Socialinių tinklų reikšmė Ukrainos įvykiuose: pralaimėta, ir stipriai.

Politikuoti nemėgstu ir nemoku, bet, kaip sakoma, tam, kad blogis gyvuotų reikia, kad geri žmonės nedarytų nieko. Šiai dienai esu tikra dėl dviejų dalykų. Pirmas- daugiau pirmininkauti Europos Tarybai mūsų neprašys, net jeigu ir rotacijos tvarka. Maža, bebaigianti išsivaikščioti valstybė, kadaise sugriovusi Sovietų Sąjungą, dar ims ir vėl sukels kokią revoliuciją, kaip kad Ukrainoje. Sutarties Vilniuje nepasirašymas buvo katalizatorius, kurį sustiprino atsakingų Ukrainos pareigūnų veiksmai prieš tuo metu dar taikiuos protestuotojus. Čia reikia pastebėti, kad revoliucija kilo ne dėlto, kad Ukraina nebuvo priimta į draugiškų eurosąjunginių tautų glėbį, bet todėl, kad žmonių kantrybės taurę perpildė savos valdžios veiksmai. Skatinusiems nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus, nes demokratiškai išrinkta valdžia pati susitvarkys, reikia prisiminti, kad Hitleris irgi buvo demokratiškai išrinktas. Antras- didesnė dalis Lietuvos gyventojų pramoko sklandžios ukrainiečių kalbos. Mūsų kompiuterinė karta stebėjo karą tiesiogiai Internetu. O dvylikos mėnesių sąraše atsiras naujas mėnuo- Leninkritys.

Leninkritys taip pavaizduotas pas Žiurkėną adresu http://rokiskis.popo.lt/

Kijevo Leninas, kurio nebėra. 

Žodis "maidan" nebereikš aikštės. Maidanu vadinsime tokius reiškinius, kaip įvykiai Kijeve, tiesiogine ir perkeltine prasme. Maidanas nebėra aikštė, kurią galima sudeginti, maidanas yra idėja. Mūsų maidanas buvo Sausio 13-ji. Mes neturėjome galimybės šauktis užsienio pagalbos, nes informacijos transliavimo priemonės buvo ribotos, o ir pirmoji mūsų nepriklausomybę pripažino Islandija, kurios geografinė padėtis jai leido taip padaryti. Šiandien Ukrainos įvykius galėjo sekti visi, kad turi priėjimą prie Interneto. Kaip socialiniame tinkle G+ sakė kolega internautas Redas, "...Maidanas nebūtų laimėjęs, to, ką turime šiandien be interneto, be youtube, kur tieisogiai stebėjome Hromadskie TV ir Espreso TV,  be twitter, iš kurio gaudavome šviežiausias naujienas, be Ustream.TV, kurio pagalba žmonės perdavinėjo AutoMaidano įvykius, internete onlaine stebėjome protestuotojų užimamus Ukrainos rajonus ir pastatus." Daugybė dorų žmonių kiekvieną dieną žiūrėjo informacijos srautus Internete, dalinosi jais, būrėsi į Ukrainos palaikymo akcijas. Galime sakyti, kad kiekvienas iš mūsų, atėjęs į palaikymo akcijas, paaukojęs pinigų, sukūręs paveikliuką ar tik  nors kartą paspaudęs "Like" arba "Share" yra maidanietis.

"Naudokitės kaip tinkami,"- sakė Karolis, sukūręs šį paveikslėlį. 

Tačiau ar socialiniai tinklai pasiekė reikšmingą tikslą? Ne, nemanau. Europos Sąjunga ilgai prokrastinavo lyg turėdama skausmingą hemorojų ir nežinodama, kurias priemones nuo jo vartoti, o gal tiesiog laukti, kol pats praeis. Pagaliau šį bei tą išstenėjo- trys užsienio reikalų ministrai teikėsi pribūti į Kijevą jau po kruvinų skerdynių. Kodėl taip ilgai delsta buvo, gal pigių skrydžių ieškota? JAV paskelbė neišduosianti vizų tam tikriems Ukrainos valdžios pareigūnams, bet ar tai svarbu? Lyg niekšams be JAV nebūtų kas svetingai atveria duris. Bet nors ir už tiek ačiū.

Toliau cituoju kolegą: "Technologijų dėka nebuvo nuslėptas nė vienas Janukovičiaus rėžimo kruvinas epizodas, visas pasaulis tiesiog kartu kvėpavo su Ukraina ir visais kritiniais momentais palaikė protestuotojus visokiomis akcijomis ir kitokia tiesiogine pagalba. Pergalė dar nepasiekta, bet ji jau arti. Technologijos yra super!" Iš dalies sutinku su šituo teiginiu. Pasirausus socialinių tinklų srautuose galima susirinkti įvairios medžiagos istorikams ir politologams metų metams diskutuoti. Daug vaizdų drąsiai galės būtį naudojamos teismuose. Tačiau jeigu nekurie individai drįso viešai abejoti ar Sausio 13-sios nuotraukos nėra sufabrikuotos, kai 1991 m. technologijos dar nebuvo pasiekusios tokio lygio kaip dabar, tai turint reikiamas programas galima fabrikuoti vaizdus, todėl, jeigu/kai atsiras atsiras suinteresuoti asmenys, ilgai nebus sutarimo kuriais vaizdais galima tikėti. Tai galima suprasti- mėtantys Molotovo kokteilius asmenys nė iš tolo neprimena taikių protestuotojų. O tai gal jiems reikėjo laukti, kol automatais ginkluotieji visus ištaškys arba ausis nupjaustys?

Socialinai tinklai šį karą pralaimėjo, nes be informacijos teikimo, raginimų veikti ir veiksmų koordinavimo jie nieko daugiau nepadarė. Prireikė kruvinų skerdynių ir net po jų demokratijos gynėjai Vakaruose tupėjo kaip pelės po šluota ir išreiškinėjo susirūpinimą bei priiminėjo sankcijas, kai visi, kas gudresni, seniai susitvarkė taip, kad tų sankcijų priėmimas buvo tik bereikalingas oro virpinimas.

Rasta Facebook'e pas Eurolution.doc Ukraine on Maidan

Visa laimė, kad yra drąsių žmonių, kurie supranta, kad Ukrainos maidanas yra ir mūsų maidanas. Šiomis dienomis į Ukrainą išvyksta mūsų medikų misija, kurią lydės ir gins, jeigu informacija nepasikeitė, karate federacijos atstovai. Tai signalas ir mūsų valdžiai, ne veltui vadinamai valdžiažmogiais, kad laikas susiimti- mūsų žmonės dar nepamiršo Sausio 13-sios ir dabar įgijo daug vertingos tiesioginės ir netiesioginės patirties Ukrainos įvykiuose.

Šis įrašas turėjo atsirasti tą dieną, kai maidanas pasieks pergalę t.y. galutinai išsiskirtys sugiedoję nacionalinį himną, bet tada reiktų laukti neprognozuojamai ilgai, nes šiandein, net ir pavykus pasiekti susitarimą, maidanas tebestovi.

Keletas nuotraukų, kurios taps istorija.

Foter.com: Euromaidan-Photos & Images. Photo credit: Rutenien/Foter/ CC BY

Rasta Feisbook'e.  Ieškokite Содель Влад.

Rasta G+ socialiniame tinkle. Šaltinį kol kas sunku nustatyti.

Rasta G+ socialiniame tinkle. Mergina išgyveno. Šaltinį kol kas sunku nustatyti. 

Rasta pas http://zyalt.livejournal.com/1006607.html Maidano patruliai gatvėse.

Rasta G+ socialiniame tinkle. Atkeliavo iš http://afp-photo.tumblr.com/ 

Visa laimė, kad už socialinių tinklų stovi Žmonės. Juos matote šiame įraše esančiose nuotraukose.

Su meile,

Kūtvėla

Europos šturmo planas.

Idėja dar brandinama.


View Larger Map

Maršruto pradžia susidėliojo gana neblogai. Kelionės planas yra susirasti pigų skrydį namo iš paskutinio taško-šiuo metu tai Norvegija- ir pagal tai panuotis išvykimą, o transportą ir nakvynes užsisakinėti ne daugiau kaip savaitei į priekį.

Kelionės pradžia- Brno, Čekija. Yra reisiniai autobusai iki šio miesto. Nelabai džiugina tai, kad praleisti Brno reiks kokias penkias dienas. Iškart kyla klausimas, gal reiktų apsiriboti Čekija ir aplinkinėmis valstybėmis?

1. Kromeriz sodai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dienos kelionė traukiniu su vienu persėdimu.
2. Moravian Karst uolos. Dienos kelionė tyrinėjant urvus. Be kelionių agentūros bus sunkoka apsieiti.
3. Brno miestas. Tugendhat vilos apžiūra (populiarus objektas, lankymas užsakomas mėnesis prieš įėjimą). 
4. Austerlicas. Dienos kelionė. Kol kas ant klaustuko. 

Pirmi trys punktai-dienos tikrai turės būti vykdomi, dėl Austerlico dar abejoju. Kad ir kaip būtų, viena diena reikalinga kelionei iki Vienos. 

Kitas sustojimas- Viena, Austrija.

1. Karališkieji rūmai. 
2. Ispaniškoji jojimo mokykla. Stovimas bilietas į šokančių žirgų pasirodymą kainuoja apie 30 EUR. Norintiems sėdėti teks pakloti 200 EUR. 
3. Vienos imperatoriškasis mauzoliejus, Šv. Stepono katedra, Vienos muziejus su eksponuojamais Radvilų šarvais. 
4. Vienos kavinių lankymas. 

Manau skirti geras keturias dienas Vienai. Tokiam miestui turbūt tai lašas vandenyne, bet papildomą dieną dar suės kelionė į Miuncheną. Nelabai norisi taupant laiką keliauti naktimis, todėl teks naudoti šviesųjį dienos metą dėl saugumo ir deramo poilsio-liūdna, bet net ir Kūtvėla jaunyn neina. 

Sekantis sustojimas-Miunchenas, Vokietija.

1. Hitlerio "Erelio lizdas", dienos kelionė.
2. Noišvanšteino pilis. Dienos kelionė su agentūra arba savarankiškai.
3. Miuncheno apžiūra su Nyphenburg pilimi ir vokiško maisto bei alaus degustacija. 

Toliau turėtų būti Venecija, bet čia užstrigau. Nerandu jokio traukinio iš Miuncheno į Veneciją, nors atgalinis maršrutas kaip ir įmanomas. Arba reikia kapstyti giliau, arba keisti kelionės maršrutą.

Update: komentatoriaus dėka pavyko atkapstyti nepigų, bet visgi susisiekimą tarp Miuncheno ir Venecijos, tik tam reiks skirti visą dieną. Venecijoje planuoju būti dvi dienas.

1. Venecija ir Dožų rūmai.
2. Murano ir Burano salos.

Toliau- kiti Italijos miestai, kuriuos noriu pamatyti.

1. Florencija.
2. Dienos kelionė į Sieną.
3. Dienos kelionė į Pizą.
4. Dienos kelionė į Greve, Chianti vyno keliu.
5. Penkios Žemės.
6. Milanas.

Bus daugiau.

Vasario 16-sios minėjimas: būti ar nebūti?

Šis kulinarinis įrašas gal ir keistai atrodo kelionių tinklaraštyje, bet, kaip sakė Šekspyras, though this be madness, yet  there is method in it. Vasario 16-ąją minime Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą. Man Nepriklausomybė, be kitų dalykų, reiškia judėjimo laisvę. Visišką, absoliučią judėjimo laisvę, ribojamą tik uždarų šalių (kaip Šiaurės Korėja, nors ir ten turistai lankosi), vizų neišdavimo (kol kas nepasitaikė, bet kitiems keliautojams atsitinka) ir ribotų finansinių galimybių (Japonijai pamatyti, matyt, teks imti banko paskolą). Mama sako, jai Nepriklausomybė pirmiausia asocijuojasi su maistu-juk keliaujant galima paragauti tiek visokių įdomių ir skanių patiekalų, tik knygose skaitytų, o ir prieskonių atsirado daugiau nei tarybiniais metais turėti druska, malti juodi piprai ir lauro lapelis.

Mokykloje Vasario 16-sios minėjimas būdavo tragedija. Visų pirma, tą dieną net neidavome į mokyklą, todėl minėjimas vykdavo išvakarėse Aktų salėje (paaugystės spuogų kamuojamiems moksleiviams šis pavadinimas kėlė visokias nedoras asociacijas). Labai džiaugiamės, nes "nuplaukdavo" -mūsų džiaugsmui ir mokytojos įniršiui- koks nors eilinis matematikos kontrolinis. Pati istorijos disciplina, nors įdomi ir reikalinga, buvo dėstoma sausai ir neįkvepiančiai. Tautinis patriotinis ugdymas, jeigu toks buvo vykdomas, liko popieriuje. Dabar mandrai sakoma, kad "viskas turi ateiti iš žmogaus vidaus", bet kai tau keturiolika ar šešiolika metų ir didelę dalį savo gyvenimo tu praleidi, deja, mokyklos suole, gero pavyzdžio nebuvimas yra nusikalstamas.

Asmeniškai man iki šiemet Vasario 16-sios minėjimas nebuvo aktualus kaip renginys. Visų pirma, oras kiekvienais metais būna šlykštus. Visų antra, renginiai apsiriboja iškilmingu vėliavų pakėlimu, Prezideto/Prezidentės kalba, Šv. Mišių iš Katedros tiesiogine transliacija dalyvaujant beveik išimtinai pensininkams (nes jaunimas emigravęs ) spėliojant bus Prezidentė Katedroje ar ne ir kokiu nors gedulingos muzikos koncertu, kur raudomis ir giesmėmis ūbaujama fone siūbuojant trispalvei. Dabar, tiesa, koncertų programą šiek tiek pakeitė ir populiarūs muzikos atlikėjai kankinasi atlikdami sušiuolaikintas karo dainas. Jeigu yra normalių, smagių, džiaugsmingų renginių-mes jų nematome viešojoje erdvėje.

Manau, šią šventę reikia reabilituoti. Man tai bus sustojimas "žiurkių lenktynėse", susitikimas su draugais, maisto gaminimas kartu, bendravimas, naujos pažintys. Kalbos, vėliavos, Mišios yra gerai, bet užaugo nauja karta, bet savo ruožtu džiaugiuosi, kad turime naują patriotinio ugdymo įrankį-atkurtus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmus. Kad pučia nauji vėjai rodo ir Nerius iš Common Sense , socialiniuose tinkluose paskelbęs, kad šią mums brangią dieną jis vaikšto po Romos senamiestį. Tinklaraščio pavadinimą jiems teks pergalvoti, nes pranešti tokį faktą absoliučiai daugumai tinklasklaidos atstovų tupint namie prie televizoriaus už lango drimbant šlapiam sniegui ar gūžiantis nuo lietaus čiurkšlės po skėčiu Daukanto aikštėje tikrai nėra common sense, nes mes šito taip nepaliksime (nebent gerai lauktuvių parveš).

Taigi, pasikviečiau draugų. Pasistatėmė ant stalo nedidelę trispalvę-net baisu prisipažinti, tik šiemet nusipirkau. Pažiūrėjome vėliavų pakėlimą-labai gražu, kad šalia savos trispalvės keliame ir Estijos bei Latvijos vėliavas. Išklausėme Prezidentės sveikinimą. Pakėlėme pirmąjį tostą-vardan Tos.

O gaminti nusprendžiau Provanso daržovių troškinį. Jo originalaus pavadinimo neištariu, o ir nuo to jis skanesnis nepasidarys, tai vadinu jį tiesiog "Ratatuliu". Užpuolė mane internautai kaip bitės Mikę Pūkuotuką ir rėkė, kad tokią dieną prancūziškas troškinys yra nepatriotiška, nes reikia cepelinų arba kugelio. Tai pasitrinkit sniegu akis, jūs visi triukšmadariai, nes nei cepelinai, nei kugelis nėra lietuviški patiekalai-cha cha cha! Cepelinai atkeliavo iš Vokietijos ir valgomi iki pat Pietų Korėjos, o kugelis bus grynai žydiškas išradimas. Be to, atsižvelgiant į ingredientų paruošimo lygį, troškinys laimi per visą samtį.

Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis.

Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kad medžiagos vienos dienos kelionėms užteks iki žilos pensijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 4.000 dvarų, bet šiandien, įskaitant griuvėsius, yra apie 800. Sunkiai jie stojasi ant kojų, tiksliau, ant pamatų. O ir atstačius tuos dvarus reikia gi juos išlaikyti, kas gali garantuoti stabilius turistų srautus? Dvarų nykimas prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, būtent po paskutiniojo ATR padalijimo, kai nusavinti dvarai buvo atiduodami lojaliems Rusijos didikams ir žemvaldžiams. Dalis jų, laimei, buvo geri filantropai ir ūkiški žmonės, neleido savo naujai nuosavybei sugriūti. Sovietmečiu dvaruose steigėsi įvairios kolūkio kontoros, kas irgi padėjo išsaugoti pastatus bent iš išorės.

Į vienos dienos kelionę išsiruošiau su kelionių agentūra. Nusprendžiau patingėti, nieko pati neorganizuoti, programa man tiko, kaina buvo nedidelė.

Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras yra vienas didžiausių ir vertingiausių dvarų kompleksų Lietuvoje. Dvaras ne kartą keitė savininkus, kol grafų Miunsterių palikuonė 1786 m. ištekėjo už barono Vilhelmo fon Ropo ir dvaras, kaip kraitis, tapo Ropų giminės nuosavybe. Save Ropai kildina iš senos giminės, susijusios kraujo ryšiais su Rygos įkūrėju vyskupu Adalbertu. Dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Šiuo metu patys rūmai nėra lankytojams rodomi, bet kadaise juose buvo sukaupta didelė ir vertinga meno dirbinių kolekcija, šiandien joje buvusių darbų pėdsakai atsekami iki Vokietijoje ir Italijoje turimų kolekcijų, devyniolika paveikslų yra Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, vienas paveikslas ir kelios skulptūros pateko į Šiaulių "Aušros" muziejų. Ropų laikais dvaras klestėjo kaip gyvulininkystės ūkis, veikė kredito draugija, ligoninė ir akušerinis skyrius. Deja, 1922 m. po žemės reformos Ropams liko nedaug žemės, nors jie ir tada nenuleido rankų. Antrojo pasaulinio karo metais Ropų palikuonis pasitraukė į Vakarus ir apie tolimesnį jo likimą nėra žinoma. Sovietmečiu čia veikė žemės ūkio technikumas. Šiuo metu Pakruojo dvaras yra restauruojamas, pritaikomas turizmo reikmėms, teikia įvairias paslaugas: konferencijos, SPA, viešbutis, jodinėjimas...Daugiau informacijos rasite apsilankę Pakruojo dvaro internetinėje svetainėje.

Mus pasitiko malūnininkas Levukas, kuris parodė mums viešbutį, malūną, pavaišino alumi, papasakojo visokių įdomybių. Išties, labai rekomenduoju užsisakyti Levuko ekskursiją, praplėsite savo erudiciją (akiračio tai ne, nes, pasak Levuko, akiračio plėtra priklauso nuo rakto skylutės dydžio) iki tokio lygio, kokio neįsivaizdavote.

Pakruojo dvaro planas.

Kelionė į Izraelį: kas liko už kadro.

Vyšnia ant torto tapęs skyrelis, nuo kurio galbūt ir reiktų pradėti skaityti Kūtvėlos sapaliones, pristato Jums naudingas smulkmenas ruošiantis kelionei į Šventąją Žemę.

Skrydis Wizzair oro kompanijos lėktuvu man kainavo 308 LTL į abi puses. Papildomai susimokėjau už registruotą lagaminą, gavosi 484 LTL į abi puses su vienu registruotu bagažo vienetu ir vienu rankiniu bagažo vienetu. Akcijas seku Urkis Travel portale.

Apgyvendinimas- kiekvienam pagal kišenę. Man teko skaityti keliautojų pasakojimus, kad sumokėję kaip už gerą gaudavo baisiai nušiurusius viešbučių kambarius. Tel Avive hostelių nėra labai daug, bet atsiliepimai ir apie juos labai prasti, o vienviečio kambario kaina kraupina. Aš tris nakvynes Tel Avive buvau užsisakiusi per AirBnb portalą. Už tris naktis vienviečiame kambaryje sumokėjau 75 EUR (įskaitant portalo komisinį mokestį). Tel Avivo kainomis it's a steal. Jeigu norėsite konkretesnės informacijos kur tiksliai gyvenau, klauskite e-paštu, bet ir panaršius portale tikrai galima rasti gerų variantų. Jeruzalėje keturias nakvynes buvau užsisakiusi labai geras rekomendacijas turinčiame Abraham Hostel Jerusalem už maždaug 270 LTL bendrabučio tipo kambaryje. Jų pusryčiai, tiesa, kiek skystoki, bet čia pat yra nedidelis supermarketas, kepykla ir turgus. Užsakiusiems apgyvendinimą per hostelio tinklalapį suteikiamas kuponas nemokamam gėrimui jų bare ir 10 proc. nuolaida užsakomoms ekskursijoms su Abraham Tours.

Viešasis transportas Tel Avive ir Jeruzalėje gerai išvystytas, nors tramvajus galėtų važiuoti ir dažniau. Į autobusus įlipama per priekines duris ir žymimas arba perkamas bilietas. 90 min. trukmės bilietas kainuoja 6.90 šekelių. Patariu turizmo informacijos centre arba kioske įsigyti detalų miesto planą Tel Avivui ir sekti maršrutą pirštu, nes autobuso stotelės pranešamos maždaug "esame gatvėje Etsel, susikirtimas su gatve Lekhi". Jeruzalėje viskas paprasčiau, nes senamiestyje transportas negalimas. Jeruzalėje naudingiausi maršrutai būtų tramvajus (centrinė autobusų stotis, senamiesčio vartai, Yad Vashem Holokausto muziejus; yra tik viena linija), 75 mikroautobusas (stabdomas ranka kai pamatomas) į Alyvų kalną, 7 autobusas iki Izraelio muziejaus, 28 autobusas į Ein Kerem. Susisiekti su Tel Avivu galima patogiai iš centrinės autobusų stoties arba užsisakyti šerutą nuo durų iki durų.

Lankytinos vietos-neišsemiama tema. Čia ras ką veikti turistai, keliautojai, piligrimai, sveikatinimosi ieškantys ar tiesiog pasiilgę saulės. Bažnyčios nemokamos, išskyrus keletą pavienių atvejų, 8-15 šekeliai. Muziejų lankymas žymiai brangesnis, siekia apie 50 šekelių (36 LTL), todėl pasistenkite turėti su savimi nuolaidas suteikiantį pažymėjimą (ITIC labai daug kur priimamas).

Kalba. Angliškai ir rusiškai kalbantys neturėtų patirti nepatogumų. Gatvės pavadinimas labai dažnai bus nurodytas anglų kalba, todėl orientuotis žemėlapyje nebus sudėtinga.

Maistas įvairus, kaip ir kainos. Rekomenduoju paragauti falafelio, humuso ir kitų šiame regione gaminamų patiekalų, ypač skanios datulės. Yra daug supermarketų (yra jogurto ir karštu vandeniu užpilamų makaronų), kepyklėlių, turgaviečių (saugokitės sukčių pardavėjų). Daug kur galima atsiskaityti bankine kortele. Būkite pasiruošę maisto atsargų penktadienio popietei-sekmadienio rytui, nes šabo metu religinguose miestuose maisto nusipirkti nebus galimybės. Vanduo iš fontanų negeriamas, bet iš po krano neturėtų sukelti problemų (gėriau pati); abejojantiems geriau pirkti vandenį buteliuose.

Suvenyrai iš Izraelio? Geriausi suvenyrai yra prisiminimai ir nuotraukos. Lauktuvėms vežami kosmetikos produktai su Negyvosios jūros dumblu, žvakutės, pridegtos prie Kristaus kapo, Šventosios žemės žiupsnelis stiklo buteliuke, Jordano upės vanduo, įvairūs aliejai, armėniškos keramikos dirbiniai, žaisliniai kupranugariai. Papuošalų, skarų, ir t.t.-devynios begalybės turguose, bet būtina derėtis, kaina krenta net iki trečdalio užsiprašytosios. Geriausia suvenyrus pirkti Vakarų Krante, ypač Betliejuje- kainos ir kokybės santykis žymiai geresnis, pasirinkimas įvairus, pardavėjai nepresekioja pirkėjų.

Pinigai- Izraelio šekelių bankai Lietuvoje neturi, bet pinigų išsigryninti galima bankomatuose arba išskeisti atsivežtus EUR ar USD valiutų keityklose. Blogiausias keitimo santykis yra Ben Guriono oro uoste, todėl ten keiskitės nedaug pinigų, tik būtiniems reikalams. Jeigu neplanuojate pirkti daug suvenyrų, skrydis ir apgyvendinimas apmokėti, planuokite išsikeisti apie 50 EUR dienai. Vakarų Krante atsiskaitoma Izraelio valiuta, imami EUR ir USD.

WC paslaugos išdėstytos strategiškai svarbiose vietose ir, išskyrus vienus patogumus ant Alyvų kalno, yra nemokami.

Ką būtina pasiimti: be paso, bilietų, pinigų, išmaniojo telefono, fotoaparato ir patikimo gido, reiktų turėti patogią avalynę, vandens buteliuką, skrybėlę, losjoną nuo saulės, megztinį arba lengvą striukę (pravers ir atšalus vakare, ir pliskinant saulei dieną). Lankantis religijai svarbiose vietose niekur nebuvo privaloma vilkėti sijoną ir dengtis galvą, bet dėl šventos ramybės moterys gali pasiimti lengvą ilgą sijoną ir skarelę. Naktimis būna pakankamai vėsu, todėl plonas treningas nakčiai vietoj naktinių marškinių ir puskojinės tikrai pravers.

Saugumo lygis šalyje tikrai aukštas. Daug patikrinimų įeinant-muziejai, restoranai, kai kurios lankytinos vietos. Tačiau kareiviai su automatais tikrai nestypso ant kiekvienos sankryžos, nors miestuose vaikšto mažais būreliais. Keliauti savarankiškai nėra jokių problemų, galbūt tik paprašys asmens dokumentų ir paklausinės. Aš rekomenduočiau naudotis kelionių agentūromis, jeigu turite mažai laiko ir norite daug pamatyti-ne paslaptis, kad esate priklausomas nuo skrydžių tvarkaraščio. Aš jau esu aprašiusi dvi keliones su Abraham Tours, kuriomis likau tikrai patenkinta.

Bendri pastebėjimai. Moterys, kurios gyvena Izraelyje, bet nėra žydės arba tik iš dalies giminės, stengiasi rengtis taip, kaip čia priimta: tamsūs ilgi, trijų ketvirčių sijonai, ilgomis rankovėmis palaidinukės, tamsios ir nepermatomos kojinės, uždara avalynė. Jos nedengia galvos skara, kaip tai daro ypatingai religingos ištekėjusios žydės. Juvelyrikos dirbiniai-nuosaikūs, beveik nepastebimi. Kai Lietuva ir Izraelis tapo sujungti pusketvirtos valandos tiesioginiu skrydžiu, maniau, kad tai bus geras būdas pritraukti turistų iš Izraelio. Pabuvusi ten supratau, kad to nebus. Šiaurės Jeruzalės laikai praėjo ir nebegrįš. Žydai kuriasi savo naujoje Tėvynėje, kuria ten šeimas, gyvena savo gyvenimą, paremtą tikėjimo normomis, kuria savo pasaulį ir jiems to užtenka. Vilnius daugeliui jų yra senelių ir prosenelių gimtasis miestas, bet ne daugiau. Keliavimas mūsų krašte jiems sukeltų nepatogumų, nes neturime pakankamai košerinio maisto restoranų, šabo metu jiems būtų gana sudėtinga, jų architektūrinis, istorinis, kultūrinis paveldas yra visiškai arba beveik visiškai sunaikintas. Yad Vashem Holokausto muziejuje yra tiltas, dedikuotas išnykusiam pasauliui ("vanished world")-labai tikslus apibūdinimas.

Išlaidų suvestinė:
*skrydis į abi puses su vienu vienetu rankinio bagažo ir vinu vienetu registruoto bagažo: 484 LTL
*apgyvendinimas: apie 530 LTL
*oro uosto traukinys: 12 LTL
*Tel Avivas-Jeruzalė autobusu: 14 LTL
*šerutas į oro uostą: 46 LTL
*viešasis transportas Tel Avive ir Jeruzalėje savaitei: 123 LTL
*ekskursijos su Abraham Tours: 234 LTL už Vakarų Kranto ekskursiją, Masados saulėtekio ekskursija man buvo suteikta mainais į reportažą, papildomai buvo 21 LTL išlaidų į Masados tvirtovę, bet pavyko nemokamai praeiti į Ein Gedi (tiek pat), Negyvosios jūros procedūros mums buvo įskaičiuotos į eksursiją.
*lankytinos vietos: Tel Avivo meno muziejus ir Izraelio muziejus 0 LTL (pavyko praeiti nemokamai), Yad Vashem Holokausto muziejus ir dauguma bažnyčių yra nemokami, visi kiti mokami lankytini objektai su įėjimo mokesčiu, auka, žvakutėmis kainavo 40 LTL. Žvakutės Prisikėlimo bažnyčioje-15 LTL už nemažą pluoštą, bet paieškojus turguje galima gauti ir pigiau.
*maistas pagal čekius, kurios pavyko iššifruoti: 160 LTL
*knyga "Love in Israel", pirkta oro uoste- 52 LTL, knyga apie Jeruzalę-40 LTL, knyga apie Holokaustą: 53 LTL.
*suvenyrai lauktyvėms: 110 LTL
*kitos, niekur nepriskirtos išlaidos: 15 LTL.

Viso: 1928 LTL (netikėtai brangiai kainavo viešasis transportas, knygos ir lauktuvės).

Apie Izraelį rašo:

Tiesiog šiaip sau: Izraelis
100 dienų avantiūra Azijoje: Jeruzalė
Juozapas.lt: Izraelis – Tel Avivas, Jėruzalė, Negyvoji jūra ir Masada 

Jeigu žinote dar panašių nuorodų, brūkštelkit žinutę, mielai įtrauksiu.

Su meile,

Kūtvėla