Baltosios rožės ir bučiuotinos varlės miestas Alytus.

Reportažo partneris: Alytaus turizmo informacijos centras.

Savaitgalį turiningai praleidau pačiame nelietuviškiausiame Lietuvos mieste- Alytuje. Kodėl pačiame nelietuviškiausiame? Todėl, kad miestas garsėja baltąja rože savo herbe ir japonišku Kęstučio Ptakausko "Ryto rasos" sodu. Alytaus rajono herbe irgi veši ne kokios rūtos, o tikrų tikriausios lelijos (nors, tiesą sakant, dėl rūtų lietuvybės aš irgi stipriai abejoju). "Po to [1377] maršalas brolis Gotfrydas [iš Lindeno] ir didysis komtūras brolis Riudigeris iš Elnerio niokojo Merkinės ir Alytaus žemes, į kurias įsiveržė iš ryto. Tose apylinkėse buvo matyti keturi kariuomenės būriai, kurie sugrįžta be nuostolių, užmušę daug stabmeldžių ir parsivarydami belaisvių."- taip rašė Vygandas Marburgietis. Prie Alytaus kryžiuočiams buvo patogu persikelti per Nemuną ir žygiuoti į kitas Lietuvos žemes ir todėl, deja, pirmasis rašytinis Alytaus paminėjimas yra susijęs būtent su kariniu turizmu. Galimai Algirdo statyta Alytaus pilis minima 1384 m. Magdeburgo teises Alytui suteikė Steponas Batoras 1581 m.

Kūtvėla lankosi Alytuje.

Į Alytų patogu atvažiuoti autobusu iš Vilniaus (6,50-7.00 eur), reisai kursuoja praktiškai kas 20-30 minučių. Patariu prieš kelionę pasiteirauti ar autobusas stoja Alytaus centre ("prie savivaldybės"), ar iš karto vyksta į autobusų stotį, esančią gerokai toliau nuo centro. Netoli autobusų stoties yra visuomeninio transporto stotelė, kurioje stoja Alytaus mikroautobusai. Nuo autobusų stoties iki Alytaus centro rekomenduoju važiuoti iki stotelės "Sodra". Vienkartinis bilietas be nuolaidos kainuoja 0,60 eur., perkama iš vairuotojo.

Alytaus mikroautobusų schema.

Alytuje yra kelios vietos apsistoti nakvynei. Mane maloniai priėmė svečių namai/viešbutis "Šolena", esantys Alytaus centre, iš čia patogu apeiti visas lankytinas vietas pėstute. Kambarys buvo nedidelis, bet patogus: turėjau nuosavus patogumus ir dušą su rankšluosčiais, kambaryje buvo televizorius, mini šaldytuvas, arbatinukas, indai ir stalo įrankiai, netgi taurės šampanui; veikė nemokamas wi-fi. Pusryčių laikas derinamas diena anksčiau su viešbučio administracija. Rekomenduoju čia apsistoti, jeigu ieškositės nakvynės Alytuje.

"Šolenos" viešbutis Alytuje.

Plati lova, tilpo ir Ursulijus Lepečkojauskas. 

Ūkinis kampelis. 

Pusryčiai. Kol visko nesuvalgai-nuo stalo nepakyli :-)

Pažintį su Alytumi rekomenduoju pradėti nuo Alytaus turizmo informacijos centro, kur galima pasiimti miesto žemėlapį. Alytus lengvai apeinamas pėsčiomis, tik Alytaus piliakalnis ir garsusis pėsčiųjų/dviračių Baltosios Rožės tiltas yra toliau nuo centro. Rekomenduoju pasiimti turistinį miesto žemėlapį dviratininkams, nes jame pažymėtas geras ir įdomus maršrutas, o kur pravažiuoja dviratis, ten praeis ir pėstysis, tik reikia dairytis, kad koks velomaniakas nepasitaikytų. Dar Alytaus turizmo informacijos centre galima įsigyti įvairių suvenyrų su miesto simbolika ir atvirukų namie pasilikusiems (norite gauti atvirukus iš Kūtvėlos? Tapkite jos patreonu!), o Šv. Jokūbo kelio piligrimai gali gauti antspaudus į piligrimų pasus bei įsigyti ir pačius pasus.

Alytaus TIC.

Alytus neturi istorinio senamiesčio, čia nepavyks pasigėrėti gotika, renesansu, ar baroku. Miestas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, vėliau buvo atstatytas kaip pramoninis miestas, todėl šiandien gyventojus ir miesto svečius džiugina tobulindamas infrastruktūrą. Štai kad ir Senamiesčio skveras su fontanu ir želdiniais, kur suoliukai kviečia prisėsti pavėsyje ir atsigaivinti vandens purslais. Prie karą čia buvo gyvenamieji, prekybininkų ir amatininkų namai, bet juos subombordavo vokiečių antskrydis. Sovietiniais metais čia buvo pastatytas paminklas Tarybų sąjungos didivyriui, gestapo nužudytam komunistui Juozui Vitui. Paminklas demontuotas 1990 m. Rekonstruotą skverą dabar puošia fontanas ir rožynėlis.

Jurgio Kunčino eilės. 

O kaipgi be baltųjų rožių?

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Alytaus rožėmis.

Netoli Senamiesčio skvero yra Šv. Angelų Sargų bažnyčia ir kapinės, kuriose amžino atilsio atgulė 114 žuvusių už Lietuvos laisvę asmenų; čia palaidotas ir Antanas Juozapavičius-pirmasis karininkas, 1919 m. žuvęs ant netoliese esančio, dabar jau jo vardo, tilto. Šalia atgulė 1991 m. rugpjūčio įvykių metu prie Seimo žuvęs Lietuvos kariuomenės Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas. Medinė bažnyčia pastatyta 1830 m. vietoje čia buvusios Šv. Onos koplytėlės (XVII-XVIII a.; 1703 m. koplytėlė sudegė). Nuo pastatymo metų ši bažnyčia praktiškai nenukentėjo, jos interjeras neobarokinis, yra penki altoriai. Sovietiniais metais daug šios bažnyčios vertybių iškeliavo į M.K. Čiurlionio muziejaus fondus. Bažnyčia atrakinama pamaldoms, šiaip užsukti į vidų nepavyko.

Šv. Angelų Sargų bažnyčia. 

Laisvės kovotojų įamžinimas.

Užrašas ant vieno iš šeimyninių kapų (Runtų šeima).

Laisvės kovotojų kapus dažnai žymi tokie paminklai.

Šauliams pagerbti.

A. Juozapavičiaus antkapis su "Maksim" kulkosvaidžio skydu. Valstybės saugomas paminklas.

Nežinomas kareivis. Tokių unifikuotų kryžių projektą sukūrė A. Aleksandravičius ir A. Varnas.

Tremtiniams atminti.

Likiškių kaimui atminti (aut. S. Žirgulis). Šį kaimą pamažu glemžiasi urbanizacija. 

Negimusiems. Aut. R. Diržys, A. Urmanavičius.

Paminklas lenkų kareivių nukankintam J. Blozneliui. 

Dzūkų alaus restoranas.

Akį traukiantis pastatas prie žiedinės sankryžos- populiarus restoranas ir bravoras. Iš pradžių nedrąsiai pravėriau duris, nes iš išorės namas atrodo labai prabangus, išsigandau baltomis staltiesėmis nuklotų stalų ir didelių kainų. Iš tiesų, tai didelės ten porcijos, o kainos-labai normalios, o ir staltiesių nėra. Vilniaus standartais aptarnavimas lėtokas, bet, kita vertus, juk ne į gaisrą skubame. Vietiniai gyventojai prisimena šiame pastate buvusį "vajenkomatą", iš kurio alytiškiai iškeliaudavo į sovietinę armiją. Verta užsukti ir dėl savotiško interjero- gražiai ištapytų sienų ir nedidelio stiklo gaminių muziejaus. Įvairūs stiklo buteliai rasti pertvarkant pastatą, bet jie nebuvo išmesti, o atsidūrė vitrinoje lankytojams pasižiūrėti, o tai prideda pastatui istoriškumo. Iš vietinių alaus rūšių galima pabandyti septynių rūšių alaus intriguojančiais pavadinimais: Dzyvas, Šposas, Razumnas, Spakainas...Iš karto pabrėžiu, kad šie dzūkiški alūs daromi ne iš grybų :-)

Užsisakome cepelinų.

Grynai medicininiais tikslais užsisakome ir alaus.

Archeologiniai radiniai.

Nors Alytus nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, keletas senesnių pastatų išliko. Tokie namai pažymėti lentomis su statybos datomis.

Toks įdomus užapvalintas namas.

Istorinis namas. 

A. Juozapavičiaus žūties vieta.

A. Juozapavičiaus paminklo fragmentas.

Buvusi geležinkelio vandens siurblinė.

Alytaus piliakalnis.

Seniai seniai čia kūrėsi miestas. Čia gyveno ir kunigaikštis Alyta. Pamilo jis gražiąją Mirgrausėlę, kuriai buvo skirta vaidilutės dalia. O laikai buvo neramūs, užėjo kryžiuočiai. Pamatė kunigaikštis Alyta, kad nelaimės to mūšio, tai paslėpė savo Mirgrausėlę už piliakalnio. Deja, gindamas miestą kunigaikštis Alyta žuvo ir verkė Mirgrausėlė septynias dienas, septynias naktis, netgi griežtieji senieji dievai neatlaikė ir pavertė jos ašaras į upelį, šiandien Alytupiu vadinamą, o pačią Mirgrausėlę-balandėle. O šalia piliakalnio išaugęs miestas buvo pavadintas Alytumi. O tame Alytupyje, pasak gidės Birutės Malaškevičiūtės, gyvena stebuklingos varlės. Jeigu kas ieško antrosios pusės, tai reikia Alytupyje varlę pagauti, jai burną nuprausti ir pabučiuoti. Jeigu varlė bus stebuklinga, tai ji pavirs jaunikaičiu ar panaite, jeigu varlė bus pusiau stebuklinga-tai pavirs į ožį ar ožką ūkiui, o jeigu ta varlė visgi bus visiškai nestebuklinga-tai ji bus bučiuota varlė ir ją Alytupyje labiau kitos varlės gerbs. Taip kad prieš keliaudami į Alytų neužmirškite investuoti į gerą graibštą varlėms!

Alytaus piliakalnis datuojamas I a. II puse- II a. I puse. Senovės gyvenvietė datuojama VII-XII a. Apie 1365 m. pastatyta Alytaus pilis, o pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji paminėta Vygando Marburgiečio kronikoje 1384 m. Alytaus piliakalnis su senovės gyvenviete 1998 m.paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paminklu, o 2002 m. pritaikytas lankymui ir 2003 m. už šiuos darbus laimėjo didįjį prizą Geriausių archeologijos paveldoišsaugojimo darbų konkurse.

Netoli Alytaus piliakalnio yra įspūdingasis Baltosios Rožės tiltas. Kodėl Alytus yra baltosios rožės miestas? Manoma, kad tai susiję su 1581 m. Stepono Batoro privilegija miestui, kurioje minimas ir herbas. Šio simbolio priskyrimas miestui greičiausiai buvo įtakotas Švč. Mergelės Marijos kulto, o penkialapė heraldinė rožė buvo populiarus Europoje simbolis, baltoji rožė buvo Marijos atributas, simbolizuojantis nekaltybę, skaistumą, dvasinį atsiskleidimą, tobulybę, gyvenimo grožį ir džiaugsmą, netgi aistrą. Baltosios Rožės pėsčiųjų/dviračių tiltas yra aukščiausias Lietuvoje, pastatytas 2015 m. ant buvusių geležinkelio taurų. Karinis geležinkelis Alytuje nutiestas carinės Rusijos metais siekiant sustiprinti imperijos sienas. Caro administracija atvėrė piniginę kaip reikiant ir geležinkelio statyboms paklojo 700,000 rublių. Tai buvo metai, kai vidutinis darbininko atlyginimas per mėnesį siekė 25 rublius 25 kapeikas. Šis tiltas-jau trečiasis, nes pirmus du nusinešė istorinių negandų vėjai. Tiesą sakant, būtų įdomu sužinoti, ar vestuvių metu alytiškiai neša savo nuotakas per šį 260 metrų ilgio tiltą, o gal susiveikia radikulito pažymas iš šeimos gydytojų?

Baltosios Rožės tiltas.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Baltosios Rožės tiltu.

Įspūdingas aukštis.

Alytaus piliakalnis ir Nemunas nuo Baltosios Rožės tilto.

Vajetau, koks fainuoliukas!

Mieste yra geriamo vandens stotelių.

Fontanas prie Alytaus miesto savivaldybės.

Yra senų istorinių nuotraukų plakatų, rodančių vienos ar kitos vietos praeitį.

Teismo pastatas.

Paminklas prie Šaulių namų. Kautynių su NKVDistais metu žuvusio Jėčio-Ąžuolo palaikai nerasti iki šiandien.

Miesto sodo rožynas ir fontanas.

Miesto sodas įkurtas dar 1931 m. Iki mūsų dienų išliko fontanas su baseinėliu, kuriame kadaise plaukiojo auksinės žuvelės ir žydėjo lelijos. Miesto sode auga trys vardiniai ąžuolai: Baltijos šalių vienybei, prezidentui A. Smetonai ir dainininkui K. Petrauskui.

Laisvės angelas. Originalo aut. A. Aleksandravičius, atkūrė J. Meškelevičius, J. Blažaitis.

Laisvės angelas.

Laisvės angelo paminklo fragmentas. Originalų bareljefą su A. Aleksandravičiaus parašu išsaugojo ir savo namuose slėpė Raginskių šeima, jis dabar Alytaus krašto muziejuje.

Laisvės angelo paminklo fragmentas.

Laisvės angelo paminklas iškilo 1929 m. Šiam paminklui likimas irgi ne visada buvo maloningas: 1934 m. gelžbetoninę skulptūrą be perkūnsargio sunaikino žaibas, atstatytą skulptūrą apie 1960 m. sunaikino dėl politinių sumetimų: čia ėmė laidoti sovietinės armijos karius ir jiems buvo pastatytas obeliskas su žvaigžde. Šis angelas Alytui jau trečiasis, atkurtas 1991 m.

Tarpukaryje Alytus buvo populiarus kurortas, matęs ne vieną atostogautojų nuotykį. Vienas toks papasakotas knygoje "Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje", kurią parašė Birutė Malaškevičiūtė. Ši knyga tik tik iš spaustuvės, todėl knygynai jos dar neturi, man pavyko ją nugriebti miesto dienų mugės metu ir dar gavau autorės autografą! Taigi, 1932 m. vienas gerokai alkoholio padauginęs pilietis kažkokiu būdu sugebėjo persiversti per Laisvės angelo tvorelę, saugojusią paminklo gėlyną. Paminklas nenukentėjo, bet gėlės buvo "sąžiningai išgulėtos". Susirinkę smalsuoliai stebėjo, kaip minėtasis pilietis niekaip negalėjo iš to gėlyno išsivaduoti perlipdamas neaukštą tvorelę. Vieni liudininkai tvirtino, kad nelaimėlio kojos buvo už tą tvorelę trumpesnės, tai dėl to jis ten kepurnėjosi. Galiausiai jam pavyko ištrūkti į laisvę.

Baltijos šalių vienybės ąžuolas.

Nurimęs varpas.

Paminklo fragmentas.

Nurimusio varpo pasas.

Geltonos rožės prie Alytaus rajono savivaldybės.

Taip praleidau ketvirtadienio antrą dienos pusę. Kitą rytą, penktadienį, miesto autobusu nuvažiavau iki "Alitos" gėrimų gamyklos. Turintys laiko puikiai gali iki jos ir pasivaikščioti, nuo centro užtruktumėte apie 30-45 min. Noriu nuoširdžiai padėkoti "Alitos" pažintinės programos vadovei Irmai Žilienei už ekskursiją. Industrinis turizmas Lietuvoje randa vis daugiau gerbėjų, nes smalsu pažvelgti į "vidinę virtuvę" ir užsukti tenais, kur šiaip kas dieną nėra galimybės užeiti; apie industrinio turizmo galimybes buvo kalbama ir turizmo naujienų parodoje "Adventur 2018". Man buvo smalsu pamatyti "Alitos" gėrimų gamyklą dėl to, kad ji yra Alytuje ir savotiškai garsina šį miestą. Ši gamykla veikia nuo 1963 m. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą. 

"Alitos" gėrimų gamykla.

Fojė.

"Sovetskoje šampanskoje" milijoninis butelis pagamintas 1981 m. Tai metais gimiau ir aš.
Šie du įvykiai nėra susiję.

Daktarą kvietėte? 

Ekskursijos metu lankėmės gamybos patalpose, kur galėjau stebėti gėrimų "gimimą" nuo importinės medžiagos priėmimo iki galutinės paletės įpakavimo. Man buvo įdomu stebėti, kaip konvejeriu juda buteliai per dezinfekciją, pildymą, kamščiavimą, etiketavimą, pakavimą, sandėliavimą; tame tarpe-ir kokybės kontrolę. "Mažosios Šampanės" skyriuje man padarė įspūdį aukštyn dugnu laikomi buteliai. Tokiu būdu nuosėdos susitelkia butelio kaklelyje, prie kamščio- tai vadinama "remuažu". Šie buteliai yra rankiniu būdu kartą per savaitę pasukiojami, kad nuosėdos judėtų kamščio link, kuris vėliau pašalinamas ir butelis užkemšamas nauju kamščiu. "Alita" ruošia ir pirmąjį lietuvišką viskį, kuris Lietuvos rinkai turėtų būti pristatytas 2020 m. Šis gėrimas bus brandintas amerikietiško (JAV) ąžuolo statinėse (anksčiau jose brendo burbonas), o jo skonines savybes suformuos lietuviškas klimatas. Visa tai ir dar daugiau galima pamatyti ekskursijos metu, o kai kada prie istorinių relikvijų net ir prisiliesti leidžiama! Ekskursijos metu fotografuoti negalima, todėl teks patikėti Kūtvėlos garbės žodžiu.

Ursulijus Lepečkojauskas degustuoja gėrimus.

Ursulijui Lepečkojauskui labai patiko gėrimas su juodaisiais serbentais.

Man buvo naujiena, kad "Alita" yra vieninteliai legalūs lietuviškos samanės gamintojai Lietuvoje. Jeigu Lietuvoje koks nors japonų turistas sumanytų paragauti lietuviškos samanės, bet norėtų tai padaryti saugiomis ir kultūringomis sąlygomis, tai jam galima nupirkti "Alitos" produkcijos. O aš, prisipažinsiu, pirmą kartą gyvenime gūglinau "Maisto derinimas su samane".

Ekologiška samanė.

Ekskursiją rekomenduoju užsisakyti darbo dieną, nes tuomet pamatysite daugiau veiksmo nei savaitgalį. Daugiau informacijos: Alita skiltyje "Pažintinė programa".

Netoli "Alitos" gėrimų gamyklos yra paminklinis akmuo "Normandijos-Nemuno" aviacijos naikintuvų pulkui. Tai buvo Šarlio de Golio įkurta Prancūzijos eskadrilė, iš čia kilusi į kovą su vokiečių bombonešiais 1944 m. Alytuje ši eskadrilė veikė beveik du mėnesius. Frontui slenkant į Vakarus, eskadrilė pasitraukė iš Alytaus. Pasakojama, kad vienintelis alytiškis siuvėjas P. Šimanskas pasikrovė savo siuvamąją mašiną į lėktuvą ir išskrido į naująją dislokavimo vietą, bet kartais namų pasiilgusį siuvėją parskraidindavo apkabinti Alytuje likusios išrinktosios. Detalesnė ekspozicija turėtų būti Adolfo Ramanausko-Vanago vardo gimnazijoje esančiame muziejuje, bet jame šios kelionės metu nesilankiau. 2017 m.vasarį Kanuose buvo palaidotas paskutinis "Normandija-Nemunas" pilotas, 97-erių metų sulaukęs pulkininkas Gaelio Taburet.

Paminklinis akmuo "Normandija-Nemunas" eskadrilei.

Ursulijus Lepečkojauskas skaito užrašą.

Netoli "Normandija-Nemunas" akmens yra žemėlapyje pažymėtos senosios žydų kapinės. Ko žemėlapyje pažymėta neradau, tai netikėtai aptiktų senųjų stačiatikių kapinių šalia minėtų žydų kapinių. Tiesą sakant, neradau ir pačių stačiatikių kapinių, tik informacines lenteles ir kažką panašaus į koplyčią.

Jeigu ne šis užrašas, būčiau praėjusi pro šalį.

Užvešėjusi augmenija dengia užrašą.

Apleista koplytėlė.

Apleistas interjeras.

"Alytaus naujienos" rašė, kad čia mėgsta rinktis ne pats geriausias jaunimas, kurios niokoja kapines ir triukšmauja. Stačiatikių kapinės Alytuje datuojamos XIX a. II puse, kai mieste buvo dislokuoti carinės Rusijos armijos kareiviai. Ši koplytėlė buvo aukšto rango karininko dukters palaidojimo vieta, kurią šiandien pamiršo ir Dievas, ir žmonės. Šios koplytėlės angelo skulptūra neabejingos paveldosaugininkės Gražinos Tamkevičiūtės dėka pateko į Kraštotyros muziejaus fondus. Visa kita-kaip matote.

1760 m. Alytaus kahalo mokesčių mokėtojų sąraše įrašytos 360 suaugusių žydų pavardžių ir tai yra pirmas dokumentas, kuriame paminimi Alytaus žydai, nors jų pavienių asmenų galėjo čia atsikelti iš Trakų dar XIV-XV a., o nuo XVI a. galimai atsirado ir bendruomenė. Šios bendruomenės narių skaičius mieste po truputį augo. Nuo 1786 m. minima mūrinė sinagoga (neišliko). 1940 m. sovietai nacionalizavo žydų turtą, 1941 m. dalį turtingesnių Alytaus žydų sovietai ištrėmė į Sovietų Sąjungos gilumą. Tais metais imta labiau persekioti žydus, buvo pateiktas jų apskaitymas: 1231 žydas ir 7713 ne žydų gyveno Alytuje. Tais pat 1941 m. įkurtas getas. Netrukus prasidėjo šių žmonių šaudymai ir gėdingas jų turto nusavinimas. Holokausto vietoje Vidzgirio miške 1993 m. pastatytas Dovydo žvaigždės formos memorialas.

Žydų kapinės, kurios yra natūrali bet kurios bendruomenės dalis, buvo įkurtos toliau nuo bendruomenės gyvenamosios vietos, pagal religinius reikalavimus atskiriant jas upeliu ar kalvele. Kadangi Alytus formavosi kaip du atskiri miestai, tai kūrėsi ir dvi žydų bendruomenės, taigi ir kapinės buvo dvi. Mano aplankytos žydų kapinės priklauso Alytui I. Jose išlikusi autentiška tvora, bet pati kapinių būklė prasta, dėl kalvoto reljefo net ir išlikę antkapiai neturi vienos orientacijos, laidojimai eina į visas kryptis. Nėra žinoma kada pradėta laidoti šiose kapinėse, čia spėjama esant kelis šimtus kapų, išliko apie penkiasdešimt antkapių. Seniausias išlikęs antkapis datuojamas 1755 m.

Senosios žydų kapinės.

Senieji kapai.

Įdomios formos antkapis.

Stela.

Alytaus II žydų kapinės buvo Smėlio gatvėje, bet šiuo metu jos visiškai sunaikintos, palaidojimų skaičius nežinomas, seniausias antkapis datuojamas 1852 m., dalis teritorijos užstatyta. Mano turėtame Alytaus miesto žemėlapyje jos nepažymėtos, todėl jų neaplankiau, nes apie jas sužinojau tik grįžusi namo.

Toliau sekė nedidelė nesėkmė, nes Kraštotyros muziejaus archeologinė ekspozicija buvo uždaryta. Na, ji turėjo dirbti, bet kadangi buvo miesto šventė, tai ji buvo uždaryta. Nelabai logiška, bet, matyt, to skyriaus darbuotojos prireikė centre esančio filialo renginiams. Vienas jų netrukus turėjo prasidėti- Kęstučio Ptakausko bonsai medelių paroda ir japoniško sodo Alytuje įkūrimo ketinimų protokolo pasirašymas.

Archeologinė ekspozicija po užraktu.

Čia prasidėjo Alytus.

Fontanas, po kurį smagu basam patrepsėti.

Dailūs namukai.

A. Juozapavičiaus tiltu parėjau iki Alytaus sinagogos. Medinė sinagoga čia iškilo 1856 m. Ši mūrinė sinagoga pastatyta XIX a. pab. ir perstatyta po XX a. pr. gaisrų. Mūrinė statyba liudija vietos žydų bendruomenę buvus pakankamai turtingą tokiam statiniui. Sovietiniais metais čia buvo įrengtas druskos sandėlys, vėliau- viščiukų perykla. Viena gamykla planavo čia įsirengti darbo vietas staklėms, todėl išgriovė vidų, tačiau taip nieko ir neįsirengė. Galiausiai vietos žydų bendruomenė ir savivaldybė susitarė ir tvarkybos darbai pajudėjo. Juos planuojama užbaigti 2019 m. pab., tam prireiks 450,000 eurų, kurių 206,000 eurų bus iš ES fondų; lėšų skyrė Alytaus miesto savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas. Čia planuojama įkurti žydų istorijos muziejų ir vizualiųjų menų centrą su erdvėmis parodoms ir kamerinės muzikos koncertams. Per metus čia į renginius ir konferencijas planuojama pritraukti 3,000 lankytojų. Prie sinagogos buvęs rabino namelis ir pati sinagoga įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir turistinius maršrutus.

Alytaus sinagoga.

Alytaus sinagoga.

Centrinis fasadas su Dovydo žvaigžde.

Langai į moterų galeriją.

Tvarkomas sinagogos interjeras.

Alytaus kraštotyros muziejaus lankymas yra nemokamas, kas maloniai stebina. Muziejus įsteigtas 1928 m., o jo tikslas buvo rinkti ir saugoti lietuvių kultūros liekanas nuo visiško jų sunaikinimo.  Šiandien Alytaus kraštotyros muziejus yra didžiausias valstybinis Pietų Lietuvos muziejus.

Alytaus kraštotyros muziejus ir Radvilos Našlaitėlio užsakyto žemėlapio vaizdas.

Muziejuje galima susipažinti su Alytaus istorija, o miesto dienų proga buvo galima pasigrožėti Kęstučio Ptakausko bonsai medelių paroda. Į renginio atidarymą sugužėjo tiek svečių, kad neradęs kur pralįsti uodas supykęs apsisuko ir nuzvimbė atgal. Studijų laikais esu lankiusis gerb. Kęstučio "Ryto rasos" sode ir likau sužavėta. Pagaliau gerb. Kęstučio pastangos įrengti japonišką sodą Alytuje gali duoti vaisių po maždaug dviejų metų, nes ledai šiuo klausimu stipriai pajudėjo! Ilgą laiką japoniško sodo Alytuje idėja buvo blokuojama kažkodėl priešiškai nusiteikusių iniciatyvų, bet gero žmogaus niekas negali pargriauti.

Bonsai paroda.

Bonsai paroda.

Bonsai paroda.

Alytaus turizmo informacijos centre buvau paėmusi keletą lankstinukų, vienas jų skirtas skirtas užmirštiems seniesiems pastatams, kurie šiandien nyksta retai sulaukdami lankytojų dėmesio, nors kažkada kūrė miesto istoriją. Vieną tokį pastatą aš sumaniau susirasti- Gardino gatvėje esančią geležinkelio stotį. Ji buvo pastatyta 1896 m. Tuo metu Rusija tvirtino vakarines imperijos sienas ir kūrė karinius miestelius. Dėl geros geografinės padėties Alytus irgi pateko į šią fortifikacijos zoną: buvo nutiesti plentai, geležinkelis, pastatyti tiltai, kareivinės, supilti fortai. Taip Alytus tapo vienu labiausiai militarizuotu Lietuvos miestu, nors jo tvirtovė buvo III (priešpaskutinės) klasės. Tačiau, nepaisant investicijų į fortifikacijas, Pirmojo pasaulinio karo metais rusai miestą atidavė be mūšio, tik atsitraukdami susprogdino visus tiltus. Alytaus geležinkelis iki Pirmojo pasaulinio karo buvo skirtas karinėms reikmėms, o ne keleivių vežimui. Prekybiniai ir keleiviniais traukiniai kursavo 1918-1920 m. Antrojo pasaulinio karo metais geležinkelis nukentėjo, bet 1959 m. buvo sutvarkytas, bet 1984 m. keleivinė stotis buvo iškelta į miesto pakraštį, o prekiniai traukiniai vis dar naudojo šią senąją stotį. Paskutinis sąstatas čia atriedėjo 1997 m. Šiuo metu veikia tik pramonei skirta geležinkelio atšaka, keleivinis susisiekimas traukiniais nevykdomas.

Senoji Alytaus geležinkelio stotis.

Vieninteliai turistai čia-vandalai.

Grindinio (o gal-neišlikusio medinio priestato) plytelės.

Galiausiai dieną vainikavo iškilminga Alytaus miesto dienų eisena. Mieste išdygo prekybos palapinės ir atrakcionai, parkingo vietos prisipildė kaip Dzūkijos miškai grybais po gero lietaus, koncertavo garsūs atlikėjai, tai suplaukė žmonių kaip į atlaidus kokius. Ši šventė vyksta kasmet birželį paminint 1581 m. Stepono Batoro suteiktas miesto teises ir pirmąjį Alytaus miesto paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose 1377 m. Šventė vyksta tris dienas, jų metu vyksta daug renginių, koncertuoja įvairūs kolektyvai. Apie laisvai tekančias įvairių gastronominių paveldų alaus rūšis tai nė nekalbėsiu.

Laukiame eisenos pradžios.

Eisenos pradžioje nešamos vėliavos.

Žengiam į ritmą!

Groja nuotaikingas orkestras.

Eisenos dalyviai stengėsi išsiskirti įvairiais akcentais.

Alytaus pataisos namų kolektyvas. 

Mes mylim Alytų!

Eisenos dalyvis.

Senovinių automobilių kolona.

Elegantiška transporto priemonė.

Galingas dalykas.

Po eisenos dar buvo laiko iki programoje numatyto šviesų šou, todėl miesto autobusu ir paskui pėsčiomis nuvykau iki paminklo į Afganistaną išsiųstiems Lietuvos kariams- jų buvo apie 5,000. Šis paminklas yra prie didelės, naujausios (2001 m.) miesto Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios.

Paminklas žuvusiems Afganistane.

Amžiną atilsį.

Jotvingių gatvėje iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžiame pastate slepiasi Vilkyškių pieninės firminė parduotuvė, į kurią mane atvedė smalsumas. Čia ne tik galima įsigyti šios firmos gaminių, bet ir prisėsti puodeliui kavos su desertu arba, kas vasaros karštymečiu labai aktualu, išgerti pieno ir ledų kokteilį. Kavinėje tik dešimt vietų, todėl durys ten neužsidaro. Labai rekomenduoju!

Visokių skanumynų parduotuvė.

Ursulijus Lepečkojauskas gardžiuojasi skanumynais.

Ugnies šou vieta buvo nurodyta labai netiksliai, todėl pora šimtų žmonių susirinko ne ten, kur reikia. Kai jau skruzdėlės ir uodai baigė užgraušti, bet šou taip ir neprasidėjo, susivokėme, kad turbūt ne ten laukiame. Galiausiai iš kažkur atsklidę muzikos garsai paviliojo dalį klausytojų, paskui juos nutursenome ir mudu su Ursulijumi Lepečkojausku. Ir ką gi-buvome teisūs, šou vyko ne ten, kur nurodyta programoje.

Ugnies šou.

Ugnies šou.

Ugnies šou.

Buvo ilgos dienos pabaiga. Reikėjo skubėti į lovą pailsėti, nes rytoj laukė dar ilgesnė diena- beveik trisdešimties kilometrų žygis piligriminiu Camino Lituano keliu.

O Jums yra tekę lankytis Alytuje? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Baltarožytė