Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Antra dalis.

Ryte kėlėmės anksti, bet daiktus susidėjome išvis rekordiniu greičiu (per trylika minučių!) ir kai jau braškinomės į laisvę pasirodė į chalatą susisupusi apsimiegojusi moteriškė, kuri dar bandė siūlyti kavos. Atsisakėme, nes pusryčiauti turėjome viešbutyje, kuriame nakvojo didžioji mūsų grupės dalis, o nueiti iki jo tai visai ne žadėtieji 300 metrų. Liolekas "sužibėjo" pagelbėdamas pasidėti daiktus į autobusą, o rytinė kava, kaip jau anksčiau minėta, buvo pobaisė. Tačiau patys pusryčiai buvo sotūs ir štai mes jau važiuojame Savicos krioklių link.

Mūsų ledainė-viešnamis-viešbutis.

Krioklys tolumoje.

Vaizdingos apylinkės.

Kūtvėla ieško Savica krioklio.

Paslaptingi akmenys.

Kūtvėla rocks :-)

Pagal lankytojų statistiką, Savica krioklys yra vienas populiariausių Slovėnijos turistinių objektų. Poetas Francas Prešerenas prisidėjo prie šio krioklio išpopuliarėjimo savo kūriniu "Krikštas prie Savicos". Iš krioklių tarpo, tai jis yra pats lankomiausias visoje šalyje. A raidės formos krioklys turi dvi sroves, 78 m. ir 25 m. aukščio. Krioklį maitina 500 m. virš jo esantis Črno Jezero ežeras. Savica krioklys yra Triglavo nacionaliniame parke (Triglavas buvo trigalvė slaviška dievybė). Yra ir Savica hidroelektrinė- šiai dienai jos dėka susitaupė 600,000 vagonų anglies- jeigu juos išrikiuotume traukinio sąstatu, jis prasidėtų Bohinj vietovėje prie Savica krioklio ir baigtųsi Stokholme.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Pirma dalis.

Kai pas Makalių pamačiau pirmą kartą organizuojamos kelionės "Pažintinė 9 dienų kelionė autobusu į Kroatiją, aplankant Slovėniją ir Austriją, su nakvynėmis viešbutyje ir poilsiu prie Adrijos jūros" programą, tai tokį pasiūlymą čiupau ilgai nelaukus. Mane patraukė programoje įtraukti gerai Europoje žinomi lankytini objektai, o kainos ir kokybės santykis irgi pasirodė geras. Bet, kaip sakoma, kai rodosi-reikia žegnotis.

Mūsų autobusas.

Nežinau, kaip ten turėjo būti, nes Kūtvėlos karma autobusams yra plačiai žinoma, bet atvažiavo labai patogus autobusas, kuriuo važiuoti buvo tikras malonumas. Vienintelė rakštis minkštoje vietoje šios kelionės metu buvo vairuotojai, pavadinsiu juos šiam pasakojimui Lioleku ir Boleku. Išskirtinai nemalonūs, nemandagūs, pastoviai ginčijosi su mūsų gide ir visą kelią vaidino šikančius katinus ant bedugnės krašto. Kelionė per Lenkiją su pakelės kryžiais ir jų šešėliuose klientų laukiančiomis plaštakėmis buvo palyginti neskausminga, nes nereikėjo išklausyti ilgiausių pasakojimų apie Lenkijos istoriją. Per tiek kelionių tai jau visa yra nusibodę iki gyvo kaulo, galima tiesiog testus išdalinti turistams, ir visi išlaikytų. Pietus išskirtinai brangiai ir neskaniai pavalgėme vienoje iš turistiniams autobusams pritaikytų pakelės užeigų. Pirmąją naktį nakvojome sportininkų viešbutyje Čekijos pasienio mieste Brno. Viešbutis buvo gana kuklus, bet švarus ir tvarkingas. Užtat pusryčiai tapo viso kelionės legenda: dvi trijų pirštų storumo nepjaustomos bulkutės, kelios riekelės kumpio, kelios riekelės sūrio, gumuliukas sviesto, siaubinga kava, sultis iš tolo primenantis skystis. Kolektyviai traukiojome pečiais.

Betgi ne pavalgyti atvažiavome. Netrukus privažiavome Čekijos pasienyje su Austrija esantį Mikulovo miestelį, kuriame aš taip šauniai praleidau dieną savo paskutinės kelionės į Čekiją metu, ir štai mes jau grožimės vokiško ordnungo principu sutvarkytais Austrijos miesteliais. Austrijos sotinę Vieną turėjome palikti nuošalyje, bet mūsų gidė Daiva padarė mums dovaną ir liepė Liolekui sukti vairą į miestą, apie kurį Zigmundas Froidas savo draugui rašė taip: "Aš suprantu, kodėl tau patinka Viena, bet tik aš vienas žinau, kur plyti jos bedugnė". Apsukome ratą viena iš pagrindinių Vienos gatvių ir pasilikome su puikiu įspūdžiu iš Austrijos sostinės.

Kelionių gurmanams: Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras Antakalnyje.

Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja birželio 5 d. yra paskelbusi pasauline aplinkos apsaugos diena. Savo gėdai turiu pasakyti, kad nors informacijos apie planuojamus renginius visoje Lietuvoje internetuose tikrai netrūko (o Kaune net į zoologijos sodą nemokamai leido), susigriebiau tik paskutinę akimirką. Iš dalies dėl to kalta Pasaulinė viktorina, vykusi išvakarėse ir gerokai patampiusi nervus. Tai sekmadienį greitai nubėgau į Antakalnyje įsikūrusį Nacionalinį saugomų teritorijų lankytojų centrą, kuris yra įsikūręs viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų, statytame XIX a. pab. ir dabar naujai suremontuotas. Visi darbai buvo vykdomi pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“ ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis.

Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras. Antakalnio g. 25, Vilnius.

Iš pradžių Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro ekspozicija palieka organizuoto chaoso įspūdį. Informacijos ir eksponatų gausa gali kiek trikdyti, nes neaišku, į kurią pusę pulti viską apžiūrinėti, todėl patariu čia užsukti ilgesniam laikui. Ergonomikos specialistams patiks kaip išnaudota erdvė. Sieninės spintos glaudžia tekstus ir nuotraukas,  o pačios sienos irgi pasakoja apie mūsų gamtos ir kultūros turtus.

Voverytė ar veidrodėlis?

Tikrai taip!

Kas yra kas saugomose teritorijose.

Kita ekspozicijos dalis yra vaizdinė, kviečianti prisėsti prie ekrano ir pažiūrėti trumpą filmuką apie kiekvieną saugomą teritoriją. Taip tikrai galima pamatyti mūsų šalies kontrastus ir užsikrėsti noru pakeliauti!

Vidurdienis. Tikra kamerinė aplinka, nes lankytojų kol kas tik keletas. Daugelis jų čia lankosi pirmą kartą.

Vaizdo ekranas pasakoja apie Vištytį.

Pažiūrėjus vaizdų, galima pabandyti ir prisiliesti prie kai kurių mūsų gamtos ir kultūros paveldo eksponatų. Kiekvienai saugojamai teritorijai skirtoje nišoje galima rasti jai būdingą daiktą.

Karūnos būna ir tokios.

Spalvotos mūsų verbos. Šitos tai po stiklu. Trapios gi.

Gulbės kiaušinis.

"Vai žydėkit linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai mėlynai, kaip akelės brangaus..."

Labiausiai man patiko panardinti ranką į Anykščių krašto kvarcinį smėlį. Nesusilaikiau! Šalia yra klaustuko formos stalas su dar daugiau įdomybių dalykų, prie kurių yra numerėlis. Paspaudus norimą numerėlį, dideliame ekrane pasileidžia trumpas filmas apie tą daiktą. Man labai įsiminė pasakojimas apie šerno iltis, netgi jaučiuosi nedidelė šio klausimo ekspertė ir galėčiau su liniuote išmatavus šerno iltis pasakyti kiek jam metų. Tik vat kad ne ilties ilgį matuoti reikia nustatant šerno amžių, pasirodo. Sudominau? Pažiūrėkite tą video įrašą. Dar patiko, kaip tarmiškai kalbanti močiutė papasakojo apie pelyną. Irgi pasižiūrėkite.

Koks gyvūnas puošia Kūtvėlą? Atsakymą rasite Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre.

Kalbant apie filmus, yra nedidelė kino salė, kur galima pasižiūrėti įvairių filmų. Žinoma, naujausio Džeimso Bondo čia nerasite, bet M. Jancevičiaus sukurtą dokumentinį filmą "Gandrai visada grįžta namo" pamatysite. Norintiems pasiklausyti paukščių balsų yra specialus "kabinetas". Patogiai prisėsti ir pavartyti įvairią literatūrą kviečia jaukus darbo kampelis su minkštomis pagalvėlėmis, kur galėsite susiplanuoti kelionę po saugomas teritorijas. Žinoma, yra rūbinė, tualetai, konferencijų salė.

Noriu priminti, kad jau kuris laikas turime savanoriškus saugomų teritorijų lankytojų bilietus. Nusprendžiau būti susipratusi lankytoja ir įsigijau metinį bilietą (20 EUR). Bilietas kuklus, todėl įsilaminavau pakeliui namo, taip geriau apsaugosiu jį nuo susitrynimo.

Kūtvėla remia saugomas Lietuvos teritorijas.

Skaitykla turi daug įvairios medžiagos, pradedant kelionių žurnalais baigiant "Elektroniko nuotykiais". Nuo šiandien ją papildys ir mano padovanota knygelė apie piligrimų kelius Lietuvoje.

Kūtvėla grįžta su dovana.

Rekomenduoju pavartyti.

Man džiugu, kad Antakalnis pildosi turistiniais objektais. Esu rašiusi apie Antakalnio turistines galimybes, ir labai džiaugiuosi, kad lankytinų objektų sąrašą papildo šis lankytojų centras.

Apibendrinant, kokie yra pliusai:
+ labai tinka į draugiškų vaikams lankytinų vietų kategoriją
+ labai gerai pralaukti lietų arba pūgą
+ labai gerai reprezentuoja Lietuvos kraštą svečiams iš užsienio
+ labai išmaniai pateikta medžiaga, turistas yra užimamas ir įtraukiamas
+ patogus susisiekimas visuomeniniu transportu

Keletas trūkumų, kuriuos ateityje galbūt pavyks ištaisyti:
- nedirba sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis (šiandien buvo išimtis)
- neturi suvenyrų stendo ir/ar knygynėlio (biudžetinė įstaiga negali vykdyti komercinės veiklos)
- reklamos trūkumas (Vilniaus TIC nėra skrajučių ar kitokios informacijos)
- nėra naujienlaiškio prenumeratos (tačiau palikome savo kontaktus darbuotojai)
- darbuotojai galėtų dėvėti kokį nors akcentą, išskiriantį juos iš lankytojų tarpo

Pagrindinis šio Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro tikslas yra po vienu stogu pasakoti apie visas Lietuvos saugomas teritorijas ir tokiu būdu tapti pirmąja instancija ruošiantis kelionei. Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras yra įsikūręs Antakalnio g. 25, Vilnius. Pirmą kartą gali būti painu rasti, bet prie Antakalnio gatvės yra kelio nuoroda. Artimiausios viešojo transporto stotelės yra "Leono Sapiegos" ir eiti į priekį arba "Petro Vileišio" ir eiti atgal. Yra viena vieta turistiniam autobusui. Darbo laiką galite pasitikrinti NACIONALINIS LANKYTOJŲ CENTRAS – VARTAI Į SAUGOMAS TERITORIJAS tinklalapyje. Noriu pabrėžti, kad paties centro lankymas yra nemokamas, mokamos yra tik ekskursijos pagal išankstinį užrašymą. Taigi, kviečiu visus apsilankyti ir pasidalinti savo įspūdžiais socialiniuose tinkluose naudojant grotžymę #VietinisTurizmas.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Sapiegaitė- Antakalnaitė

Eurovizija 2016- ta pati panelė, tik kita suknelė.

Šių metų Eurovizijos finalo tiesioginės transliacijos stebėti neturėjome galimybės, nes tuo metu buvome Varšuvos Muziejų nakties renginyje, bet paskutines balsų skelbimo minutes ir Ukrainos triumfą visgi spėjome pamatyti. Minčių, kaip dabar sakoma, kyla įvairių. Visų pirma, man patiko komisijos ir žiūrovų balsų atskyrimas, taip įnešęs daugiau objektyvumo į patį neobjektyviausią konkursą, koks tik gali būti. Tačiau kritikos strėlės irgi liejosi iš visų kampų.

Ponas Alex iš Feisbuko.

Ponas Alex pastebėjo labai taikliai- kaimynai balsuodavo už kaimynus. Juokais mes šį konkursą net "Balkanovizija" buvome praminę. Tačiau mes irgi tikėjomės balsų iš kaimynų ir džiaugėmės pastebėti tolimesnėse šalyse. Tai visuomet buvo politinis konkursas, paremtas kaimynų rėmimo politika. Arba gerų santykių palaikymas susisaisčius šventos moterystės ryšiais, kaip pas ponią Anastasiją.

"15 min' portalo duomenimis- svarbus dalykas ta šeimos darna.

Tokiame konkurse reikia nusiteikti, kad bus povandeninės srovės. Netrukus prasidėjo suinteresuotos šalies pareiškimai, kad Ukrainos daina neatitiko Eurovizijos politikos.

Piktinasi ponas Sanjeev Feisbuke.

RT portalas piktinasi nauju Šaltuoju karu prieš Rusiją.

Portalas RT paskelbė žurnalisto Neil Clark apžvalgą, kurioje šis Euroviziją 2016 prilygino JAV prezidento rinkiminei kampanijai (Al Gore prieš George W. Bush) ir šiaip labai piktinasi visokiais ten rusofilais, taip vadinama vertinimo komisija, Vakarų vertybėmis, ir šiaip matyt bus ant skruzdėlyno atsisėdęs netyčia. Kita vertus, mes turime ir oficialią Eurovizijos organizatorių poziciją, kurią cituoja The New York Times.

Viskas ten gerai su ta daina.

Tačiau balsavimo sistema vis tiek šlubuoja kaip girtas lokys. Žiniasklaidos priemonės trimituoja, kad kaip čia išeina, žiuri duoda kokį ten apvalų nulį be pagaliuko, o žiūrovai duoda 10-12 balų, tai kur teisybė?

 

Senojoje balsavimo sistemoje būtų laimėjusi Australiją, sako ponas Peter iš Feisbuko.

Kai pagalvoji apie skrydžių kainas į Australiją, tai manau didžioji dalis Europos su palengvėjimu atsipūtė, o jų finansų ministrai atgavo natūralią veido spalvą. Nors Rusijoje virkaujama dėl skriaudos, pagal senąją balsavimo sistemą jų finale užimta vieta, galimai, nebūti pasikeitusi. Kas ten žino?

Detalesnė informacija iš Eurovisionworld.com portalo.

Betgi pakalbėkime apie kaimynus. Ar galime vis dar kaltinti žiūrovus balsuojant kaimyniškai? Štai Obozrevatel portalo duomenimis, Ukrainai 12 balų skyrė šios šalys:

Kiek Ukrainos kaimynų čia matote? O gal ten ukrainiečių diasporos didelės?

Neilgai trukus, mažas vaikas iš kurio buvo atimta galimybė ilsėtis Turkijoje, metė nuspėjama kaprizą: Euroviziją Ukrainoje reikia boikotuoti. Gal ir Olimpines žaidynes, tuo pačiu? Eurovizijoje bent sysinti dopingo testams nereikia, o ten ką vėl gali žinoti?

Ponas Reuben iš Feisbuko pataria Rusijai pralaimėti oriai.

Betgi nepainiokime meno su politika!

Eurovizija yra dainos konkursas, kuriame svarbūs du elementai: tai pati daina ir šou. Su pirmuoju punktu problemų būna retai, nes bent jau balsus visi nacionalinių atrankų laimėtojai turi (su pačia daina kaip kūriniu, žinoma, gali ir mažiau pasisekti). Šou kainuoja pasiutusius pinigus, bet už tai, kaip juokauja žmonės internetuose, Rusijos atstovas galėjo sudainuoti lopšinę ir patekti į finalą, o gal net ir laimėjęs būtų, bet matyt vieną sparną pasitempė.

 Bet svarbiausia yra tai, kokia yra dainos siunčiama žinia pasauliui. Ukrainos žinia tokia, kad apsimesti nesuprantančiu ar interpretuoti (Polina Gagarina- taikos angelas ???) neišeina net ir durniausiems. Ir suprantu, kad žmonėms, kurie garbina Stalino kultą, ši Eurovizija nemaloni- kaip šuniuką nosimi į paties padarytą balutę pamurkdė.

 Neboikotuos Rusija kitų metų Eurovizijos, nei dar kitų, nei dar...Ir priežastis paprasta kaip dukart du: šiai šaliai reikia priešo. Jeigu priešo nebus, žmonės kokiame nors Omske ir pradės galvoti. O pradėję galvoti ims klausti, kodėl jų miestas toks apleistas, gal tas Varlamovas neišsigalvoja, nevykdo jokios zadanijos? Kodėl tokia korupcija, tokios pensijos, tokios kainos? Ir tada sūrio traiškymu neatsimuši.

Sveikinu Donatą su puikiu pasirodymu Eurovizijoje 2016 ir tikėkimės, kad kitamet mūsų šalies pasirodymas bus ne prastesnis. Taigi, Jalta 2017?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Jaltataikrymasaitė

Kaip nueiti iki bibliotekos Varšuvoje trečią valandą nakties kai ant pečių ne galva, o kalafioras.

Sugalvojau nuvažiuoti į Muziejų naktį Varšuvoje. Mintis kilo spontaniškai, bet-kaip dažna mano beprotystė- susilaukė kolegės blogerės Aistės palaikymo. Ką ten palaikymo, tikrą savo Vaiką kartu pasiėmė. Tik lenkai niekaip ilgai renginio programos į anglų kalbą neišvertė, informaciją gavau tik kelios dienos prieš renginį. Iš to džiaugsmo pamiršau susipakuoti Ursulijų Lepečkojauską, o kelionės dokumentus palikau ofise, todėl kelionės dienos ryte dar turėjau skuosti į kitą miesto galą. Sakau, ant pečių ne galva, o kalafioras. Tuoj reikės ir tinklaraštį rebrandinti į kokias Kalafioragalvės Keliones. Ką ten viešbučio rezervacija ir žemėlapiai, pamiršau ir Rokiškyje gyvenančio katuko Frico adresą, kuriam pasižadėjau iki gyvenimo galo atvirukus siųsti. Kelionės išvakarėse dar po miestą palaksčiau ieškodama Lenkijos zlotų, kurių ne tokiu geru kursu, kaip galima buvo tikėtis, pagaliau pavyko nusipirkti- Vilniuje arba zlotų nėra, arba kursas blogas. Netrukus paaiškėjo, kodėl.

Lietuviškas Jogaila irgi yra ant lenkiško pinigo. Kursas maždaug 1:1 su mūsų buvusiu litu. Čia- Mieško I.

Traukinių grafikas į Kauną, kur gyvena Aistė, buvo nepatogus, todėl važiavau autobusu. Reisą vykdė firma "Kautra" nedideliu mikroautobusu, kuriame vienas keleivis visą kelią (1,5 val) garsiai aptarinėjo savo verslo reikalus su darbuotojais ir klientais. Tikiuosi, kai ateis ta diena, kurios mes nei vienas neišvengsime, jis degs pragare netoli Hitlerio.

Kūtvėla- sektinas pavyzdys!

Kaune greitai susipakavome į Aistės mašiną ir netrukus riedėjome Lenkijos sostinės link. Žinoma, sustojome Suvalkuose "Kauflande", kur susipažinome su tautiečių pirkimo įpročiais.