Triguba K: Kūtvėla ir "Kruzenshtern" Klaipėdoje

Balandžio 19-21 d. buvau Klaipėdoje pasižiūrėti antro pagal didumą pasaulyje mokomojo burlaivio "Kruzenshtern". Ši geniali mintis mane susirado, apniko ir nedavė ramiai miegoti naktimis dar per turizmo mugę "Adventur".  Turbūt pamenate mano graudulingą kreipimąsi į visuomenę "Nepalik Kūtvėlos nakvoti ant suoliuko Klaipėdoje" ir labai ačiū geros valios žmonėms, suskatusiems padėti.

Reklama:

Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Kruzenshtern_(ship) (c) Żeglarz

 Realybė:

Bet apie viską iš pradžių.

Žygis po Neries regioninį parką

Įminkit mįslę-keturgyslę: kas keliasi sekmadienį 6.30 ryto, kai visi normalūs žmonės dar miega?

Atsakymas: žygeiviai.

Nes 8.20 jau turime būti Vilniaus geležinkelio stotyje, iš kur 8.42 traukinys į Kauną mus už maždaug 40min. išleis Baltamiškio stotelėje (7.20 LT).

Šiandien žygiavome po Neries regioninį parką Bražuolės ir Dūkštelės pakrantėmis. Žygio metu numynėme 15 km. "Sako, senovėje žmonės gyvendavo kol pasendavo. Kai žinodavo, kad jau greit koks žmogus mirs, tai pasodina į karstą, duoda jam kepalą duonos, ąsotį vandens ir išveža prie tokių uolų, skalų.Ten buvo uolos tokios didelės, kalnai. Išveža jį prie tų uolų ir palieka ten mirti. O vieną žmogų, sako, išvežė su karstu ir viską jau ten jam paruošę, o jis ir nemirė. Tai, sako, atsikėlė ir žiūri tas žmogus – karstų pristatyta daug, numirėlių guli ten daugybė… O jis ir galvoja:”Ką man dabar daryti?” Jis ir sumanė iš ten pabėgti. Išsirinko ir paėmė karstą patį geriausią iš kito numirėlio, iš įkapių suvijo virveles ir nuėjo ant to kalno krašto, ant tų uolų. O ten giliai giliai vanduo - tai Neris ten buvo. Na, ir jis nuleido karstą ir pats nusileido į tą vandenį ir nuplaukė karste. Plaukė plaukė - išplaukė į kažkokią salą. Ten sala buvo Neries viduryje, prie Ausiutiškių irgi tokia sala yra. Išplaukė į tą salą, na, jau sutemo, vakaras. O saloje gulėjo  didelis akmuo. Tai tas žmogus prisėdo prie to akmens, prisiglaudė ir sėdi saloje, užsnūdo. O prie akmens ant žemės buvo kažkokio paukščio kiaušiniai. Jam užmigus, atskrido labai didelis paukštis į savo lizdą, rado žmogų, užkabino nagais jį už drabužių ir išnešė į krantą.  Ten krante buvo kaimelis, tai jis ten nuėjo ir dabar ten gyvena ir degtinę geria. Tai taip išeina, kad prie tų uolų jau kitas pasaulis buvo. O tas žmogus atsidūrė jau aname pasaulyje, bet buvo už kitus stipresnis, pasistengė - ir vėl šiame pasaulyje gyvena." Ir čia tik maža detalė, ką slepia Neries regioninis parkas

Pirmas įspūdis tik išlipus miške-kontrastingas: vienur jau pavasaris, kitur dar žiema pozicijų neužleidžia.

"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.

"Ar iš balos tas gražumas" nuotraukų paroda jau Vilniuje

Besirūpindami buveinių baliniams vėžliams bei varliagyviams atkūrimu, Lietuvos gamtos fondo darbuotojai sumanė surengti nuotraukų parodą. Paskelbus konkursą, per dvi savaites buvo gauta daugiau nei 300 nuotraukų (2 iš jų-mano). Tačiau paroda negali būti guminė, ir visgi galiausiai buvo atrinktos dvidešimt kelios nuotraukos (manosios nepateko, matyt, nepanaši į varlę buvau:-) ). Pagrindinė parodos idėja yra atkreipti visuomenės dėmesį į tokių padarų grožį (ne veltui ši paroda ir vadinasi "Ar iš balos tas gražumas"). Jau nekalbant apie tai, kad tokie gyvūnai dar yra įdomūs bei naudingi. Dauguma pasaulio roplių bei varliagyvių rūšių yra ant išnykimo ribos. Lietuvoje ropliams ir varliagyviams saugoti yra išskirta apie 100 ha. Didelė saugoma teritorija yra Lazdijų rajone, Metelių regioniniame parke. Lietuvoje gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš jų 8 yra saugomos pagal ES direktyvas, iš tų 8 net 5 yra Lietuvos Raudonojoje knygoje. O Dzūkija yra šiauriausias Europos regionas kur natūraliai gyvena baliniai vėžliai, tenais vadinami "geležine varle" ir kažkada, pasak vietinio gyventojo, buvę dydžiu sulig kepure. Balinio vėžlio patelė padeda iki 15 kiaušinių gegužės mėnesį, rudenį išsiritę vėžliukai žiemoja ir pavasarį ropoja instinkto vedami prie vandens. Ne visi, deja, sėkmingai.

Čia kad visiems būtų aišku kada įkurta gamtos mokslų katedra.

Autorius: Tomas Kizas.

Autorius: Marius Karlonas.

Autorė: Nomeda Vėlavičienė.

Vasssilisssa Gražiausssiausssioji :-)

Parodos atidaryme dalyvavę žmonės noriai fotografavosi prie parodos eksponatų. Praeiviai taip keistai nužvelgdavo :-) Dabar steigiasi ir Lietuvos herpetologų draugija. Tikiuosi įstoti. Tada laukite reportažų iš balų ir melioracijos griovių. Gal žinote, kur graibštus nebrangiai parduoda?

Parodą apžiūrėti galite VU Gamtos mokslų fakultete, esančiame Čiurlionio gatvėje, Vilniuje. Paroda yra koridoriuje, todėl baladotis į užrakintas duris neteks. Morališkai nusiteikite, jeigu norėsite užkąsti kavinėje-jums į akis žvelgs stumbro iškamša.

Su meile,

Kūtvėla Varliakojytė

P.S. Čia buvo mano konkursinė nuotrauka iš reportažo apie Varnikų pažintinį taką:

Čia-Lietuva. Nuo Merkinės piliakalnio.

Laukiam pavasario. Niekur nesidės, turės ateiti.

Su meile,

Kūtvėla.