Jeigu būčiau alchemikė, gyvenčiau Užupyje.

Esu tikra, kad mūsų Užupis yra ne kas kita, o slapta pasaulio alchemikų sostinė. Tik čia, mieste prie Vilnelės, ir tik čia gali tilpti tiek daug su kvapu dirbančių meistrų. Jeigu jėga yra geriausias afrodiziakas, tokios elektriškos moterys kaip Audrey Hepburn, Marlena Ditrich ar Žaklin Kenedi turėjo jėgiškus kvepalus. Ir Jūs norite? Puiku! Nereikia smerkti noro turėti gražų daiktą- tai prieštarauja prigimčiai, sakė dar Seneka. Jų paprastai turi Visokių Daiktų Krautuvėlė Užupyje. Mano mėginukai jau išsivėdėję, bet vis tiek laikau atminčiai tos dienos, kai kvepėjau kaip trys ikoniškos moterys vienu metu.

Pakelyje įkalintas kvapas: Audrey Hepburn, Marlena Ditrich ir Žaklin Kenedi. Visokių Daiktų Krautuvėlė, Užupis.

Šiandien pakeliui į pasimatymą su Vilniaus Bazilisku užsukau į Neovital parduotuvę tame pačiame Užupyje. Tiesą pasakius, vidun mane įtraukė jų iš klumpių verčiantis interjero apipavidalinimas. Tarp visokių vitaminų buteliukų akis užkliuvo už pomanderio, o aš seniai norėjau įsigyti kažką panašaus. Pomanderis, kvepiantis obuolys, buvo skirtas palėpti kūno kvapą, nes higienos klausimas senais laikais buvo sprendžiamas savotiškai (net Prancūzijos karalius Liudvikas Saulė maudėsi vonioje tik šią pavojingą procedūrą prirašius rūmų gydytojui, nes karštas vanduo atveria odos poras ir taip įsiskverbia mikrobai, o iš kūno pasišalina veiklieji skysčiai!), baidantis tų pačių mikrobų pomanderiuose laikytos vaistažolės (lyg nuo maro būtų galima apsisaugoti kokiais čiobreliais). Pomanderiai buvo daromi iš tauriųjų metalų, puošiami brangakmeniais, damos juos nešiojosi ant grandinėlės prie juosmens.

Pomanderis su pūkučiu, kuris kvėpinamas eteriniu aliejumi arba kvepalais.

Cornelis de Vos, "Damos portretas", 1621-1622, Wallace kolekcija Londone.
Wikipedia Commons. Pomanderis prikabintas prie grandinėlės per liemenį.

Na štai, dabar alchemikams teks slapstytis, nes po šio reportažo siauras Užupio gatveles užplūs smalsūs turistai ir reiklūs klientai, ieškantys TO vienintelio kvapo: nuo kandžių, nuo pelėsio, nuo blogos akies, nuo anytos nemeilės...Slapstytis geriausia desertinėje Liu Patty. Anksčiau čia buvo vaistinė, bet dabar dalis baldų palikti sukuria autentišką atmosferą. O kur daugiau alchemikui kurti savo formules, jeigu ne prie daug paslaptingų stačiukų turinčio baldo? Kas žino, gal viename iš tų stalčiukų netyčia užsiliko nors lašas meilės eliksyro?

Slapstomės profesiniais sumetimais.

O kaip kvepiate Jūs?

Jūsų Kūtvėla

Reportažas iš Kauno oro uosto. Karščiausias taškas Lietuvoje: 35 dienos ir laikrodis tiksi!

Pirmas mano skrydis, kaip turbūt ir daugelio mano kartos atstovų, buvo susijęs su Palanga, tik buvau per maža prisiminti, ar tai buvo inbound ar outbound skrydis iš Vilniaus. Gavau vietą prie lango ir labai tuo džiaugiausi, kol tėtė nepaėmė manęs ant kelių-kažkokia moteris, pasak jo, "neturėjo bilietuko". Todėl jį gavo mano vietą! Šios skriaudos nepamiršau iki šiandien. Antras mano skrydis, kurį prisimenu geriau, buvo man jau baigus studijas ir tai buvo AirBaltic reisas į Berlyną. Bilietus pirkau grynaisiais kelionių agentūroje, skrydžio metu žiauriai užkimšo ausis, Tegel oro uoste niekas nekalbėjo angliškai, o pats oro uosto priemiestis buvo toks, kad norėjosi ištrūkti iš oro uosto autobuso, nubėgti atgal į lėktuvą ir reikalauti grįžti namo. Čia kalbu iš kliento patirties, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo reikalai iš oro uosto pusės.

Kai skrydžiai iš Vilniaus persikėlė į Kauną, Kauno oro uostui teko priimti rimtus sprendimus dėl -sakyčiau-ekstremalios situacijos suvaldymo. Ypač nesolidžiai atrodė internetuose apdainuotas plastiko palapinių pakaitalas terminalams- toks vaizdas, kad Kauno oro uostas tapo dideliu šiltnamiu. Pasidairyti po karščiausią tašką Lietuvoje netikėtai pakvietė ponas Nerius Jasinavičius, o visur vedžiojo ir aiškino ponas Olaf Martens.

Betgi, pirmiausia ir svarbiausia, reikia iki to Kauno oro uosto nusigauti.

Ursulijus Lepečkojauskas važiuoja su Olegu. 

Dangiškoji fotografų globėja, bet fotografuoti negalima: Šv. Veronika ir Tikrasis Atvaizdas.

Šv. Veronika neminima Biblijoje, ji figūruoja tik šeštoje Kryžiaus Kelio stotyje. Pasakojama, kad Kristaus veidu sruvo kraujas ir prakaitas jam einant į Golgotą, o tarpe žioplių buvo moteris, kuriai jo pasidarė gaila ir ji jam pasiūlė savo šydą veidui nusivalyti. Šis šydas, dabar saugomas  Šv. Petro bazilikoje Vatikane tarp vertingiausių relikvijų, turi jame atsispaudusį Kristaus veido atvaizdą. Ši relikvija ypač išgarsėjo XIII- XV a., kai jis buvo viešai rodomas ir nuodėmės buvo atleidžiamos prieš jį meldžiantis. Tačiau nėra žinoma, ar šiandien Vatikane saugomas Šv. Veronikos šydas yra tikrasis, nes 1527 m. Roma buvo užpulta ir nusiaubta, daug vertybių sunaikinta. Jo reprodukcijos buvo tokios gausios, kad 1616 m. buvo Popiežiaus valia uždrausta jas daryti, o 1629 m. esančios kopijos turėjo būti sunaikintos arba pristatytos į Vatikaną-nepaklusus grėsė ekskomunikacija. Šiuo metu yra žinomos šešios išlikusios Šv. Veronikos šydo relikvijos (viena žinoma Hofburgo rūmuose Vienoje, kitos minimos Ispanijoje ir Italijoje) visgi kažkaip padarytos specialiai 1617 m. (tai rodo, kad originalusis šydas visgi greičiausiai išgyveno Romos antpuolį 1527 m.), viena jų ir yra saugoma Vatikane, bet nei viena nebuvo moksliškai tirta. Tokie stebuklingai atsiradę vaizdai yra vadinami acheiropoieta- "ne rankų darbo", šiam tipui priskiriama ir Turino drobulė.

Mattia Preti, "Šv. Veronika su šydu", 1655-1660. Wikipedia, Public Domain.

Vatikane saugomas šydas yra saugomas specialiame rėme ir išstatomas viešam garbinimui kartą per metus, bet tokiu atsumu, kad tik meltis ir lieka, nes atidžiau apžiūrėti nėra kaip. Todėl, nepaisant visokių ekskomunikų iš anksčiau, XIX a. buvo padarytos šio šydo trečiojo tipo relikvijos- nauji šydai buvo priliesti prie ikonos.

[Intarpas: Trys relikvijų tipai: 1) autentiška relikvija (šventojo asmens kūno dalis) 2) dalinai autentiška relikvija (daiktas, prie kurio lietėsi šventasis asmuo: šydas, kryžius, rožinis, etc.) 3) neautentiška relikvija (nauju daiktu liečiamasi prie kuom autentiškesnės relikvijos, kaip jau aprašytu Šv. Veronikos šydo atveju. Beje, manau Jums yra tekę matyti, kaip cerkvėse tikintieji sarkofagus nosinaitėmis patrina? Garantuota trečiojo tipo relikvija!]

Tiesa, originalusis šydas gali būti įvairių peripetijų dėka iškeliavęs iš Romos ir dabar saugomas kapucinų Šv. Veido vienuolyne Monopele (Italijoje), o tam pagrįsti randama įvairių argumentų, pvz.: Šv. Veronikos šydas Vatikane neberodo jokio veido, jo neįžiūrėjo net vienas iš paskutiniųjų asmenų matęs šią relikviją a.a. Jonas Paulius II; be to, originaliajame šyde Jėzaus akys atmerktos, o reprodukcijose jis užsimerkęs; dar įtarimų kelia jau minėtasis Popiežiaus reikalavimas reprodukcijas naikinti-ar ne todėl, kad niekas nepalygintų jų su originalu, kurio-čia ir paaiškėtų baisus skandalas!- Vatikane nebėra, nes jis apie 1608 m. iš ten pavogtas? O kur dar tas viešas šydo rodymas Vatikane tik kartą per metus ir per didelį atstumą- kam taip daroma? Ne tik kad Vatikano saugomas Šv. Veronikos šydas moksliškai netirtas- jo negalima net fotografuoti. Minčių, kaip sakoma, kyla įvairių.

Tikras šios paslaptingos moters vardas mums liko nežinomas (yra minimas variantas- graikiška Berenicė, pergalę nešanti). Manoma, kad  jos vardas kilo nuo lotyniškos frazės vera icon- tikrasis atvaizdas- ir laiko eigoje, kalbai rutuliojantis, tapo Veronika. Šv. Veronika yra minima liepos 12 d., ji globoja skalbėjus ir fotografus (excuse the pun). Kadangi patikimų žinių iš šios moters biografijos nėra, yra įvairių legendų apie jos šydo gydomąją galią- sakoma, jis padėjo pasveikti imperatoriui Tiberijui.

Vera Icon galima pamatyti ant renesansinio koklio Valdovų rūmų ekspozicijoje ir ant Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios įėjimo fasado. Gal Jūs žinote ir kitų vietų? Pasidalinkite.

Jūsų pamaldžiai nusiteikusi,

Kūtvėla

Too many tourists spoiling your photos? #GOVILNIUS!

Naujausia Vilniui skirta rinkodaros kampanija gali patikti, gali nepatikti, bet faktas tas, kad ji nepalieka abejingų. Reklaminį klipą kūrė "Socialus marketingas", o jo atstovas Arijus Žakas savo paskyroje Facebook'e patikslino, kad sprendimas skirtas Latvijos rinkai ir latvių reakcijos buvo "žiauriai pozityvios". Sprendimas grindžiamas mėnesiui uždaromu Vilniaus oro uostu ir dėl to sumažėsiančiais turistų srautais-nes kam gi patinka grumdytis minioje? Paskatinti reklamos, latviai nukreipiami į informacinį puslapį Go Vilnius, kuriame yra nustatinėjama kiekvieno apsilankymo trukmė ir kokia informacija domina potencialų turistą. Kol kas 60 proc. Latvijos naršytojų informaciniame puslapyje praleidžia pusantros minutės.

Papildomos informacijos ir atsakingų asmenų komentarus galima rasti čia: „Go Vilnius“ reklama: gyvybingą Rygą iškeiskite į tuščią Vilnių. Man asmeniškai įdomu, kaip bus pamatuota kiek Latvijos turistų atvyko šios reklamos dėka ir kiek jie paliko mums savo eurų su gražiąja Milda. Šiuo metu absoliučių išlaidūnų titulą pelno Japonijos turistai su 454,4 EUR už savo viešnagę pas mus, kuri trunka vos 1,5 nakvynės.

Beje, nuolaidos kodas autobusams Ryga-Vilnius ir Vinius-Ryga galioja ne tik latviams, paso perkant bilietą pateikti nereikia :-) #travel_hack :-) 

Laipni lūdzam Lietuvā!

Vilniaus gatvės menas: kur ta riba tarp meno ir vandalizmo?

Prisipažinsiu, kad gatvės menas man niekada neatrodė patrauklus. Viskas, kas susiję su gatve-gatvės menas, gatvės maistas, gatvės mergos- man atrodė žema, pigu ir vulgaru. Kartais ir dabar taip atrodo, tik su amžiumi žmogus  kai kuriuos dalykus mažiau imi į plaučius. Bet pastaraisiais metais gatvės menas išsikovojo pripažinimą kaip meno šaka, jo taškai traukia turistus, ištapytos sienos netgi tampa savotiška Meka, kaip kad Lenono siena Prahoje.

Iš kelionės archyvo. Lenono siena Prahoje. Menas ar vandalizmas?

Kadangi mano sveikata taisosi lėtai, trepokuoju Vilniaus ribose ir susilaikau nuo ilgų kelionių. Reikia naudotis proga, kol orai geri, tai pasižiūrėjau, ką siūlo Vilniaus turizmo informacijos centras ir radau Vilniaus gatvės meno žemėlapį su 20 lankytinų objektų. Kadangi daugelį jų galima pasiekti visuomeniniu transportu ir pėsčiomis, ryžausi paskirti dieną ir patyrinėti, ką vietiniams ir miesto svečiams siūlo Vilniaus gatvės menas. Ar jau išdidžiai stovime šalia Berlyno ir Niujorko?