Kelionė į Veneciją. Antroji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

Pavarčiau savo įsigytą knygelę apie Veneciją ir aptikau keletą įdomių vietų aplankyti antrąją kelionės dieną.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Canale Grande.

Šiandien pirmiausia apsilankėme buvusiame žydų geto rajone. Pakeliui užsukome į vieną kitą atidarytą bažnyčią. Venecijoje yra daug bažnyčių, iš jų šešiolika, vadinamų "Chorus churches", turistams yra mokamos. Įėjimas į kiekvieną iš jų kainuoja tris eurus, bet yra jų jungtinis bilietas už dvylika eurų. Šiuo klausimu verta pasidomėti, jeigu ketinate lankytis konkrečiose Venecijos bažnyčiose ir grožėtis ten esančiais interjerais, bet aš iš bažnyčių šios kelionės metu buvau išsirinkusi tik San Marco baziliką, kurios lankymas nemokamas. Be mokamų bažnyčių yra ir nemokamų bažnyčių, todėl mes taip ir darėme- jeigu bažnyčia nemokama, tai einame vidun, jeigu mokama, tai neiname. Bažnyčios turi vieną aiškų privalumą Venecijoje-ten yra kur atsisėsti ir pailsinti pavargusias kojas.

Kelionė į Veneciją. Pirmoji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

Jeigu kelionė prasideda nuo bilieto pirkimo, tai mano kelionė į Veneciją prasidėjo prieš pusę metų, nors faktiškai į Italiją keliavau tik šių metų sausio pabaigoje. Kainos atžvilgiu tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Veneciją tik keliais eurais lenkė traukinio bilieto Vilnius-Klaipėda-Vilnius kainą. Tiesa, skrydis buvo ne į pačią Veneciją, o jai priskirtą biudžetinį Treviso oro uostą, bet kas galvoja apie tokias detales, kai ekrane mato pigų skrydį? Keliavau su savo ukrainiete drauge Irina iš Kijevo, kuri išvakarėse atskrido į Vilnių ir pas mane nakvojo. Skrydis truko šiek tiek virš dviejų valandų ir nusileido Treviso oro uoste, kur sniego nebuvo nei ženklo. Kelionė iki Venecijos rajono Mestre, kur buvo mūsų viešbutis, oro uosto autobusu truko apie valandą laiko. Pirmą vakarą tik įsikūrėme, pasivaikščiojome po rajoną, supermarkete nusipirkome maisto vakarienei. Pastebėjau vienoje kavinėje du vyrukus, besikalbančius prie man gerai pažįstamo oranžinės spalvos gėrimo ir taip pat jo užsimaniau, nes yra Aperol Spritz ir yra Aperol Spritz Italijoje. Kokteilis kainavo 2,5 euro, o čipsai buvo nemokami,-šituom labai pasipiktino namie pasilikusi tauta, nes Marijos žemėje Lietuvoje toks kokteilis prasideda nuo 4-5 eurų ir jokių čipsų neduoda.

Venecija, mio amore!

Degustacija mokslinės verygizacijos tikslais.

Kūtvėla puola itališkus delikatesus. Skanumynus būtina sunaikinti! 

Ryte papusryčiavome ir ištrepsėjome Venecijos ieškoti. Vietiniame kioske nusipirkome visuomeninio transporto bilietus ir, mano nurodymu, įsėdome ne į tą tramvajų. Tada šiek tiek pasiblaškėme, kol suradome reikiamą autobusą ir jau netrukus buvome Venecijos centrinėje autobusų stotyje Piazzale Roma aikštėje. Pirmu taikymu nėriau į vietinį turizmo informacijos centrą, kur stipriai nusivyliau jų turimu informacinės medžiagos asortimentu ir pasipiktinau pasiūlymu Venecijos žemėlapį... nusipirkti. Mane domino bilietas į Dožų rūmus, nes skaičiau, kad ten prie bilietų būna ilgos eilės, todėl norėjau įsigyti bilietą iš anksto. Žinojau, kad bilietas kainuoja 20 eurų (į jį, nori nenori, įskaičiuoti keli Šv. Morkaus (toliau- San Marco) aikštės muziejai, bet po kitus Venecijos muziejus šį kartą nusprendžiau nevaikščioti, nes bijojau, kad mane gali ištikti Venecijos muziejų šoko sindromas), o man pasiūlė jungtinį bilietą su keliais muziejais už 28 eurus, bet Kūtvėla, kurios giminės šaknys giliai įleistos į Suvalkijos žemę, tokiai turistinei provokacijai nepasidavė. Tada mums pasiūlė bilietą įsigyti jau Dožų rūmuose, bet turizmo informacijos centro darbuotojos tonas buvo toks nemalonus, kad aš net nepaklausiau, kaip iki tų rūmų nueiti. Tiesą pasakius, visi turizmo informacijos taškų darbuotojai, su kuriais man teko susitikti šios kelionės metu, buvo labai nemalonūs. Galbūt juos nuvargino nesibaigiantis visko klausinėjančių turistų srautas?

Kelionė į Helsinkį. Antroji diena: Suomenlinos tvirtovė ir Helsinkio šviesų festivalis.

Naktį mažai miegojau ir kėliausi anksti, todėl šiandien jaučiausi kaip miltų maišu priplota. Po pusryčių nuskubėjau į prieplauką gaudyti kelto į Suomenlinos tvirotvę. Šis keltas kursuoja kas 40-60 min., todėl pamojuoti nuplaukiančiam keltui visiškai nesinorėjo, o ir šaltukas spaudė kaip reikiant, nors tebuvo vos 6-8 laipsniai žemiau nulio. Šiame ankstyvame reise nebuvo daug keleivių, nes nesezono metu saloje nelabai yra ką veikti, o visos dėmesio vertos vietos atsidaro tik apie dešimtą valandą ryto ar netgi vėliau. Kelte buvo nemokamų brošiūrėlių apie Suomenlinos tvirtovę su žemėlapiu. Aš pasirinkau eiti 1,5 km ilgio mėlynai pažymėtą maršrutą pro pagrindines saloje esančios tvirtovės įdomybes, nors fortifikacijų mėgėjai čia galėtų ir visą dieną praleisti. Keltas atstumą įveikia per 15-20 min.

Keltas į Suomenlinos tvirtovę.

Suomenlinos tvirtovė, Helsinkis.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Suomenlinos tvirtovėje.

Kelionė į Helsinkį. Pirmoji diena: Helsinkis.

Helsinkis man buvo tokia "fata morgana"-miestas kažkur kaip ir nelabai toli, bet kažkodėl labai sudėtingai pasiekiamas. Kelis metus iš eilės žavėjausi jo šviesų festivalio nuotraukomis ir šiemet galutinai apsisprendžiau ten nuvykti. Sudėtingiausias buvo transporto klausimas, nes bet koks variantas (skrydis ar autobusas+keltas) buvo brangus. Mane nuliūdino oficialaus Helsinkio turizmo atstovo atsakymas, kad su kelionių tinklaraštininkais iš Lietuvos jie nebendradarbiauja-tai reiškė, kad visas šios kelionės biudžetas gulė ant mano piniginės. Viską kartu sudėjus, nusprendžiau Helsinkyje išleisti kaip įmanoma mažiau pinigų, toks "katino Leopoldo kerštas". Sunku nebuvo, nes po paskutinio mano apsipirkimo per išpardavimus Helsinkiui liko vos 60 eurų laisvų pinigų (atskaičius skrydį, nakvynę ir miesto transportą). Skrydį susidėliojau per SkyScanner programėlę dar prieš pusmetį ir pasirinkau skristi AirBaltic oro linijomis su persėdimu Rygoje, nes tiesioginis skrydis kitomis oro linijomis buvo žymiai brangesnis (išlepino mane Ryanairas). Persėdimas tarp abiejų skrydžių buvo apie 20-25 minutės, patys skrydžiai truko vos valandą kiekvienas. Rygos oro uostas mažutytis, jau skrydžio metu pasakoma prie kurių vartų reikia eiti persėdimui. Mane nustebino patys AirBaltic lėktuvai-mažyčiai, siauručiai, vietos rankiniam bagažui praktiškai nerasta, oro uostuose jiems skirti kukliausi kampeliai biudžetiniuose terminaluose.

Helsinkio katedra ir paminklas Rusijos carui Aleksandrui II.

Kas liko už kadro Jordanijoje?

Kelionė buvo organizuota iš Lietuvos su West Orient Travel įmone. Kelionės kaina 790 eur, papildomai kainavo skrydis su Ryanair Vilnius-Amanas-Vilnius (10 kg registruotas bagažas) 150 eur ir apie 170 eur reikėjo sumokėti už lankytinus objektus. Papildomai savoms išlaidoms išleidau apie 250 eur, taigi viso susidaro 1,360 eur. Čia jau įskaičiuojant visas kelionės išlaidas su suvenyrais, kavos gėrimais, atvirukais į Lietuvą ir pan.

Viza pasirūpino kelionės organizatoriai, gavome grupinę nemokamą vizą. Mokamas ir nemokamas vizas kuruoja įvairūs įstatymai Jordanijoje, priklausomai nuo atvykimo vietos, viešnagės trukmės ir dar kažkokių niuansų. Svarbiausia, kad lietuviai vizas gali gauti atvykę į Jordaniją, nereikia ieškoti artimiausios ambasados.

Kodėl ne savarankiškai? Savarankiškai keliauti po Jordaniją galbūt būtų buvę pigiau, o galbūt ir ne. Man patiko, kad viskas buvo organizuota, dėl nieko nereikėjo sukti galvos, galėjau atsipalaiduoti ir mėgautis kelione. Viskas buvo parodyta, viskas buvo papasakota, visi į tualetus suvedžioti, visi kava pagirdyti, dar biškį trūko ir būtų suguldę miegučio, apkamšę ir lopšinę padainavę. Nevairuojančiam žmogui Jordanijos logistika sudėtinga, nes tarpmiestiniai autobusai važiuoja ne pagal tvarkaraštį, o kaip pilni būna, lankytinos vietos visuomeniniu transportu neprivažiuojamos, pasitaiko ir apgavysčių. Žinoma, daug kas keliauja po Jordaniją savarankiškai, bet tam reikia turėti daug laiko ir tinkamą nusiteikimą.

Ar labai apgaudinėja? Visaip būna. Blogiausia, kad beveik niekur kainos nerašomos, visur reikia derėtis, tai paskui ir nebežinai ar apgavo. Patys žmonės Jordanijoje gerai kalba angliškai, malonūs, svetingi, kartais už prekę paima mažiau negu suderėta, bet pasitaikė ir grubių, nemandagių tipų. Kaip ir visur, turbūt. Labiausiai mane erzino jų lėtumas ir nepaslankumas, jordanietiškas laikrodis ten kitaip tiksi, sunku ką nors planuoti.

Apgyvendinimas buvo labai geras. Savarankiškai būčiau ieškojusis biudžetinių hostelių, bet dabar gyvenome labai patogiai geruose viešbučiuose su pusryčiais ir vakarienėmis. Maitinimas buvo švediško stalo principu, gėrimai vakarienės metu buvo už papildomą kainą. Gyvenome kambariuose su patogumais. Viešbučiai gal ir atitinka savo 4*-5*, bet aptarnavimas gana nerangus, niekada nepavyko laiku gauti kambarių.

Wi-fi ryšys lėtas ir nepatikimas, nuolat trūkinėja. Akaboje buvo gražiausia-pasijungė Facebook'as su "free mode" be paveikslėlių, o norint matyti paveikslėlius reikėjo naudoti mobiliuosius duomenis. Kas nebuvo pasijungę prie "free mode", gavo kraupias sąskaitas už mobilųjį ryšį. Šiaip rmaybės dėlei rekomenduočiau įsigyti vietinę SIM kortelę.

Viešbutis Amane. 

Maistas Jordanijoje lietuvio nenustebins, daug patiekalų iš agurkų, pomidorų, ryžių, baklažanų, vištienos...Galima paragauti humuso, pitos duonos, įvairių vietinių padažų. Reikia pastebėti, kad kai kuriems mūsų grupės keliautoams ir kitiems turistams, su kuriais teko pasišnekėti, buvo pilvų sunegalavimas. Negaliu žinoti to priežasties, galbūt besaikis rijimas vakarienių metu atsiliepė, o gal koks įdomesnis prieskonis rezonavo. Patarčiau turėti šiek tiek stipresnio alkoholio tokiam atvejui. Daug kur tiekiama tirpi Nescafe kava.

Alkoholis Jordanijoje brangus, bet ne problema nusipirkti.

Taurė vyno prabangaus viešbučio bare kainuoja 11 JAV dolerių.

Sanitarinė padėtis man kėlė didžiausią nerimą ruošiantis kelionei. Jordanija yra dykumų šalis, kai kur ribojamas vandens tiekimas, todėl nerimavau dėl WC infrastruktūros. Be reikalo, nes visur buvo vakarietiško stiliaus patogumai, vienur švaresni nei kitur, reikia turėti savo popieriaus, nes kabinose gali nebūti. Tualetuose paprastai būna prižiūrėtojai, kurie rūpinasi švara. Visur yra ir tokia šlangelė apsiplauti rytietišku būdu. Panaudoti dalykai metami į kibirą šalia unitazo. Pakelėse labai daug šiukšlių, ypač plastiko butelių: jie nerūšiuoja, o geriamas vanduo perkamas buteliuose.

WC Jordanijoje.

Ką pirkti Jordanijoje? Prieskonius, alyvuogių aliejų, kavą su kardamonu, datules, saldumynus, sausus kvepalus, siuvinėtus drabužius, papuošalus su vietiniais akmenimis, kosmetiką su Negyvosios jūros elementais, keramikos dirbinius. Jeigu nenorite pirkti, į pasiūlymus nereaguokite arba mandagiai atsisakykite, jeigu iš mandagumo paklausite kainos, galiausiai būsite įkalbėtas pirkti.

Saugumas Jordanijoje užtikrinamas metalo detektoriais viešbučiuose ir lankytinuose objektuose, nors į rentgeno ekranus apsauga nevisada žiūri. Viena viltis, kad radus ką nors draudžiamo ten suveikia signalizacija, nes priešingu atveju apsaugininkas įknibęs į savo telefoną ir nelabai ką mato. Organizuotas turistų grupes lydi jordanietis palydovas, nors ir neginkluotas (na, arba bent jau aš nemačiau). Daug policijos postų keliuose, dažnai stabdo ir tikrina dokumentus.

Prieskonių turguje.

Jordanijoje rūkoma visur ir visada nepaisant galiojančių draudimų. Viešbučiuose įrengtos galingos vėdinimo sistemos. Rūkoma netgi viešbučių foje ir kavinėse. Atrparusiems nuo rūkalų dvoko Jordanija įsimins ilgai ir ne iš gerosios pusės šiuo klausimu.

Dažnas gatvės aksesuaras- smėlinė cigaretėms gęsinti.

Kūtvėlos suvenyrinis grobis.

Žmogus su aukštuoju, o be purvo negali. 

Pinigai Jordanijoje yra dinarai JOD, konvertuojama maždaug 1 doleris- 0.80 JOD, euro kursas svyruojantis. Turistinėse vietose galima atsiskaityti užsienio valiuta, yra bankomatai, daug kur galima atsiskaityti banko kortele.

Taigi, štai ir viskas. Vienos kelionės pabaiga, kitos kelionės pradžia. Dėkoju, kad mane skaitote!

Jūsų Kūtvėla