Kas liko už kadro Minske?

Tradicinė rubrika "Kas liko už kadro" ne tik praskleidžia finansinio aspekto paslapties skraistę, bet ir duoda praktiškų patarimų.

Žmonės. Situacija nuo mano apsilankymo 2013 m. žymiai pasikeitusi į blogąją pusę. Žmonės labai nemandagūs, netgi chamai, pardavėjos iš viso marmuriniais veidais. Suprantu, kodėl baltarusiai taip veržiasi į mūsų "Akropolį"- ten su jais kaip su žmonėmis elgiasi.

Kelionė. Tarp Vilniaus ir Minsko reguliariai važiuoja autobusai ir traukiniai, kelionės trukmė apytiksliai apie 3,5 val. (jeigu neužlaikys ant sienos). Nepamirškite pasidomėti sienos kirtimo formalumais. Aš pasirinkau keliauti autobusu, nes buvo šiek tiek pigiau nei traukiniu. Į autobusą įlipti galima kelios minutės prieš išvykimą, o traukinių stotyje reikia būti vos ne kaip oro uoste, nes pasienio patikra vykdoma prieš laipinant į traukinį.

Apgyvendinimas. Minske viešbučiai brangūs ir gauna nelabai gerus atsiliepimus, ypač dėl blogo wi-fi ryšio. Laimei, yra keletas hostelių, kur galima apsistoti už protingą kainą. Rekomenduoju Your Hostel, esantį privačiame sektoriuje. Lietuvos piliečiams nereikalinga registracija iki trisdešimties dienų Minske (nesu tikra dėl kitų miestų).

Visuomeninis transportas. Minske yra metro, autobusai, troleibusai, tramvajus ir mikriukai. Bilietus reikia įsigyti iš anksto kioskuose arba pirkti iš vairuotojo (kartais turi parduoti ir keleiviai). Vienkartinis popierinis bilietas žymimas komposteryje su skyle, o naujoviški e-bilietai pažymimi priglaudžiant juos prie e-komposterių. Rekomenduoju dešimties dienų (trumpiau nėra) nuolatinį bilietą metro, autobusams ir troleibusams. Su kortelės mokesčiu, toks bilietas kainuoja apie 7 EUR. Jį parduoda kioskuose "Minsktrans". Toks kioskas yra netoli geležinkelio stoties (kuri yra netoli centrinės autobusų stoties), kur yra įėjimas į metro stotį Ploščia Lenina.

Minsko visuomeninis transportas. 

Labai rekomenduoju dvi programėles Minsko transportui, abi veikia offline režimu. Viena yra Minsk Transport Timetables, kita yra Minsk Guide. Žinoma, rusų kalbos žinios būtinos.

Kalba. Rusų kalba susišnekėsite visur. Ir susiklausysite, ir susirašysite, ir susiskaitysite. Angliškai tardytis jaunimą nebandžiau, nes rusiškai pakankamai slebizavoju. Vien tik su anglų kalba gali būti kiek sudėtinga.

Katinas ir kirilica. 

Maistas. Nors mieste netrūksta nei sušių, nei spagečių, aš taupiau laiką ir maitinausi arba karštu vandeniu užpilamais makaronais ir sumuštiniais, arba "Lido" restorane, kur didelis karšto maisto pasirinkimas. "Lido" restorano kainos panašios kaip ir pas mus- sriuba ir karštas patiekalas kainuoja apie 5-7 EUR.

Ypatingai domėjausi desertais. 

Pinigai. Neseniai įvyko pinigų reforma ir tebevyksta pereinamasis laikotarpis, todėl cirkuliuoja ir seni, ir nauji Baltarusijos rubliai, todėl reikia labai atidžiai sekti, kad teisingai atiduotų grąžą. Eurus į rublius geriausia keistis Baltarusijoje, ten kursas kažkiek palankesnis. Bankas, paštas ir maisto parduotuvė pas mus ant kiekvieno kampo, o Minske teks paplušėti ieškant.

Išlaidų suvestinė.  

• Autobuso bilietas į abi puses: 26 EUR
• Vizos dokumentai (nuotrauka, draudimas): 11 EUR
• Viza: 0 EUR (nemokama pusmaratonio dalyviams)
• Startinis mokestis bėgimui: 5 EUR
• Investicijos į bėgimo aprangą: 40 EUR
• Hostelis: 59 EUR
• Transportas Minske: 7 EUR
• Muziejai ir lankytinos vietos: 11 EUR
• Teatras: apie 5 EUR
• Maistas: 23 EUR
• Suvenyrai: 46 EUR
• Taksi iki autobusų stoties Vilniuje: 10,18 EUR
• Kitos išlaidos: 9 EUR

Viso: apie 253 EUR.

Jeigu imti būtinąsias išlaidas (viza, transportas, nakvynė, maistas ir keletas muziejų), tai suma tikrai yra labai padori. Tiesa, sunku atsispirti baltarusiškiems suvenyrams, nes iš tiesų yra gražių darbų. Labai žemos Minsko Bolshoi teatro bilietų kainos, galima gauti neblogas vietas už 4-5 EUR.

Rimtai svarstau sugrįžti į Minską kitais metais, kai jie švęs 950-rių metų miesto jubiliejų. Jungiatės?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Dranikaitė-Bulbytė

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Penktoji ir šeštoji dienos.

Šiandien lijo, bet nuo to, kad sėdėsiu hostelyje oras gi nepagerės, tai apsirengiau šilčiau ir išėjau vykdyti šios dienos planą. O tas planas buvo susirasti knygoje-gide rastą Senosios baltarusių kultūros muziejų, dar kartą atidžiau apžiūrėti Šv. Petro ir Povilo cerkvę, tada pasikrauti turistinės medžiagos vieninteliame visame mieste esančiame Turizmo informacijos centre ir aplankyti zoologijos sodą.

Jeigu Jūs turite viso gyvenimo priešą, kuriam norite atsikeršyti ir atsikeršyti žiauriai, tai parekomenduokite jam aplankyti Senosios baltarusių kultūros muziejų, esantį Minske, Surganovo g.1/2. Aš asmeniškai garantuoju, kad a) jis jo neras b) jeigu ras, tai bus aprėktas mokslų daktaro su klaikiu megztiniu. Pats muziejus be galo įdomus, pradedant Sapiegų šeimos antkapiu ir baigiant tautiniais rūbais su įstabiai siuvinėtomis prijuostėmis, aprėkimas lankymas nemokamas.

Su cerkve reikalai sekėsi geriau, batiuška šį kartą nesibarė, visas norimas ikonas apžiūrėjau. Turizmo informacijos centre irgi sekėsi gerai, grobį ėmiau glėbiais, todėl dabar galiu kitus keliautojus paremti Minsko žemėlapiu. Deficitinis dalykas mūsų krašte! Ten pat išsiaiškinau, kaip geriausia nuvažiuoti iki zoologijos sodo (5 EUR zoologijos sodas+ dinozaurų parkas). Šiaip nemėgstu lankytis tokiose vietose, nes nesu tikra kaip ten rūpinamasi gyvūnais, bet iš kitos pusės pasižiūrėti reikėjo. Tai kas liečia gyvūnų dalį, tai vaizdas ten liūdnas. Mano recenziją net Trip Advisor atmetė, matyt, kartelinis ten reikalas su neigiamais komentarais.

Iš pirmo žvilgsnio kaip ir neblogai.

Zoologijos sodas įkurtas 1984 m. Nuo to laiko turbūt ir neremontuotas.

Šitie žvėreliai visą laiką kaip užsukti zujo pirmyn atgal. Tai nenormalu :-(

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Ketvirtoji diena.

Štai ir išaušo Didžioji Diena, kuriai ruošiausi du mėnesius. Visas hostelis išlydėjo iškilmingai mosikuodamas vėliavomis (katinas Tuzikas mosikavo uodega, žinoma). Šiek tiek nuotaiką sugadino prapliupęs lietus ir pakeistas troleibusų maršrutas. Laimei, viskam buvau pasiruošusi, todėl su geru laiko avansu atvykau į Sporto rūmus. Protingai padariau, kad bėgimui apsirengiau dar hostelyje, nes taip sutaupiau daug laiko. Daiktus atidaviau saugoti, į kišenių įsimečiau obuolį, ir patraukiau dairytis kas aplink vyksta, o vyko daug ir visko.

Čia mums medalius ruošia!

Kūtvėla priima iššūkį.

Savanoriai triūsia prie finišo linijos.

Savanoriai rikiuoja daugtūkstantinius bėgikų pulkus.

Bėgikai po truputį stojosi į savo vietas. Organizatoriai buvo euforijoje- šiemet dalyvauti bėgime pareiškė norą apie 20,000 žmonių. Euforijai nuslūgus ir pasipylus dalyvių komentarams darosi aišku, kad dalis dalyvių buvo studentai, suginti atstovauti savo aukštajai mokyklai. Iš 20,000, nefinišavo apie 4,000. Distancijoje buvo pagrindinės dvi problemos- žmonės, kurie nusprendė visą distanciją įveikti pėsčiomis užkimšo visus įmanomus ir neįmanomus tarpus, todėl 3/4 distancijos tiesiog ėjau, o likusį atstumą tursenau kaip koks ežiukas, kol pabaigoje, jau išėjus į finišo tiesiąją, viskas buvo panašu į Pergalės dienos maršą su universitetų vėliavomis. Kita problema buvo už finišo linijos, kai kilo grūstis dėl medalių ir eilės prie vandens. Bet kaip pirmam kartui, mano lūkesčiai buvo pateisinti. Juk ne kasdien tave į startą išlydi baltosios meškos! 

Oficialus Kūtvėlos rezultatas: 00:42:31, įveikiau 5 km distanciją 7445-ta ir bendroje šios trasos įskaitoje užėmiau 2984-tą vietą. Viso 5 km distanciją įveikė 9918-ka bėgikų.

Kelios minutės po finišo.

Reprezentacinė foto.

               (Minsko pusmaratonis. Baltarusijos lengvosios atletikos federacijos video)

Ratais kvadratais grįžau į hostelį (dėl nukreipto eismo). Duše nusiploviau tą nedidelį prakaitą (pėsčias kulniuodamas daug nesuprakaituosi) ir vėl išlindau miesto žiūrėti.

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus.Trečioji diena.

Šiandien į mano planus apeiti išsirinktas lankytinas vietas įsiterpė mugė, bulviniai blynai ir fejerverkai, tai gavosi toks vėtymasis ir mėtymasis po visą miestą.

Solomonas verkia kamputyje.

Cerkvių Minske daug net ir gyvenamuosiuose rajonuose.

Moskovsky kapinės netoli nuo Nacionalinės bibliotekos garsėja kaip žymių žmonių panteonas. Jos man paliko neblogą įspūdį. Aiškiai išskirti Sovietinės sistemos aktyvistų palaidojimai, kitoje kapinių dalyje- meno ir kultūros veikėjų panteonas.

Ten ne medaus bačkutė? Paminklas Surganovui.

Meniniu požiūriu labai gražus paminklas.

Minsko išvaduotojai.

Ruslanas žuvo su "Lokomotiv" kolektyvu lėktuvo katastrofos metu pakeliui į Minską. 

Šv. Petro ir Povilo cerkvė.

1611-1613 m. pastatyta bažnyčia turi aiškių gynybinės sistemos požymių. Tai rodo, kad ši bažnyčia buvo netoli miesto pilies ir galėjo atlaikyti užpuolimą. Beveik du šimtus metų ši cerkvė buvo vienintelė stačiatikių šventovė tuometiniame katalikiškame Minske. Kurį laiką cerkvės patalpose yra gyvenęs pats Kijevo metropolitas. Po gaisro XVIII a. cerkvė buvo apleista, bet netrukus ją puikiai perstatė už Jekaterinos II paaukotas lėšas. 1933 m. cerkvę uždarė sovietų valdžia. Cerkvės rūsiuose žmonės slėpėsi nuo bombų Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo čia buvo butai, archyvas. 1991 m. cerkvė buvo grąžinta tikintiesiems ir prasidėjo interjero atkūrimo darbai. Šiuo metu cerkvėje galima pamatyti atidengtas XVII- XIX a. freskas. Šioje cerkvėje yra ikona su trijų Vilniaus stačiatikių kankinių relikvijomis. Pataikiau, kaip visada, į pamaldas. Batiuška apie sugyventinius kalbėjo, barėsi. Sakė, neieškokite lengvo kelio. Kai tuokiatės, virš galvų karūnas laiko-tai kankinių vainikai. Santuoka-tai kankinystė, kuriai reikia kantrybės. Moterys skarelių kampais ašaras šluostėsi.

Ką pasakoja ir ką nutyli Vilniaus miesto gatvių lentelės?

Kaip gerai, kad kunigaikštis Gediminas buvo pagonis. Nors jo mirties aplinkybes gaubia paslapties šydas, palaidojo jį, reikia tikėti, pagal geriausias pagonių tradicijas sudegindami su turtingomis įkapėmis. Nes jeigu kunigaikštis Gediminas būtų buvęs palaidotas pagal geriausias katalikų tradicijas, jam dėl to, kas pastaruoju metu vyksta Vilniuje reiktų arba atsisėsti grabe iš nuostabos (kas būtų kiek nepatogu ir kaktą į antvožą nusibrozdinti galima) arba apsiversti grabe iš pykčio (kas vėlgi sukeltų tam tikrų nepatogumų dėl ribotos erdvės). O man asmeniškai liūdna, kad Vilnius eina tamsiu ksenofobijos ir fašizmo keliu.

Žinoma, ne  pats Vilnius eina- miestas pats nieko nedaryti negali. Daro konkretūs žmonės, kurie labai dažnai dar turi ir konkrečius vardus ir pavardes bei konkrečias pareigybes. Vilniaus laimė ir nelaimė viename yra tai, kad jis neturi savo šeimininko-Vilnius yra visų. Čia, istorinėje LDK sostinėje, maišėsi ir persimaišė įvairios tautos, kurios laikė šį miestą savu (Vilniaus savivaldybės duomenimis, Vilniuje gyvena net 128 tautybių gyventojai). Istorijos nereikia užmiršti, klastoti ar neigti- Vilnius nuo kunigaikščio Gedimino laikų buvo kosmopolitiškas miestas. Kosmopolitiškais būti sunku nebuvo- istoriškai Vilniuje susiformavo gyvenamieji kvartalai, kur įsikurdavo vienodos tautybės arba bent vienodos konfesijos gyventojai. Toks opus dalykas kaip tautybė net ir nevargino to meto žmonių, svarbiau buvo pilietybė ir išpažįstama religija. Nesakau, kad kvartalų sistema tai labai jau didelė tolerancija ir visi ten tuose kvartaluose gyveno nesipešdami- per tą tūkstantį metų buvo visko.

O štai pastarųjų savaičių įvykiai sukeltų ne vieno kunigaikščio pasipiktinimą. Iš to, kaip klostosi įvykiai viešojoje erdvėje, galima pagalvoti, kad Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius atsikėlė vieną rytą ir, kol kompiuteris lėtai burgzdamas krovė Feisbuką, ėmė ir sugalvojo sukiršinti tautą- ims ir atidengs lenteles su gatvių pavadinimais svetima kalba! Lietuva yra teisinė valstybė, kur veikia įstatymai, ir štai čia mane apima tikrasis siaubas ir neviltis: mūsų biurokratinė sistema yra kaip devyngalė hidra, kai kiekvieną pirstelėjimą, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, reikia derinti su kiekviena hidros galva atskirai, o paskui dar ir su uodega.

"Vilniaus miesto savivaldybės Valstybinės kalbos reikalų visuomeninė komisija ir Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija išplatino pareiškimą, kuriame išreiškiamas nepritarimas Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyvai dėl dvikalbių gatvių pavadinimų." - šaltinis R.Šimašiui – kalbos komisijos raginimas nedelsiant nuimti gatvių pavadinimų lenteles nelietuvių kalbomis. Pats Vilniaus meras teigia, kad šių lentelių atidengimas suderintas su Valstybine lietuvių kalbos komisija, idėja neužkliuvo nei Vyriausybei, nei Užsienio reikalų ministerijai. Dar galvas kelia ūsuoti bebrai (© Andrius Tapinas), kurie šnypščia, kad taip Vilniaus meras kaupia rinkiminį kapitalą. O aš pasakysiu-ir ačiū Dievui, kad rinkimai artėja, nes bent rinkiminiais metais Marijos žemėje kas nors daroma, manęs dėl rinkimai kas metai galėtų vykti, nes jeigu ne tas kartą į kelis metus balso teisę turinčio elektorato pamaloninimas gatvių apšvietimu, darželių renovacija, sutvarkytais parkais, tvarkingu transportu ir panašiai,-tai mes ir sėdėtume apsimynę mėšlais iki kaklo. 

Į lietuvių kalbą, kuri kalbos sargų dėka netrukus bus tokia graži kaip esperanto ir tokia naudojama kaip prūsų (© Gintautas Tamulaitis), niekas Vilniaus gatvėse nesikėsina. Gatvių lentelės su išverstais pavadinimais yra miesto puošmenos, tūkstantį kartų geresnės už liebeskindus, kurių pilnos mūsų aikštės. Aš netgi būčiau už tai, kad gražiai sutvarkytume Jono Basanavičiaus gatvę Vilniuje vietoje jam siūlomo paminklo prie Filharmonijos, kur neabejotinai bus suręsta kokia nors baibokiška pramonė-kitaip nelabai mokame. Dar daugiau- šių lentelių atsiradimas Vilniuje yra grynas visuomenės interesas, kurį ginti privalome aukščiausiame lygmenyje. Čia bus mūsų tolerancijos Staliningradas. 

Trumpa situacijos reziume.

Šiuo metu Lukiškių aikštėje vyksta archeologiniais kasinėjimai. Vertingiausiu radiniu laikoma Livonijos moneta, kuriai gali būti 700 metų. Gali būti, kad ta moneta patį Gediminą yra mačiusi. Manau, kad sutvarkius Lukiškių aikštę joje turėtų atsirasti nedidelis aikštės muziejus, kur būtų glaustai pristatoma aikštės istorija ir archeologiniai radiniai, nes jeigu jie suguls į kokio nors muziejaus fondus, tai tiek mes juos ir tematysime. O netoliese yra pirmasis šio paskaojimo bone of contention-Vašingtono aikštė.