Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kokias paslaptis slepia Lvovo požemiai?

Šiandien buvo paskutinė viešnagės Lvove diena. Nors iš hostelio išsiregistruoti reikėjo iki pietų, dar vakar už pusę kainos (75 grivinas) prasitęsiau savo lovos ūkio rezervaciją iki vakaro, nes mano autobusas namo buvo tik 20.35- na, bent aš taip maniau. Norėdama naudingai išnaudoti likusį laiką, užsisakiau ekskursiją po Lvovo požemius. Tiesa, tai buvo ekskursija po Lvovo senamiestį su keliais požemiais, nes realių požemių ieškoti reikia su "digeriais". Buvo visai nieko. Grupė buvo didelė ir tik aš viena užsienietė, bet pavyko paprašyti, kad gidė pasakotų rusiškai, tai tikrai buvo naudinga ir pažintinė ekskursija.

Savaitgaliais Lvove būna daug turistų.

Lvovo kavos namai,

Žadėjau atskirai papasakoti apie Lvovo kavą. Tai, kaip pasakojo mūsų gidė, šituose kavos namuose maišai iš Kolumbijos ir Brazilijos, o kava tai vietinė, iš Lvovo kavos kasyklų, kuriose galima paragauti degančios kavos.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kūtvėla keliauja į Karpatus.

Ekskursijos Lvove- atskira tema. Turgaus aikštėje senamiestyje vaikšto žmonės su liemenėmis, ant kurių užrašyta "Ekskursijos", ir gaudo turistus. Tai yra, ne tu ieškai ekskursijos, o ekskursija ieško tavęs, ir randa. Taip aš tiems veikliems agentams ir pasidaviau, nes norėjau bent akies krašteliu pamatyti Karpatus. Tai, kad ekskursija (ir jos pardavimas) vyko tik ukrainietiškai- menka smulkmena. Sutartu laiku aš su termosu ir užkandžiais kuprinėje (oi kaip pravertė tas termosas dar iš namų pasiimtas, "Tatonka" firmos, karštį bene parą laiko išsaugoja). Mūsų buvo šeši turistai į Karpatus, bet kai nuvedė į autobusą, tapome grupe virš trisdešimt. Pasiprašiau savo kaimynės, kad man išverstų esminę informaciją- sustojimo laikai, saugumo įspėjimai, etc. Autobusas buvo su nuolat rasojančiais langais, bet veikė šildymas.

Pirmasis sustojimas- į WC ir kavos. Veikė wi-fi. Ta prasme, kavinėje.

Įvažiavimas į nacionalinį parką žmogui kainuoja 6 (šešias) grivinas. Taip, tokios yra kainos ten dabar. Pirmiausia gidas mus veda prie gyvo vandens. Prieš tai dvi dienas lijo beveik be perstojo, todėl visur dumblas. Moterys nepatenkintos zurgia, kad jų niekas neįspėjo, o gido patarimas prisiminti, kad į kalnus važiuoja, nedaro joms įspūdžio. Iš tiesų dumblo sočiai.

Lieptas per sraunų upelį.

Nedrąsiai vienas po kito einame virš upės.

Altorėlis.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kas sakė, kad alus su šokoladu nedera?

Spalio 14 d. Ukrainoje yra paskelbta Ukrainos gynėjo diena, todėl kai kurios lankytinos vietos ar privačios įstaigos gali nedirbti. Ši šventė įvesta tik 2014 m., todėl nusistovėjusios tvarkos šiuo klausimu dar nėra. Man pasisekė, nes visos suplanuotos šiandien pamatyti lankytinos vietos dirbo. Ši diena sutapo ir su religine švente Pokrova. Tai yra Rytų apeigų bažnyčių šventė, ir jai skirtose ikonose Marija savo apsiaustu dengia, t.y. gina- pokrivajet- žmones ar šventuosius. Rytas skendėjo rūke, bet nuo to miestas tik gražesnis pasidarė, mistinis toks. Krikščionybės citadele vadinamas Šv. Jurgio unitų katedra (1744-1760 m.) atrodė labai įspūdingai.

Šv. Jurgio katedra.

Ši bažnyčia svarbi tuo, kad čia 1700 m. buvo paskelbtas Lvovo stačiatikių dvasininkijos sutikimas pripažinti Vatikano viršenybę, t.y. atsirado unitų arba graikų-katalikų bažnyčia. Tai yra ir viena gražiausių Lvovo bažnyčių.

Rūkas dengia Šv. Jurgio bažnyčią.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Intriguojanti pažintis su idealiu miestu Žovkva.

Technologijų pažanga yra nuostabus dalykas, pasakysiu aš jums. Vakar gulėdama po patalu hostelyje savo išmaniuoju telefonu sugebėjau Žovkvos miestelio turistinę informaciją konvertuoti į PDF failą, kurį išsaugojau telefone ir jam nebereikės interneto. O ryte, lietui vėl kaupiantis, panaudojau visus keliautojo instinktus ir susimedžiojau reikiamą autobusą iki stoties, iš kurios išvyksta Žovkvos krypties autobusai. Šį kartą čia buvo ir bilietų kasos, ir nedidelė laukiamoji salė, ir netgi elektroninis tablo. Žovkva yra populiari kryptis ir vietiniams gyventojams (apie 30 km. nuo Lvovo), todėl ir transporto nereikėjo ilgai laukti. Žovkvos miestelį pasirinkau iš keleto dienos kelionės variantų, ir neapsirikau.

Čia vairuotojai dar mėgsta kilimus,

Žovkvos miestelį įkūrė Stanislavas Žolkevskis 1594 m. pagal Renesanso laikotarpio idealaus miesto sampratą. Žolkevskis buvo kilęs iš senos ukrainiečių giminės ir buvo etmonu bei ATR kancleriu, be to-talentingu karvedžiu, diplomatu ir rašytoju. Jis išgarsėjo savo karinių žygių į Maskvą (1610 m.) ir Cecorą (1620 m.) metu. Cecoros kampanijos metu jis ir žuvo, eidamas 73 metus. Žovkvoje gyveno etmonas Bogdanas Chmelnickis, metropolitas Peteris Mohyla, Žolkevskio palikuonis Jonas Sobieskis. Pirmojo pasaulinio karo metais išgarsėjęs rusų aviatorius Petras Nesterovas čia žuvo oro reido metu. Iš pirmo žvilgsnio Žovkva nesiskiria nuo kitų apleistų Ukrainos miestelių. Tik išlipus iš autobuso akis ima badyti apleisti pastatai, šiuo atveju- buvusi žydų sinagoga.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kalafioro galva keliauja į Zoločivą.

Šiandien buvo viena iš lietingųjų dienų, ir aš, žinoma, nesėdėjau hostelyje, vietoje to ryte susipakavau Ursulijų Lepečkojauską ir lietsargį, o tada užsiplikiau puodelį arbatos pusryčiams. Beveik iki pat man reikiamos autobusų stoties Nr. 6 (Lvove yra kelios autobusų stotys, aptarnaujančios skirtingas kryptis) labai patogiai kursavo tramvajus. Didelis Lvovo trūkumas yra infrastruktūros apleidimas. Autobusų stotyje nėra normalios laukimo platformos, kur būtų galima nusipirkti bilietą, sužinoti tvarkaraštį, nueiti į tualetą ar panašiai. Štai vaikščiojau ratais ir ieškojau, kuris autobusas išvyksta į Zoločivą. Laimei, pasitaikė tokia ukrainietė, kuriai irgi reikėjo ten pat, taigi ji kaipmat surado mums reikiamą autobusą. Išvykome trise (mes dvi ir vairuotojas), bet paskui iš tarpinių sustojimų prisirinko žmonių ir į Zoločivą už 1,5 val. atvykome pilnu autobusu.

Taip Lvove žmonės laukia autobuso.

Iš Lvovo yra dienos kelionė į taip vadinamą "Auksinę pilių pasagą", t.y. Olesko. Pidhiritsi ir Zoločivo pilis. Iš jų mane labiausiai intrigavo Zoločivas, todėl padariau klaidą ir vietoje tokios kelionės su agentūra pasirinkau patyrinėti vieną pilį savarankiškai. Zoločivas mane suintrigavo tuo, kad tai buvo mylimiausia Jono Sobieskio rezidencija. Ją dar XIV a. pastatė kaip bastiono tipo pilį, ir dauguma šios architektūros yra išlikę. Pilis perstatyta 1634 m. Pilį yra puolęs ir Bogdanas Chmelnickis, ir turkai, kurie 1672 m. sudegino miestą iki pelenų. Trimis metais vėliau tie patys turkai, tik jau belaisviai, atsatė pilį ir atstatė taip gerai, kad sekančio turkų puolimo metu pilis atsilaikė. Manoma, kad Rusijos caras Petras I lankėsi Zoločive, nes vėliau jo pastatyta Petropavlovsko tvirtovė turi daug panašumų. Sovietmečiu čia savo kankinimų ir tardymų kambarius buvo įsirengusi NKVD, ir daugiau nei tūkstantis jų aukų atgulė amžino poilsio vietinėse kapinėse.