Diena, kai nekenčiu savo kelionių.

Psichosomatiniai simptomai pasireiškia visu baisumu likus maždaug pusantros paros iki kelionės: pykinimas, mieguistumas, akių ašarojimas, koks nors bėrimas, spuogai ar mėlynė, prasideda sloga. Viskas krenta iš rankų. Paaiškėja, kad atsispausdintos įlaipinimo kortelės liko darbe ant spausdintuvo, todėl reiks rytoj ryte lėkti pasiimti arba blaškytis ieškant kur atsispausdinti iš atmintuko. Nėra švarių kojinių. Šeimos augintinis šuo/katė/žiurkėnas vemia/triedžia/yra užrašyti pas veterinarą. Būtinai bus dvi dienos prieš menstruacijas, kai savijauta tokia, kad joks teisėjas nepasodins ir krizė darbe. Išpešioti vakar vakare antakiai jau bus ataugę.

Likus parai iki išvykimo pasiimu didelę kuprinę pirkiniams ir minu jau atidirbtą ratą namai-parduotuvė-vaistinė-namai pakeliui išmesdama šiukšles (niekas nenorim po 5 dienų grįžę uostyti aromatus iš po kriauklės). Savaitę iki išvykimo dienos dar reikia pradėti sistemiškai naikinti namuose sukauptas gendančias maisto atsargas: pienas, grietinė, dešrelės, pomidoras...Kažkiek užknisa, bet nėra sudėtinga. Svarbu susirast plastikinį buteliuką, kurį tuščią galima prasinešti pro oro uosto apsaugą ir pasipildyti vietoje (arba mokėti 6-8 LTL perkant tenais, urgh!).

Parduotuvėje svarbiausia greitai pasiimti standartinius pirkinius ir nevėpsoti į visokias ten nuolaidas: kava "trys viename"; karštu vandeniu užpilami makaronai, sriuba, bulvių košė; vaisiai; daržovė, kurią galima aplamdyti lagamine (agurkas koks); vakariniam pagraužimui palindus po patalais tinkami meduoliai ar baronkytės; būtinai šokoladas. Jeigu apgyvendinimo vietoje nebus duodami pusryčiai, reikia įsimesti Šio Bei To pirmajam rytui, kol aptiksiu kokią dorus pusryčius teikiančią instituciją. Visu šitu gėriu užpildomas maždaug trečdalis registruojamo bagažo. Susirankiojus maistą iš reikiamų lentynų, reikia užsukti į higienos prekių skyrių: drėgnos servetėlės; mažo tūrio dušo žele; mažo tūrio šampūnas; dantų pasta; veido kaukė. Vaistinėje perku standartą: ką nors nuo peršalimo, validolį, angliuką, ir įvairius pleistrus. Higieniniai paketai imami bet kuriuo atveju -maža kas.

Palinkusi nuo svorio kaip obelis nuo vaisiaus viską išsišiepus partempiu namo. Pakuojantis svarbu nepamiršti daug rankšluosčių (vyno buteliams suvynioti, kam gi daugiau), vandeniui užvirti spiralės ir puodelio, fotoaprato ir mobiliojo telefono pakrovėjų su atsargine baterija ir atsarginės atminties kortelės. Perkratoma piniginė ir iš naujo perkainojamos vertybės, kurios liks piniginėje, o kurios drybsos namie ant stalo.

Tada laukia ilgas vakaras mirkstant karštoje vonioje, pedikiūras probleminiams nagams dėl kurių negaliu avėti smailios avalynės, visokios depiliacijos (nesu jų šalininkė, bet gi negali leisti, kad kojų garbanas kasomis suspinti būtų galima).

Avalynės ir rūbų atranka yra atskiras galvos skausmas. Esu sugadintas vaikas, kuris tiki, kad švarių apatinių baltinių niekada nebus per daug. Rūbų reikia pasiimti "ir šiltam, ir šaltam". Na, jeigu ir neapsivelku megztinio, į jį vis tiek galima ką nors suvynioti. Dar reikia nepamiršti specialaus "maišelio grobiui", nes keliaujant su maža rankine reikia kažkur krauti beropinėjant po miestą aptiktas gėrybes: knygas, CD, kruasanus ir panašius lobius.

Paprastai turiu du bagažo vienetus: registruojamą ir rankinį. Rankinio bagažo turinys irgi standartinis: lektūra pavartyti lėktuve, kelionės dokumentai, piniginė, fotoaparatas, validolis, vandens buteliukas, rašiklis, popierinės nosinaitės ir dar 120 moteriškėms reikalingų smulkmenų, kurių inventoriumi aš gerbiamo Skaitytojo nevarginsiu.Viskas telpa pakankamai ergonomiškai ir gražiai sugula bagažo skyrelyje virš galvos.

Kelionės dienos rytą kąsnis burnon nelenda, bet oro uoste nevalgau, nes biezbožnai brangu. Sumuštinis kainuoja 9.90 LTL, nu. Jeigu viešasis transportas dar/jau nevažiuoja, tenka kviestis taksi. Sėdint ant galinės sėdynės, pasijunta tikroji kelionės dvasia, ateina atsipalaidavimas, nors kurį laiką dar persekioja paranojiškos mintys iš serijos "ar užsukau vandenį". Būna momentų kai pagalvoju, na ir kuriems galams aš trenkiuosi kažkur vietoj to, kad tyliai ir ramiai susiveikti laisvą dieną ir padrybsoti priešais televizorių.

Laikas pradėti naikinti jogurtą.

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla

Praha: kas liko už kadro.

Reportažai iš Prahos pabaigiami jau tradiciniu tapusiu "Kas liko už kadro" įrašu, kurio nekantriai laukia net keletas mano skaitytojų. Ta proga užsiplikiau didelį puodelį geros kavos, kurią pirkau "Starbucks" Prahos centre. Ten jie labai įdomią madą įvedę: klausia, kokį vardą rašyti ant puodelio, nes susimokėjimas ir atsiėmimas skirtinguose kampuose. Kitąsyk prašysiuos būti Princess Leia :-)

Kelionė. Skridome su tautinėmis oro linijomis AirLituanica. Bilietas į abi puses kainavo 388 LTL, papildomai 5 LTL kainavo bankinis pavedimo mokestis.

AirLituanicos sparną puošia dvigubas Jogailaičių kryžius.

Kelionė iki viešbučio. Iki Prahos centro nuvykti yra keletas variantų. Pasirinkusiems keliauti viešuoju transportu oro uoste esančiame viešojo transporto kioske reikia nusipirkti bilietą. Mes pirkome 3 dienų bilietus, kuriuose jau įskaičiuotas bagažas, už 310 Čekijos kronų (apie 40 LTL). Šie bilietai galioja autobusuose, tramvajuose ir metro; vieną kartą buvo bilietų patikrinimas metro stotyje. Pažymėjus 3 dienų bilietą, jis galios 72 valandas. Taigi, prie oro uosto reikia sėsti į 119 autobusą ir važiuoti iki jo galutinės stotelės "Dejvicka". Čia pat bus laiptai (lagaminus teks jais dardintis žemyn) į metro A liniją. Iš čia vos per kelias minutes atvažiuojama į "Staromestska" stotelę, t.y. Prahos senamiestį. Viskas vyko labai sklandžiai, transportas neperpildytas, netgi nuostabu buvo. "Staromestska" stotelėje mums reikėjo 17 tramvajaus iki stotelės "Dvorce", tai truputį kitoniški transporto stendai įnešė šiokios tokios sumaišties. Bet gestų kalba yra universalus pagalbininkas-tereikėjo ištarti "Dvorce", klausiamai mostelėti į abi puses, ir mums iškart nurodė reikiamą platformą. Netrukus buvome prie viešbučio durų.

Viešasis transportas. Prahos viešasis transportas man labai patiko. Greitas, neypatingai perpildytas, dažnai kursuojantis. Prahoje bilietai yra terminuoti: 30 min., 90 min., 1 diena, 3 dienos. Jeigu viešuoju transportu planuojate važiuoti į oro uostą, keliaukite kaip galima anksčiau, nes kamščiai mieste gali susidaryti neprognozuotai.

Vaizdas į Karolio tiltą. Artimiausia tramvajaus stotelė "Narodni divalo". 

Viešbutis. Dėl apgyvendinimo teko nemažai pasukti galvą. Hostelis Prahos senamiestyje pasirodė finansiškai labai nepatrauklus, nes toliau nuo centro esantys viešbučiai siūlė panašias kainas, tai teko svarstyti kas geriau: šešiavietis kambarys su bendru vonios kambariu Senamiestyje ar dvivietis kambarys su vonios kambariu ir pusryčiais12 min. tramvajumi nuo Senamiesčio? Pasirinkome antrąjį variantą. Gyvenome viešbutyje "Bohemians". Kadangi užsakymo metu galiojo akcijinė kaina, užmokestis dviem etapais (mistika kažkokia) buvo nuskaitytas per sekančias dvi savaites (apie 350 LTL už dvivietį kambarį su pusryčiais ir 4 nakvynėmis; raktas paliekamas registracijoje išeinant ir pasiimamas grįžus). Viešbučiu likome patenkintos; džiaugėmės, kad nereikia ryte lakstyti pusryčių medžiotis (virti kiaušiniai, virtos dešrelės, kelių rūšių duona, sviestas, džemas, sūris, kumpis, sausi pusryčiai, pienas, jogurtas, kava, arbata). Tik sienos va nelabai storos, kartą girdėjome, kaip gretiname kambaryje pora gausino savo palikuonių būrį. Iš pradžių šiek tiek gailėjausi, kad negaliu sau leisti gyventi viename iš tų elegantiškų viešbučių Rotušės aikštėje su vaizdu į Kalėdų eglutę, bet iškart apsidžiaugiau savo kuklia nakvynės vieta, kai pamačiau pagėrusį vyruką prietemoje sysinantį ant vieno iš tų elegantiškų pastatų sienos.

Rūkymas. Rūkymas Prahoje yra žmogaus teisė, bet su ja vis aktyviau kovojama. Restoranuose yra patalpos rūkantiems ir nerūkantiems, bet kai kuriose patalpose, kad ir mūsų viešbučio koridoriuje prie lifto, tvyrojo rūkalų smarvė. Užtat nemažai matėsi bėgiojančių žmonių.

Suvenyrai.

• pliušinis žaisliukas kurmis
• Šauniojo kareivio Šveiko išvaizdos pakabutis raktams
• krištolo pakabukai
• krištolo indai ir vazos
• papuošalai su granatu
• gėrimai: alus, Becherovka, Slivovica
• vafliai

Neblogai suvenyrais galima apsirūpinti oro uoste. Pliušinio kurmio kainos verčia iš klumpių, bet jis to vertas. Granato papuošalai nuostabūs, bet kainuoja tiek, kiek vežimas kurmių. Alkoholį ir vaflius geriausia pirkti supermarketuose.

Spąstai turistams. Galima sakyti, kad visa Praha yra spąstai turistams. Miesto žemėlapius teks nusipirkti (nors didesniuose TIC galima gauti ir nemokamai). Bilietai į lankytinus objektus (bažnyčias irgi) ir leidimai fotografuoti yra brangūs, mums viskas atsiėjo apie 200 LTL. Esmė ta, kad už viską reikia mokėti (pvz. pietaujant jums atneš duonos, druskos ir pipirų ir juos įtrauks į sąskaitą net jeigu jų nepaliesite arba sąskaitoje atsiras privalomas 20 proc. nuo sumos mokestis už aptarnavimą). Rekomenduoju prieš kelionę pasiskaityti Virtual Tourist: 303 Prague Tourist Traps. Dažnai turistai turi primokėti už paslėptus niuansus-štai Kutna Hora miestelyje mums visą reikalingą informaciją ant žemėlapio nupiešusi TIC darbuotoja pasiūlė jį įsigyti už simbolinį mokestį.

Maistas.  Kniedlikų negavom, vat burgerinių pridygę kas antrame žingsnyje. Restoranuose patiekalo kainos-kaip pliušinio kurmio, t.y. brangu. Bet nėra to lietuvio turisto, kuris nebūtų su savimi pasiėmęs spiralės vandeniui užvirinti ir karštu vandeniu užpilamų makaronų.

Skrydis atgal buvo atidėtas apie 1,5 val. dėl rūko, kuris Prahos oro uoste yra dažnas svečias. Visą tą laiką mūsų lėktuvas su keleiviais iš Vilniaus suko ratus virš Prahos. Bet pagaliau rūkas išsisklaidė tiek, kad lėktuvas saugiau nutūptų, ir mes džiaugsmingai sušokome vidun (Kūtvėla džiaugsmingai spaudė glėbyje pliušinį kurmį iš oro uosto parduotuvės). Lėktuve laukė nauja spauda ir nemokamas Vilnius in Your Pocket leidinukas.

Spauda. 

Kūtvėlai Prahoje patiko. 

Pažadas sugrįžti. Ačiū Aistei už foto.

Jeigu turite kokių nors klausimų, prašom rašyti į komentarus.

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla

Prahos keistieji momentai : nuotraukų galerija.

Kartais fotoaparatas užfiksuoja vieną kitą įdomų kadrą, kurie ne visi gali organiškai įsilieti į pasakojimą, tai surankiojau čia keletą tokių quirks, kaip anglai sako.

1. Maišeliai šunų ant šaligatvio paliekamam turtui surinkti. Jų netrūksta visame mieste, tačiau savininkai turi nešiotis ir savo šuns vedžiojimo pasekmių šalinimo priemones, nes palikus pridirbtą vietą gręsia bauda iki 20,000 Čekijos kronų (2, 500 LTL). Žagt!

2. Mocarto operos "Don Žuanas" premjera įvyko teatre Prahoje 1787 m. Mocartas Prahoje buvo puikiai įvertintas, tuo tarpu kai Vienoje juo nelabai žavėjosi. Nepaisant to, jis grįžo į Vieną, nes Praha tebuvo imperijos provincija, o tokio lygio menininkui reikįjo turtingos aritokratijos palaikymo, kuri telkėsi imperijos sotinėje, kuria tuomet buvo Viena.

Paminklas Mocarto "Don Žuano" premjeros Prahoje (aut. Anna Chromy). 

3. Paminklas F. Kafkai netoli Ispaniškosios sinagogos. 

Paminklas F. Kafkai ( aut. Jaroslav Rona).

"And now - with a flourish, as though it were not the first time - I leapt onto the shoulders of my acquaintance, and by digging my fists into his back I urged him into a trot. But since he stumped forward rather reluctantly and sometimes even stopped, I kicked him in the belly several times with my boots, to make him more lively. It worked and we came fast enough into the interior of a vast but as yet unfinished landscape."- "Description of a Struggle", F. Kafka, 1909. Šaltinis: čia.

4. Prakartėlės.

Prakartėlė.

Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, bet jeigu prakartėlės kuriamos iš meilės (tradicijai, menui, dar kam nors), tai čekai Dievo nemyli. Didelės, griozdiškos pas juos tos prakartėlės, tikri prakartai.

5. Nuogo berniuko statula.

Apie jį aš esu rašiusi pasakodama apie dieną, praleistą Prahos pilyje.

6. Kristus su suknele.

Na, ką čia dar bepridursi. Aptikau jį Loretoje.

7. Loretoje dar buvo Šv. Agotos paveikslas, kur ji laiko savo nukirstas krūtis.

Šv. Agota.

Šv. Agota Sicilietė mirė maždaug 251 m. Ji yra laikoma Katanijos, Maltos, San Marino globėja, globoja krūties vėžiu sergančius, žindyves, saugo nuo ugnies, žemės drebėjimų, ugnikalio išsiveržimo. Jinai laikoma viena labiausiai garbinamų ansktyvųjų mergelių kankinių.

8. Buvo bažnyčia, dabar bus viešbutis. Juk negriausi nebereikalingo pastato?

Bažnyčia-viešbutis.

Tik nepamirškit papoteriauti prieš miegą.

9. Gatvėse čia pririša pianinus.

Kad pianinas nepabėgtų. 

Vakare mačiau vyruką, grojantį šiuo pianinu. Gal koks būsimasis pianistas pratinasi prie auditorijos?

10. Drūtos tos moterys Prahoje.

11. Ore kybantys žmonės.

Ir kaip ten jis ore pasikabino? 

Su meile,

Kūtvėla Quirkytė

Dienos kelionė į Kutną Horą: Kūtvėla Kaulų koplyčioje- wuahahahahhahrrr!!!

Šiai dienos kelionei turėjau didelių lūkesčių. Nemažai apie garsiąją Kaulų koplyčią yra rašę kiti kelionių tinklaraštininkai:

"The Sedlec bone church really is one of the most amazing sites upon which I’ve had the pleasure of laying my eyes!"- Wonder Tooth
"Although the site is smaller than we imagined, the intrigue of the unusual, artistic arrangements gives you something to ponder everywhere you look."- Travel Addicts
"When someone invites you to a Bone Chapel you know you are either life long friends or vindictive enemies."-Travel with Bender
" "It is not a celebration of death," the church says, "but it symbolizes the equality of people before the throne of God." "- Dangerous Business

Ir čia tik keletas  įrašų paminėjimų.

Kutna Hora suklestėjo dėl savo sidabro kasyklų, kur XIII a. buvo išgaunamas trečdalis Europos sidabro. Mieste kaldino Prahos grašius, vieną stabiliausių valiutų to meto Europoje. XIV-XV a. sandūroje Osel kasykla pasiekė 500 metrų ir buvo giliausia kasykla pasaulyje. Dėl savo turto Kutna Hora tapo antru pagal svarbumą Bohemijos karalystės miestu po Prahos. Šiandien Kutna Hora yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Kutna Horos priemiestyje Sedlec ir yra garsioji Kaulų koplyčia. 1142 m. šioje vietovėje buvo įkurtas pirmasis cistersų vienuolynas Bohemijoje. Kadangi turtingosios sidabro kasyklos labai dažnai buvo vienuolynui priklaususiose žemėse, vienuolynas netruko praturtėti. Ilgai netrukus Sedlec vienuolynas tapo turtingiausiu visoje šalyje, tačiau po keleto dešimtmečių jiems atėjo nelengvi laikai, daugiausia dėl aristokratams suteiktų paskolų, kurių, kaip žinia, aristokratai niekada neskubėjo grąžinti. Po Husitų karų vienuolyno griuvėsiai trūnijo iki pat XVII a. pabaigos, kol vienuolynas buvo atstatytas, tačiau 1784 m. imperatoriaus Juozapo II reformos baigė vienuolyno gyvavimo dienas. XIX a. pr. dalyje buvusio vienuolyno pastatų įsikūrė tabako fabrikas. Šiai dienai iš originaliojo vienuolyno komplekso statinių liko tik du: Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (kitais šaltiniais remiantis-katedrą) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčia su kaulyčia...oi, tai yra, koplyčia.

XIII a.pab. Sedlec vienuolyno abatas parsivežė saują žemės nuo Viešpaties kapo Jeruzalėje ir išbarstė kapinėse. Taip šių kapinių žemė tapo Šventosios Žemės dalimi ir laidoti čia atvešdavo ne tik iš visos Bohemijos, bet ir Lenkijos, Bavarijos, Belgijos. Daugelis rado čia sau kapą per maro epidemiją. Kapinių koplyčios interjeras sukurtas naudojant žmonių kaulus. 1511 m. pirmąsias kaulų piramides čia supylė pusiau akli vienuoliai. Švarcenbergų šeimai įsigijus Sedlic vienuolyno nuosavybę po mano jau paimėtų reformų, palaipsniui buvo sukurtas dabartinis koplyčios interjeras. Meistras F. Rintas yra šių makabriškų kūrinių autorius. Yra paskaičiuota, kad koplyčios interjero puošybai, jeigu tai galima pavadinti puošyba, panaudota 40,000 žmonių palaikai. Sakoma, kad tai turi priminti mums nepaneigiamą mirties faktą.

Nebekankinsiu daugiau smalsių padarų ir pasakysiu, kad ta garsioji kaulų koplyčia buvo mažytis lietutis iš didelio debesies.

Tai, sakote, koplyčia? Ir dar iš žmonių kaulų? Meh. 

Kitame Vltavos krante: Mažasis miestas su Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Prahos pilis su Loreta.

Kitapus Vltavos plyti visai kitoks pasaulis. Nutrepsėjus per tiltą ir įžengus pro Mažojo kvartalo (Mala Strana) vartus, pirma mintis, pamačius mažas senovines gatveles, buvo tokia: mes dvi dienas praleidome ne toje miesto dalyje.

Vartai į Rojų. Na, beveik.

1257 m. atsiradęs Mažasis kvartalas buvo Otakaro II skirtas vokiečių kolonistams. Šio valdovo valdymo metais jo imperija nusidriekė net iki Adrijos jūros, šiandien žiūrint į žemėlapį tai atrodo labai keistai. XV-XVI a. čia dažnas svečias buvo gaisras, todėl statybos buvo intensyvios. Šį rajoną netrukus pamėgo aristokratija ir turtingieji, todėl čia kūrėsi jų nuolatinės rezidencijos, kilo puikūs rūmai ir didingos bažnyčios. Svarbos ir iškilmingumo šiam kvartalui netrūko -Mažojo kvartalo gatvėmis ėjo valdovo karūnavimo procesijos.

Mostecka gatvės namai.