Kelionės draudimas į Baltarusiją internetu: the good, the bad, the ugly.

Kelionės į Gardiną be vizos išlieka populiaros, bet kelionės į Baltarusiją metu vis tiek reikia turėti privalomą sveikatos draudimą. Jį galima įsigyti ne vienoje kelionių agentūroje, bet nusprendžiau šį kartą apsidrausti savarankiškai internetu, nes man atrodo, kad draudžiantis asmeniškai kelionių agentūrose brangiau gaunasi. Pirmiausia pasidomėjau, ką apie šį draudimą rašo oficialusis Baltarusijos ambasados tinklalapis.

Kur galima apsidrausti.

Tačiau lietuviškame Baltarusijos ambasados tinklalapio variante nėra nurodyta suma, kuriai privaloma apsidrausti, taigi tenka pakeisti kalbą iš LT į RU ir panaršyti po rusišką Baltarusijos ambasados tinklalapio variantą. Čia galima burbėti dėl informacijos trūkumo lietuviškajame variante, bet valstybinės įstaigos daug kur nėra vartotojui draugiškos.

Mums turėtų užtekti 10,000 EUR.

Toliau peržiūrėjau visas išvardintas draudimo bendroves ir savo patirtį įvertinau remdamasi dviem kriterijais: 1) draudimo reikalaujamai sumai galutinė mokėtina suma, kai turistinė kelionė yra vienos dienos ir draudžiamasis asmuo yra 36 metų amžiaus 2) bendras internetinio draudimo tinklalapio interfeiso patrauklumas, t.y. kaip lengvai radau informaciją ir kiek užtruko gauti sąskaitą. Draudimo bendroves bandžiau iš eilės, kaip nurodyta Baltarusijos ambasados tinklalapyje.

Visa informacija yra pateikiama teisinga šio įrašo publikacijos metu, vėliau ji gali keistis. 

Skandalas! Itališkai šveicariški menininkų nuotykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Prieš porą metų įsigijau Judith Lewonig knygą apie Lietuvos ir Austrijos istorines ir kultūrines sankirtas. Perku tokias knygas iš profesinio smalsumo- esu gidė. Mano surinkta turtinga ir gerai prižiūrėta biblioteka savo laiku bus pradžia kam nors didingam, kaip kad Žygimanto Augusto dovanotos knygos pradėjo Vilniaus universiteto bibliotekos kolekciją. Šiemet pasirodė nauja šios autorės knyga. Nė kiek nedvejodama ją nusipirkau internetu (su pristatymu į paštomatą), nes tokios specializuotos knygos išleidžiamos nedideliu tiražu ir pražiopsojus paskui būna sunku gauti. Tuo metu, kai pirkau naująją knygą, dar buvau nevaikštanti po avarijos ir kreipiausi pagalbos į internetus. Ponia Smiltė per savo pietų pertrauką paėmė mano knygą iš paštomato ir kartu su dviem kurasanais atvežė man į namus. Net nežinau, kuom labiau džiaugiausi, knyga ar tais kruasanais. O, sako, knygnešiai tik prie caro buvo. Tebėr, ir šiandien tebėr.

Perskaičiau naująją J. Lewonig knygą ir likau šokiruota. Kaip autorė dabar gali žmonėms į akis pažiūrėti? Mes visą laiką tikėjome, kad Vilnius yra šiauriausias barokinis miestas nuo Alpių ir jame didingiausius statinius sukūrė italų meistrai. Taigi pasirodo kad ne, ne italų meistrai, o šveicarų! ŠVEICARŲ! Tai kaip mums dabar re-brandintis? Lyg maža to būtų, kad šveicarai Tilžės sūrį pasiglemžė, tai dar nori ir mūsų barokines bažnyčias nusavinti!

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje sietynas.

Bet prieš faktus nepašokinėsi: nuo XVI iki XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbo apie 30 menininkų iš Tičino kantono Šveicarijoje. Šis kantonas šiandien save pristato kaip "culturally Italian but politically Swiss" ir žemėlapyje ribojasi su Italija. Šveicarų menininkai ėjo atsakingas pareigas mūsų karaliaus ir didžiojo kunigaikščio dvaruose, vykdė įtakingiausių didikų užsakymus: skurdaus Šveicarijos kantono menininkai keliavo po Europą ir ieškojo pelningų užsakymų, kartais ir patys vykdvo į iškvietimus pas turtingus užsakovus. "Tičiniškiausia" LDK vieta buvo Vilniaus Antakalnis. Taip jau lėmė aplinkybės, kad dėl geografinės Tičino padėties šie menininkai minimi Šiaurės Italijos ir Lombardijos kontekste.

Giovannis Pietras Pertis ir Giovannis Maria Gallis, kilę iš Mendrizijaus krašto pietiniame Tičine, į mūsų kraštus atvyko tiesiai iš Milano. Šie menininkai 1676/1677-1684 m. sukūrė stiuko lipdinius Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Giovannis Pietras Pertis apsiprato čia ir netrukus į Vilnių atvyko apie dešimt jo giminaičių, kurie padėjo įgyvendinti kitus jo projektus. Tiesa, tičiniečiai neužsibūdavo mūsų krašte, jie atlikdavo užsakymus, kurie trukdavo nuo kelių metų iki kelių dešimtmečių, ir tada grįždavo į savo gimtinę; Pertis irgi buvo išvykęs po Šv. Petro ir Povilo projekto pabaigimo, bet vėliau sugrįžo ir 1689 m. jau dirbo Vilniaus vaivadai J.K. Sapiegai statydamas jo rūmus Antakalnyje ir skundėsi, kad garbusis vaivada nevykdo pažadų ir nemoka atlyginimo. Pertis mirė Vilniuje 1714 m., sulaukęs 66-rių metų.

Perti ir Galli bendradarbiavimas Antakalnyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero truko aštuonerius metus-tokio kito nerasime nei XVII, nei XVIII a. Manoma, kad Marijos Magdalenos skulptūrai pozavo Perti žmona: jis vedė Mariją Magdaleną Palloni, tapytojo iš Florencijos Michelangelo Palloni dukrą 1682 m., ir padėjo savo uošviui Pažaislio vienuolyno ansamblio darbuose. Marijos Magdalenos skulptūra yra bene gražiausia kompozicija visame interjere, matomai sukurta su meile. Užsukite pasižiūrėti!

Apie Šveicarijos ir LDK ryšius daugiau informacijos rasite:

• LIETUVA - TIČINAS​ 500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
• Judith Lewonig, Lietuva ir Šveicarija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas, Vilnius 2017, tiražas 1,300 vnt.
• Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Žymiausi menininkai. Vilniaus dailės akademijos leidykla 2009, tiražas 1,000 vnt. 

Gal kartais turite panašaus "kompromato" ant kito ne tam žemėlapio kampeliui priskirto menininko?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Barokaitė

Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Kelionės dokumentų organizavimo menas ir mokslas.

Kai keliauji, tai svarbu po ranka turėti visus kelionės dokumentus. Jų paruošimas, išrūšiavimas ir supakavimas yra atsakinga prakaitą mušanti užduotis, dažnai lemianti kelionės sklandumą. Mūsų kanceliarinių prekių parduotuvės turi įvairaus asortimento prekių šiam tikslui.

Variantas 1: vokelis. Plastiko vokelis su sagtimi iš pirmo žvilgsnio atrodo idealus pasirinkimas. Jo matmenys tinka į dvi-tris dalis perlenktam bilietui arba viešbučio rezervacijos patvirtinimui. Bėda ta, kad jis nepermatomas ir reikia kuistis visame pluošte popierių ieškant reikiamo dokumento, visada baisu, kad neįsidėtas pasas.

Plastiko vokelis.

Variantas 2: vokelis su kišene. Šis vokelis yra permatomas, todėl matosi visas turinys. Užtrauktukas plastmasinis, bet kartais nuvažiuoja nuo bėgių (ypač jeigu vokelis pilnas). Kišenėlė nei penki, nei dešimt, nes tinka nebent popieriniam autobuso talonėliui įsidėti. Po kurio laiko siūlės pradeda irti ir reikia grietis lipnios juostelės, bet tada estetinis vaizdas labai nekoks.

Plastiko vokelis su kišene.

Variantas 3: medžiaginė delninukė. Šitą naują žaisliuką iš visiems gerai žinomos kiniečių parduotuvės internete man į penktą aukštą pūtuodama užnešė paštininkė. Spalvą išsirinkau pati, man patinka, nesikabinėkit :D.

Vidinės kišenės.

Yra kilpa ant riešo užsimesti. 

Išbandome naują prietaisą.

Naujajame prietaise telpa banknotai (yra užtraukiama kišenė monetoms, tik būtų geriau ją turėti ant prietaiso išorinės pusės), autobuso bilietas (tilptų ir daugiau visokių sulankstytų A4 formato dokumentų), pasas (šitas dėlei iliustracijos, nes paprastai užtenka ID kortelės), vilniečio kortelė, ES sveikatos draudimo kortelė (baigėsi galiojimas, užsakiau naują), mobilusis telefonas, dvi skirtingų bankų kortelės (jeigu viena kuri nesuveiktų), validolis. Dar tilps ir rašiklis bei nedidelis bloknotas, nors mobiliajame telefone galima fiksuoti visą reikalingą informaciją.

O kaip Jūs pakuojate ir organizuojate savo kelionės dokumentus?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mėgstušmutkytesaitė

Blogapagas Galapaguose: pasileisk plaukus ir šėlk!

Šį savaitgalį mūsų klaikiai pretenzingų blogerių komanda iš Lietuvos blogosferos elito vyko į skubų iškvietimą Zarasuose, kur vyko muzikos ir laisvalaikio festivalis Galapagai.

Kūtvėla goes Galapagai.

Aš pirmą kartą buvau tokiame festivalyje, nes savo metu į tokią bakchanaliją manęs mama būtų neišleidusi ir, tiesą sakant, būtų gerai padariusi, nes festivalio veiksmas visiškai nurovė stogą! Ruošdamasi festivaliui iškračiau rūbų spintą, nes gide merginoms apie tobulą atmosferą buvo nurodytos stiliaus gairės ir festivalio merginų fetišu buvo paskelbtas vienaragis. Šituom pažymima, kad vienintelis festivalio vienaragis buvo ant manęs, ir man kyla klausimas, kodėl festivalio organizatoriai nereinforsino dresskodo?

Į festivalius vykstant reikia pasipuošti. 

Į festivalį visi trylika (sic!) interneto erdvės pažibų važiavome kartu specialiai suorganizuotu blogeramobiliu. Išvykome iš Vilniaus šiek tiek po 10.00 val. ir Zarasuose buvome apie 13.00 val. Ten mus maloniai pasitiko festivalio organizatoriai, viską aprodė, tada liepė pasileisti plaukus ir turėti gerą laiką (na, kas dėl plaukų, tai man problemų paprastai nekyla). Renginio grotžymę socialinei medijai #blogapagai pasiūliau aš ir tuom didžiuojuosi, nes sudurtinis žodis su taisyklingai parinkta jungiamąja balse sužavėjo pačią ponią Loretą Vaicekauskienę, prieš kurios šešėlį dreba VLKK.

O prieš mano šešėlį dreba kelionių agentūros. Blogeramobilis en route to Galapagai.

Festivalio dalyviai nakvojo palapinių miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pabėgėlių stovykla. Ir kaip tokioje gausybėje palapinių naktį be mėnesienos rasti savąją? Challenge accepted. Žinoma, visada galima prašytis į svetimą palapinę, dėl ko būtų daug nesantuokinio sekso, kas, atsižvelgiant į apverktiną demografinę šalies padėtį, visai svarstytinas dalykas. Festivalio rengėjams reiktų pagalvoti apie galimybę įsteigti atskiras zonas norintiems prisišaukti gandrus. Ne veltui mano akyse tą vakarą vyko tiek bernvakarių!

Geras ežeras, geras oras, gera muzika, geras maistas. Gerai gyventi gera. 

Užskaitau. Šitas žmogus žino, ko nori. 

Tuo pačiu, gal kas žinot koks etiketas prašant leidimo užeiti į svetimą palapinę? Pasibelst į žolę?