Londono Pinternetai: kas netilpo į pasakojimus.

Kūtvėlai bemaklinėjant po Londoną, jos akis vis užkliūdavo už ko nors įdomaus. Suplanuota kelionė nuo taško A į takšką B vykdavo zigzagais, nes Kūtvėla vis ką nors pamatydavo įdomaus ir nušokuodavo pasižiūrėti iš arčiau. Šitame reportaže ir bus sudėti viso tokie bendros kategorijos neturintys įspūdžiai.

Per ardua ad astra -per kovą į žvaigždes. Naujai atidengtas paminklas pilotams, žuvusiems Antrojo pasaulinio karo metu.







Winston Churchill :"...the Battle of France is over. I expect that the Battle of Britain is about to begin".

Kūtvėla Grinviče: vieta, kur galima apsižergti meridianą ir auga žmogaus dydžio rožės.

Kad Britanija yra jūrinė valstybė cypauja kiekviena plytelė Grinvičo šaligatvyje. O Londonas nebūtų Londonas, jeigu savaitgaliais nebūtų vykdomi kokie nors darbai, trindantys metro eismą. Dalis darbų vykdomi po savižudžių sprogdintojų atakos 2005 metais, bet taipogi yra atnaujinamos pasenusios metro stotys bei tiesiamos naujos linijos, todėl dėl visų tokių perturbacijų iki Grinvičo nusigavau vėliau, nei planavau.

Klaipėda turi "Meridianą", o Grinvičas turi "Cutty Sark". 

Kūtvėla prie "Cutty Sark". 

"Cutty Sark" yra vienintelis pasaulyje išlikęs arbatos kliperis (greitasis burlaivis). 1845 m. laivų statykla Niujorke į vandenį nuleido pirmąjį tristiebį burlaivį "Rainbow", o jau 1869 m. Klaido laivų statykloje Škotijoje buvo baigtas statyti "Cutty Sark". Kinų arbatos importas buvo priežastis garsiosioms kliperių lenktynėms. Prasidėjus derliaus nuėmimo metui, Kinijos pakrantėse išsirikiuodavo kliperiai, kurie turėjo nugabenti arbatą į Europą ar Ameriką. Laivas, pirmasis atgabenęs arbatos krovinį, gaudavo solidžią premiją. Pirmosios lenktynės datuojamos 1852 m., kai du anglų burlaiviai pasikrovė Kantone ir išplaukė į Liverpulį.

Nuviliantis Tonbridžas ir bičių korio lankymas Ročesteryje.

Kadangi savo eiklaus šokinėjimo po traukinius dėka buvau sutaupiusi dieną traukinių pasui, paskutinę dieną skyriau labai reklamuojamam Tonbridžui ir Ročesteriui, kurio pilį pamačiau pro traukinio langą grįždama iš Doverio-ir iškart man jos prireikė. Tonbridžo pilis užėmė visą nuotraukos plotą reklaminėje brošiūroje, ir tik ją pamačiusi supratau, kodėl. "Reputedly England's finest example of a Motte and Bailey Castle with a splendid 13th Century Gatehouse",- sakė reklama. Jau tokia ir anokia, kad nepamačius negalima išvažiuoti iš Anglijos. Ir taip toliau, ir panašiai. 

Tondbridžo pilis. 

Siautulingas egzotiškasis Braitonas ir jo kaimynė, didinga gražuolė Arundelo pilis

Braitone trūksta plyšta turėjau padaryti du dalykus: pamatyti Karališkąjį paviljoną ir suvalgyti krabą. Planuojant kelionę, į šį planą įsiterpė Arundelo pilis. Nežinau kaip ir kada tai atsitiko, bet mano kelionių užrašuose jinai figūravo kaip tiesiog būtinas pamatyti objektas. Logistika nebuvo labai paprasta, nes pilies apartamentai lankymui atveriami tik nuo vidurdienio, todėl reikėjo gerai sušokinėti į traukinius. Nors įsėdau į gana ankstyvą Londono-Braitono traukinį, jis pūškavo vos ne dvi valandas, stodamas kiekvienoje stotyje, kur tik netingėjo. Braitoną tai noriu pagirti už gerai organizuotą viešąjį transportą: už 3.30 svarus sterlingus galima nusipirkti autobuso bilietą dienai, o bilietas galioja labai didelėje pajūrio teritorijoje ir apima tokius miestelius kaip Seaford, Newhaven, Hove, Shoreham, Steyning, Lewes, ir dar keletą. Traukinių stotyje galima pasiimti Braitono žemėlapį, yra turizmo informacijos centras, taipogi galima pasiimti lankstinuką su turistui reikalingiausiais autobusų maršrutais pačiame Braitone. Tai tikrai labai gera kaina ir galimybė pamatyti daug įdomių vietų, nors ir pačiame Braitone lengvai galima praleisti visą dieną. Po šios kelionės padariau išvadą, kad mielai čia praleisčiau keletą dienų.

Vienas garsiausių ne tik Braitono, bet ir visos Anglijos lankytinų objektų yra pseudoorientalistinio stiliaus princo regento, o vėliau ir karaliaus Jurgio IV rūmai, žinomi kaip Karališkasis paviljonas. Indijos architektūra ir Kinijos interjeras suteikia pastatui egzotikos. Į lankymo kainą įeina audiogidas, bet viduje negalima fotografuoti.

Karališkasis paviljonas, Braitonas. 

Doverio pilis-raktas ir baltosios Doverio uolos: Anglija prasideda čia.

Kai pasakydavau, jog ketinu apsilankyti Doveryje, mano pašnekovai reaguodavo baisiai. Vieniems iš rankų iškrisdavo puodo dangtis. Kiti pamesdavo pusiau nuskustą bulvę ir vos nenusipjaudavo sau piršto. Dar kitus ištikdavo stabas ir jie kuriam laikui prarasdavo kalbos dovaną. Keletas individų pabėgo garsiai rėkdami, paskui savaitę slėpė nuo manęs savo vaikus ir šunis. Aukšto kaimynai pirma pro durų plyšiuką pasitikrindavo, ar aš toli nuėjusi, ir tik tada greitai nubėgdavo į dušą koridoriaus gale. Doveris, kurio baltasias uolas pamatę per Lamanšą besikeliantys keleiviai rėkdavo "Valio! Namai!", o jautresnės moterys apsiverkdavo, turi baisią turistinę reputaciją. Prisiskaičiusi internetuose apie nuo pat ryto keliančius alkoholio suvartojimo lygį šalyje vietinius gyventojus ir už traukinio stotį didesnes dilgėles, tirtėdama iš siaubo atsargiai išlipau iš traukinio, prisiplojau pilvu prie grindinio, ir pro kūtvėliškus gaurus apsidairiau į visas puses: ar saugu? Kad Doveris nėra turism magnet leido suprasti turistinės reklamos stotyje nebuvimas, -iki šiol visur tik iš traukinio išlipusi pasiimdavau nemokamą lankstinuką su miesto žemėlapiu ir lankytinomis vietomis, o šį kartą likau it musę kandusi (nebent gausios turistų ordos čia jau viską buvo prieš mane nušlavusios). Laimei, netrukus aptikau ir nusifotografavau stendą su miesto žemėlapiu, o užklausta moteriškė pasakė, kaip nueiti iki pilies ir labai stebėjosi, kad aš atvažiavau jos pamatyti. Netrukus prasidėjo ir normalios kelio nuorodos, kuriomis atėjau iki turizmo informacijos centro, kur už 10 pensų man pardavė miesto žemėlapį-pirmą mano pirktą žemėlapį šios kelionės metu.

Doverio pilis.