Kelionė Lietuvos piligriminiu keliu: Lyduvėnų geležinkelio tiltas- Šiluva- Tytuvėnai.

 

„Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis,
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių",
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“

(Maironis, “Pavasario balsai” 1920 m.)

Mano akis užkliuvo už vienos dienos kelionės reklamos. Kelionės programoje minimi du objektai, kuriuos jau seniai noriu pamatyti- Lyduvėnų geležinkelio tiltas ir Tytuvėnų vienuolynas su bažnyčia; Šiluvoje esu buvusi vieną kartą prieš daugybę metų, tai irgi nepakenks dar kartą šventą vietą aplankyti. Kelionės kaina irgi pasirodė priimtina. Kelionės programoje buvo numatyti ir pietūs-  Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo laikų patiekalų degustacija. Nepaisant to, šiek tiek maisto į kelionę iš namų, žinoma, pasiėmiau. Šį kartą nenorėjau labai išlaidauti, todėl nusipirkau pigiausios šlapdešrės, tai ji tokia skysta pasirodė, kad buvo galima ją šaukštu ant bulkos užsitepti. Šaldytuve sugraibiau nuo šaltibarščių užsilikusį agurką. Orų prognozė nedžiugino, tai užsirišau šalikėlį ir užsimečiau ant pečių rudeninę striukę su gobtuvu (nes „kapišonas“- nevartotina svetimybė). Išvykimo vieta buvo prie Lukiškių aikštės, tai man buvo patogu atvažiuoti visuomeniniu transportu. Mūsų susirinko didžiulis autobusas, virš keturiasdešimt turistų, ir dauguma buvo iš Vilniaus- Žiežmariuose paėmėme šešis turistus, ir Kaune įlipo dvi moterys.

Kūtvėla grožisi Lyduvėnų geležinkelio tiltu.

Pirmas sustojimas buvo techninis: kava ir tualetai. Sustojome naujoje El Drive stotelėje neprivažiavus Raseinių. Čia galima krautis elektromobilius. Lankytojai gali įsigyti užkandžių ir gėrimų jungtinėje Caffeine ir Narvesen erdvėje. Čia galima atsikvėpti, užkąsti, išgerti kavos, įsigyti užkandžių kelionei, yra rozetės pasikrauti elektronikai. Mums dar aktualu buvo tualetinių kabinų skaičius, kas visada aktualu didelėms turistinėms grupėms. Labai rekomenduoju čia sustoti poilsiui. Ši El Drive poilsio stotelė yra adresu: Verėduvos k, E85 28, 60291 Raseinių rajono savivaldybė. Mes sustojome techniniam sustojimui čia, nes prie Lyduvėnų geležinkelio tilto yra ribotos WC galimybės, tai irgi turėkite omenyje, jeigu keliaujate su grupe arba vaikais.

Atrask Plungę: tarp Alpių įkvėptos gamtos, itališko rafinuotumo ir žemaitiško tvirtumo.

Gimiau su ankstyvu pavasariu,

dėl džiaugsmo vasaros,

dėl speigų žiemos...

ir nežinojau: ar tai dovana, ar likimas..?

Per dienas — visa išbyrėjo.

Liko tik rudenys,

kuriuos, tartum palikimą,

sudėjau į pašventintas skrynias

ir užkasiau po žeme...

Sunkios liūtys

išrausė mano likimus

ir žaidimo metus —

išbarstė

po žemės smiltynus...

Esu ruduo ir skubu

dovanoti save —

iškirstai pavasario giriai...   (Antanas Lipskis. „Mėlynoji delčia“, Čikaga, 2005)

Žinote, kad kartą metuose ir lazda iššauna? Tai man šiemet tokia lazda tapo Žemaitija. Labai seniai norėjau pakeliauti po šį man visiškai nepažįstamą regioną, bet susisiekimas visuomeniniu transportu (vietiniais autobusais ar traukiniu) čia labai ribotas ir brangus, nepigios ir nakvynės paslaugos. Labai džiaugiuosi, kad šiemet „Lietuvos geležinkeliai“ taiko įvairias akcijas, kurių metu galima įsigyti bilietus beveik perpus pigiau. Jau lankiausi Švenčionėliuose ir Telšiuose tokios akcijos metu, o dabar riedu į Plungę. 

Kūtvėla lankosi Plungėje. 

Miestas ant septynių kalvų Telšiai: kur kultūra slypi po kiekvienu meškos pėdsaku.

 

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje. - Vytautas Mačernis, 1942 m.

Kūtvėla lankosi Telšiuose.

Žinote tą posakį: „Vyras pasakė-vyras padarys, nereikia jam priminti kas pusę metų?“ Tai aš dar geresnė už tą vyrą, nes Telšius aplankyti žadu metų metais, jau gal net koks ir apvalus jubiliejus susidarys. Šiemet skubu pasinaudoti „Lietuvos geležinkelių“ akcija liepos mėnesiui ir perkuosi bilietą šeštadieniui su net 40 proc nuolaida. Gerai, kad susigriebiau iš anksto, nes tą savaitgalį Klaipėdoje vyksta „Jūros šventė“, tai bilietai tirpte tirpo. Ursulijus Lepečkojauskas irgi užsimanė kartu su manimi į Telšius- neva, giminių aplankyti. Mat, jeigu jis yra meškius, tai jau iškart ir Žemaitijos bajoras! Nenorėjau jo imtis kartu į tokią tolimą kelionę, tai lepečkojus prigrasino, kad apskųs šviesiausiajam valdovui už bajoro laisvės suvaržymą. Teko imtis ir jį, gal pabus už vertėją, jeigu lietuviškai nesusišnekėsiu Žemaitijoje? 

Atrask Švenčionėlius: tarp gamtos, geležinkelio ir atminties.

Jau kuris laikas mano socialiniame burbule sukasi informacija apie kylančią Lietuvos turizmo žvaigždę-Švenčionėlius. Miestelis yra ant geležinkelio atšakos Vilnius- Turmantas, o liepos šeštadieniais „Lietuvos geležinkeliai“ taiko 40 proc. nuolaidą vietinio susisiekimo maršrutams, todėl čia ir galvoti labai nereikia – šeštadienį kylu į Švenčionėlius! 

Kūtvėla lankosi Švenčionėliuose.

Kalvarijų gatvėje buvo avarija, todėl teko kūlverstinai verstis, kad spėčiau į traukinį. Kai jau prie vagono pripuolu ir dantimis įsikabinu į apatinį laiptelį, tai traukinys jau praktiškai pilnas. Traukinys senas, trečios klasės, tai ir bilietai buvo pigūs. Žmonės juda savaitgaliui ilsėtis gamtoje, važinėtis dviračiais, stovyklauti… Atskirai geru žodžiu reikia paminėti traukinio palydovę Jolantą. Mūsų traukinių palydovai išvis yra kosminio gerumo žmonės, net nežinau, gal jiems „Lietuvos geležinkelių“ žmogiškųjų išteklių skyrius net specialią atranką rengia. Traukinyje nėra kondicionieriaus, bet galima nemokamai atsigerti vandens. Kaimynės pasitaiko plepios, tai kelionė iki Švenčionėlių neprailgsta.

Mozūrija: senosios Prūsijos atodūsis. Gižycko- Geldapė- Stančikų tiltai.

Mozūrijos krašto žmonės save kildina iš kelių etninių grupių. Lenkijos žemėlapio kraštelis, po kurį šiandien trepsėsime, oficialiąja Mozūrija tapo 1815-1818 m. reformos, siekiant pabrėžti skirtingumą nuo Lenkijos. Šiose žemėse ilgus šimtmečius gyveno baltų gentys: galindai, bartai, sūduviai, jotvingiai, nadruviai… Kaimynystėje buvę lenkai priėmė krikštą ir pamažu kolonizavo šias baltų žemes, bet XIII a. į mūsų kraštus atsikėlęs Vokiečių ordinas užkariavo šią teritoriją. Riba tarp Mozūrijos ir Mažosios Lietuvos ėjo maždaug ties Geldapės upe, o paribyje pamaldos bažnyčiose vykdavo trimis kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų; buvo pripažįstama katalikybė ir evangelikų liuteronų tikėjimas. Ežeringas kraštas pasižymi dideliu miškingumu, todėl gyventojų tankis nedidelis. Iš pliusų- taip sunkiau plėstis epidemijoms. Prūsijos valdžia XIX a. pašalino mozūrų kalbą iš viešojo gyvenimo ir žmonės ėmė vokietėti. Dėl aukštesnio nei Lenkijoje pragyvenimo ir kultūros lygio, aktyvios vokiečių propagandos ir valdžios gąsdinimų, per 1920 plebiscitą už susijungimą su valstybingumą atkūrusia Lenkija balsavo tik apie 10 % gyventojų. Potsdamo konferencijos (1945 m.) nutarimu Mozūrija su Varme ir Pavysliu (2/3 Rytprūsių) atiteko Lenkijai. Komunistų valdžia evangelikus mozūrus laikė vokiečių naciais, ėmėsi represijų. Po Antrojo pasaulinio karo Mozūrijoje apsigyveno repatriantų iš Lenkijos iki karo valdytų žemių, jų tarpe ir iš Vilniaus krašto.

Kūtvėla lankosi prie Stančikų tiltų. 

Kelionės programa man pasirodė įdomi, kainos ir kokybės santykis tikrai geras, bet rasti gerą gidą šiais laikais yra rimtas iššūkis. Kelionę kiek pagadino prastas organizavimas, bet apie viską iš pradžių. Išvykstame iš Vilniaus anksti, 4.30 val. ryto iš ERGO aikštelės Geležinio Vilko gatvėje. Dar iš vakaro užsisakau taksi (plius trys eurai). Aikštelė tuščia, tai užeinu į Circle K degalinę pasėdėti šviesoje. Juokinga, bet lauke šilčiau nei degalinėje, matyt, dėl aktyviai veikiančio kondicionieriaus, todėl netrukus einu ieškotis sukeliovų. Turistai jau renkasi, bet dauguma vyksta į Latvijos pajūrį. Vilniuje į mūsų autobusą sėdame gal dešimt turistų. Autobusas labai geras, Toks Neo linija, į reisą vyksta du vairuotojai. Labai patiko, kad po kėde veikė elektros rozetė, nes pasikrauti telefoną kelionės metu reikėjo kelis kartus. Sustojame papildomai paimti turistų Žiežmariuose, Kaune ir Marijampolėje. Šalia manęs sėdasi ponia Gražina. Įsišnekame, nu ir ką jūs sau manot- visur rasi žvirblį ir zanavyką! Ponia Gražina nuo Sintautų, o mes tarpe Kudirkos Naumiesčio ir Šakių, tai praktiškai giminės! Pasienyje stojame į tualetus. Pasiseka, nes po mūsų atvažiuoja dar du autobusai, bet kavos jau nebespėju nusipirkti. Lenkijos pasieniečiai atlieka patikrą ieškodami nelegalių migrantų, bet mūsų autobuso nestabdo- atnaujinta pasienio patikra neturėtų sudaryti nepatogumų turistams, tvirtino lenkiškoji administracijos pusė. Dar vienas sustojimas išsikeisti valiutą tiems, kas laiku nesusižiūrėjo.