Mane galima sutikti:

Sausis: Helsinkis, Venecija. Vasaris: Briuselis.

Graikiški Kūtvėlos nuotykiai Atėnuose. Ekonomika turi būti ekonomiška. I dalis.

2018 m. gegužės 25 d., penktadienis

Viena iš priežasčių, kodėl mano viešnagė Graikijos sostinėje truko vos dvi dienas buvo ta, kad viešoji nuomonė apie Atėnus yra labai prasta. Kad turbūt padariau klaidą supratau tik paspaudusi apmokėjimo už skrydį mygtuką- juk Atėnai egzistuoja jau 3,500 metų! Per tiek laiko tikrai galima prikaupti ką rodyti turistams ir ilgiau nei dvi dienas, ar ne? Dar labai bijojau pasiklysti tose alfose ir omegose, nes net Gūglė savo žemėlapius man rodė graikiškai, už ką aš ant jo garsiai bariausi. Žmogui, kurio akis pripratusi prie lotyniškos abėcėlės, tie visi graikiški kringeliai atrodė kaip košmaras iš Guobų gatvės. Kita problema buvo sėkmingai susirasti nakvynės vietą rajone, kur tie baisieji spaudos aprašytieji imigrantai ir pabėgėliai iš Afrikos ir Vidurio Rytų manęs nenužudytų. Žinoma, būdama Kūtvėla, išsirinkau viešbutį, kaip rodė turistų atsiliepimai, bene pačioje pavojingiausioje Atėnų vietoje-Omonia rajone. Tiesą pasakius, praktiškai visi protingos kainos (2*-3*) viešbučiai turėjo atsiliepimus apie blogus rajonus, nelegalius imigrantus, prostitutes, narkomanus, o Atėnų metro kišenvagiams net graikų policija giedojo ditirambus...Kuom labiau artėjo kelionės data, tuom labiau iš siaubo plėtėsi mano akys. Bet trauktis nebuvo kur, todėl juostele pririšau piniginę rankinėje, pervedžiau kelionės biudžetą į Revolut kortelę ir išsiėmiau kelionės draudimą.

P1630103
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Atėnais.
Ryanair tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Atėnus truko apie tris valandas, todėl laikui prastumti Vilniaus oro uoste nusipirkau Dan Brown "Da Vinci code", šios knygos užteko ir atgaliniam skrydžiui. Atėnuose leidomės apie 16:00 val. Oro uoste susitikau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, nusipirkome trijų dienų bilietus Atėnų visuomeniniam transportui (72 val/22 eur) ir susiradome metro, kuriuo su vienu persėdimu nuvažiavome iki artimiausios mūsų viešbučiui metro stoties. Išėjusios iš metro įsijungėme GoogleMaps ir susiradome savo viešbutį. Tiesa, šiek tiek paklaidžiojome, nes Atėnų gatvės labai painios, iš vienos sankryžos kartais atsišakoja penkios gatvės ir sunku suprasti, į kurią iš jų tas GoogleMaps tiksliai rodo. Rajonas, kaip teisingai rašė komentaruose kiti keliautojai, tikrai buvo ne iš geriausių: gatvės dvokia šlapimu, čia pat miega benamiai, pakampiuose rikiuojasi prostitutės ir narkomanai, grupelėmis sėdi jauni migrantai vyrai. Tačiau neteiskime ir nebūsime teisiami, sako Evangelija pagal Luką. Įsikūrėme savo kambaryje, pavakarieniavome registratūros darbuotojos parekomenduotame restorane (tokioje greito maisto graikų tavernoje) ir pirmąją pažintį su Atėnais užbaigėme Bar A, nuo kurio terasos matosi naktinis Akropolio kalvos vaizdas. Jie netgi turėjo Cosmopolitan kokteilį!

P1620999
Monastiraki aikštė ir naktinis Akropolis. Jamam? 

Viena legenda pasakoja, kad seniai seniai Atėnų (tada miestas dar buvo be pavadinimo) karalius Kekropas, kuris buvo iš žemės gimęs pusiau žmogus ir pusiau gyvatė, sumanė surasti miestui dieviškąjį globėją. Dievas Poseidonas ir deivė Atėnė susiginčijo dėl šios garbės, o karalius Kekropas paprašė abiejų dievų padovanoti miestui ką nors vertingo. Poseidonas trišakiu trenkė į Akropolio uolas ir ištryško vandens šaltinis, o Atėnė iš savo ieties pasodino pirmąjį alyvmedį. Deja, Poseidono ištryškintas vanduo buvo jūrinis ir gerti netiko, todėl pergalė buvo priskirta Atėnei. Jos vardu miestas ir buvo pavadintas. Poseidonas įsižeidė ir Atėnus prakeikė linkėdamas, kad šie niekada normalaus vandens taip ir neturėtų. Šis prakeiksmas tęsiasi iki šiol.

Pirmąją naktį Atėnuose miegojau nelabai gerai, nes buvo labai karšta ir kažkur kambaryje zyzė įkyrus uodas, tačiau kažkaip visgi bent truputį pailsėti pavyko. Kėlėmės neatostogiškai anksti, apie 06:00 val. ryto, nes pusryčiauti turėjome eiti apie 07:00 val., o tada per 45-60 min reikėjo atsirasti prie Akropolio, kol ten prie įėjimo nesusidarė ilgiausia turistų eilė. Šiandien buvo Traptautinė muziejų diena, todėl Akropolis buvo atidarytas nemokamam lankymui (įprasta bilieto kaina 20 eurų). O kadangi ekonomika turi būti ekonomiška, tai visus suplanuotus aplankyti Atėnų muziejus reikėjo apeiti šiandien.

economy
Ekonomika turi būti ekonomiška. 


P1630015
Mūsų viešbučio rajonas.

P1630012
Naktį, pasirodo, lyta.
Atėnų gyvenamieji rajonai labai skiriasi. Tie, kurie yra arčiau senosios miesto dalies, yra tvarkingesni, švaresni, kultūringesni, ten yra kavinių ir parduotuvių. Toliau nuo senosios miesto dalies esantys rajonai labai nešvarūs, pilni tagų ir grafičių, šiukšlini, suoliukai sulaužyti, skvere gėlės ištryptos. Atėnai-kontrastų miestas. Užtat metro tikrai tvarkingas, nors ir apipaišytas visokiais tagais. Traukiniai kursuoja kas 2-5 min., ne piko metu laukti tenka apie 10 min. Man labai patiko, kad nemažai metro stočių dekoruotos atitinkama tematika.

P1630024
Metro stotis "Akropolis" dekoruota Partenono frizu. Žinoma, replika.

P1630029
Toje pačioje metro stotyje "Akropolis". 
Kelio iki Akropolio kalvos pasiklausiau prie stoties išėjimo budėjusių policininkų.Mieste daug policijos pareigūnų, prie kai kurių objektų budi šarvuoti riaušių autobusai. Nežinau, ar šios apsaugos priemonės skirtos palaikyti viešajai tvarkai prie strateginių objektų, ar tiesiog reakcija į planuojamus įvairius streikus-štai kelios dienos prieš mūsų kelione streikavo Atėnų metro. Akropolio kalva ir Partenonas buvo mano pagrindinis šios kelionės tikslas, nes manau, kad kai kuriuos pasaulinės reikšmės objektus verta pamatyti bent kartą gyvenime.

Kas gi tas garsusis Akropolis? Tiesą sakant, nieko gudraus, tik sudurtinis žodis "akro"+ "polis", t.y. "aukštas"+"miestas"= "Aukštutinis miestas". Beveik visi graikų miestai turėjo citadeles arba tokius "aukštutinius miestus", juose melsdavosi savo dievams ir slėpdavosi nuo priešo. Atėnų Akropolis apima apie 30,000 m2 teritoriją. Kiekvienas Atėnų valdovas ar tiesog įtakingesnis (turtingesnis?) asmuo stengėsi įeiti į istoriją pastatydamas ką nors Akropolyje. Periklio valdymo metais Akroplyje stovėjo skulptoriaus Fidėjo šedevras- deivės Atėnės statula, siekusi net 16 metrų. Statula buvo garbinama kaip Promachos, t.y. Pirmoji mūšyje. Atėnę Pirmąją Mūšyje į Konstantinopolį kaip trofėjų pasiėmė Justinianas, o vietiniai gyventojai (kitur-girti  maištaujantys Kryžiuočiai) sunaikino 1203 m.

P1630034
Akropolio papėdėje.


P1630038
Lėtai kabarojamės aukštyn.

P1630039
Neišlikęs pastatas, skirtas pasislėpti nuo lietaus.

P1630043
Gražūs kapiteliai.

P1630044
Viskas rankų darbo!

P1630047
Kolonų likučiai.

P1630051
Neišlikęs pastatas.

P1630060
Herodo Atiko teatras.
Šį įspūdingą teatrą finansavo iš Maratono kilęs Herodas Atika savo žmonos Aspasijos Anjos Regilos atminimui (kurią, pikti liežuviai plaka, pats ir nudaigojo). Amžininkai šiuo teatru labai žavėjosi, ypač daug pagyrų sulaukė kedro medžio stogas. Šis teatras buvo Romos laikais perstatytas taip, kad turėjo trijų aukštų sceną, o trisdešimt dvi marmurinės eilės susodindavo 5,000 žiūrovų. Laiptinė jungė šį pastatą su prieš tai minėtu pastatu nuo lietaus. Šis teatras nukentėjo 267 m. herulų genties antpuolio metu. Rekonstruotas 1952-1953 m., šis teatras yra veikiantis.

P1630063
Beule vartai. Jie pavadinti prancūzų archeologo Čarlzo Ernesto Beule garbei.

P1630067
Architekto Mnesikles kūrinys iš marmuro, tarnavęs kaip įėjimas į šventyklą.

P1630068
Marmurinis grožis ir elegancija.

P1630069
Deivės Nikės šventykla.
Pergalės deivė Nikė buvo tapatinama su Atėne, kuri labiausiai ir buvo garbinta ant Akropolio kalvos. Medinė Atėnės skulptūra, vienoje rankoje laikanti šalmą, o kitoje-granato vaisių, buvo laikoma nesparnuotos Nikės atvaizdu, o nesparnuotu todėl, kad pergalė niekada neišskristų ir nepaliktų Atėnų.

P1630074
Partenonas.
Partenonas buvo kelis kartus perstatytas, paskutinį kartą valdant Perikliui 449 m. pr.m.e. Tuomet projektą prižiūrėti patikėjo Periklio geram draugui ir patarėjui meno klausimais, garsiajam Fidėjui, kuris dar ir sukūrė skulptūras Partenonui. Naująjį Partenoną pavyko užbaigti per devynerius metus ir jame stovėjo dar viena Atėnės skulptūra. Fidėjas ją sukūrė iš medžio, dramblio kaulo ir aukso. Deivės paauksinimui buvo sunaudota 1,140 kg aukso. Žinoma, toks garsus menininkas kaip Fidėjas neapsiėjo be pavydelninkų ir buvo apšmeižtas, kad skulptorius pasiglemžė aukso nuo statulos. Kai visas auksas nuo Atėnės buvo nuimtas ir pasvertas, gramas sutapo į gramą kiek buvo skirta, ir pavydelninkams teko užsičiaupti. Atėnės daugiaprasmybės suteikė jai ne vieną vardą, jų tarpe buvo ir "Parthenos", t.y. skaisti mergelė, nuo šio titulo ir kildinamas Partenono vardas. Viena versija tvirtina, kad į Konstantinopolį buvo išgabenta ir vėliau sunaikinta būtent ši statula. Partenonas labai nukentėjo 500 m., kai buvo perdarytas į bažnyčią, o 1460 m.-į mečetę. Galiausiai, 1687 m. Venecijai puolant Atėnus, čia buvo parako sandėlys, atsitiko didelis BUM ir va prašom, štai rezultatas. Apie 1800 m. buvusioje Atėnės šventykloje buvo išlikusi vos pusė skulptūrinės puošybos.

P1630079
Garsiosios kariatidės.

P1630082
Akropolio kariatidės.
Akropolio kariatidės puošia Erechtėjoną. Šis pastatas pavadintas mitinio Atėnų karaliaus garbei ir buvo švenčiausia Akropolio vieta. Vienoje šventyklos dalyje buvo garbinama Atėnė, kitose-kiti dievai, įskaitant ir Poseidoną bei Hefaistą. Be to, čia buvo saugomos Poseidono tridančio žymė bei Atėnės alyvmedžio spėjama vieta. Čia buvo ir Dzeuso žaibo palikta žymė, šiam nutrenkus mitinį Atėnų karalių Erechtėjoną. Šioje šventykloje gyveno šventoji gyvatė, dievo Erechtėjono simbolis. Garsiosios kariatidės stovi virš jau minėtojo karaliaus Kekropso kapo. Viena iš originaliųjų kariatidžių buvo išimta lordo Elgino nurodymu 1801 m. ir dabar saugoma Britų muziejuje. Likusios kariatidės yra Naujajame Akropolio muziejuje, o prieš mus-rekonstrukcijos.

Kas gi buvo tas Erechtėjonas ir kodėl Dzeusas jį nutrenkė? Legenda pasakoja, kad deivė Atėnė aplankė dievą Hefaistą užsakyti nukaldinti naujų ginklų, bet šį ėmė ir užvaldė aistra karingajai deivei. Jis bandė ją suvilioti (tai sunku įsivaizduoti, žinant Hefaisto fizinius trūkumus, kai net tikra motina iš siaubo jo atsisakė), o nepavykus, nes Atėnė panoro išlikti skaisčia mergele, ėmėsi prievartos. Susigrūmimo metu kažkiek Hefaisto spermos pateko Atėnei ant šlaunies, o ji su pasibjaurėjimu ją nuvalė su kuokštu vilnos ("erion") ir numetė ant žemės ("chton"). Iš šios keistos sąjungos gimė Erechtėjonas. Visgi, Atėnei prabudo motiniškas instinktas, nes vaiką pasiėmė auginti, bet slapta: ji uždarė jį į dėžę ir atidavė Atėnų karaliaus Kekropso dukterims, tik prisakė nežiūrėti vidun. Kur jau čia moterys iškęs nepažiūrėjusios. Pamačiusios baisų naujagimį, pusiau žmogų ir pusiau gyvatę, jos iš siaubo išprotėjo ir nušoko nuo Akropolio kalvos. Man tai truputį keista, nes jų pačių tėvas, jeigu tikėti senovės Graikijos mitais, buvo ne ką kitoks. Dar yra pasakojama, kad Atėnė pati vaiko auginti negalėjo, nes tuo metu statė Akropolio kalvą, o tam reikėjo prinešti nemažai didelių akmenų. Sužinojusi, kad dėžė pradaryta, ji supyko ir išmetė iš rankų akmenį- dabartinį Likabeto kalną.

Užaugęs Eechtėjonas tapo Atėnų karaliumi ir jo santykiai su mama Atėne buvo netgi labai geri. Jis išmokė žmones arklius kinkyti į karietas, lydyti sidabrą, arti su plūgu. Tačiau dievai niekada negyveno ramiai ir tarp Poseidono sūnaus Eumolpuso vadovaujamų eleusinų bei Erechtėjono vadovaujamų atėniečių kilo karas, kurį pradėjo eleusinai. Mūšio metu Erechtėjonas nužudė Poseidono sūnų Eumolpusą, o Poseidonas paprašė Dzeuso atkeršyti už jo mirtį, nepaisant to, kad jo sūnus ir pradėjo karą. Dzeusas išklausė Poseidono prašymą ir nutrenkė Erechtėjoną žaibu. Tačiau kadangi šviesios atminties velionis buvo gabus karietų lenktynių dalyvis (tiesą sakant, keturiais žirgais kinkyta karieta jis ir judėdavo, nes žemiau bambos gi buvo gyvatės uodega), tai Dzeusas įkėlė jį į dangų kaip Vežėjo žvaigždyną. Vis šiokia tokia paguoda, ar ne? Graikų dievų istorijos yra atskira beprotybės šaka, net pats dievų dievas Dzeusas visą gyvenimą veikė tik du darbus: vaikėsi sijonus (kartais ir kelnes) ir trankėsi žaibais, o nutrenktas savo aukas kėlė į žvaigdžynus, o šio dievų dievų naudingus darbus žmonijai galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

P1630089
Partenonas.

P1630096
Atėnų panorama ir Dzeuso šventykla.

P1630098
Atėnų panorama ir Likabeto kalnas.

P1630103
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Atėnais.

P1630104
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Partenonu.

P1630116
Akropolio liūtai.

P1630119
Atėnės- besparnės Nikės šventykla.

P1630123
Nuleipęs piligrimas.
Kas dar buvo garbinamas ant Akropolio kalvos? Šios kalvos papėdėjo buvo Eskulapijonas. Graikų dievas Eskulapas, Dzeuso irgi žaibu nutrenktas ir paverstas Gyvatnešio žvaigždynu, buvo medicinos dievas, o Dzeuso rūstybės susilaukė, nes, pasak vienos legendos, turėjo gorgonių kraujo, kuris numirusius prikeldavo, ir gana liberaliai juo švaistėsi. Eskulapijonas buvo tokia ligoninė-prieglauda, kur sergantys žmonės meldėsi Eskulapui. Savo šventyklas turėjo Afroditė, Erosas, Artemidė, Roma (taip, tai deivės vardas)...Sunku tiksliai suskaičiuoti visus čia garbintus dievus ir deives, nes keletas jų buvo garbinami skirtingais apsektais, vien Atėnei buvo skirtos bent trys šventyklos. Mergaitės (7-11 metų amžiaus) iš garbingų Atėnų šeimų gyveno šiame komplekse buvusioje šventykloje ir kurį laiką tarnavo deivei Atėnei, dalyvavo slaptame jos gerbimo kulte.

Nuo Akropolio kalvos matosi milžiniškas miestas ir kelios žalumos oazės- Atėnų kalvos. Ant vienos iš jų į atėniečius kreipėsi šv. apaštalas Paulius, prieš tai irgi apsilankęs Akropolyje. Jis ten rado altorių su užrašu "Nežinomam dievui"-t.y dar neatrastam dievui. Paulius jau buvo bėglys, o milžiniškame mieste galima saugiai pasislėpti. Nors ir buvo persekiojamas dėl savo religinių pažiūrų, Paulius vis tiek ėmė lankytis tuometinių Atėnų sinagogose ir aikštėse bei skelbti Jėzaus mokymą. Graikų filosofai susidomėjo ir panoro išgirsti daugiau. Tiesą sakant, tai nebuvo geras ženklas, nes "niektauza" Paulius buvo apkaltintas svetimų dievų skelbimu, o prieš kelis šimtmečius Sokratas už tai buvo nuteistas mirties bausme.

Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: (Apd 17 Paulius kalba Areopage)
„Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: 'Nežinomam dievui'. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai:
'Mes esame iš jo giminės'.
Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.
 Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.
Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“.
Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“. Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.

Šiaip šv. apaštalas Paulius man teigiamų emocijų nekelia, nes tokio moterų nekentėjo dar paieškoti reikia. Jo raštai legalizavo moterų niekinimą ir net šiandien jaučiame to pasekmes. Štai pirmajame laiške Timotiejui šv. apaštalas Paulius rašo :" Moteris tegul mokosi tylomis su visišku klusnumu; bet moteriai neleidžiu mokyti, nei viešpatauti vyrui; priešingai, ji turi tylėti, nes Adomas buvo supavidalintas pirmas, paskui-Ieva." 

P1630126
Žydintys Atėnai.
Netoli Akropolio kalvos yra Naujasis Akropolio muziejus. Pirmasis muziejus atidarytas dar 1878 m., bet 2009 m. buvo atnaujintas. Naujajam pastatui buvo keliami griežti reikalavimai inkorporuoti archeologinių kasinėjimų atodangas, naudoti natūralų apšvietimą sukurti atviroms erdvėms ir architektūriškai integruotis su kaimyniniu Akropoliu bei Partenonu. Naujojo muziejaus atsiradimas vėl paskatino debatus dėl lordo Elgino išvežtų vertybių, kurios dabar saugomos Britų muziejuje Londone. "Elgin Marbles", t.y. lordo Elgino nurodymu 1801-1805 m. išgabentos vertybės iš Partenono, buvo iš jo nupirktos Britanijos vyriausybės 1816 m. Lordas Elginas kelis metus buvo Britanijos ambasadorius Osmanų imperijoje ir gavo/nusipirko Osmanų sultono leidimą pasiimti kai kurias dar išlikusias vertybes iš Partenono (tiesa, tada jų vertybėmis turbūt niekas ir nelaikė). Tuo metu Graikija buvo Osmanų imperijos įtakoje (periode 1453-1821) ir musulmoniška, nors ir ganėtinai tolerantiška, islamo kultūra greičiausiai nevertino senojo meno, kuris vaizdavo žmones (islame to negalima daryti). Galbūt lordo Elgino poelgis išsaugojo šias vertybes nuo barbariško sunaikinimo? Lordo Elgino ir Osmanų sultono susitarimas kelia daug klausimų istorikams, bet Britanijos vyriausybė nieko nenori girdėti apie muziejaus vertybių grąžinimą. O istorinių vertybių išgabenimas iš vienos šalies į kitą, dažniausiai turtingesnę, šalį šiandien yra žinomas kaip elginizmas. Partenono vertybių likučiai saugomi Naujajame Akropolio muziejuje Atėnuose, Britų muziejuje Londone, Luvro muziejuje Paryžiuje, Vatikano muziejuose, Nacionaliniame muziejuje Kopenhagoje, Meno istorijos muziejuje Vienoje, Universiteto muziejuje Viurcburge ir Glypotekoje Miunchene. 2016 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė pirmą teisinį Graikijos skundą prieš Jungtinę Karalystę dėl Partenono vertybių sugrąžinimo. Teismas konstatavo, kad šios vertybės iš Graikijos išgabentos 150 metų prieš Jungtinei Karalystei pasirašant sutartis dėl žmogaus teisių apsaugos, todėl Graikijos skundas neturi juridinio pagrindo. Britanijos vyriausybė laikosi pozicijos, kad lordas Elginas šias vertybes įgijo teisėtai, o vėliau jas teisėtai pardavė.

P1630127
Naujasis Akropolio muziejus.

P1630133
Taip atrodė Partenono frizo papuošimas.

P1630138
Naujajame Akropolio muziejuje.

P1630140
Senasis kvartalas po naujuoju muziejumi. 

P1630142
Naujajame Akropolio muziejuje.
Šiame muziejuje labai neaiški fotografavimo politika: vienose salėse galima fotografuoti, kitose-ne, bet niekur nėra pereinamosios informacijos, todėl muziejaus darbuotojai laksto po sales ir rėkauja "No photo! No photo!". O muziejaus kavinė tai išvis baisus nesusipratimas, kainos užlaužtos nenormalios ir pusę valandos neša pyragėlį prie kavos, kai kava jau seniausiai išgerta. Tris kartus ėjau teirautis, gal tą pyragėlį man dar tik kepa. Kai pagaliau man tą pyragėlį atnešė, čiupau ir suvyniojau į servetėlę išsinešimui, nes norėjome pasidairyti po apylinkes iki sutems.

P1630146
Atėnai, Graikija.


P1630153
Hadriano arka.
Šią triumfo arką 131 m. atėniečiai pastatė imperatoriui Hadrianui pagerbti. Arka skyrė senąjį Atėnų miestą nuo naujojo Atėnų miesto, dar vadinto Hadriano miestu. Arka išlikusi daugiau mažiau originalių matmenų. Iš abiejų arkos pusių yra atitinkami užrašai: į senąją miesto pusę atsuktas užrašas sako "Tai yra Atėnai, Tesėjo senasis miestas", o į kitą pusę atsuktas užrašas sako "Tai yra Hadriano, o ne Tesėjo miestas". Pastarųjų metų tarša (aplinkui nuolatinis automobilių srautas) išblukino šiuos įrašus. Jeigu Tesėjas buvo mitinis didvyris ir legendos apie jį sklinda įvairios ir nepatikimos, tai Hadrianas tikrai gyveno ir tikrai daug nuveikė. Imperatorius Trajanas mirė 117 m., nepalikęs įpėdinio. Jo mirtis buvo slepiama tris dienas, o tada tautai buvo pranešta, kad prieš mirtį jis įvaikino Hadrianą, kurį paskelbė savo įpėdiniu. Greičiausiai melas ir tiek, bet kas dabar patikrins. Taip Hadrianas tapo imperatoriumi, sulaukęs brandaus 41-rių metų amžiaus ir įvaikintas įtartinomis aplinkybėmis. Hadrianas buvo Trajano priešingybė, nes mėgo gyventi taikoje, nebandė plėsti Romos imperijos, o dėjo pastangas išlaikyti jos esamas sienas. Šiandien kai kur Europoje išlikusios Hardiano sienos, skyrusios Romos imperiją nuo barbarų žemių. Tai Hadriano valdymo metais buvo pastatytas garsusi Romos panteonas, o jo Tivoli vila ir šiandien traukia daugybę turistų. Palaidotas buvo Hadrianas kaip ir dera tokiam valdovui-šiandien jo kapas žinomas kaip Angelo tvirtovė Romoje. Sakoma, ją su Vatikanu jungia požeminis tunelis, kuriuo Popiežius gali pabėgti nuo neramumų.

Netoli Hadriano arkos yra Dzeuso šventyklos liekanos. Jos yra aptvertos tvora, bet pro ją viskas gerai matosi, o norintys apžiūrėti griuvėsius iš arčiau turi pirkti bilietą. Maloniai nustebau, nes ir ši vieta dalyvavo Tarptautinėje muziejų dienoje ir buvo lankoma nemokamai.

P1630165
Dzeuso šventykla Atėnuose.

P1630167
Mastelis tarp žmogaus ir kolonos aukščio.

P1630175
Dzeuso šventykla, Akroplio kalva ir Atėnų katinas.
Ši Dzeuso Olimpiečio šventykla iš tiesų buvo gigantiška-didžiausia šventykla visuose senuosiuose Atėnuose, 200 m ilgio ir 130 m pločio. Šios šventyklos statyba prasidėjo VI a. pr.m.e. bet 510 m.pr.m.e. darbai sustojo dėl politinių neramumų ir net 336 metus šventykla stovėjo nepabaigta. Tai buvo jau pagirtasis Hadrianas, kuris 125 m. užbaigė šios šventyklos statybas, vykdydamas savo Atėnų statybos programą. Dzeuso Olimpiečio šventyklą papuošė didžiulė šio dievo statula, o iš viso šventykloje buvo 104 kolonos, kurių kiekvienos plotis siekė du metrus. Deja, netrukus Atėnus vėl supurtė neramumai, o Bizantijos imperatorius Teodosijus II uždraudė senuosius graikų ir romėnų dievų kultus. Šis imperatorius netgi leido imti senųjų šventyklų statybos medžiagas savo reikmėms, taip iki Bizantijos žlugimo XV a. iš 104 šios šventyklos kolonų liko vos 21. Dzeuso statula buvo sunaikinta 1852 m. didžiulės audros metu, stovėti liko tik 15 kolonų. Šiandien šis architektūrinis paminklas saugomas ir vertinamas.

Toliau nusprendėme susirasti Graikijos parlamentą. Pakeliui aptikome senąsias romėnų pirtis, kurios va taip atidengtos ir žiūrėkite sau į sveikatą.

P1630180
Senosios romėnų pirtys.

P1630185
Šildomų grindų stulpai.

P1630186
Nuostabūs mėlyni medžiai.

P1630188
Palmės mane visada ramina.

P1630192
Graikijos parlamentas.
Šis pastatas pastatytas 1836-1842 m. pagal architekto iš Bavarijos Frydricho fon Giortnerio projektą. Beveik šimtą metų čia buvo karališkoji rezidencija, o parlamentas perkeltas 1931 m. Monarchija Graikijoje oficialiai panaikinta 1974 m. Priešais pastatą yra Nežinomo kareivio kapas.

P1630195
Nežinomo kareivio kapas ir nuo karščio nuleipęs piligrimas.

P1630196
Atėnų metro parodos.

P1630197
Atėnų metro parodos.
Toliau važiavome metro iki Bizantijos ir krikščionybės muziejaus. Mane labai domino jų ikonų kolekcija. Pats muziejus dar visai jaunas, įkurtas tik 1941 m. Ikonų grožis tai sunkiai nusakomas, lekavau į kiekvieną žiūrėdama.

P1630202
Dievo Motinos abrozdai.

P1630207
Šv. Kotryna.

P1630208
Ikonos.

P1630213
Ikonos "Gyvenimo medis".

P1630225
Paminklas nežinomam menininkui. 

P1630230
Atėnų katinas.
Tada nusprendėme patyrinėti Plaka rajoną netoli Akropolio kalvos, nes jis garsėja savo dailumu, labirintais ir neoklasicizmo architektūra. Dėl savo artumo Akropoliui Plaka dar vadinamas "Dievų rajonu". Plaka yra labai lankomas turistų, todėl čia galioja griežta paveldosauga ir visos komunikacijos sukištos į požeminius tunelius. Iš tiesų labai dailus rajonas!

P1630236
Dailus rožinis fasadas.

P1630241
Nuostabūs žiedai.

P1630244
Pastelinė klasika.

P1630248
Primena Provansą.

P1630260
Citrinmedis.

P1630284
Restoranas ant laiptų.

P1630287
Tarp žiedų.

P1630289
Žalumoje.

P1630290
Mėlyni žiedai.

P1630295
Žiedų sprogimas.
Pasigrožėjome Plaka gatvelėmis ir nutrepsėjome iki artimiausios metro stoties. Bizantijos ir krikščionybės muziejus buvo iškrėtęs piktą pokštą ir šią darbo dieną, kai negalėjo imti pinigų už bilietus, susitrumpino penkiomis valandomis. Nežinojome, ar tokiu pavyzdžiu nebus užsikrėtęs ir paskutinis šios dienos lankytinas objektas, t.y. Nacionalinis archeologijos muziejus, bet surizikavome. Šis muziejus buvo labai patogiai įsikūręs, vos 6 min. ėjimo nuo mūsų viešbučio, į kurį galėjome grįžti, jeigu muziejus jau būtų šiandien uždarytas. O ir padai jau ėmė kaisti nuo vaikščiojimo. Nacionaliniame archeologijos muziejuje saugoma 11,000 eksponatų, kurie atskleidžia Graikijos kultūros įvairovę ir turtingumą, bet mane čia traukė tik du dalykai: Agamemnono pomirtinė veido kaukė ir graikiškų vazų kolekcija.

P1630303
Nacionalinis archeologijos muziejus.

P1630307
Gražios kolonos.

P1630309
Agamemnono pomirtinė kaukė.
Šią kaukę Mikėnuose 1876 m. rado archeologas Henrikas Šlymanas, jo manymu tai yra pomirtinė Agamemnono veido kaukė arba ritualinė laidotuvių kaukė, nes ji rasta kape. Tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai teigia, kad ši kaukė yra daug senesnių laikų, nei kad gyveno Agamemnonas. Kita vertus, jie sutinka, kad kaukė yra gryno aukso ir tikrai buvo uždėta ant karališkos kilmės velionio veido. Graikų mitai pasakoja, kad Agamemnonas buvo graikų vadas Trojos karo metu, o Mikėnai tuo metu buvo stipriausias graikų miestas. Agamemnonas buvo vedęs Klitemnestrą, o jos sesuo Elena buvo Agamemnono brolio Menelajaus žmona. Kai Elena paliko vyrą ir pabėgo su Pariu, kilo Trojos karas. Agamemnonas paaukojo savo dukrą Ifigeniją deivei Artemidei, kad palankus vėjas pūstų graikų laivams į Troją. Maža to, kad Troja visgi buvo paimta ir sunaikinta, Agamemnonas pasiėmė Trojos princesę Kasandrą savo sugulove, kurią atsigabeno į Mikėnus ir viešai pristatė savo teisėtos žmonos akivaizdoje. Tačiau kol Agamemnonas buvo kare, jo žmona užmezgė romaną su kitu vyru, su kuriuo suplanavo Agamemnono ir Kasandros žmogžudystes. Trumpai tariant, karo dulkes vonioje besiplaunantį Agamemnoną kuom buitiškiausiai ir visiškai nekarališkai papjovė kažkuris iš suokalbininkų. Nepasakyčiau, kad nepelnytai...O va Kasandros tai gaila. Yra nemažai legendų, kad paskutinę akimirką visgi Ifigenijos buvo pasigailėta ir aukos metu dievai ją pakeite elniu.

P1630311
Papuošalai-mano silpnybė.

P1630317
Šioje ekspozicioje yra ir Baltijos gintaro.

P1630318
Labai dailus aštuonkojis.

P1630339
Sarkofagas.

P1630343
Antkapis.

P1630345
Dzeusas arba Poseidonas.

P1630358
Moters skulptūra.

P1630363
Vazų kolekcija.

P1630376
Vazų kolekcija.

P1630377
Vazų kolekcija.

P1630384
Vazų kolekcija.

P1630391
Vazų kolekcija.

Muziejaus knygynas jau nedirbo, todėl nusprendžau vėl ateiti rytoj ryte. Deja, pakartotinis apsilankymas buvo nesėkmingas, nes šis knygynas labai skurdus ir knygų apie graikiškas vazas, t.y. apie savo muziejaus kolekciją, nėra. Knygyno darbuotoja vietoje to, kad dirbtų savo darbą ir aptarnautų tuos kelis turistus, per radiją klausėsi musulmoniškų pamaldų. Kultūrinė įvairovė, ką padarysi. Pavakarieniavome vėl ten pat kur ir vakar, tik nelabai skaniai ir gana brangiai. Viešbutyje dar kažkiek pastrategavome rytojaus planus ir giuvome miegoti.

Bus tęsinys.

2 comments:

Anonimiškas rašė...

Vykote su Ryanair? Gal galite parasyti, kaip is oro uosto pasiekti miesto centra?

rašė...

@Anonimas: taip, su Ryanair. Mes iš oro uosto iki miesto centro vykome su metro iki Monastiraki stoties, kur persėdome į kitą metro liniją. Iš oro uosto iki Syntagmos aikštes veža ir autobusai, bet jų neišbandėme, nes metro mums pasirodė patogiausias variantas. Tik reikia daiktus žiūrėti, nes kišenvagių būna.