Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Intriguojanti pažintis su idealiu miestu Žovkva.

Technologijų pažanga yra nuostabus dalykas, pasakysiu aš jums. Vakar gulėdama po patalu hostelyje savo išmaniuoju telefonu sugebėjau Žovkvos miestelio turistinę informaciją konvertuoti į PDF failą, kurį išsaugojau telefone ir jam nebereikės interneto. O ryte, lietui vėl kaupiantis, panaudojau visus keliautojo instinktus ir susimedžiojau reikiamą autobusą iki stoties, iš kurios išvyksta Žovkvos krypties autobusai. Šį kartą čia buvo ir bilietų kasos, ir nedidelė laukiamoji salė, ir netgi elektroninis tablo. Žovkva yra populiari kryptis ir vietiniams gyventojams (apie 30 km. nuo Lvovo), todėl ir transporto nereikėjo ilgai laukti. Žovkvos miestelį pasirinkau iš keleto dienos kelionės variantų, ir neapsirikau.

Čia vairuotojai dar mėgsta kilimus,

Žovkvos miestelį įkūrė Stanislavas Žolkevskis 1594 m. pagal Renesanso laikotarpio idealaus miesto sampratą. Žolkevskis buvo kilęs iš senos ukrainiečių giminės ir buvo etmonu bei ATR kancleriu, be to-talentingu karvedžiu, diplomatu ir rašytoju. Jis išgarsėjo savo karinių žygių į Maskvą (1610 m.) ir Cecorą (1620 m.) metu. Cecoros kampanijos metu jis ir žuvo, eidamas 73 metus. Žovkvoje gyveno etmonas Bogdanas Chmelnickis, metropolitas Peteris Mohyla, Žolkevskio palikuonis Jonas Sobieskis. Pirmojo pasaulinio karo metais išgarsėjęs rusų aviatorius Petras Nesterovas čia žuvo oro reido metu. Iš pirmo žvilgsnio Žovkva nesiskiria nuo kitų apleistų Ukrainos miestelių. Tik išlipus iš autobuso akis ima badyti apleisti pastatai, šiuo atveju- buvusi žydų sinagoga.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kalafioro galva keliauja į Zoločivą.

Šiandien buvo viena iš lietingųjų dienų, ir aš, žinoma, nesėdėjau hostelyje, vietoje to ryte susipakavau Ursulijų Lepečkojauską ir lietsargį, o tada užsiplikiau puodelį arbatos pusryčiams. Beveik iki pat man reikiamos autobusų stoties Nr. 6 (Lvove yra kelios autobusų stotys, aptarnaujančios skirtingas kryptis) labai patogiai kursavo tramvajus. Didelis Lvovo trūkumas yra infrastruktūros apleidimas. Autobusų stotyje nėra normalios laukimo platformos, kur būtų galima nusipirkti bilietą, sužinoti tvarkaraštį, nueiti į tualetą ar panašiai. Štai vaikščiojau ratais ir ieškojau, kuris autobusas išvyksta į Zoločivą. Laimei, pasitaikė tokia ukrainietė, kuriai irgi reikėjo ten pat, taigi ji kaipmat surado mums reikiamą autobusą. Išvykome trise (mes dvi ir vairuotojas), bet paskui iš tarpinių sustojimų prisirinko žmonių ir į Zoločivą už 1,5 val. atvykome pilnu autobusu.

Taip Lvove žmonės laukia autobuso.

Iš Lvovo yra dienos kelionė į taip vadinamą "Auksinę pilių pasagą", t.y. Olesko. Pidhiritsi ir Zoločivo pilis. Iš jų mane labiausiai intrigavo Zoločivas, todėl padariau klaidą ir vietoje tokios kelionės su agentūra pasirinkau patyrinėti vieną pilį savarankiškai. Zoločivas mane suintrigavo tuo, kad tai buvo mylimiausia Jono Sobieskio rezidencija. Ją dar XIV a. pastatė kaip bastiono tipo pilį, ir dauguma šios architektūros yra išlikę. Pilis perstatyta 1634 m. Pilį yra puolęs ir Bogdanas Chmelnickis, ir turkai, kurie 1672 m. sudegino miestą iki pelenų. Trimis metais vėliau tie patys turkai, tik jau belaisviai, atsatė pilį ir atstatė taip gerai, kad sekančio turkų puolimo metu pilis atsilaikė. Manoma, kad Rusijos caras Petras I lankėsi Zoločive, nes vėliau jo pastatyta Petropavlovsko tvirtovė turi daug panašumų. Sovietmečiu čia savo kankinimų ir tardymų kambarius buvo įsirengusi NKVD, ir daugiau nei tūkstantis jų aukų atgulė amžino poilsio vietinėse kapinėse.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kodėl Sofija ir Nadia slėpdavo savo klientus?

Lyčiakovo (Lychakiv) rajonas yra bene unikaliausias visame Lvove. Jau XV a. šiame tuometinio Lvovo priemiestyje kūrėsi gyventojai, kurie matė, kaip pirklių karavanai traukia į Konstantinopolį. Vietos buvo laukinės, yra žinomas atvejis, kai vilkas, papjovęs sargybinį, įbėgo į Jono Sobieskio palapinę, tik-deja- tolimesnė įvykių eiga man nežinoma. Lyčiakovo rajonas garsėjo savo vaismedžių sodais ir vynuogynais, iš kurių vaisių padarytus vynus gudrūs vertelgos didesne kaina parduodvo kaip Kretos ar Ispanijos vynus. Šiandien Lyčiakovas dar garsėja senosiomis istorinėmis kapinėmis., iki kurių pirmą kartą šios kelionės metu važiavau tramvajumi. Nors tramvajai Nr. 2 ir 10 turėtų sustoti prie kapinių, dabar ten dideli kelio darbai, todėl eismas nukreiptas, taip kad patariu iš anksto pasidomėti alternatyviais transporto variantais. Turistams čia lankymasis mokamas, fotografavimas- už papildomą mokestį.

Šias kapines įkūrė Austrijos-Vengrijos valdžia 1786 m., nors čia buvo laidojama dar XVI a. Antkapiai ukrainiečių, rusų, vokiečių, armėnų, lenkų ir lotynų kalbomis primena įvairiatautę Lvovo gyventojų sudėtį. XIX a. čia laidojimo vietos buvo išskiriamos elitui ir vidurinei klasei, menininkams, mokslininkams, dvasininkams ar politikams, Sovietmečiu toks elitizmas, žinoma, nebuvo praktikuojamas ir tarp elito antkapių atsirado paprastų komunistų atminimo ženklai. Čia randami ir masiniai kareivių kapai, vienas žymesnių- Lvovo Ereliukų. Tai masinis žuvusių lenkų vaikų kapas, kurie kovėsi už Lvovą lenkų-ukrainiečių kare 1918-1919 m. Kai Lvovas buvo perimtas Sovietų sąjungos 1939 m., tai šio kapo vietoje buvo padarytas sąvartynas. 2005 m. kapas buvo sutvarkytas, nors Ukrainos nacionalistai ir protestavo.

Mieganti moteris.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kodėl bernardinų vienuoliai susirašinėjo su Drakula?

Pirma rimta miesto tyrinėjimo diena! Bet tam reikia ir rimtai pasistiprinti. Mano hostelis buvo strategiškai puikioje vietoje, vos už kelių žingsnių nuo Chata Puzata tinklo restorano. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, desertai...Geri pietūs su mėsišku karštu patiekalu nekainuoja 2,5 eur. Įpratau ir pusryčiauti tenais. Viešnagei einant į pabaigą pradėjau nerimauti, kad autobuse lieps išsipirkti papildomą vietą, nes sėdimoji kūno dalis bus padvigubėjusi nuo krutinimo žandais.

Chata Puzata makes you all puzata!

Sezono metu čia gera pasėdėti. Nesezono metu tai nelabai...

Marijos statula puošia fontaną.

Rožinis pastatas kairėje- George Hotel. 1901 m.

Keturių kontinentų alegorinėmis figūromis papuoštame Jurgio viešbutyje buvo visko. Balzakas, Sartras, Bramsas, Kazanova, Ravelis, Štrausas, Senkevičius, Listas, Pranciškus Juozapas I, Pilsudskis ir Gagarinas- tik keletas iš žymesnių asmenų, kurie čia buvo apsistoję (18 eurų naktis, tai kitą kartą ir Kūtvėla apsistos). Dar kadre užfiksuotas geltonas autobusas, kokiais važinėja Lvovo gyventojai, ir vintažinis automobilis, kokiais važinėja snobai, nenorintys persėsti į viešąjį transportą.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Ką veikia nėščia moteris ant teatro stogo?

Pirmasis rašytinis Lvovo paminėjimas buvo 1256 m. apie jame kilusį gaisrą ir tai yra laikoma oficialia miesto įkūrimo data, nors archeologiniai kasinėjimai tvirtina miestą buvus dar senesnį. Net ir XIX a. Lvovas dar tebebuvo medinis, todėl gaisrai ne kartą jį yra siaubę, bet miestas vis atsistatydavo (iš medžio, nes kartais miestą padegdavo Miesto tarybos nurodymu artėjant priešo kariuomenei). Lvovas (nors turbūt reiktų pratintis sakyti Lvivas) manęs dėl galėjo sau egzistuoti ir be manęs. Tačiau mūsų šeimoje yra vienas asmuo, pastoviai dūsaujantis, kad va Lvovas tai gražus miestas, o dar ir Ecolines bilietams akcija pasitaikė, tai daug ir negalvojau, juk keliauju tai iš godumo. Tik 18 eurų į abi puses! Įsitikinau, kad mūsų naujasis maršrutas Vilnius- Lvovas iš tikrųjų yra papildoma stotelė maršrute Ryga- Truskavets, nes mano vieta autobuse jau buvo užimta. Bet su bilietu ginčytis sunku, stiuardesė tik skėsteli rankomis, ir mano storas kaimynas nepatenkintas man užleidžia mano vietą. O aš persiaunu į megztas šiltas kurpes, apsikamšau pleduku, po šonu pasikišu pagalvėlę ir važiuoju sau. O važiuoti tai keturiolika valandų į vieną pusę. Lenkijos-Ukrainos pasienyje sugaištame apie dvi valandas, daugiausia dėl to, kad prieš mus buvo dar keletas turistinių autobusų. Štampas pase ir štai jau riedame tamsiais ir duobėtais Ukrainos šunkeliais. Tiesa, jau buvo ir kiek užsupę mane nuo ilgo važiavimo. Nustebino, kad autobusas buvo praktiškai pilnas. Šiek tiek vėluodami atvykstame į Lvovo autobusų stotį. Rytas tamsus, žmonių vienas kitas, bet jau važiuoja man reikalingas autobusas Nr. 3A. Įsibraškinu su visa manta per priekines duris, sumoku 4 grivinas, ir netgi gaunu atsisėsti. Važiuojame pakankamai ilgai, tai pasiklausiu tokios merginos ar man reikiama stotelė netoli, o ji išsodina mane šiek tiek ne ten, bet, laimei, Lvovo centras turi nemokamą wi-fi, todėl pasijungiu naviaciją ir netrukus spaudžiu durų skambutį prie savo hostelio Lviv Loft Hostel kiemo vartų. Apsimiegojusi mergina (ten darbuotojai miega bendrajame kambaryje kai budi savo parą) įleidžia mane, užregistruoja ir leidžia eiti į lovą. Po tokios ilgos kelionės tai geros naujienos! Šiaip įsiregistravimas čia pas juos vyksta vėlesniu dienos metu, bet per Booking.com buvau užklausiusi dėl galimybės gauti savo kampelį anksčiau ir va, pavyko. Pailsėjau trumpai, nes netrukus mūsų haremas pradėjo keltis.