Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kodėl Sofija ir Nadia slėpdavo savo klientus?

Lyčiakovo (Lychakiv) rajonas yra bene unikaliausias visame Lvove. Jau XV a. šiame tuometinio Lvovo priemiestyje kūrėsi gyventojai, kurie matė, kaip pirklių karavanai traukia į Konstantinopolį. Vietos buvo laukinės, yra žinomas atvejis, kai vilkas, papjovęs sargybinį, įbėgo į Jono Sobieskio palapinę, tik-deja- tolimesnė įvykių eiga man nežinoma. Lyčiakovo rajonas garsėjo savo vaismedžių sodais ir vynuogynais, iš kurių vaisių padarytus vynus gudrūs vertelgos didesne kaina parduodvo kaip Kretos ar Ispanijos vynus. Šiandien Lyčiakovas dar garsėja senosiomis istorinėmis kapinėmis., iki kurių pirmą kartą šios kelionės metu važiavau tramvajumi. Nors tramvajai Nr. 2 ir 10 turėtų sustoti prie kapinių, dabar ten dideli kelio darbai, todėl eismas nukreiptas, taip kad patariu iš anksto pasidomėti alternatyviais transporto variantais. Turistams čia lankymasis mokamas, fotografavimas- už papildomą mokestį.

Šias kapines įkūrė Austrijos-Vengrijos valdžia 1786 m., nors čia buvo laidojama dar XVI a. Antkapiai ukrainiečių, rusų, vokiečių, armėnų, lenkų ir lotynų kalbomis primena įvairiatautę Lvovo gyventojų sudėtį. XIX a. čia laidojimo vietos buvo išskiriamos elitui ir vidurinei klasei, menininkams, mokslininkams, dvasininkams ar politikams, Sovietmečiu toks elitizmas, žinoma, nebuvo praktikuojamas ir tarp elito antkapių atsirado paprastų komunistų atminimo ženklai. Čia randami ir masiniai kareivių kapai, vienas žymesnių- Lvovo Ereliukų. Tai masinis žuvusių lenkų vaikų kapas, kurie kovėsi už Lvovą lenkų-ukrainiečių kare 1918-1919 m. Kai Lvovas buvo perimtas Sovietų sąjungos 1939 m., tai šio kapo vietoje buvo padarytas sąvartynas. 2005 m. kapas buvo sutvarkytas, nors Ukrainos nacionalistai ir protestavo.

Mieganti moteris.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kodėl bernardinų vienuoliai susirašinėjo su Drakula?

Pirma rimta miesto tyrinėjimo diena! Bet tam reikia ir rimtai pasistiprinti. Mano hostelis buvo strategiškai puikioje vietoje, vos už kelių žingsnių nuo Chata Puzata tinklo restorano. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, desertai...Geri pietūs su mėsišku karštu patiekalu nekainuoja 2,5 eur. Įpratau ir pusryčiauti tenais. Viešnagei einant į pabaigą pradėjau nerimauti, kad autobuse lieps išsipirkti papildomą vietą, nes sėdimoji kūno dalis bus padvigubėjusi nuo krutinimo žandais.

Chata Puzata makes you all puzata!

Sezono metu čia gera pasėdėti. Nesezono metu tai nelabai...

Marijos statula puošia fontaną.

Rožinis pastatas kairėje- George Hotel. 1901 m.

Keturių kontinentų alegorinėmis figūromis papuoštame Jurgio viešbutyje buvo visko. Balzakas, Sartras, Bramsas, Kazanova, Ravelis, Štrausas, Senkevičius, Listas, Pranciškus Juozapas I, Pilsudskis ir Gagarinas- tik keletas iš žymesnių asmenų, kurie čia buvo apsistoję (18 eurų naktis, tai kitą kartą ir Kūtvėla apsistos). Dar kadre užfiksuotas geltonas autobusas, kokiais važinėja Lvovo gyventojai, ir vintažinis automobilis, kokiais važinėja snobai, nenorintys persėsti į viešąjį transportą.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Ką veikia nėščia moteris ant teatro stogo?

Pirmasis rašytinis Lvovo paminėjimas buvo 1256 m. apie jame kilusį gaisrą ir tai yra laikoma oficialia miesto įkūrimo data, nors archeologiniai kasinėjimai tvirtina miestą buvus dar senesnį. Net ir XIX a. Lvovas dar tebebuvo medinis, todėl gaisrai ne kartą jį yra siaubę, bet miestas vis atsistatydavo (iš medžio, nes kartais miestą padegdavo Miesto tarybos nurodymu artėjant priešo kariuomenei). Lvovas (nors turbūt reiktų pratintis sakyti Lvivas) manęs dėl galėjo sau egzistuoti ir be manęs. Tačiau mūsų šeimoje yra vienas asmuo, pastoviai dūsaujantis, kad va Lvovas tai gražus miestas, o dar ir Ecolines bilietams akcija pasitaikė, tai daug ir negalvojau, juk keliauju tai iš godumo. Tik 18 eurų į abi puses! Įsitikinau, kad mūsų naujasis maršrutas Vilnius- Lvovas iš tikrųjų yra papildoma stotelė maršrute Ryga- Truskavets, nes mano vieta autobuse jau buvo užimta. Bet su bilietu ginčytis sunku, stiuardesė tik skėsteli rankomis, ir mano storas kaimynas nepatenkintas man užleidžia mano vietą. O aš persiaunu į megztas šiltas kurpes, apsikamšau pleduku, po šonu pasikišu pagalvėlę ir važiuoju sau. O važiuoti tai keturiolika valandų į vieną pusę. Lenkijos-Ukrainos pasienyje sugaištame apie dvi valandas, daugiausia dėl to, kad prieš mus buvo dar keletas turistinių autobusų. Štampas pase ir štai jau riedame tamsiais ir duobėtais Ukrainos šunkeliais. Tiesa, jau buvo ir kiek užsupę mane nuo ilgo važiavimo. Nustebino, kad autobusas buvo praktiškai pilnas. Šiek tiek vėluodami atvykstame į Lvovo autobusų stotį. Rytas tamsus, žmonių vienas kitas, bet jau važiuoja man reikalingas autobusas Nr. 3A. Įsibraškinu su visa manta per priekines duris, sumoku 4 grivinas, ir netgi gaunu atsisėsti. Važiuojame pakankamai ilgai, tai pasiklausiu tokios merginos ar man reikiama stotelė netoli, o ji išsodina mane šiek tiek ne ten, bet, laimei, Lvovo centras turi nemokamą wi-fi, todėl pasijungiu naviaciją ir netrukus spaudžiu durų skambutį prie savo hostelio Lviv Loft Hostel kiemo vartų. Apsimiegojusi mergina (ten darbuotojai miega bendrajame kambaryje kai budi savo parą) įleidžia mane, užregistruoja ir leidžia eiti į lovą. Po tokios ilgos kelionės tai geros naujienos! Šiaip įsiregistravimas čia pas juos vyksta vėlesniu dienos metu, bet per Booking.com buvau užklausiusi dėl galimybės gauti savo kampelį anksčiau ir va, pavyko. Pailsėjau trumpai, nes netrukus mūsų haremas pradėjo keltis.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": nuo tų, kurių nebėra, apie tuos, kurių nebėra.

Kai susirašinėjimas su giminėmis iš Amerikos nutrūko taip, kad nutrūko visiškai, bandėme aiškintis to priežastis. Jau kuris laikas turėjome namuose internetą. Tai buvo gremėzdiškas šių laikų išmatavimais stalinis kompiuteris, į kuriame esančią Microsoft Outlook pašto dėžutę internetai tekėdavo pažįstamo aityšniko per žiemą balkone gerai išlaikytu kabeliu. Kadangi tai buvo vienintelis ryšys su anuo pasauliu, ta prasme, Amerikos žemynu, tai tėtė pasikvietė labiau technologiškai išprususį savo draugą, kuris dar anksčiau tą Microsoft Outlook mums ir instaliavo, ir kuris dabar internetų platybėse sugebėjo sujungti mūsų giminaičių vardus ir pavardes taip, kad iš kažkur giliai giliai Yahoo atkapstė nedidelį fragmentą informacijos. Jis buvo angliškas, tai iš gretimo kambario išsikvietė mane, jau anglų filogijos bakalauro studentę. Užtrukau kelias minutes kol suvokiau, kad skaitau nekrologą. Šiandien visi, kurie mums galėtų parašyti iš Amerikos, jau paliko šią ašarų pakalnę, o jų palikuonys, jeigu tokių esama, apie savo už Atlanto klaviatūra čia skrebinančią giminaitę turbūt nė žinote nežino.

Bernardinų kapinės Užupyje,

Šitą berniuką Bernardinų kapinėse pamačiau dar mokyklos laikais, kai klasėmis išėjome į Babiloną. Tai buvo savaitė užklasinės veiklos ir buvo galima rinktis iš kelių užsiėmimų. Aš pasirinkau fotografiją. Buvo žiema, tokia tikra vilnietiška žiema, apie kurią rašo daktaras Frankas 1809 m.: "Dažnai rogės prie miesto sienos priveždavo jau sušalusius valstiečius, tebestyrančius tokiomis pozomis, kaip atsisėdo, tebevadelėjančius ; arkliai net nepajusdavo, koks nepataisomas blogis ištiko jų šeimininkus. Mieste tokių nelaimių nebuvo; vadovybė pasistengė: dažnai keitė sargybinius (kurie, be to, vilkėjo kailiniais, avėjo šiltais batais); šį tą nuveikė ir Labdarių draugija: visus pavargėlius sušildydavo, pamaitindavo sriuba ir duona." Mes gi šildėmės karšta arbata kažkurioje iš Užupio kavinių, prieš tai nuspaudę po keletą kartų profesionalaus fotoaparato mygtuką.

Kad pasirinkti fotografiją buvo protingas sprendimas rodė epizodas su vienu iš kitų veiklų vadovu. Jis buvo gėjus (tais laikais tokio ir žodžio nežinojome, jis mums pasirodė keistas čiuvas su dažyta peroksidine galva ir išprotėjusia apranga, tokius urlaganai pasigavę mušdavo) ir pristatė mums savo naujausią kūrinį- tai buvo didelis žurnalų iškarpų koliažas iš nuogų moterų nuotraukų. Iš kokių žurnalų jis tai karpė buvo paslaptis, nes populiariausias to meto žurnalas "Panelė" tokių nepadorybių nespausdino. Tai nebuvo pirmas kartas, kai mačiau nuogą moterį- mano visa karta užaugo bobų pliaže Palangoje- bet tai buvo taip nelaiku ir ne vietoje (mind you, mes visi buvome nepilnamečiai, šiandien tokia edukacija būtų užraukta per tris minutes), kad nusprendžiau nuo šito "meno" laikytis toliau. Praėjo arti dvidešimties metų ir ką šiandien matome? Nori parduoti automobilį, meno kūrinį, knygą?- Tau reikia nuogos moters!

Nu bet ką aš čia apie plikas bobas pradėjau, šalta juk jau nuogybėms taip, kad net kojų pirštai susiriečia. Be to, artėja gražiausios metų šventės- Vėlinės. Prekybos centrai jau ruošiasi jas šventiškai sutikti. Šiemet vėl kviečiu visus tradiciškai sudalyvauti akcijoje "Uždek žvakutę ant apleisto kapo".

Su artėjančiomis.

Jūsų Kūtvėla

P.S. Yra visa dėžutė laiškų iš Amerikos. Ką su jais daryti?

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": Vilnius full of charm.

Šiandien vienoje Pilies gatvės suvenyrų parduotuvėje apžiūrėjau molinį angelą už 30 eurų, ir suma manęs neišgąsdino. Tiesą pasakius, netgi rimtai svarstau tą angelą nusipirkti. Turbūt pagaliau pasiekiau tą išsvajotą Vakarų europiečio statusą? Kitoje parduotuvėje būrys azijietiškos išvaizdos turisčių, palikusių jas ganiusį vyriškį akivaizdžiai nuobodžiauti lauke, apgulė gintarinių papuošalų vitrinas, o prekes prie kasos nešėsi saujomis. Saujomis, Karlai! Žinant kokios ten kainos, dabar svajoju pasiekti Rytų azijiečio statusą.

Kiekvienas išlindimas iš rato namai-darbas- namai (Baltupiai-Pašilaičiai-Baltupiai su prailginta trajektorija į Justiniškes pas mamą) į Vilnių man duoda kažką naujo. Taip, Baltupiai ir Justiniškės oficialiai irgi yra Vilniuje, bet man visiems laikams Vilnius, tas tikrasis Vilnius, yra apribotas senamiesčio ribų. Ir manęs nė kiek nestebina pulkas įvairiataučių turistų, susirinkusių į ekskursiją po Vilnių prie Rotušės, dalinamas į dvi grupes, nes viena gidė nesusidorotų- balsas gi nevaldiškas, o su garsintuvais tik Laisvasis universitetas vaikšto, kur į vieną ekskursiją ateina trys šimtai žmonių ir dar draugų atsiveda. Prabangesni turistai turi asmenines ausines ir savo gidą netgi gali išjungti!

"Vilnius full of charm"- sako vienas iš grafičių, išmėtytų visame mieste. Tas turistų antplūdis manęs nebestebina, nes nuoširdžiai tikiu gyvenanti gražiausiame pasaulio mieste. Šiandien man nepavyko surinkti norinčių į ekskursiją, kurios pajamos būtų skirtos paremti pareigūno Ramzio atminimą, tegul lengva jam būna pelenų urna, tai turiu laiko sau. Štai ko mums šiandien trūksta-meilės sau. Išlįsti iš darbų į gražų miestą, nusipirkti ką nors labai dailaus, bet labai nepraktiško, palepinti save brangiu puodeliu kavos kurioje nors iš jaukių senamiesčio kavinukių, nors "namuose gi gali nemokamai atsigerti". Ką ten kavos, turiu hedonistišką polinkį užsukti į "Balzac" taurei vyno, kurio tik jie ir teturi visame Vilniuje, o jeigu jau hedonizmas visai lipa per viršų, tai einu į "Pasakos" vyninę, kur  vyną galima gerti atsigulus. I kid you not. 

Kavą geriu ir kramtau kruasaną vienoje kavinaitėje netoli Piatnicos cerkvės, kas kad vaizdą į ir taip neišvaizdžią gatvę gadina vykstantys remonto darbai. Rankinėje glaudžiu sojos vaško žvakę. Jos kaina-kaip dviejų puodelių kavos su dviem kruasanais plius arbatpinigiai, štai kaip pakilo pragyvenimo lygis įsivedus eurą, o jūs bijojote. Užsimaniau tos sojos žvakės perskaičiusi  pas Sofiją, kad jinai tokias žvakes net namo į Havajus vežasi. Sojos vaško žvakės, pasirodo, neturi parafino, kuris yra naftos produktas. Baisi neekologija!

The art of coziness, only in Vilnius!

Iki kito susiskaitymo jau netrukus, ieškau gražesnio karoliuko.

Jūsų Kūtvėla