Juodosios gulbės karalystėje: Lydso pilis.

Eleonora iš Kastilijos
Margarita Prancūzė
Izabelė Prancūzė
Ana iš Bohemijos
Joana iš Navaros
Katerina Valua

Šešios karalienės, viena pilis, tūkstantis metų istorijos. Ir Kūtvėla.

"Welcome to Leeds Castle, the loveliest castle in the world!"

Lydso pilimi Kento grafystėje sirgau seniai. Neatbaidė netgi sudėtingas susisiekimas. Galima sakyti, visa kelionės į Londoną esmė ir buvo apsilankyti Lydso pilyje. Todėl lietingą sekmadienį (Anglija, kaipgi kitaip), nepaisant to, kad vakar buvo pirma diena Londone ir aplanksčiau bene pusę miesto, kėliausi šeštą ryto, užkandau kukliais angliškais pusryčiais ir ištursenau ieškoti reikiamos traukinių stoties. Gyvenau netoli Earl's Court metro stoties, todėl man reikalinga Viktorijos traukinių stotis buvo už kelių stotelių. Gerai, kad išsiruošiau anksčiau, nei reikėjo, nes buvo metro traukinių pakeitimai Earl's Court stotyje ir apie 10 min. nė patys mašinistai nežinojo, kuriuo traukiniu ir kur jiems važiuoti. Bet pagaliau situacija išsisprendė, ir traukiniai pajudėjo-kai kurie keleiviai nesulaukę dardeno lagaminus laiptais lauk iš stoties ir ieškojo taksi. Viktorijos traukinių stotyje bilietų automate nusipirkau bilietą iki Bearsted stotelės (nes prie bilietų kasų su aptarnaujančiu personalu nuolat driekiasi eilės). Man labai patiko, kad visur stotyse būna uniformuoti darbuotojai, kurių gali paklausti, kuri platforma tau reikalinga ir pan. Išsiaiškinusi, kuris traukinys mano, patogiai įsitaisiau. Praktiška žinoti, kad savaitgaliais traukiniams taikoma off peak kaina, todėl a day return bilietas kainuoja palyginus nebrangiai ir gali važiuoti bet kurios valandos reisu nesukdamas sau galvos. Kas nepatiko, tai kad keleiviai baisiai šiukšlina traukiniuose: kavos puodeliai, spauda, alaus skardinės-viskas paliekama, nes pora minučių iki išvykimo ateis darbuotojas su maišu ir prištinėmis ir apkuops kiek spės. Dėl sudėtingos logistikos daugiau šiai dienai nieko ir neplanavau, svarbiausia buvo dabar nuvykti ik Lydso pilies ir iš jos sugrįžti.

Labai faina buvo išlipti Bearsted stotelėje ir pamatyti ant jos lentikę su užrašu "This is the station for Leeds castle". Labai, labai taip welcoming. Tik dvi platformos, sujungtos tiltu. Traukinį pasirinkau labai gerą, jis atvyko maždaug 15 min. iki autobuso, kuris veža iki Lydso pilis, pirmojo reiso, kuris išvyksta nuo traukinių stoties. Jeigu žiūrėsit žemėlapį ir bandysit eiti pėsti, tai prapulsit ir dūšia, ir kūnu-vietomis tik kelias, nė pakelės nėra, pamiškės baisinės, o ir atstumas baisingai didelis. Tik autobusu.

Lydso pilies autobusas, 5 svarai sterlingai į abi puses. 

Lydso dvaras buvo žinomas dar 800-900 m. Manoma, kad netoliese buvo ir gynybinis fortas, bet archeologai neaptiko jokių įrodymų. Kažkur 1100-1300 metais buvo pastatyta pirmoji Lydso pilis; fortifikuotas malūnas ir vynuogynas buvo įrašyti į Domesday knygą. Šią knygą galima pamatyti eksponuojamą Nacionaliniame archyve pakeliui iš Kew sodų į Hamptono rūmus Richmmonde. Tai buvo pirmasis visuotinis Anglijos gyventojų ir turto surašymas, nes naujasis valdovas Viljamas Oranietis panoro sužinoti, kiek ir ko jis valdo. Gyventojai gi, deklaruodami savo žmonas, vaikus, avis, ožkas, grūdus, ir kitą turtą niurnėjo nepatenkinti, kad pirma surašys, o paskui jau ir atims pagal tą sąrašą, tikra svieto pabaiga. Taip ir atsirado surašymo pavadinimas: Book of Doom, Pasaulio pabaigos knyga, paprasčiau- Domesday Book. Kurį laiką pilį valdė Eduardas I ir jo žmona, Eleonora iš Kastilijos. Tapęs našliu, Eduardas I vedė Prancūzijos karaliaus seserį Margaritą, ir jaunavedžiai praleido medaus mėnesį Lydso pilyje. Karalius padovanojo pilį žmonai, pradėdamas pilies, kaip paveldimo valdovo našlės turto, istoriją. Toliau įvyko vienas iš įdomesnių Anglijos įstorijoje nesusipratimų: Eduardas II padovanojo pilį lordui Badlesmerui, tik va savo žmonai, Izabelei Prancūzei, pamiršo apie tai pasakyti. Atvykusią prieglobsčio prašytis valdovę ne tik kad per slenkstį neįleido, bet ir strėlėmis apšaudė. Nepaisant skylės atmintyje, karalius apgulė pilį, ją paėmė, ir nukirsdino lordą Badlesmerą. Našlaujanti Izabelė gyveno šioje pilyje iki pat savo mirties. Richardas II padovanojo pilį savo žmonai, Anai iš Bohemijos. Henrikas IV padovanojo pilį savo antrajai žmonai, Joanai iš Navaros. Valdovė kurį laiką ten bus savo posūnio kalinė, bet paskui bus išlaisvinta ir gyvens čia iki pat savo mirties. Tada valdovas pilį padovanojo Katerinai Valua, kuri buvo tik dvidešimt vienerių metų, kai tapo našle. Ši valdovė bus jau paskutinė, kuri pilį valdys kaip asmeninį savo turtą. Įsimylėjusi, Katerina Valua slapta ištekėjo už Oveno Tiudoro. Po tokios santuokos jai teko iškęsti tradicines paskemes-įkalinimą- bet jų teisėtas palikuonis buvo Edmundas, Richmondo grafas, būsimojo Henriko VII tėvas. Henriko VIII valdymo laikotarpiu pilis buvo pertvarkyta Katerinai Aragonietei, ir karališkoji šeima čia buvo apsistojusi prieš garsųjį 1520 m. susitikimą su Pranciškumi I. Toliau seka ilga, paini, ir ne tokia įdomi pilies ėjimo iš rankų į rankas istorija. Paskutinė pilies kaip privačios nuosavybės savininkė buvo ledi Baillie, mirusi 1974 m. Ji labai norėjo, kad šia pilimi ir parku galėtų grožėtis visi žmonės, todėl pilį paliko visuomenei. Juodoji gulbė, mėgstamas ledi Baillie paukštis, tapo Lydso pilies simboliu.

Viskas, daugiau su istorija Jūsų nebekankinsiu. Eikite, atsineškite šalto alaus.

Undergroundinis Kyoto stiliaus sodas Holland parke Londone.

Holland parko rajonas Londone vilioja pavėpsoti į elegantiškus namus ir prabangias parduotuves. Čia taip pat yra 22 ha dydžio parkas, laikomas vienu iš pačių romantiškiausių parkų vakariniame Londone. Sakoma, kad 2010-2011 m. parke užveisė kiaulių, kurių užduotis yra pamažu savo knyslėmis atkovoti parko teritoriją iš dilgėlių ir kitokių piktžolių. Na, kriuksių aš nemačiau, nes mano planas buvo visame milžiniškame plote susimedžioti nelabai kam žinomą japoniško stiliaus sodą. Apie jį aš pirmą kartą išgirdau Facebook socialiniame tinkle, kai žmonės planavosi kelionę į Londoną ir klausinėjo, ką galima gražaus pamatyti nemokamai. O kadani Japonija yra aplamai Kūtvėlos Achilo kulnas, sausgyslė ir raumuo*, tai šis parkas buvo antru numeriu-po Highgate kapinių- privalomai įtrauktas į kelionės planą. Vienas jo privalumų yra buvimas open 30 min. until dusk, kas gegužės mėnesį gali būti ir aštunta valanda vakaro. Undergroundinis jis yra todėl, kad apie jį žino tik saujelė išrinktųjų ir privilegijuotųjų, jo nėra Lonely Planet knygoje apie Britaniją. Tiesiog juodoji skylė. Kol iki jo atėjau, dar spėjau perkuisti visus pakeliui rastus antrų rankų knygynėlius ir pavarvinti seilę prie prabangių namų, kurių miegamieji tikrai ne spintos dydžio. Dauguma namų, tiesa, apšepę ir tušti, laukia savojo šeicho.

Kūtvėla Kyoto sode, Londonas. 

Karalienės Viktorijos laikų Londono Highgate kapinės: gotiško šiurpuliuko dozė turistams.

Skubu pradėti pasakojimus iš Anglijos, nes Kūtvėlos ilga tyla galėjo suklaidinti jos gerbiamus skaitytojus, kurie, apsiginklavę tankiomos šukomis, eitų naršyti artimiausius miškus, ieškodami savo mylimiausios tinklaraštininkės. Iš tiesų, Kūtvėla puikiai praleido laiką Anglijoje, išleido visas gyvenimo santaupas, kurias laikė saulėtai ir nerūpestigai senatvei, ir prikaupė daugybę medžiagos pasakojimams. Pirmasis Londone Kūtvėlos aplankytas objektas buvo garsiosios karalienės Viktorijos laikų Highgate kapinės. Deja, kelionė pasibaigė praradimu -neatlaikė Kūtvėlos mylimos šukos.

Einu trumpam paverkti kamputyje, tuoj grįšiu.

Grįžau.

Taigi, Highgate kapinės. XIX a. pr. Londone kilo, galima sakyti, sanitarinė krizė- čia gyventi kėlėsi žmonės iš visos šalies, o mirtingumo lygis buvo aukštas, ir galiausiai pasibaigė laidojimui skirta žemė. Buvo prieita iki to, kad mirusiuosius laidojo žemės lopinėliuose tarp namų, parduotuvių ir smuklių. Įsivaizduokite, užeinate į smuklę (pub'ą) papietauti, atsisėdate prie lango, o ten-kastuvo kotas aukštyn žemyn šiūpėliuoja. Fui, nu. Pasitaikydavo, kad laidodavo vienus kūnus ant kitų, užpildami specialia ardančia medžiaga, kad po kurio laiko vėl būtų galima laidoti į tą patį kapą- kvapelis ėjo aplink galite įsivaizduoti koks. 1800-siais metais Londone gyveno milijonas žmonių, bet tas skaičius netruko dar labiau išaugti. 1830-siais metais valdžia vis dėlto susiėmė, kad reikia imtis priemonių ir gerinti sanitarines, t.y. laidojimo sąlygas. Parlamentas išleido potvarkį, kuriuo aplink Londoną buvo sukurtos septynios naujos privačios kapinės, vienos iš jų ir buvo įkurtos netolimame Highgate kaimelyje, 17 akrų plote, už 3,500 tuometinių svarų sterlingų. 1839 m. gegužės 20 d. kapinės buvo pašventintos. 15 akrų buvo skirta anglikonams laidoti, o du likę akrai-visiems kitiems. Highgate kapinės buvo ant kalvos, nuo jų atsivėrė Londono panorama, be to, to meto kraštovaizdžio architektai suteikė joms patrauklumo ir moderniškumo. Todėl nenuostabu, kad šias kapines pamėgo turtingi žmonės, kurie savo šeimoms atminti statė itin didingus paminklus.

Koplyčia Highgate kapinėse-įėjimas į vakarinę dalį. 

Highgate kapinių koplyčia yra unikalaus dizaino- ji turi du sparnus, iš jų vienas skirtas anglikonams, kitas- visoms kitoms religijoms. Dabar kairiame sparne yra ir bilietų kasa bei suvenyrų stendas.

Tykocinas: Žygimanto Augusto miestas.

Iš Žygimanto Augusto laiško J. Radvilai (apie 1500 m.): "Tačiau to Tykocino dėl daugybės priežasčių man reikia, nes galvojau, jei kokių neramumų būtų, taip pat karų: mes nežinome saugesnės vietos, kurioje karalienę, mano žmoną, tokiu metu, jei toks ateitų, palikti turėtume, tik Tykocine: nes Tykocinas yra tokiame pasienyje, kur iš visų pusių yra saugu, taip pat ten statyti noriu [..]". Tykociną Žygimantas Augustas laikė saugiausia rezidencija Barborai Radvilaitei. Vėliau, nujausdamas savo mirtį, valdovas liepė iš kitų rezidencijų visą brangų turtą pervežti į Tykociną.1572 m. pasikvietęs patikimą dvariškį, įpareigojo jį prisiekti įvykdyti slaptą paliepimą- atgabenti tam tikras brangenybes į Tykocino pilį ir jas saugoti, o raktą po karaliaus mirties atiduoti tik seseriai Onai Jogailaitei. Ona, karaliaus testamento vykdytoja, buvo įpareigota sudeginti kai kuriuos dokumentus. Jų turinys liko istorijos pelenuose, bet manoma, kad jų tarpe buvo sąskaitos už įsigytas vertybes. Žygimantas Augustas paėmė didelę paskolą, prilygstančią karo Livonijoje paskolai, norėdamas įsigyti vertingų gobelenų, bet seserų kraičiams brolis nebuvo dosnus. Na, kaipgi tokia istorija gali nesužadinti noro pamatyti tą pilį, kurioje iš visų kampų brangenybės tviska? Tykocinas dar yra vadinamas "Lenkijos baroko perlu". Be Tykocino pilies, šiame miestelyje dar yra paminklas Stefanui Čarneckiui, antras paminklas Lenkijoje ne šventajam, o gyvam žmogui po Žygimanto Vazos paminklo Varšuvoje, Švč. Trejybės bažnyčia garsėja savo vargonais, ir Sinagogos muziejuje saugomas judaikos palikimas.

Iš autobusų stoties galima atvažiuoti Balstogės-Tykocino reisą aptarnaujančiu autobusu (3,50 PLN) arba pasidairyti Voyager firmos vežėjų prie stoties esančioje viešojo transporto stotelėje (2, 50 PLN). Kelionė užtruks apie 45 min. Nors miestelis ir mažas, reikia beveik visos dienos norint viską ramiai apžiūrėti, neskubant pavalgyti, pasivaikščioti.

Tykocino Švč. Trejybės bažnyčia.

Balstogė: miestas, kur pilni delnai alyvų.

Po pernai metų kelionės maršrutu Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė (Bialystokas), likau sužavėta Balstoge ir vis rezgiau planus čia sugrįžti. Tai nėra labai paprasta, nes Vilnių ir Balstogę skiria geras pusdienis važiavimo. Ir štai neseniai Autobuso Dienoraštis pasiūlė man bilietą Ecolines firmos autobusu, galėjau rinktis iš daug krypčių, bet nedvejojau- būtinai bus Balstogė. Labai apsidžiaugiau tokia galimybe ir puoliau planuoti kelionę.

Vienas iš Balstogės minusų, į kurį keliautojams reikia atkreipti dėmesį, yra labai ribotas nakvynės vietos pasirinkimas. Didesni viešbučiai yra pakankamai brangūs, o biudžetinio varianto beveik nėra, nebent turite draugų arba dalyvaujate Couchsurfing'e. Vienas Couchsurfing'o narys mane kvietė apsistoti pas jį, tai buvo vidutinio amžiaus nevedęs vyrukas, gyvenantis vieno kambario bute, žadėjo man užleisti savo lovą, o pats miegoti virtuvėje. Na ir sakykit, kad ne svetingi tenais žmonės gyvena? Bet išguiti žmogų iš jo namų tai irgi nesinorėjo. Nusprendžiau, kad šį kartą pataupysiu nakvynės sąskaita, o geriau išleisiu pinigus pavalgymui ir lauktuvėms, tai užsisakiau lovą bendrabučio tipo kambaryje hostelyje. Hostelis turėjo vos kelis atsiliepimus, bet kaina buvo tikrai gera, todėl nusprendžiau labai dėl to nesukti galvos. Bet po savaitės parašiau jiems, prašydama detalesnės informacijos, ir paaiškėjo, kad jie yra overbooked. Dažniausiai atsiliepimuose minėta hostelio darbuotojų ribota anglų kalba čia buvo tikra rakštis, nes taip ir nebuvo aišku, kur man teks nakvoti. Laimei, tai išsiaiškinau ne atvykusi prie durų, o iš anksto, ir dar kartą laimei, buvau užsakiusi juos per Booking.com svetainę. Po daugiau nei savaitės tusinimosi tarpininkaujant Booking.com darbuotojams, kelionės datai artėjant, Kūtvėlai jau lipant sienom, buvo priimtas sprendimas, kad užsisakau naują nakvynės vietą pati, susimoku, po kelionės nusiunčiu čekį klientų aptarnavimo skyriui ir jie kompensuos man skirtumą tarp pirmojo užsakymo hostelyje ir to, kurį man pavyko pačiai susirasti (ne paties brangiausio, žinoma). Todėl apsigyvenau Hotel Titanic.*

Kūtvėla prie Branickių rūmų Balstogėje.