Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Kelionės dokumentų organizavimo menas ir mokslas.

Kai keliauji, tai svarbu po ranka turėti visus kelionės dokumentus. Jų paruošimas, išrūšiavimas ir supakavimas yra atsakinga prakaitą mušanti užduotis, dažnai lemianti kelionės sklandumą. Mūsų kanceliarinių prekių parduotuvės turi įvairaus asortimento prekių šiam tikslui.

Variantas 1: vokelis. Plastiko vokelis su sagtimi iš pirmo žvilgsnio atrodo idealus pasirinkimas. Jo matmenys tinka į dvi-tris dalis perlenktam bilietui arba viešbučio rezervacijos patvirtinimui. Bėda ta, kad jis nepermatomas ir reikia kuistis visame pluošte popierių ieškant reikiamo dokumento, visada baisu, kad neįsidėtas pasas.

Plastiko vokelis.

Variantas 2: vokelis su kišene. Šis vokelis yra permatomas, todėl matosi visas turinys. Užtrauktukas plastmasinis, bet kartais nuvažiuoja nuo bėgių (ypač jeigu vokelis pilnas). Kišenėlė nei penki, nei dešimt, nes tinka nebent popieriniam autobuso talonėliui įsidėti. Po kurio laiko siūlės pradeda irti ir reikia grietis lipnios juostelės, bet tada estetinis vaizdas labai nekoks.

Plastiko vokelis su kišene.

Variantas 3: medžiaginė delninukė. Šitą naują žaisliuką iš visiems gerai žinomos kiniečių parduotuvės internete man į penktą aukštą pūtuodama užnešė paštininkė. Spalvą išsirinkau pati, man patinka, nesikabinėkit :D.

Vidinės kišenės.

Yra kilpa ant riešo užsimesti. 

Išbandome naują prietaisą.

Naujajame prietaise telpa banknotai (yra užtraukiama kišenė monetoms, tik būtų geriau ją turėti ant prietaiso išorinės pusės), autobuso bilietas (tilptų ir daugiau visokių sulankstytų A4 formato dokumentų), pasas (šitas dėlei iliustracijos, nes paprastai užtenka ID kortelės), vilniečio kortelė, ES sveikatos draudimo kortelė (baigėsi galiojimas, užsakiau naują), mobilusis telefonas, dvi skirtingų bankų kortelės (jeigu viena kuri nesuveiktų), validolis. Dar tilps ir rašiklis bei nedidelis bloknotas, nors mobiliajame telefone galima fiksuoti visą reikalingą informaciją.

O kaip Jūs pakuojate ir organizuojate savo kelionės dokumentus?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mėgstušmutkytesaitė

Blogapagas Galapaguose: pasileisk plaukus ir šėlk!

Šį savaitgalį mūsų klaikiai pretenzingų blogerių komanda iš Lietuvos blogosferos elito vyko į skubų iškvietimą Zarasuose, kur vyko muzikos ir laisvalaikio festivalis Galapagai.

Kūtvėla goes Galapagai.

Aš pirmą kartą buvau tokiame festivalyje, nes savo metu į tokią bakchanaliją manęs mama būtų neišleidusi ir, tiesą sakant, būtų gerai padariusi, nes festivalio veiksmas visiškai nurovė stogą! Ruošdamasi festivaliui iškračiau rūbų spintą, nes gide merginoms apie tobulą atmosferą buvo nurodytos stiliaus gairės ir festivalio merginų fetišu buvo paskelbtas vienaragis. Šituom pažymima, kad vienintelis festivalio vienaragis buvo ant manęs, ir man kyla klausimas, kodėl festivalio organizatoriai nereinforsino dresskodo?

Į festivalius vykstant reikia pasipuošti. 

Į festivalį visi trylika (sic!) interneto erdvės pažibų važiavome kartu specialiai suorganizuotu blogeramobiliu. Išvykome iš Vilniaus šiek tiek po 10.00 val. ir Zarasuose buvome apie 13.00 val. Ten mus maloniai pasitiko festivalio organizatoriai, viską aprodė, tada liepė pasileisti plaukus ir turėti gerą laiką (na, kas dėl plaukų, tai man problemų paprastai nekyla). Renginio grotžymę socialinei medijai #blogapagai pasiūliau aš ir tuom didžiuojuosi, nes sudurtinis žodis su taisyklingai parinkta jungiamąja balse sužavėjo pačią ponią Loretą Vaicekauskienę, prieš kurios šešėlį dreba VLKK.

O prieš mano šešėlį dreba kelionių agentūros. Blogeramobilis en route to Galapagai.

Festivalio dalyviai nakvojo palapinių miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pabėgėlių stovykla. Ir kaip tokioje gausybėje palapinių naktį be mėnesienos rasti savąją? Challenge accepted. Žinoma, visada galima prašytis į svetimą palapinę, dėl ko būtų daug nesantuokinio sekso, kas, atsižvelgiant į apverktiną demografinę šalies padėtį, visai svarstytinas dalykas. Festivalio rengėjams reiktų pagalvoti apie galimybę įsteigti atskiras zonas norintiems prisišaukti gandrus. Ne veltui mano akyse tą vakarą vyko tiek bernvakarių!

Geras ežeras, geras oras, gera muzika, geras maistas. Gerai gyventi gera. 

Užskaitau. Šitas žmogus žino, ko nori. 

Tuo pačiu, gal kas žinot koks etiketas prašant leidimo užeiti į svetimą palapinę? Pasibelst į žolę?

Jeigu būčiau alchemikė, gyvenčiau Užupyje.

Esu tikra, kad mūsų Užupis yra ne kas kita, o slapta pasaulio alchemikų sostinė. Tik čia, mieste prie Vilnelės, ir tik čia gali tilpti tiek daug su kvapu dirbančių meistrų. Jeigu jėga yra geriausias afrodiziakas, tokios elektriškos moterys kaip Audrey Hepburn, Marlena Ditrich ar Žaklin Kenedi turėjo jėgiškus kvepalus. Ir Jūs norite? Puiku! Nereikia smerkti noro turėti gražų daiktą- tai prieštarauja prigimčiai, sakė dar Seneka. Jų paprastai turi Visokių Daiktų Krautuvėlė Užupyje. Mano mėginukai jau išsivėdėję, bet vis tiek laikau atminčiai tos dienos, kai kvepėjau kaip trys ikoniškos moterys vienu metu.

Pakelyje įkalintas kvapas: Audrey Hepburn, Marlena Ditrich ir Žaklin Kenedi. Visokių Daiktų Krautuvėlė, Užupis.

Šiandien pakeliui į pasimatymą su Vilniaus Bazilisku užsukau į Neovital parduotuvę tame pačiame Užupyje. Tiesą pasakius, vidun mane įtraukė jų iš klumpių verčiantis interjero apipavidalinimas. Tarp visokių vitaminų buteliukų akis užkliuvo už pomanderio, o aš seniai norėjau įsigyti kažką panašaus. Pomanderis, kvepiantis obuolys, buvo skirtas palėpti kūno kvapą, nes higienos klausimas senais laikais buvo sprendžiamas savotiškai (net Prancūzijos karalius Liudvikas Saulė maudėsi vonioje tik šią pavojingą procedūrą prirašius rūmų gydytojui, nes karštas vanduo atveria odos poras ir taip įsiskverbia mikrobai, o iš kūno pasišalina veiklieji skysčiai!), baidantis tų pačių mikrobų pomanderiuose laikytos vaistažolės (lyg nuo maro būtų galima apsisaugoti kokiais čiobreliais). Pomanderiai buvo daromi iš tauriųjų metalų, puošiami brangakmeniais, damos juos nešiojosi ant grandinėlės prie juosmens.

Pomanderis su pūkučiu, kuris kvėpinamas eteriniu aliejumi arba kvepalais.

Cornelis de Vos, "Damos portretas", 1621-1622, Wallace kolekcija Londone.
Wikipedia Commons. Pomanderis prikabintas prie grandinėlės per liemenį.

Na štai, dabar alchemikams teks slapstytis, nes po šio reportažo siauras Užupio gatveles užplūs smalsūs turistai ir reiklūs klientai, ieškantys TO vienintelio kvapo: nuo kandžių, nuo pelėsio, nuo blogos akies, nuo anytos nemeilės...Slapstytis geriausia desertinėje Liu Patty. Anksčiau čia buvo vaistinė, bet dabar dalis baldų palikti sukuria autentišką atmosferą. O kur daugiau alchemikui kurti savo formules, jeigu ne prie daug paslaptingų stačiukų turinčio baldo? Kas žino, gal viename iš tų stalčiukų netyčia užsiliko nors lašas meilės eliksyro?

Slapstomės profesiniais sumetimais.

O kaip kvepiate Jūs?

Jūsų Kūtvėla

Reportažas iš Kauno oro uosto. Karščiausias taškas Lietuvoje: 35 dienos ir laikrodis tiksi!

Pirmas mano skrydis, kaip turbūt ir daugelio mano kartos atstovų, buvo susijęs su Palanga, tik buvau per maža prisiminti, ar tai buvo inbound ar outbound skrydis iš Vilniaus. Gavau vietą prie lango ir labai tuo džiaugiausi, kol tėtė nepaėmė manęs ant kelių-kažkokia moteris, pasak jo, "neturėjo bilietuko". Todėl jį gavo mano vietą! Šios skriaudos nepamiršau iki šiandien. Antras mano skrydis, kurį prisimenu geriau, buvo man jau baigus studijas ir tai buvo AirBaltic reisas į Berlyną. Bilietus pirkau grynaisiais kelionių agentūroje, skrydžio metu žiauriai užkimšo ausis, Tegel oro uoste niekas nekalbėjo angliškai, o pats oro uosto priemiestis buvo toks, kad norėjosi ištrūkti iš oro uosto autobuso, nubėgti atgal į lėktuvą ir reikalauti grįžti namo. Čia kalbu iš kliento patirties, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo reikalai iš oro uosto pusės.

Kai skrydžiai iš Vilniaus persikėlė į Kauną, Kauno oro uostui teko priimti rimtus sprendimus dėl -sakyčiau-ekstremalios situacijos suvaldymo. Ypač nesolidžiai atrodė internetuose apdainuotas plastiko palapinių pakaitalas terminalams- toks vaizdas, kad Kauno oro uostas tapo dideliu šiltnamiu. Pasidairyti po karščiausią tašką Lietuvoje netikėtai pakvietė ponas Nerius Jasinavičius, o visur vedžiojo ir aiškino ponas Olaf Martens.

Betgi, pirmiausia ir svarbiausia, reikia iki to Kauno oro uosto nusigauti.

Ursulijus Lepečkojauskas važiuoja su Olegu.