Šv. Kankinės D. K. Elžbietos vienuolyno kompleksas Minske

Šventosios Kankinės Didžiosios Kunigaikštytės Elžbietos cerkvė ir vienuolynas yra gerokai nuo miesto centro ir kažkodėl tai yra dar vienas objektas, apie kurį Minsko gyventojai nelabai žino. Apie jį labai įdomiai buvo parašyta In Your Pocket Minsk. Tai sakralinių pastatų kompleksas, pastatytas 1999 m. kaip centras 70-čiai moterų vienuolių ir kitų pasišventųsių asmenų, dirbsiančių teikiant dvasinę ir socialinę pagalbą tiems, kuriems to reikia. Centras ir šiandien padeda atsistoti ant kojų sveikstantiems alkoholikams ir narkomanams. 120 ha plote buvo įkurtas ūkis, kuriame pastoviai gyvena 50-80 gyventojų, dirbančių su gyvuliais, žemės ūkyje, sode, paukštidėje... Vienuolyne taipogi restauruojamos ikonos iš visos Baltarusijos. Vienoje cerkvių vienuolės pasikeisdamos be pertraukos skaito Psalmes už pasaulio išgelbėjimą. Parduotuvėlėje galima nusipirkti medaus ir kitokių maisto produktų, religinių reikmenų parduotuvėje galima įsigyti kulto riekmenims skirtų priemonių.

Elžbieta Fiodorovna, mergautiniu vardu Elžbieta Aleksandra Luisa Alisa iš Heseno ir nuo Reino, buvo Aleksandro II ir Marijos Aleksandrovnos penktojo sūnaus Sergejaus žmona. Tapusi našlaite 14 metų, mergaitė beveik išimtinai buvo auginama savo senelės, Anglijos karalienės Viktorijos. Santykiai su gimine šiek tiek komplikavosi Elžbietai po santuokos nusprendus pereiti į stačiatikybę (ji buvo auginama kaip liuteronė). Po pasikėsinimo į vyrą (bomba jį suplėšė į gabalus) Elžbieta galutinai pasitraukė į vienuolyną. Jinai labai daug dirbo padėdama likimo nuskriaustiesiems ir ligoniams. 1918 m. Elžbieta ir kiti Romanovų šeimos nariai buvo nugabenti į mišką, įmesti į apleistą šachtą ir susprogdinti granatomis. 1981 m. ją šventąją paskelbė Stačiatikių bažnyčia užsienyje (įkurta neramiais bolševikiniais laikais Serbijoje), 1992 m. tą pat padarė ir Rusijos Stačiatikių bažnyčia. Jos pagrindinė šventovė yra Maskvoje, Šventųjų Marijos ir Martos vienuolyne, kurį ji padėjo įsteigti. Dabar tenais saugomos kelios jos relikvijos, kurios grįžo vėl susijungus abiems stačiatikių bažnyčioms. Elžbieta yra viena iš dešimties XX-jo amžiaus šventųjų, statulomis pavaizduotų virš durų Vestminsterio Abatijoje Londone.

Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Category:Elizaveta_Fedorovna_of_Russia (c) Ras67

Dienos kelionė į etnografinį muziejų Dudutki

Turėjau laisvą dieną Minske, nes pavyko apžiūrėti suplanuotus norimus lankytinus objektus operatyviau, nei galvojau. Kadangi jau norėjosi ir šiek tiek pakeisti aplinką, nuspręndžiau nuvažiuoti pusdieniui į etnografinį muziejų Dudutki. Buvau girdėjusi, kad jis tikrai vertas dėmesio, tačiau neplanavau jo, nes nemaniau turėsianti pakankamai laisvo laiko. Tačiau vakare viešbučio foje pastebėjau kabančius nedidelius reklaminius skelbimukus, tame tarpe ir apie Dudutki, su autobusų grafikais ir darbo valandomis. Ką gi, vis geriau nei viešbutyje lovoje sėdyne paklodę trinti ir kaimynės knarkimo klausytis, juk taip?

Parašyta, kad pirmasis autobusas į Dududtki iš Minsk Vostochny autobusų stoties išvyksta 9.40. Paskaičiavau, kad 7.00 reiktų keltis, papusryčiauti, ir važiuoti kuom anksčiau į tą stotį (kol ją surasiu, bilietą nusipirksiu, paskui galėsiu ir papusryčiauti stipriau, ir pan.). Papusryčiavau gana brangiai ir nelabai skaniai vienintelėje tokiu metu dirbančioje užkandinėje tiesiai po viešbučio langais (apie parduotuvių darbo laikus ir kitus pričiūdus dar bus rašoma) suvalgydama pašildytą čebureką ir išgerdama šiek tiek tirpios juodos kavos plastikiniame puodelyje. Tiesia, sukimšau visa tai savo viešbučio foje atsisėdusi ant sofos, nes lauke ėmė lyti. Tada pasitikslinau pas viešbučio budintįjį ar metro stotelė mano turimame žemėlapyje Minsk Uschodni ir reiškia Vostochny, jis patvirtino, kad taip. Buvau ten per kelias minutes, nes metro Minske yra ne metro, o svajonė. Truputį paklaidžiojau ieškodama išėjimo, nes ši metro stotis dar turi perėjimą į traukinių stotį. Pagaliau išlindau į paviršių, kur niaukėsi dangus ir lynojo. Paviršiuje manęs laukė ir džiugi naujiena: stotis ne ta. Jeigu yra autobusų stotis X, metro stotis X ir gatvė X, tai jos niekuomet, niekuomet, niekuomet nebus šalia. Aš atvykau į Minsk Vostochny traukinių stotį, bet vat autobusų stotis visai ne čia. Laimei, tokia moterėlė man padėjo, įlipome į 14 maršruto autobusą ir pavažiavome kelias stoteles, išlipome kartu ir tada ji man parodė, kur eiti (kol važiavome, jinai plepėjo su drauge apie pasiruošimus Velykoms, kaip blogai iškepė kepiniai, o jos draugė dar ir gavo baudą už važiavimą be bilieto). Užtrukau kažkur pusvalandį nuo to momento, kai išlipau iš metro. Gerai, kad laiko turėjau avansu. Taip aš tada galvojau. BET!

Minsko nacionalinė biblioteka

"Ji pastatyta and pelkės ir vis smenga", pasakė kažkuris iš mano internetinių pažįstamų. "Kaip ir visas Minskas", pridūrė kitas. Na tai aš, savaime suprantama, suskubau pamatyti šią biblioteką, kol jinai galutinai neprasmego žemės gelmėse. Juk tai -Minsko simbolis, garsinantis šalį pasaulyje. Šis pastatas buvo pastatytas 2002-2006 m. ir jau tapo vienu iš Minsko simbolių ir yra trečia pasaulyje biblioteka pagal turimų knygų rusų kalba skaičių. Daugiabriaunio brilianto formos pastatas pastatytas ant triaukščio pastato, kuriame sutilpo skaityklos 2,000 asmenų ir fondai su 14 milijonų vienetų skaitomos medžiagos. Ant stogo yra apžvalgos aikštelė. Šis pastatas jau spėjo įeiti į pačių keisčiausių pasaulio pastatų Top-50. Palyginimui, naujoji VU biblioteka Saulėtekyje talpina 670 darbo vietų lankytojams ir 1,8 milijono spausdinių. Nykštukas esame, ką?

Tą dieną biblioteka buvo uždaryta, todėl į ekskursiją nepatekau, o paskui kažkaip ir noras praėjo. Bet kadangi pastatas dar naujas, nespėjo jis dar įdomiomis legendomis apaugti ar nuosavą vaiduoklį įsigyti (kokios nors nelaimingos fondų tvarkytojos nelaimingos meilės aukos dvasia neplevena dar po erdvius koridorius), tai pasidomėjau, kokie buvo kitų lankytojų įspūdžiai.

Nacionalinė Minsko biblioteka: deimantas Lukašenkos karūnoje.

Minsko senamiestis, naujamiestis arba tiesiog -miestis

Vienas žodis, su kuriuo Minskas niekada nebus asocijuojamas, yra "senamiestis". Jokių siaurų akmenimis grįstų ir fyfoms su aukštakulniais bateliais neprieinamų gatvelių su jaukiomis kavinukėmis, apželdintomis serenčiais, iškilių renesansinių didikų rezidencijų, vašku kvepiančių amatininkų gildijų pastatų... Tai miestas "feniksas", ne kartą kėlęsis iš pelenų tikrąją to žodžio "pelenai" prasme ir jo architektūra tai atspindi. Totoriai mongolai šiandieninės Baltarusijos žemėse buvo sustabdyti nuo veržimosi į Europą (taip kilęs ir šalies pavadinimas, Bielaja Rus, Baltoji Rusija, nepaimtoji Rusija), o Napoleonas Bonapartas ir Adolfas Hitleris buvo sutriuškinti. Sovietmečiu gi Minskas tapo vartais į bekraštę Stalino imperiją. Pats miestas žinomas nuo 1067 m. kaip provincijos miestas paklusnus Polockui, o vardą gavęs greičiausiai nuo šalia tekėjusio upelio pavadinimo. Reikia pabrėžti, kad pirmasis Minskas buvo įkurtas kažkur 30 km nuo dabaratinės sostinės.  1242 m. Minskas tapo LDK dalimi ir to pasekoje dalinosi visais LDK gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Antrojo pasaulinio karo metu Minsko partizanai pasižymėjo kovoje su okupantais taip, kad po karo miestas gavo Miesto Herojaus titulą (jų Sovietų sąjungoje buvo dvylika). Jame veikė ir vienas didžiausių Europoje žydų getų, talpinęs per 100,000 žydų, iš kurių tik sauja sulaukė karo pabaigos. Po Antrojo pasaulinio karo buvo galvojama perkelti sostinę į Mogiliovą arba išvis pastatyti naują miestą ir palikti senojo miesto griaučius nepaliestus, taip miestas galėtų būti amžinas paminklas fašizmo aukoms (vokiečiai sunaikino apie 80 proc. miesto, iš 270.000 gyventojų teliko 80.000). Tačiau vis dėlto šiandien miestas-feniksas vėl atgimęs, senas ir naujas viename, nes miestas buvo atstatytas (bet ne rekonstruotas, t.y. apie istorinio paveldo išsaugojimą kalba nėjo) 1940-1950 m. Stalinizmo architektūros stiliuje. 1984 m. Minske atsidarė devintoji Sovietų sąjungoje metro linija, ir šiandien pripažįstama viena gražiausių Europoje. Taigi, nepaisant to, kad "senamiestis" Minske yra "растяжимое понятие", šiek tiek papasakosiu apie pagrindinius lankomus objektus. Kadangi atvykau antroje dienos pusėje, skyriau laiko tiesiog vaikščiojimui po miestą, nes muziejų lankymas buvo suplanuotas kitomis dienomis. 

Pirmiausia dviejų (iš dviejų 2013 m. buvusių (stato dar vieną (taip, čia skliausteliai skliausteliuose))) raudonosios ir mėlynosios metro linijų sankirtoje yra Aleksandro parkas. Jame yra skulptūra besipuikuojanti daugelyje kelionių vadovų, nors mano palydovė, sutikusi mane prie stoties ir lydėjusi į viešbutį, buvo didžiai nustebinta tokiu faktu. Jeigu jinai ne visai Jūsų skonio, netoliese rasite vieną iš pirmųjų 1944 m. 3 liepos į miestą prasiveržusių tankų T-34. Pristatau: "Berniukas ir gulbė", skulptorius Bernini, 1874 m. Aleksandro parkas gavo šį vardą dėl (1929 m. sunaikintos) čia stovėjusios Šv. Aleksandro Nevskio (kalbainiai dabar liepa sakyti Neviškio) koplyčios. Pats parkas įkurtas 1972 m. ir jame, planuojant vandentiekio sistemą, buvo pastatytas fontanas, kurį ir papuošė ši skulptūra. Sakoma, dabar parko senąją fauną varles pakeitė balandžiai.

Berniukas ir gulbė.

Gegužės šventės Minske

Šešias dienas svečiavausi Minske, nuotaika kuom pakiliausia, įspūdžiai kuo puikiausi. Taigi, pradėsiu reportažų seriją skirtą šiam miestui. Taip jau išėjo, kad kaimyninė Baltarusija mums asocijuojasi su iš dangaus krentančiais meškiukais, mušama opozicija, ir nenuverčiama diktatūra, kilometrinėmis eilėmis pasienyje, milijonieriais gyventojais ir "Akropolyje" apsipirkinėjančiais milijardieriais. Norėjosi šio reportažo rengimo kažkaip atsiriboti nuo politikos ir parašyti apie turizmą, bet, pamačius visą miestą išpuoštą plakatais, šlovinančiais gegužės 9, kažkaip nesigauna. Daliai Europos Antrasis pasaulinis karas juk buvo Didysis Tėvynės karas, atkreipkit dėmesį į žodį "Tėvynės". Turbūt niekas nesiginčys, kad fašistą reikėjo mušti. Deja, užėję "išvaduotojai" akivaizdžiai mokėsi iš geriausių. O kokia politika, toks ir turizmas, ne?

Baltarusijoje mano lankymosi metu nuotaikos buvo šventiškos (bet ne dėl to, kad Kūtvėla apsilankė). Prasidėjo geri orai, kaip tik tomis dienomis paleido pirmuosius miesto fontanus sezonui, turistų pabiro iš vidaus ir užsienio, kavinės ir restoranai perpildyti (karšto patiekalo laukti 1,5 val yra norma). Našlaitėmis ir tulpėmis dailiais ornamentais sodinamos pakelės, plevėsuojančios vėliavos, parduotuvėse stovi manekenai su uniformomis ir šautuvais, prie kurių fotografuojasi lankytojai.

Manau, nuotraukos kalbės pačios už save.

Pirmasis miesto įspūdis: didelis, erdvus, švarus, gražus, puošnus. 

Turistiniai autobusai gabena miesto svečius. 

Visas miestas su džiugiu pakylėjimu laukia Didžiosios Dienos. 

Naktinis klubas. 

Vėliava iš vėliavų. Labai dailu ir elegantiška. 

Amžinoji ugnis kritusiems kovoje už laisvę. Na, čia taip sako. 

Nakčiai apšviečiamas šio pastato užrašas komentarų nereikalauja.

"Bėgam už laisvę" artai "Bėgam už pergalę" aplink Ašarų salą. 

Su meile,

Kūtvėla