Paskutinis Rojaus pasispardymas. Sodų, auskarų, ir šventyklų diena.

Kadangi mano atostogos tiesiog vėju švilpė, vis likdavo tai šis, tai tas nepamatytas. Šiandien į planą sugrūdau viską, ką buvo galima sugrūsti pagal transportą, darbo laiką ir geografiją. Vakar aplankytus Parizio šeimos rūmus buvau suplanavusi derinti su Villa Bologna, nes abudu miesteliai buvo ant to paties autobuso trąsos, bet, kaip jau rašiau praeitame reportaže, tokį planą teko pakoreguoti, ir šiandienai liko tik Villa Bologna. Ja susidomėjau radusi labai gražiai išleistą reklaminį lankstinuką kažkuriame turizmo informacijos centre. Jeigu tik kur nors yra rūmai/vila/dvaras ir sodas, tai yra garantija, kad anksčiau ar vėliau čia apsilankys Kūtvėla.

Šią vilą 1745 m. pastatė Fabrizio Grech savo dukrai jos vestuvių proga. Nors pats ponas Grech ėjo labai atsakingas valstybines pareigas (buvo Didžiojo Magistro patarėjas), iš jo buvo šaipomąsi dėl to, kad žmogus buvo jis turtingas, tik žemos kilmės, neturėjo net šeimos rūmų. Šis Villa Bologna (Bologna buvo jo žento pavardė) projektas turėjo nutildyti visus kritikus. 1890 m. vilą paveldėjo to meto garsus politikas seras Gerald Strickland, Maltos ministras pirmininkas ir atstovas JK Bendruomenių rūmuose. Likęs našliu, jis vedė Margaret Hulton, turtingą paveldėtoją, kurios pageidavimu buvo įkurti sodai. Senos arklidės 1950 m. buvo paverstos keramikos dirbtuvėmis. Šiuo metu vila priklauso ponui Gerald de Trafford, sero Strickland anūkui. 2012 m. buvo gautas ES finansavimas vilos atkūrimo darbams.

Išlipau iš X3 autobuso prie įėjimo į San Anton sodus, kur šiek tiek paklaidžiojau ieškodama įėjimo į vilą. Tiesą sakant, nesu tikra, ar ten ir turėjo būti autobuso sustojimas, ar vairuotojas mane, kaip vienintelę susirūpinusią turistę autobuse, tiesiog išsodino ten, kur pasakiau važiuojanti- į San Anton Gardens; maltiečių autobusų vairuotojai dažnai taip daro. Mane pasitiko labai maloni mergina, apibilietavo, davė vietovės planą ir planšetinį kompiuterį su maršruto komentarais. Taip apginkluota, porą kartų pasiklydusi keramikos dirbtuvės labirintuose, ištrūkau į pirmykštės gamtos valdomus sodus. Apsilankymas šioje viloje man paliko labai keistą įspūdį. Jeigu Jūsų žmona pradėtų zyzti, kaip jai norisi nuosavo žemės lopinėlio, kur jinai galėtų pasisodinti eilę morkų ir eilę salotų, atveskite ją čia- visas noras praeis. Soduose plušėjo du žmonės ir traktoriukas, bet rezultato nesimatė. Žinoma, gamta čia tokiame klimate visli, todėl kova su piktžolėmis yra amžina. Vila tvarkoma iš pagrindų, bet arti ir akėti čia reiks dar ilgai. Lankstinukas buvo labai apgaulingas. Bet kad jau atėjome, tai apsižiūrėkime.

Pergolės su vynuogėmis. Neatsilaikiau, užsikišau vieną už žando-saldi. 

Paskutinis Rojaus pasispardymas. Pusiau skusta, pusiau lupta diena saloje arba Kaip Kūtvėla liko ant uolienos.

Pensininkų ir reabilitacijos reikalingų asmenų Rojuje Maltoje turizmo paslaugos yra organizuojamos su britišku preciziškumu ir austriška kainodara. Ekskursijų, turų ir pramogų katalogus kūrenant būtų galima prasilaikyti ne vieną žiemą Lietuvos kaime, rodant špygas šilumininkams. O aš šiandien nusprendžiau išbandyti tame turistiniame spame pirmaujantį Malta Sightseeing Hop on-Hop off autobusą. Jų yra trys maršrutai: šiaurinėje salos dalyje, pietinėje salos dalyje ir Gozo saloje. Į Malta Pass yra įtrauktas vienas maršrutas pasirinktinai (kaip paaiškėjo vėliau, su tos dienos bilietu galima naudotis tiek šiauriniu, tiek pietiniu Maltos autobusu). O kad turistams visai galvos susisuktų, konkuruojanti firma pasivadino Sightseeing Malta Hop on-Hop off. Pagrindinis šito autobusinio turo gėris yra tame, kad yra transferinis autobusas, kuris surenka turistus iš viešbučių ir pristato į turo pradžios tašką Valetoje. Ilgai dvejojau dėl šio turo, nes transferinis autobusas išvyksta 8.00 nuo gretimo viešbučio, o tai reiškia, kad lieku praktiškai be pusryčių (kurie įskaičiuoti į kambario kainą, o tai yra būtina juos suvalgyti, net jeigu žiūrėti į tą kiaušinienę nebegali). Bet kombinacija "transportas ir lankytinos vietos, kurios įeina į Malta Pass" godumo varžybose visgi paėmė viršų, todėl ryte tik greitai nurijau dvi bulkutes ir nudūmiau į turistų surinkimo punktą. Kaip pasirodė-visai be reikalo, nes 8.10 autobusas sustojo paimti dviejų turistų prie mano viešbučio. Pazurgiau piktai mintyse. Paskui autobusas vingiavo po visą salą, kas nebuvo blogai, nes gavosi toks papildomas turas po apylinkes ir atradau, kad gyvenu netoli gražios promenados. Kai 9.30 autobusas atvyko į Valetą, prasidėjo likusios tos dienos nesąmonės.

Visų pirma, iš transferinio autobuso jisai pavirto pietinės salos dalies autobusu, ir absoliuti dauguma turistų kartu su Kūtvėla liko sėdėti savo vietose. Tai labai nepatiko maždaug dviems šimtams žmonių, kurie laukė įlipti į autobusą. Kadangi turo esmė yra per ausines klausyti pasakojimų, vairuotojas negali paimti daugiau keleivių, nei yra sėdimų vietų (na, nebent iš pasigailėjimo priima stovėti pirmame aukšte, nes antras aukštas yra atviras ir saugumo sumetimais stovėti draudžiama). Aš buvau nusižiūrėjusi penkias lankytinas vietas ir susiplanavusi pietų pertrauką žvejų miestelyje, todėl išlipau antroje stotelėje prie Tarxien šventyklų. Čia laukė ir antras netikėtumas, nes autobuso stotelė nebuvo pažymėta šios firmos ženklu, todėl teko nusifotografuoti ją, kad žinočiau, kur laukti sekančio autobuso. Svarbu atsiminti, kad šios firmos autobusai dažnai nestoja prie lankytinos vietos, todėl teks papildomai gaišti laiką jos ieškant. Taigi, su visais pasibėgiojimais pirmyn atgal, turėjau nepilnas 45 min. apibėgti Tarxien šventyklas. Kadangi jas buvau lankiusi praietą kartą, bent buvau rami, kad laiko tikrai užteks. Šiaip patarčiau į Paola miestelį atvykti savarankiškai ir aplankyti ne tik Tarxien šventyklų griuvėsius (6.00 EUR, nemokamai su Malta Pass), bet ir Hypogeum muziejų, bet bilietus į pastarąjį reikia užsakyti labai iš anksto.

Tarxien šventyklų kompleksą sudaro keturios megalitinės konstrukcijos, pastatytos tarp 3600 ir 2500 metų pr.m.e. ir pakartotinai naudotos tarp 2400 ir 1500 metų pr.m.e. Jas netikėtai aptiko vietiniai ūkininkai 1913 m. ir čia 1915-1919 m. vyko didelės apimties archeologiniai kasinėjimai. Vietovės tyrimai atskleidė, kokiu savotišku būdu buvo transportuojami didžiuliai akmens blokai į statybvietę. Vienoje iš šventyklų rastas krematoriumas rodo, kad šventyklos buvo naudojamos pagal šią naują paskirtį Bronzos amžiaus žmogaus kažkur 2400-1500 m. pr.m.e. Norintys detaliau pasigilinti į šventyklų archeologiją, gali įsigyti knygutę arba užsisakyti gidą.

"Kaip tai negalima drąskyti?"

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos.

Tarxien šventyklos, Paola, Malta.

Tarxien šventyklos.

Kūtvėla Tarxien šventyklose, Malta.

Jeigu esate Maltoje pirmą kartą, bet kokias šventyklas pamatyti reikia. Įdomu pažiūrėti, kaip ikikrikščioniškais laikais žmogus sugebėjo statyti sudėtingas konstrukcijas savo dvasiniams poreikiams tenkinti. Jeigu tai pirmas Jūsų kartas Maltoje, skirkite Paolai gerą pusdienį-apžiūrėkite jos gražią bažnyčią, Tarxien šventyklas, ir Hypogeum (bilietus rezervuoti būtina labai iš anksto). Jeigu tai bus Jūsų pakartotinė kelionė į Maltą, šias švenyklas galima ir praleisti, nes dydžiu ir vietovės pasirinkimu jos neprilygsta kitoms salos šventykloms (kurių ir bilietai brangesni).

Paskutinis Rojaus pasispardymas. Tylusis miestas Mdina.

Į Mdiną važiavau su šventa misija. Kai lankėmės Maltoje pirmą kartą 2009 m., Mdinoje pirkome filigrano auskarus. Vakar turėjau progą apžiūrėti Valetos juvelyrų siūlomus papuošalus, bet niekas akin nekrito, todėl nusprendžiau bandyti laimę Mdinoje. Be to, Mdina tada paliko man labai gerą įspūdį. Tačiau šios kelionės metu supratau, kad Mdinai ir Rabatui reikia bent dviejų dienų, norint aplankyti visas čia esančias turistines atrakcijas. Atradau kai ką naujo, į ką neatkreipėme dėmesio praeitoje kelionėje.

Kėliausi ir pusryčiavau anksti, nes diena nusimatė intensyvi. Iš mano viešbučio St. Paul's Bay rajone iki Mdinos geriausia nuvažiuoti X3 autobusu, kuris veža iki oro uosto, bet čia su sąlyga, kad autobusas sustos tavęs paimti-jeigu jis pilnas, nė nesulėtins greičio. Jau turbūt pastebėjote, kad ši pasakojimų serija pavadinta "Paskutinis Rojaus pasispardymas". Kai įdienojus atvyko turistiniai autobusai, ir visa ta kliksinti fotoaparatais orda pajudėjo Mdinos link, man pakirto kojas iš siaubo. Iki dantų ginkluota ir apsvaigusi žudyti Suleimano Didžiojo armija yra niekas, absoliutus nulis, palyginus su šituo siaubu. Čia ir supratau, kad atsargiai, Rojus užsidaro. Dar liūdniau, kad autoritetingas kelionių knygų leidėjas Lonely Planet įtraukė Maltą (Valetą) į būtinų aplankyti 2015 metais krypčių sąrašą. Beje, Lietuva irgi įtraukta. O auskarų visgi neradau. Jų, žinoma, buvo, bet ne tokių, kuriuos norėčiau nešioti. Bet pati Mdina vis tiek yra gėris.

Miesto vardas keitėsi ne kartą, bet geriausiai jį apibūdina viduramžiais naudotas "Citta Notabile". Nuo XII a. Mdinoje gyveno ispanų, siciliečių, normanų kilmingos šeimos, o dar anksčiau čia buvo romėniškas miestas Melita. Mdinos architektūra yra arabiško stiliaus, nes arabai ją valdė 871-1091 m. iki normanų atėjimo. Mdina buvo miestas-tvirtovė, todėl šiandien turistus pirmiausia ir pasitinka jos gynybinės sienos. Miestas yra nukentėjęs nuo žemės drebėjimo XVII a., po kurio jame atsirado naujos barokinės architektūros statinių. Šiandien čia uždraustas automobilių eismas (išskyrus kelias išimtis) pelnė miestui Tyliojo pravardę. Visas kompleksas atrodo taip: ant aukšto kalno, apsuptas gynybine siena, stovi miestas, kurio dominuojantis katedros kupolas matomas iš tolo. Ta dalis, kuri yra apsupta gynybine siena, vadinasi Mdina, o ta dalis, kuris neapsupta gynybinės sienos, vadinasi Rabat. Iš tiesų, galima pasiklysti, nes Rabat yra labai daug Maltoje. Tai yra arabiškas žodis, reiškiantis "priemiestis" ( o "Mdina"- "miestas").

Mdinos vartai su liūtais.

Gynybinis griovys vakar, rekreacinė zona šiandien. 

Liūtų vartai.

Paskutinis Rojaus pasispardymas. Maltos sostinė Valeta- savo įkūrėjo vertas palikimas.

Nekas, kai kelionę pradedi oro uosto duty free alkoholio skyriuje, bet į žadėtus +27'C išskridau iš darganotos Tėvynės peršalusi kaip reikalas. Perkant plastikinį buteliuką brangaus gėrimo grynai glandų išorinio įtrynimo tikslams, reikėjo pateikti skrydžio dokumentus. Tai dabar visi skrydžių saugumai žinojo, kad tokia dorų intencijų moteriškė kaip Kūtvėla ne tik kad skrenda į Maltą, bet dar ir alkoholio vežasi. What a terrific start.

Už brangiai, bet veiksmingai. 

Iš oro uosto buvau užsisakiusi pervežimą į viešbutį, kur maždaug 23.30 vietos laiku (Malta gyvena viena valanda atgal nei mes) dar pasilepinau vonios procedūromis. Man baisiai nepatinka tie naujoviniai viešbučiai, kur yra tik dušas arba taip vadinamas šlapkambaris, todėl su malonumu išsiturškiau karštame vandenyje. Taip, Kūtvėla yra tokia sibaritė, švaistanti pasaulio atsargas savo malonumams. Miegodama naudojau paklodę Egipto mumijos stiliumi, nes buvo neapsakomai tvanku. Tiesa, paryčiais visgi užsitempiau storesnę kaldrą. Po pusryčių, kuriuos sudarė pienu užpilami dribsniai, kelių rūšių duona, sviestas, drebučiai, kava, arbata, sultys, virti kiaušiniai, kepti kiaušiniai, kiaušinienė, kepti pomidorai (fui), pupos pomidorų padaže (fui x 2) ir apelsino ketvirčiai, dar turėjau nueiti į susitikimą su savo turistiniu sąvadautoju. Šiaip nebuvo privaloma, bet smalsumas nuvedė.

Kūtvėla lankosi Vilniaus stoties rajone: bjauriojo ančiuko transformacija beveik baigta.

Neseniai susipažinau su gerbiamo gurmanų guru A. Užkalnio straipsniu "Kad Vilnius būtų kaip New Yorkas". Gerbiamas prelegentas aiškiai įvardina, ko, jo nuomone, Vilniui trūksta, kad galėtų vadintis didmiesčiu. Esu dėkinga autoriui už tą straipsnį, nes jo dėka ir mano reportažas tampa solidesnis (kada nors ir kablelius išmoksiu teisingai sudėti). Tai siūlau pirma perskaityti tąjį straipsnį, ir tada pareiti čia. Nes esu jau rašiusi apie Antakalnį ir Žvėryną, o šiandien rašau apie stoties rajoną.

Kai internetuose paskelbiau, kad eisiu pasidairyti po stoties rajoną, tai nubangavo nuvilnijo išgąstingi šūkčiojimai ir iškilo miškas dangun iškeltų rankų, šaukiančių Apvaizdos užtarimo. Po tą stoties rajoną? Taigi ten vieni narkomanai ir prostitutės! Apvogs, sumuš, atims fotoaparatą, pakas kur po pernykščiais lapais, ir liks žiurkėnas Cepelinas visišku našlaičiu-kas jį maitins šviežiu salotos lapeliu kiekvieną rytą? Grėbliais ginkluoti Kūtvėlos gerbėjai žadėjo sekti saugiu atstumu iš paskos ir, tik horizonte šmėstelėjus pirmam pavojaus šešėliui, pulti gelbėti savo mylimiausios tinklaraštininkės.

Tai vat ką aš jums dabar pasakysiu: mes matome tai, ką norime matyti.

Paprastai tai, ką matote šioje nuotraukoje, yra tai, su kuo mums asocijuojasi stoties rajonas.

Taip, nieko nesakau, mačiau ir šiukšlių kalnus, ir nudryžusius benamius katinus, ir keistai apsirengusius žmones su matomais judėjimo sutrikimais. Yra ir narkomanų, ir meilės pardavėjų. Tai-žmonės, kuriems gyvenime nepasisekė, bet ne mums juos teisti. Tai mūsų nepamatuotos baimės, tinginystė ir apsileidimas kovojant su betvarke ir užsirakinimas už dvigubų šarvuotų durų tirtant dėl koridoriuje tvyrančios tamsos, nes vėl pavogė elektros lemputę, ir yra tai, kas padeda klestėti nedorybėms. Bet kas yra tas stoties rajonas? Kur yra jo ribos? Kur baigiasi stotis ir prasideda senamiestis? Šiandien pasivaikščiojau Šopeno, Kauno, Šv. Stepono, Sodų, Pylimo gatvėmis.

Man iš Baltupių atvažiuoti į stotį yra patogiausia 1G autobusu. Geležinkelio ir autobusų stočių pastatų nefotografavau-jie ir taip visiems gerai žinomi. Bet mano skaitytojų nuogastąvimai dėl saugumo vertė mane pagalvoti apie maskuotę. Pirma, kas šovė į galvą, buvo maskuotis vietovei būdingu augalu.

Kūtvėla apsimeta opuncija Sicilijoje.

Tačiau Vilniuje rūta, mėta, ar lelijėle apsimesti nėra taip paprasta, todėl nuspręndžiau, kad niekas geriau, kaip žemėlapis manęs geriau neužmaskuos-nors turistai nėra dažnas reiškinys stoties rajone, bet bent jau "A ko čia fotkini?" klausimų nebus. Taigi, nupėdinau iki turizmo informacijos centro Vilniaus geležinkelio stotyje ir pasiėmiau nemokamą miesto žemėlapį, į kurį kritiniais momentais įsikniaubdavau kaip sraigė į kiautą.

Tai, ką pamačiau šiandien, yra virš visko.