaidą supratau tik paspaudusi apmokėjimo už skrydį mygtuką- juk Atėnai egzistuoja jau 3,500 metų! Per tiek laiko tikrai galima prikaupti ką rodyti turistams ir ilgiau nei dvi dienas, ar ne? Dar labai bijojau pasiklysti tose alfose ir omegose, nes net Gūglė savo žemėlapius man rodė graikiškai, už ką aš ant jo garsiai bariausi. Žmogui, kurio akis pripratusi prie lotyniškos abėcėlės, tie visi graikiški kringeliai atrodė kaip košmaras iš Guobų gatvės. Kita problema buvo sėkmingai susirasti nakvynės vietą rajone, kur tie baisieji spaudos aprašytieji imigrantai ir pabėgėliai iš Afrikos ir Vidurio Rytų manęs nenužudytų. Žinoma, būdama Kūtvėla, išsirinkau viešbutį, kaip rodė turistų atsiliepimai, bene pačioje pavojingiausioje Atėnų vietoje-Omonia rajone. Tiesą pasakius, praktiškai visi protingos kainos (2*-3*) viešbučiai turėjo atsiliepimus apie blogus rajonus, nelegalius imigrantus, prostitutes, narkomanus, o Atėnų metro kišenvagiams net graikų policija giedojo ditirambus...Kuom labiau artėjo kelionės data, tuom labiau iš siaubo plėtėsi mano akys. Bet trauktis nebuvo kur, todėl juostele pririšau piniginę rankinėje, pervedžiau kelionės biudžetą į Revolut kortelę ir išsiėmiau kelionės draudimą.
|
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Atėnais.
|
Ryanair tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Atėnus truko apie tris valandas, todėl laikui prastumti Vilniaus oro uoste nusipirkau Dan Brown "Da Vinci code", šios knygos užteko ir atgaliniam skrydžiui. Atėnuose leidomės apie 16:00 val. Oro uoste susitikau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, nusipirkome trijų dienų bilietus Atėnų visuomeniniam transportui (72 val/22 eur) ir susiradome metro, kuriuo su vienu persėdimu nuvažiavome iki artimiausios mūsų viešbučiui metro stoties. Išėjusios iš metro įsijungėme GoogleMaps ir susiradome savo viešbutį. Tiesa, šiek tiek paklaidžiojome, nes Atėnų gatvės labai painios, iš vienos sankryžos kartais atsišakoja penkios gatvės ir sunku suprasti, į kurią iš jų tas GoogleMaps tiksliai rodo. Rajonas, kaip teisingai rašė komentaruose kiti keliautojai, tikrai buvo ne iš geriausių: gatvės dvokia šlapimu, čia pat miega benamiai, pakampiuose rikiuojasi prostitutės ir narkomanai, grupelėmis sėdi jauni migrantai vyrai. Tačiau neteiskime ir nebūsime teisiami, sako Evangelija pagal Luką. Įsikūrėme savo kambaryje, pavakarieniavome registratūros darbuotojos parekomenduotame restorane (tokioje greito maisto graikų tavernoje) ir pirmąją pažintį su Atėnais užbaigėme Bar A, nuo kurio terasos matosi naktinis Akropolio kalvos vaizdas. Jie netgi turėjo Cosmopolitan kokteilį!
|
Monastiraki aikštė ir naktinis Akropolis. Jamam? |
Viena legenda pasakoja, kad seniai seniai Atėnų (tada miestas dar buvo be pavadinimo) karalius Kekropas, kuris buvo iš žemės gimęs pusiau žmogus ir pusiau gyvatė, sumanė surasti miestui dieviškąjį globėją. Dievas Poseidonas ir deivė Atėnė susiginčijo dėl šios garbės, o karalius Kekropas paprašė abiejų dievų padovanoti miestui ką nors vertingo. Poseidonas trišakiu trenkė į Akropolio uolas ir ištryško vandens šaltinis, o Atėnė iš savo ieties pasodino pirmąjį alyvmedį. Deja, Poseidono ištryškintas vanduo buvo jūrinis ir gerti netiko, todėl pergalė buvo priskirta Atėnei. Jos vardu miestas ir buvo pavadintas. Poseidonas įsižeidė ir Atėnus prakeikė linkėdamas, kad šie niekada normalaus vandens taip ir neturėtų. Šis prakeiksmas tęsiasi iki šiol.
Pirmąją naktį Atėnuose miegojau nelabai gerai, nes buvo labai karšta ir kažkur kambaryje zyzė įkyrus uodas, tačiau kažkaip visgi bent truputį pailsėti pavyko. Kėlėmės neatostogiškai anksti, apie 06:00 val. ryto, nes pusryčiauti turėjome eiti apie 07:00 val., o tada per 45-60 min reikėjo atsirasti prie Akropolio, kol ten prie įėjimo nesusidarė ilgiausia turistų eilė. Šiandien buvo Traptautinė muziejų diena, todėl Akropolis buvo atidarytas nemokamam lankymui (įprasta bilieto kaina 20 eurų). O kadangi ekonomika turi būti ekonomiška, tai visus suplanuotus aplankyti Atėnų muziejus reikėjo apeiti šiandien.
|
Ekonomika turi būti ekonomiška. |
|
Mūsų viešbučio rajonas. |
|
Naktį, pasirodo, lyta. |
Atėnų gyvenamieji rajonai labai skiriasi. Tie, kurie yra arčiau senosios miesto dalies, yra tvarkingesni, švaresni, kultūringesni, ten yra kavinių ir parduotuvių. Toliau nuo senosios miesto dalies esantys rajonai labai nešvarūs, pilni tagų ir grafičių, šiukšlini, suoliukai sulaužyti, skvere gėlės ištryptos. Atėnai-kontrastų miestas. Užtat metro tikrai tvarkingas, nors ir apipaišytas visokiais tagais. Traukiniai kursuoja kas 2-5 min., ne piko metu laukti tenka apie 10 min. Man labai patiko, kad nemažai metro stočių dekoruotos atitinkama tematika.
|
Metro stotis "Akropolis" dekoruota Partenono frizu. Žinoma, replika. |
|
Toje pačioje metro stotyje "Akropolis". |
Kelio iki Akropolio kalvos pasiklausiau prie stoties išėjimo budėjusių policininkų.Mieste daug policijos pareigūnų, prie kai kurių objektų budi šarvuoti riaušių autobusai. Nežinau, ar šios apsaugos priemonės skirtos palaikyti viešajai tvarkai prie strateginių objektų, ar tiesiog reakcija į planuojamus įvairius streikus-štai kelios dienos prieš mūsų kelione streikavo Atėnų metro. Akropolio kalva ir Partenonas buvo mano pagrindinis šios kelionės tikslas, nes manau, kad kai kuriuos pasaulinės reikšmės objektus verta pamatyti bent kartą gyvenime.
Kas gi tas garsusis Akropolis? Tiesą sakant, nieko gudraus, tik sudurtinis žodis "akro"+ "polis", t.y. "aukštas"+"miestas"= "Aukštutinis miestas". Beveik visi graikų miestai turėjo citadeles arba tokius "aukštutinius miestus", juose melsdavosi savo dievams ir slėpdavosi nuo priešo. Atėnų Akropolis apima apie 30,000 m2 teritoriją. Kiekvienas Atėnų valdovas ar tiesog įtakingesnis (turtingesnis?) asmuo stengėsi įeiti į istoriją pastatydamas ką nors Akropolyje. Periklio valdymo metais Akroplyje stovėjo skulptoriaus Fidėjo šedevras- deivės Atėnės statula, siekusi net 16 metrų. Statula buvo garbinama kaip Promachos, t.y. Pirmoji mūšyje. Atėnę Pirmąją Mūšyje į Konstantinopolį kaip trofėjų pasiėmė Justinianas, o vietiniai gyventojai (kitur-girti maištaujantys Kryžiuočiai) sunaikino 1203 m.
|
Akropolio papėdėje. |
|
Lėtai kabarojamės aukštyn. |
|
Neišlikęs pastatas, skirtas pasislėpti nuo lietaus. |
|
Gražūs kapiteliai. |
|
Viskas rankų darbo! |
|
Kolonų likučiai. |
|
Neišlikęs pastatas. |
|
Herodo Atiko teatras. |
Šį įspūdingą teatrą finansavo iš Maratono kilęs Herodas Atika savo žmonos Aspasijos Anjos Regilos atminimui (kurią, pikti liežuviai plaka, pats ir nudaigojo). Amžininkai šiuo teatru labai žavėjosi, ypač daug pagyrų sulaukė kedro medžio stogas. Šis teatras buvo Romos laikais perstatytas taip, kad turėjo trijų aukštų sceną, o trisdešimt dvi marmurinės eilės susodindavo 5,000 žiūrovų. Laiptinė jungė šį pastatą su prieš tai minėtu pastatu nuo lietaus. Šis teatras nukentėjo 267 m. herulų genties antpuolio metu. Rekonstruotas 1952-1953 m., šis teatras yra veikiantis.
|
Beule vartai. Jie pavadinti prancūzų archeologo Čarlzo Ernesto Beule garbei. |
|
Architekto Mnesikles kūrinys iš marmuro, tarnavęs kaip įėjimas į šventyklą. |
|
Marmurinis grožis ir elegancija. |
|
Deivės Nikės šventykla. |
Pergalės deivė Nikė buvo tapatinama su Atėne, kuri labiausiai ir buvo garbinta ant Akropolio kalvos. Medinė Atėnės skulptūra, vienoje rankoje laikanti šalmą, o kitoje-granato vaisių, buvo laikoma nesparnuotos Nikės atvaizdu, o nesparnuotu todėl, kad pergalė niekada neišskristų ir nepaliktų Atėnų.
|
Partenonas. |
Partenonas buvo kelis kartus perstatytas, paskutinį kartą valdant Perikliui 449 m. pr.m.e. Tuomet projektą prižiūrėti patikėjo Periklio geram draugui ir patarėjui meno klausimais, garsiajam Fidėjui, kuris dar ir sukūrė skulptūras Partenonui. Naująjį Partenoną pavyko užbaigti per devynerius metus ir jame stovėjo dar viena Atėnės skulptūra. Fidėjas ją sukūrė iš medžio, dramblio kaulo ir aukso. Deivės paauksinimui buvo sunaudota 1,140 kg aukso. Žinoma, toks garsus menininkas kaip Fidėjas neapsiėjo be pavydelninkų ir buvo apšmeižtas, kad skulptorius pasiglemžė aukso nuo statulos. Kai visas auksas nuo Atėnės buvo nuimtas ir pasvertas, gramas sutapo į gramą kiek buvo skirta, ir pavydelninkams teko užsičiaupti. Atėnės daugiaprasmybės suteikė jai ne vieną vardą, jų tarpe buvo ir "Parthenos", t.y. skaisti mergelė, nuo šio titulo ir kildinamas Partenono vardas. Viena versija tvirtina, kad į Konstantinopolį buvo išgabenta ir vėliau sunaikinta būtent ši statula. Partenonas labai nukentėjo 500 m., kai buvo perdarytas į bažnyčią, o 1460 m.-į mečetę. Galiausiai, 1687 m. Venecijai puolant Atėnus, čia buvo parako sandėlys, atsitiko didelis BUM ir va prašom, štai rezultatas. Apie 1800 m. buvusioje Atėnės šventykloje buvo išlikusi vos pusė skulptūrinės puošybos.
|
Garsiosios kariatidės. |
|
Akropolio kariatidės. |
Akropolio kariatidės puošia Erechtėjoną. Šis pastatas pavadintas mitinio Atėnų karaliaus garbei ir buvo švenčiausia Akropolio vieta. Vienoje šventyklos dalyje buvo garbinama Atėnė, kitose-kiti dievai, įskaitant ir Poseidoną bei Hefaistą. Be to, čia buvo saugomos Poseidono tridančio žymė bei Atėnės alyvmedžio spėjama vieta. Čia buvo ir Dzeuso žaibo palikta žymė, šiam nutrenkus mitinį Atėnų karalių Erechtėjoną. Šioje šventykloje gyveno šventoji gyvatė, dievo Erechtėjono simbolis. Garsiosios kariatidės stovi virš jau minėtojo karaliaus Kekropso kapo. Viena iš originaliųjų kariatidžių buvo išimta lordo Elgino nurodymu 1801 m. ir dabar saugoma Britų muziejuje. Likusios kariatidės yra Naujajame Akropolio muziejuje, o prieš mus-rekonstrukcijos.
Kas gi buvo tas Erechtėjonas ir kodėl Dzeusas jį nutrenkė? Legenda pasakoja, kad deivė Atėnė aplankė dievą Hefaistą užsakyti nukaldinti naujų ginklų, bet šį ėmė ir užvaldė aistra karingajai deivei. Jis bandė ją suvilioti (tai sunku įsivaizduoti, žinant Hefaisto fizinius trūkumus, kai net tikra motina iš siaubo jo atsisakė), o nepavykus, nes Atėnė panoro išlikti skaisčia mergele, ėmėsi prievartos. Susigrūmimo metu kažkiek Hefaisto spermos pateko Atėnei ant šlaunies, o ji su pasibjaurėjimu ją nuvalė su kuokštu vilnos ("erion") ir numetė ant žemės ("chton"). Iš šios keistos sąjungos gimė Erechtėjonas. Visgi, Atėnei prabudo motiniškas instinktas, nes vaiką pasiėmė auginti, bet slapta: ji uždarė jį į dėžę ir atidavė Atėnų karaliaus Kekropso dukterims, tik prisakė nežiūrėti vidun. Kur jau čia moterys iškęs nepažiūrėjusios. Pamačiusios baisų naujagimį, pusiau žmogų ir pusiau gyvatę, jos iš siaubo išprotėjo ir nušoko nuo Akropolio kalvos. Man tai truputį keista, nes jų pačių tėvas, jeigu tikėti senovės Graikijos mitais, buvo ne ką kitoks. Dar yra pasakojama, kad Atėnė pati vaiko auginti negalėjo, nes tuo metu statė Akropolio kalvą, o tam reikėjo prinešti nemažai didelių akmenų. Sužinojusi, kad dėžė pradaryta, ji supyko ir išmetė iš rankų akmenį- dabartinį Likabeto kalną.
Užaugęs Eechtėjonas tapo Atėnų karaliumi ir jo santykiai su mama Atėne buvo netgi labai geri. Jis išmokė žmones arklius kinkyti į karietas, lydyti sidabrą, arti su plūgu. Tačiau dievai niekada negyveno ramiai ir tarp Poseidono sūnaus Eumolpuso vadovaujamų eleusinų bei Erechtėjono vadovaujamų atėniečių kilo karas, kurį pradėjo eleusinai. Mūšio metu Erechtėjonas nužudė Poseidono sūnų Eumolpusą, o Poseidonas paprašė Dzeuso atkeršyti už jo mirtį, nepaisant to, kad jo sūnus ir pradėjo karą. Dzeusas išklausė Poseidono prašymą ir nutrenkė Erechtėjoną žaibu. Tačiau kadangi šviesios atminties velionis buvo gabus karietų lenktynių dalyvis (tiesą sakant, keturiais žirgais kinkyta karieta jis ir judėdavo, nes žemiau bambos gi buvo gyvatės uodega), tai Dzeusas įkėlė jį į dangų kaip Vežėjo žvaigždyną. Vis šiokia tokia paguoda, ar ne? Graikų dievų istorijos yra atskira beprotybės šaka, net pats dievų dievas Dzeusas visą gyvenimą veikė tik du darbus: vaikėsi sijonus (kartais ir kelnes) ir trankėsi žaibais, o nutrenktas savo aukas kėlė į žvaigdžynus, o šio dievų dievų naudingus darbus žmonijai galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
|
Partenonas. |
|
Atėnų panorama ir Dzeuso šventykla. |
|
Atėnų panorama ir Likabeto kalnas. |
|
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Atėnais. |
|
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Partenonu. |
|
Akropolio liūtai. |
|
Atėnės- besparnės Nikės šventykla. |
|
Nuleipęs piligrimas. |
Kas dar buvo garbinamas ant Akropolio kalvos? Šios kalvos papėdėjo buvo Eskulapijonas. Graikų dievas Eskulapas, Dzeuso irgi žaibu nutrenktas ir paverstas Gyvatnešio žvaigždynu, buvo medicinos dievas, o Dzeuso rūstybės susilaukė, nes, pasak vienos legendos, turėjo gorgonių kraujo, kuris numirusius prikeldavo, ir gana liberaliai juo švaistėsi. Eskulapijonas buvo tokia ligoninė-prieglauda, kur sergantys žmonės meldėsi Eskulapui. Savo šventyklas turėjo Afroditė, Erosas, Artemidė, Roma (taip, tai deivės vardas)...Sunku tiksliai suskaičiuoti visus čia garbintus dievus ir deives, nes keletas jų buvo garbinami skirtingais apsektais, vien Atėnei buvo skirtos bent trys šventyklos. Mergaitės (7-11 metų amžiaus) iš garbingų Atėnų šeimų gyveno šiame komplekse buvusioje šventykloje ir kurį laiką tarnavo deivei Atėnei, dalyvavo slaptame jos gerbimo kulte.
Nuo Akropolio kalvos matosi milžiniškas miestas ir kelios žalumos oazės- Atėnų kalvos. Ant vienos iš jų į atėniečius kreipėsi šv. apaštalas Paulius, prieš tai irgi apsilankęs Akropolyje. Jis ten rado altorių su užrašu "Nežinomam dievui"-t.y dar neatrastam dievui. Paulius jau buvo bėglys, o milžiniškame mieste galima saugiai pasislėpti. Nors ir buvo persekiojamas dėl savo religinių pažiūrų, Paulius vis tiek ėmė lankytis tuometinių Atėnų sinagogose ir aikštėse bei skelbti Jėzaus mokymą. Graikų filosofai susidomėjo ir panoro išgirsti daugiau. Tiesą sakant, tai nebuvo geras ženklas, nes "niektauza" Paulius buvo apkaltintas svetimų dievų skelbimu, o prieš kelis šimtmečius Sokratas už tai buvo nuteistas mirties bausme.
Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: (Apd 17 Paulius kalba Areopage)
„Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: 'Nežinomam dievui'. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai:
'Mes esame iš jo giminės'.
Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.
Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.
Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“.
Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“. Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.
Šiaip šv. apaštalas Paulius man teigiamų emocijų nekelia, nes tokio moterų nekentėjo dar paieškoti reikia. Jo raštai legalizavo moterų niekinimą ir net šiandien jaučiame to pasekmes. Štai pirmajame laiške Timotiejui šv. apaštalas Paulius rašo :"
Moteris tegul mokosi tylomis su visišku klusnumu; bet moteriai neleidžiu mokyti, nei viešpatauti vyrui; priešingai, ji turi tylėti, nes Adomas buvo supavidalintas pirmas, paskui-Ieva."
|
Žydintys Atėnai. |
Netoli Akropolio kalvos yra Naujasis Akropolio muziejus. Pirmasis muziejus atidarytas dar 1878 m., bet 2009 m. buvo atnaujintas. Naujajam pastatui buvo keliami griežti reikalavimai inkorporuoti archeologinių kasinėjimų atodangas, naudoti natūralų apšvietimą sukurti atviroms erdvėms ir architektūriškai integruotis su kaimyniniu Akropoliu bei Partenonu. Naujojo muziejaus atsiradimas vėl paskatino debatus dėl lordo Elgino išvežtų vertybių, kurios dabar saugomos Britų muziejuje Londone. "Elgin Marbles", t.y. lordo Elgino nurodymu 1801-1805 m. išgabentos vertybės iš Partenono, buvo iš jo nupirktos Britanijos vyriausybės 1816 m. Lordas Elginas kelis metus buvo Britanijos ambasadorius Osmanų imperijoje ir gavo/nusipirko Osmanų sultono leidimą pasiimti kai kurias dar išlikusias vertybes iš Partenono (tiesa, tada jų vertybėmis turbūt niekas ir nelaikė). Tuo metu Graikija buvo Osmanų imperijos įtakoje (periode 1453-1821) ir musulmoniška, nors ir ganėtinai tolerantiška, islamo kultūra greičiausiai nevertino senojo meno, kuris vaizdavo žmones (islame to negalima daryti). Galbūt lordo Elgino poelgis išsaugojo šias vertybes nuo barbariško sunaikinimo? Lordo Elgino ir Osmanų sultono susitarimas kelia daug klausimų istorikams, bet Britanijos vyriausybė nieko nenori girdėti apie muziejaus vertybių grąžinimą. O istorinių vertybių išgabenimas iš vienos šalies į kitą, dažniausiai turtingesnę, šalį šiandien yra žinomas kaip elginizmas. Partenono vertybių likučiai saugomi Naujajame Akropolio muziejuje Atėnuose, Britų muziejuje Londone, Luvro muziejuje Paryžiuje, Vatikano muziejuose, Nacionaliniame muziejuje Kopenhagoje, Meno istorijos muziejuje Vienoje, Universiteto muziejuje Viurcburge ir Glypotekoje Miunchene. 2016 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė pirmą teisinį Graikijos skundą prieš Jungtinę Karalystę dėl Partenono vertybių sugrąžinimo. Teismas konstatavo, kad šios vertybės iš Graikijos išgabentos 150 metų prieš Jungtinei Karalystei pasirašant sutartis dėl žmogaus teisių apsaugos, todėl Graikijos skundas neturi juridinio pagrindo. Britanijos vyriausybė laikosi pozicijos, kad lordas Elginas šias vertybes įgijo teisėtai, o vėliau jas teisėtai pardavė.
|
Naujasis Akropolio muziejus. |
|
Taip atrodė Partenono frizo papuošimas. |
|
Naujajame Akropolio muziejuje. |
|
Senasis kvartalas po naujuoju muziejumi. |
|
Naujajame Akropolio muziejuje. |
Šiame muziejuje labai neaiški fotografavimo politika: vienose salėse galima fotografuoti, kitose-ne, bet niekur nėra pereinamosios informacijos, todėl muziejaus darbuotojai laksto po sales ir rėkauja "No photo! No photo!". O muziejaus kavinė tai išvis baisus nesusipratimas, kainos užlaužtos nenormalios ir pusę valandos neša pyragėlį prie kavos, kai kava jau seniausiai išgerta. Tris kartus ėjau teirautis, gal tą pyragėlį man dar tik kepa. Kai pagaliau man tą pyragėlį atnešė, čiupau ir suvyniojau į servetėlę išsinešimui, nes norėjome pasidairyti po apylinkes iki sutems.
|
Atėnai, Graikija. |
|
Hadriano arka. |
Šią triumfo arką 131 m. atėniečiai pastatė imperatoriui Hadrianui pagerbti. Arka skyrė senąjį Atėnų miestą nuo naujojo Atėnų miesto, dar vadinto Hadriano miestu. Arka išlikusi daugiau mažiau originalių matmenų. Iš abiejų arkos pusių yra atitinkami užrašai: į senąją miesto pusę atsuktas užrašas sako "Tai yra Atėnai, Tesėjo senasis miestas", o į kitą pusę atsuktas užrašas sako "Tai yra Hadriano, o ne Tesėjo miestas". Pastarųjų metų tarša (aplinkui nuolatinis automobilių srautas) išblukino šiuos įrašus. Jeigu Tesėjas buvo mitinis didvyris ir legendos apie jį sklinda įvairios ir nepatikimos, tai Hadrianas tikrai gyveno ir tikrai daug nuveikė. Imperatorius Trajanas mirė 117 m., nepalikęs įpėdinio. Jo mirtis buvo slepiama tris dienas, o tada tautai buvo pranešta, kad prieš mirtį jis įvaikino Hadrianą, kurį paskelbė savo įpėdiniu. Greičiausiai melas ir tiek, bet kas dabar patikrins. Taip Hadrianas tapo imperatoriumi, sulaukęs brandaus 41-rių metų amžiaus ir įvaikintas įtartinomis aplinkybėmis. Hadrianas buvo Trajano priešingybė, nes mėgo gyventi taikoje, nebandė plėsti Romos imperijos, o dėjo pastangas išlaikyti jos esamas sienas. Šiandien kai kur Europoje išlikusios Hardiano sienos, skyrusios Romos imperiją nuo barbarų žemių. Tai Hadriano valdymo metais buvo pastatytas garsusi Romos panteonas, o jo Tivoli vila ir šiandien traukia daugybę turistų. Palaidotas buvo Hadrianas kaip ir dera tokiam valdovui-šiandien jo kapas žinomas kaip Angelo tvirtovė Romoje. Sakoma, ją su Vatikanu jungia požeminis tunelis, kuriuo Popiežius gali pabėgti nuo neramumų.
Netoli Hadriano arkos yra Dzeuso šventyklos liekanos. Jos yra aptvertos tvora, bet pro ją viskas gerai matosi, o norintys apžiūrėti griuvėsius iš arčiau turi pirkti bilietą. Maloniai nustebau, nes ir ši vieta dalyvavo Tarptautinėje muziejų dienoje ir buvo lankoma nemokamai.
|
Dzeuso šventykla Atėnuose. |
|
Mastelis tarp žmogaus ir kolonos aukščio. |
|
Dzeuso šventykla, Akroplio kalva ir Atėnų katinas. |
Ši Dzeuso Olimpiečio šventykla iš tiesų buvo gigantiška-didžiausia šventykla visuose senuosiuose Atėnuose, 200 m ilgio ir 130 m pločio. Šios šventyklos statyba prasidėjo VI a. pr.m.e. bet 510 m.pr.m.e. darbai sustojo dėl politinių neramumų ir net 336 metus šventykla stovėjo nepabaigta. Tai buvo jau pagirtasis Hadrianas, kuris 125 m. užbaigė šios šventyklos statybas, vykdydamas savo Atėnų statybos programą. Dzeuso Olimpiečio šventyklą papuošė didžiulė šio dievo statula, o iš viso šventykloje buvo 104 kolonos, kurių kiekvienos plotis siekė du metrus. Deja, netrukus Atėnus vėl supurtė neramumai, o Bizantijos imperatorius Teodosijus II uždraudė senuosius graikų ir romėnų dievų kultus. Šis imperatorius netgi leido imti senųjų šventyklų statybos medžiagas savo reikmėms, taip iki Bizantijos žlugimo XV a. iš 104 šios šventyklos kolonų liko vos 21. Dzeuso statula buvo sunaikinta 1852 m. didžiulės audros metu, stovėti liko tik 15 kolonų. Šiandien šis architektūrinis paminklas saugomas ir vertinamas.
Toliau nusprendėme susirasti Graikijos parlamentą. Pakeliui aptikome senąsias romėnų pirtis, kurios va taip atidengtos ir žiūrėkite sau į sveikatą.
|
Senosios romėnų pirtys. |
|
Šildomų grindų stulpai. |
|
Nuostabūs mėlyni medžiai. |
|
Palmės mane visada ramina. |
|
Graikijos parlamentas. |
Šis pastatas pastatytas 1836-1842 m. pagal architekto iš Bavarijos Frydricho fon Giortnerio projektą. Beveik šimtą metų čia buvo karališkoji rezidencija, o parlamentas perkeltas 1931 m. Monarchija Graikijoje oficialiai panaikinta 1974 m. Priešais pastatą yra Nežinomo kareivio kapas.
|
Nežinomo kareivio kapas ir nuo karščio nuleipęs piligrimas. |
|
Atėnų metro parodos. |
|
Atėnų metro parodos. |
Toliau važiavome metro iki Bizantijos ir krikščionybės muziejaus. Mane labai domino jų ikonų kolekcija. Pats muziejus dar visai jaunas, įkurtas tik 1941 m. Ikonų grožis tai sunkiai nusakomas, lekavau į kiekvieną žiūrėdama.
|
Dievo Motinos abrozdai. |
|
Šv. Kotryna. |
|
Ikonos. |
|
Ikonos "Gyvenimo medis". |
|
Paminklas nežinomam menininkui. |
|
Atėnų katinas. |
Tada nusprendėme patyrinėti Plaka rajoną netoli Akropolio kalvos, nes jis garsėja savo dailumu, labirintais ir neoklasicizmo architektūra. Dėl savo artumo Akropoliui Plaka dar vadinamas "Dievų rajonu". Plaka yra labai lankomas turistų, todėl čia galioja griežta paveldosauga ir visos komunikacijos sukištos į požeminius tunelius. Iš tiesų labai dailus rajonas!
|
Dailus rožinis fasadas. |
|
Nuostabūs žiedai. |
|
Pastelinė klasika. |
|
Primena Provansą. |
|
Citrinmedis. |
|
Restoranas ant laiptų. |
|
Tarp žiedų. |
|
Žalumoje. |
|
Mėlyni žiedai. |
|
Žiedų sprogimas. |
Pasigrožėjome Plaka gatvelėmis ir nutrepsėjome iki artimiausios metro stoties. Bizantijos ir krikščionybės muziejus buvo iškrėtęs piktą pokštą ir šią darbo dieną, kai negalėjo imti pinigų už bilietus, susitrumpino penkiomis valandomis. Nežinojome, ar tokiu pavyzdžiu nebus užsikrėtęs ir paskutinis šios dienos lankytinas objektas, t.y. Nacionalinis archeologijos muziejus, bet surizikavome. Šis muziejus buvo labai patogiai įsikūręs, vos 6 min. ėjimo nuo mūsų viešbučio, į kurį galėjome grįžti, jeigu muziejus jau būtų šiandien uždarytas. O ir padai jau ėmė kaisti nuo vaikščiojimo. Nacionaliniame archeologijos muziejuje saugoma 11,000 eksponatų, kurie atskleidžia Graikijos kultūros įvairovę ir turtingumą, bet mane čia traukė tik du dalykai: Agamemnono pomirtinė veido kaukė ir graikiškų vazų kolekcija.
|
Nacionalinis archeologijos muziejus. |
|
Gražios kolonos. |
|
Agamemnono pomirtinė kaukė. |
Šią kaukę Mikėnuose 1876 m. rado archeologas Henrikas Šlymanas, jo manymu tai yra pomirtinė Agamemnono veido kaukė arba ritualinė laidotuvių kaukė, nes ji rasta kape. Tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai teigia, kad ši kaukė yra daug senesnių laikų, nei kad gyveno Agamemnonas. Kita vertus, jie sutinka, kad kaukė yra gryno aukso ir tikrai buvo uždėta ant karališkos kilmės velionio veido. Graikų mitai pasakoja, kad Agamemnonas buvo graikų vadas Trojos karo metu, o Mikėnai tuo metu buvo stipriausias graikų miestas. Agamemnonas buvo vedęs Klitemnestrą, o jos sesuo Elena buvo Agamemnono brolio Menelajaus žmona. Kai Elena paliko vyrą ir pabėgo su Pariu, kilo Trojos karas. Agamemnonas paaukojo savo dukrą Ifigeniją deivei Artemidei, kad palankus vėjas pūstų graikų laivams į Troją. Maža to, kad Troja visgi buvo paimta ir sunaikinta, Agamemnonas pasiėmė Trojos princesę Kasandrą savo sugulove, kurią atsigabeno į Mikėnus ir viešai pristatė savo teisėtos žmonos akivaizdoje. Tačiau kol Agamemnonas buvo kare, jo žmona užmezgė romaną su kitu vyru, su kuriuo suplanavo Agamemnono ir Kasandros žmogžudystes. Trumpai tariant, karo dulkes vonioje besiplaunantį Agamemnoną kuom buitiškiausiai ir visiškai nekarališkai papjovė kažkuris iš suokalbininkų. Nepasakyčiau, kad nepelnytai...O va Kasandros tai gaila. Yra nemažai legendų, kad paskutinę akimirką visgi Ifigenijos buvo pasigailėta ir aukos metu dievai ją pakeite elniu.
|
Papuošalai-mano silpnybė. |
|
Šioje ekspozicioje yra ir Baltijos gintaro. |
|
Labai dailus aštuonkojis. |
|
Sarkofagas. |
|
Antkapis. |
|
Dzeusas arba Poseidonas. |
|
Moters skulptūra. |
|
Vazų kolekcija. |
|
Vazų kolekcija. |
|
Vazų kolekcija. |
|
Vazų kolekcija. |
|
Vazų kolekcija. |
Muziejaus knygynas jau nedirbo, todėl nusprendžau vėl ateiti rytoj ryte. Deja, pakartotinis apsilankymas buvo nesėkmingas, nes šis knygynas labai skurdus ir knygų apie graikiškas vazas, t.y. apie savo muziejaus kolekciją, nėra. Knygyno darbuotoja vietoje to, kad dirbtų savo darbą ir aptarnautų tuos kelis turistus, per radiją klausėsi musulmoniškų pamaldų. Kultūrinė įvairovė, ką padarysi. Pavakarieniavome vėl ten pat kur ir vakar, tik nelabai skaniai ir gana brangiai. Viešbutyje dar kažkiek pastrategavome rytojaus planus ir giuvome miegoti.
Bus tęsinys.
2 komentarai:
Vykote su Ryanair? Gal galite parasyti, kaip is oro uosto pasiekti miesto centra?
@Anonimas: taip, su Ryanair. Mes iš oro uosto iki miesto centro vykome su metro iki Monastiraki stoties, kur persėdome į kitą metro liniją. Iš oro uosto iki Syntagmos aikštes veža ir autobusai, bet jų neišbandėme, nes metro mums pasirodė patogiausias variantas. Tik reikia daiktus žiūrėti, nes kišenvagių būna.
Rašyti komentarą