Turizmo skatinimas Lietuvoje: problemos ir ką daryti?

Delfi.lt rašo dažnai visokius keistus straipsnius, bet kartais ima ir sužiba pelenuose auksas: Eksperto iš Britanijos pasiūlymas: viliokite turistus į Lietuva grybavimu. Čia yra protinga, netgi geniali mintis, skaudi iki paprastumo, bet iki jos prisikasti nereikalingas ekspertas iš Britanijos, tą patį gali pasiūlyti vietinė Kūtvėla. Tai bus gera įžanga į mano žadėtą straipsnelį apie tai, kaip Lietuvoje turizmas galėtų uždirbti daugiau pajamų. Panagrinėkime atidžiau, ką gi siūlo ekspertas iš ūkanotojo Albiono: "„Turistinis produktas gali būti kuriamas iš to, kas jau yra. Ir tam nereikia milžiniškų investicijų, - kalbėjo specialistas. - Pavyzdžiui, surinkite grybų žinovus, suorganizuokite paketus su grybavimo ir patiekalų iš grybų gaminimu ir siūlykite viso pasaulio grybų mylėtojams“." Ta proga priminsiu, kad jau esu sudariusi pažintinį vadovą užsieniečiams apie Lietuvos grybus anglų kalba: Mushrooms in Lithuania

Visų pirma, turizmą galima suskirstyti į valstybinį ir privatų. Valstybiniam turizmui priklausytų tokie objektai kaip neprivatūs muziejai, turizmo informacijos centrai, tarpmiestinis susisiekimas, kai kurios pramogos. Privačiam turizmui priklausytų tokie objektai kaip kaimo turizmas, viešbučiai, maitinimo įstaigos, kai kurios pramogos.Visko negalima matuoti vienu mąsteliu ir taikyti vienodus reikalavimus. Kai atsijosim kas yra kas, bus galima žiūrėti kaip padidinti pajamas. Kadangi šis reportažas susijęs su tinklaraštininkų apsilankymu Ūkio ministerijoje, tai kol kas apsiribosiu valstybinio turizmo dalykais, nes tenais esančias problemas reikia spręsti valstybiniu mąstu.

Dabar pažiūrėkime problemines vietas konkrečiau.

Vasario 5, 18.00.

Tą dieną, kai Vilniuje buvo paskelbta gripo epidemija, rinktiniai tinklaraštininkai "blogeriai" (arba, vieno Delfio komentatoriaus nuomone, "daugiausia smulkios žuvys"- mes juk demokratiški, audiatur et altera pars) buvo pakviesti į Ūkio ministeriją susitikti su Birute Vėsaite (kas nebuvote, dabar turite alibi, kodėl).  Jeigu manęs nekankintų narcizo sindromas ir kruopščiai netikrinčiau savo tinklaraščio statistikos, tokį blogosferos proveržį į politiką būčiau greičiausiai praleidusi. Atsidariusi savo statistikos skiltį pamačiau, kad nemažai lankytojų atėjo iš nuorodos "politikosvirtuve". Spamas, pagalvojau. Iškart prisiminiau, kad kažkada buvau įtraukta kaip nuoroda į tinklalapį, kuris teikė neištikimų sutuoktinių sekimo paslaugas. Priėmiau kaip ženklą iš aukščiau ir daugiau su vedusiais vyrais nebeprasidėjau. Su nevedusiais irgi ne- dėl visa ko. Taigi, paspaudusi ant nuorodos patekau į Birutės Vėsaitės tinklalapį, kuriame jinai kviečia tinklaraštininkus pabendrauti. Iš pradžių nesupratau, iš kur tie skaitytojai gavo mano nuorodą, nes tarp K raidėje išvardintų garbiųjų tinklaraštininkų Kerniaus, Klecko, Komjaunimo ir Kreivarankio manęs, Kūtvėlos, nebuvo. Ogi pasirodo patapau įvardinta vardu ir pavarde. Pagirti tarp tinklaraštininkų buvo spalvotos asmenybės-nuo maisto tinklaraščių iki trolių.

Adventur 2013: "Kiekvienam - savas kalnas" ir "Sienos mus jungia, o ne skiria"

"Litexpo" parodų centre vasario 1-3 d. surengta bene laukiamiausia metų paroda, skirta turizmui, poilsiui, sportui ir laisvalaikiui. Nors parodos rengėjai neapsiėjo be keletos nesėkmių, pati parodos koncepcija man netgi labai patiko. Taigi, pirmiausia ir pradėsiu nuo tobulintinų aspektų. Kad ir kaip keistai skambėtų, pats parodos pavadinimas "Adventur" man pasirodė gana nevykęs. Paieškos sistemos Internete suranda parodos puslapį tiktai tiksliai žinant, kad tai Lietuvos renginys, o šiaip įvedus tik patį pavadinimą išmetami viskas, kas susiję su anglišku žodžiu "adventures"-bet kas, tik ne parodos puslapis. Kitas, mano manymu, nesusipratimas buvo parodos Facebook paskyros nebuvimas. Nors ir dabar yra žmonių, kurie neturi šios paskyros, gyvena, vedasi, net vaikų susilaukia, bet rinkodariniu požiūrių tai nemaža netektis. Ir, mielieji, kitąsyk pastatykit paties paprasčiausio geriamo vandens automatą.O keisti susitikimų-pasakojimų tvarką ir laiką jau atspausdinus lankstinukus yra žalinga ir, jau atleiskit man, labai neprofesionalu (nes Kūtvėla atvyko 10.00 ryto šeštadienį pasiklausyti apie Azorų salas ir kartu su būreliu lankytojų liko it musę kandę...nors ne, net musės negavom, pasėdėjom tuščioje salėje 20 min. ir išsiskirstėm).

Tai su padų dilginimais tiek, dabar pereiname prie gerų dalykų :-)

Kūtvėla kengūros kūne, ale jau lagaminą susipakavusi.

Kūtvėlos manifestas

Bijau pasiklysti terminologijoje. Čia kaip pasakyti, kad apelsinas ir mandarinas yra tas pats. Na, abu citrusai, tai lygtais koks skirtumas? Bet šiandien ne apie vaisius, o apie kitokius "fruktus": apie digerius, arba tiksliau- urban explorerius. Digeriai, kiek supratau, daugiau požemiais domisi.

Urban exploration (often shortened as urbex or UE) is the exploration of man-made structures, usually abandoned ruins or not usually seen components of the man-made environment. Photography and historical interest/documentation are heavily featured in the hobby and, although it may sometimes involve trespass onto private property, this is not always the case and is of innocent intention.

Tai tik vienas iš apibrėžimų, bet pakankamai taiklus. Žmonės siekia įsigauti į visuomenei neprieinamas vietas, pasižiūrėti, nufotografuoti. Tikiuosi, jie yra padorūs ir nepalieka tenais daugiau negu rado. Vienas iš tokios ekspedicijos tikslų- viešinti surinktą medžiagą, "kad apleisto pastato savininkui gėda būtų". Gėda tiems, kurių gėdą šuo suėdė? Jeigu mūsų teisėsauga su grafičių dergliotojais nesusitvarko, KAM rūpi kieno nors gėda?

Aš nesakau, kad "gėda pelėda" sakyti negalima, ir kad negalima baksnoti nosimi į balutę-kai prisidirbti, tai reikia ir atsakyt. Bet Robinas Hudas buvo tik kartą istorijoje ir tai- kažkur saloje, todėl palikime teisingumą vykdyti tiems, kam pridera. Aš nesu prieš viešumą, aš esu prieš tam tikrus urban exploring metodus. Taip, aš esu didelė bailė ir nebijau to prisipažinti,- yra dalykų, kurių aš niekada neišdrįsčiau padaryti: 

Aš esu prieš nuosavybės naikinimą: apsauginių tinklelių pjovimą, etc. Aš gerbiu tų žmonių, kurie tas apsaugas sudėjo, darbą.
Aš esu prieš kvailą riziką gyvybę: laipiojimas stogais, etc.
Aš esu prieš nesankcionuotą įėjimą: lipimai per stogo skyles, etc. Jeigu užrakinta, vadinasi- UŽRAKINTA. 


Aš pasisakau už žodžio laisvę ir laisvą spaudą. Aš pasisakau už nuotraukų skelbimą, jeigu jos nepažeidžia niekeno orumo ir teisės į privatų gyvenimą. Jeigu nėra duodamas leidimas lankytis objekte, ten lankytis ir tuom didžiuotis viešinant surinktą medžiagą man neatrodo pati geniauliausia mintis, net jeigu ir vardan didesnio visuomenės gėrio. Bet galbūt aš klystu. Turiu savo privatų fotoalbumą, kuriame sudėtos nuotraukos iš kelionių, dėl kurių tinkamumo skelbti aš abejoju. Kai kurios taip ir neišvys eterio šviesos. Todėl, kad kai esi žurnalistas (blogeris-irgi žurnalistas, jeigu ką), turi galvoti, ką darai ir ką rodai. Todėl iš mano dienoraščio skaitomų dienoraščių skilties buvo pašalintos kai kurios nuorodos.

Aš nesu šventoji. Bet man irgi ne tas pats.

Kaip visada Jūsų susivėlusi,

Kūtvėla

P.S.- dabar aš, pasak kai kieno, "gyvenimu nusivylusi". Nu tai apie ką mes čia galime diskutuoti, jeigu žmonės iškart pereina į asmeniškumus, lygtais mano asmeninis gyvenimas ir lipimas pro stogo skylę kažkaip susiję?  

"Po pranašautos mirties muziejai žengia į prisikėlimą"

Taip vadinasi "15 min" straipsnis. Labai geras straipsnis, man patiko, sukėlė įvairių minčių. Kviečiu padiskutuoti.

"Kompiuterizacijos eroje reikalavimai muziejams auga kaip ant mielių, todėl užrašai „eksponatų neliesti“ tiesiog nupurto," sakoma straipsnyje. Negaliu nesutikti. Daugelyje muziejų pasaulyje ekspozicijos yra liečiamos. Štai Londono Britų muziejuje salėse yra nustatytos valandos, kada darbuotojas atneša eksponatus ir apie juos pasakoja. Eksponatus galima ir pačiupinėti. Tai vadinama EyeOpener Tour. Jie yra nemokami, trunka 30-40 min. ir vyksta visą dieną. Detaliau: Free Tours and Talks at the British Museum Kadras iš vieno muziejaus Stokholme, asmeninis foto archyvas:

Prašome LIESTI.

Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas.

"Rugsėjo pabaigoje duris atvėrė restauruotos Medininkų pilies ekspozicija. Žmonės plūstelėjo į pilį ir nusivylė: kam įdomu žvelgti į už stiklo sudėliotus iečių antgalius ar, tebūnie labai vertingus, tačiau užkardytus sidabro dirbinius, trumpai aprašytus sunkiai įžiūrimu šriftu? Tokios ekspozicijos ne žadina, o atgraso nuo noro lankytis muziejuose,"- rašoma straipsnyje. Na, šitoje vietoje aš netgi pasišiaušiau. Nesutinku! Mano manymu, Medininkų pilies muziejus yra vienas nuostabiausių atradimų. Jis bus galingas konkurentas Trakams, nes ir bilieto kaina perpus mažesnė, ir atstumai atvažiuoti tokie patys, be to, Trakuose visi jau bent šimtą kartų buvome. Medininkų pilies darbo laikas yra populiariausia tema, atvedanti lankytojus į mano dienoraštį, o atidarymo šventės aprašymas yra labiausiai skaitomų straipsnių penketuke.

Medininkų pilies lankymo laikas
Medininkų pilies atidarymo viduramžių šventė
 
O dėl neįskaitomo šrifto, siūlau apsilankyti pas okulistą. Kažkodėl straipsnyje kritikavo eksponatus, bet pamiršo paminėti, kad Medininkų pilies muziejus pritaikytas neįgaliems lankytojams- yra liftas. Ir norėčiau sužinoti, kas tie nusivylusieji ekspozicija- čia žurnalisto nuomonė ar buvo atlikta lankytojų apklausa? Vienintelis minusas, kurį ten matau- a.a. Brazausko medžioklės trofėjų kolekcija, kadangi aš asmeniškai nepritariu tokiam "sportui".
"Todėl susidaro įspūdis, kad kai kurie muziejai šiandien skirti ne plačiajam vartotojui, bet specialistams – ekspertams ir istorikams“. Tokia yra prof. J. Černevičiūtės nuomonė ir aš visiškai pritariu gerbiamai profesorei. Jinai pateikia pavyzdį, kaip galima skaitmeniniu būdu pritaikyti retus spaudinius vartymui. Juk teisybę sako. Žmogus kadai Mėnulyje išsilaipino, bet pirmosios lietuviškos knygos interaktyviai pavartyti mes iki šiol negalime. 

"Muziejininkai nuryja karčią kritikos piliulę ir teisinasi: pinigų vos užtenka būtiniausioms išlaidoms, o apie eksponatų įsigijimą tegalima svajoti. Kai kurie vos galą su galu suduria, girdi, iš savivaldybių gaunamų lėšų vos užtenka darbo užmokesčiui, pastatams išlaikyti ir komunalinėms paslaugoms,"- rašoma straipsnyje. Šia tema jau esu rašiusi savo nuomonę straipsnelyje Muziejų spindesys ir skurdas , kur rėmiausi Delfi portalo straipsniu, kad dėl krizės muziejuose lankosi mažiau lankytojų. Jeigu paskaitysite mano straipsnelį pamatysite, kad ne tik krizė kalta.

"Tačiau, nepaisant priekaištų, Pinigų muziejus tapo svarbiu objektu kultūros žemėlapyje, pamėgtu ir pripažintu lankytojų,"- rašoma straipsnyje. Tikrai taip ir ne kitaip. Pinigų muziejus yra pavyzdys visiems muziejams kaip reikia dirbti. Esu parašiusi apie savo apsilankymą šiame muziejuje: Pinigų muziejus: čia dirba ne tik pinigai, bet ir lankytojai

" Itin lankytojų mėgstamas „Siauruko“ geležinkelis,"- paminėta straipsnyje. Man  asmeniškai teko išbandyti kelionę siauruoju Aukštaitijos geležinkeliu ir jos aprašymas taip pat tebėra labiausiai skaitomų straipsnių penketuke. Man padarė įspūdį ne tik aplankytos vietos, bet ir pats faktas, kad tokiomis kelionėmis padedama vietiniams gyventojams užsidirbti, pinigėliai lieka vietiniame biudžete, o ne tik išvežiojami turistai iš taško A į tašką B kaip turistiniais autobusais Trakuose- tik Salos pilis ir kibinai. Kelionė Aukštaitijos siauruoju geležinkeliu buvo pritaikyta pėstiesiems ir dviratininkams.

"„Vienas muziejus, norėdamas padidinti eksperimentinių parodų lankomumą, susitarė su garsaus dienraščio redaktoriumi, kad šis imtų rašyti „blogą“"- mini straipsnis. Labai gaila, kad straipsnio autoriai nepaminėjo koks tai būtent muziejus. Mano spėjimu tai gali būti Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, nes Facebook'e jų naujienos dažnai ateina straipsnio apie kokį radinį forma.

Pilnas "15 min" straipsnis : Po pranašautos mirties muziejai žengia į prisikėlimą

Su meile,

Kūtvėla Muziejytė