Mane galima sutikti:

********

Sudervė-Vilnojos akmens skulptūrų parkas-Dūkštos- Neries regioninis parkas-Kernavė-Ievos slėnis-Maišiagala.

Friday, July 24, 2015

Į šią įspūdžių turtingą vienos dienos kelionę mane pakvietė mano kolegė ir draugė dar nuo Makaliaus kelionės į Slovakiją laikų, gidė Marija. Ji dažnai pagidauja neįgaliųjų centrui "Viltis". Labai šaunus kolektyvas susirinko, talentingi žmonės, puikiai nusiteikę, dar ir Dievas davė gerą orą ir puikų vairuotoją. Prisipažinsiu, pirmas įspūdis mane sutrikdė, netgi kiek išgąsdino ir privertė pasijusti nejaukiai, tačiau tai yra pasekmė to, kad mūsų visuomenėje fizinę ir protinę negalią turintys žmonės yra tarsi nematomi, o transportas, parduotuvės, muziejai, tualetai jiems dar sunkiai prieinami. Tačiau mūsų šaunusis kolektyvas nepabūgo iššūkių ir mes punktualiai 7.30 val. išvažiavome autobusu nuo Forum Palace.

Kadangi bent dalis maršruto driekėsi per Neries regioninį parką, sąmoninga pilietė Kūtvėla kelias dienas prieš tai internetu įsigijo savanorišką vienkartinį bilietą, jį atsispausdino ir su savimi nešiojosi tam atvejui, jeigu koks reindžeris sugalvotų patikrinti.

saugoma
Toks bilietas galioja penkias dienas nuo pirkimo datos.
Nuo saugomų teritorijų lankytojo bilieto platinimo pradžios š.m. gegužės 15 d. buvo įsigyta virš 5,500 bilietų. Populiariausi yra pigiausi, €1.00 vertės bilietai. Pagal parduotų bilietų skaičių varžosi Krekenavos regioninis parkas ir Aukštaitijos nacionalinis parkas, tvirtina Bernardinai.lt. Blogiau sekasi saugomų teritorijų direkcijoms, kurios neturi lankytojų centrų, rašo Neprivalomus bilietus perka maždaug penktadalis saugomų teritorijų lankytojų. Manęs dėl, tai tuos visus lankytojų centrus galima ir uždaryti, nes jie vis tiek savaitgaliais nedirba (tik trumpo vasaros sezono metu bando kažką veikti), todėl iš jų turistams jokios naudos, o bilietus galima nusipirkti ir internetu.


P1440968
Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia.
Bažnyčios dažnai būna užrakintos, bet mūsų Marijai pavyko paskambinti kunigui. Jis sakė, kad pats nebūsiąs, bet pasirūpins, kad mums bažnyčią atidarytų. Kai atvažiavome, mus pasitiko pats kunigas! Iš pradžių mes dairėmės to kunigo ir ne iškarto atkreipėme dėmesį į kuklų, civiliais rūbais vilkintį vyriškį, bet iš įspūdingo rakto rankose ir kunigams būdingo balso tembro netrukome jį atpažinti.

Rotondos formos Sudervės bažnyčia pastatyta pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą. Dėl šio fakto daug iečių sulaužyta, bet kunigas sako- kunigas žino. Bažnyčią pastatė Gucevičiaus mokinys L. Bortkevičius (Bartkevičius) po garsiojo architekto mirties. Europoje yra tik trys tokios rotundos: viena Sudervėje, antra Romoje (Panteonas), ir trečia Prancūzijoje netoli Liono. Visos kitos iš pažiūros rotundinės bažnyčios savo interjero išplanavimu neatitinka rotundos apibrėžimo.

P1440969
Kuklios kolonos mena įdomius laikus. 

P1440972
Kupolas. Šviesūs dažai-autentiški, tamsūs dažai- restauracija. Pažanga ne visada progresas.

P1440975
Kupolas ir sietynas.

P1440976
Sudervės bažnyčios interjeras.

P1440980
Vargonai. Jais susidomėjo J. Brodskis, čia lankęsis su T. Venclova. Šnibždesių galerija eina ratu aplink bažnyčią.

P1440981
Keturi Evangelistai.
Medinės evanglistų skulptūros ir vargonai laukia, kada atsiras lėšų jų restauracijai. Kunigas juokavo, kad išvežti šias vertybes būtų gana sudėtinga, nes "kai aš nematau, tai jos mato", tokia drausminanti parapijiečių priemonė. Šios skulptūros turėtų kada nors ateityje grįžti į nišas bažnyčios išorėje. Netrukus surengėme kunigui tikrą apklausą: kiek parapjiečių turi? Kokie atlaidai? Kiek lenkų, kiek lietuvių tikinčiųjų čia lankosi? Pasirodo, kad demografija labai keičiasi, nes į sodo bendrijas nuolat atsikrausto nauji gyventojai, todėl šiuo metu lietuvių yra daugiau negu lenkų. Į moterų pagyrimus, kad labai geri atsiliepimai apie patį, kunigas kukliai atsikalbinėjo :"Dirbame Viešpaties garbei".

P1440984
Sudervės bažnyčia turi keturis chorus: du lietuvių ir du lenkų kalbomis.

P1440986
Bažnyčios išorė irgi prašosi žmogaus rankų prisilietimo.
Šiuo metu vyksta avarijos grėsmės šalinimo darbai, juos finansuoja Vilniaus arkivyskupija ir darbus planuojama pabaigti iki š.m. rugsėjo pabaigos. Tačiau tai dar ne pabaiga, reikės sutvarkyti pasikėlimą į galerijas ir atlikti kitus reikalingus paveldotvarkybos darbus. Jeigu pagaliau pavyktų atrestauruoti bažnyčią, tai būtų didelis džiaugsmas tikintiesiems ir patraukli turistų lankoma vieta.

Toliau mūsų autobusas sustojo prie Vilnojos esančiame akmens skulptūrų parke. Jį įkūrė V. Martikonis. Čia vykdavo menininkų simpoziumai, man yra tekę viename iš jų trumpai pavertėjauti. Pirmasis simpoziumas įvyko 2001 m. ir jame dalyvavo menininkai iš Lietuvos, o 2002 m. simpoziumas jau buvo tarptautinis. Galite atsisiųsti PDF formatu žemėlapį su skulptūromis.

P1440991
Elenos pagrobimas, Ihar Zasimovich, Baltarusija, 2002 m. 

P1440999
Drakonė. Ingemar Andersson, Švedija, 2002 m. 

P1450003
Vandens deivė. Aliaksei Tkachuk, Baltarusija, 2004 m.

P1450010
Sėkmė. Michele Valenza, Italija, 2005 m. 
Tokius namukus galima išsinuomoti, yra (gali būti mokamas) paplūdimys. Kai kurios skulptūros perkeltos ant ežero, labai įspūdingai atrodo.

Toliau mūsų kelias vingiuoja Dūkštų link ir čia mus ištinka dviguba nesėkmė: Neries regioninio parko lankytojų centras dar nedirba (šiandien-sekmadienis, ir jie pradeda darbą vėliau), todėl neturime galimybės užsukti pas juos į svečius, o bažnyčioje ką tik prasidėjusios mišios. Kadangi kunigas turi ne kokią opiniją visuomenės akyse, neplanavome ten ilgai užsibūti. Kyštelėjome nosį pro duris, ir tiek.

P1450013
Dūkštų Šv. Onos bažnyčia.
Neogotikinė bažnyčia, pastatyta XIX a. pagal architekto T. Tišeckio projektą, dabar labai gražiai sutvarkyta. Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta XVII a. Dorotėjos Giedraitytės-Daubarienės iniciatyva po sūnaus mirties, o šiai bažnyčiai išlaikyti ji užrašė netoli esančius Airėnus, savo pasogą. Deja, XVII a. karas ir maras išretino tikinčiųjų gretas. XVIII a. bažnyčia perduota pijorų vienuoliams. Po 1831 m. sukilimo pijorų vienuolynas buvo uždarytas, jų turtas konfiskuotas. Taip įvyko todėl, kad vienuoliai padėjo sukilėliams. Pijoras kunigas I. Dembinskis dar liko čia kunigauti, ir jo rūpesčiu pradėta naujos bažnyčios statyba. Kadangi parapija buvo nedidelė, lėšų gauti buvo nelengva. Kunigas kreipėsi paramos į lietuvius ir lenkus dvarininkus, ir jam pavyko surinkti nemažą sumą (15,000 rublių). Tarp aukotojų buvo ir kompozitorius S. Moniuška. Lenkijos ponios šiai bažnyčiai, sakoma, Paryžiuje nupirko A. Mickevičiui priklausiusį Dievo Motinos paveikslą. Čia apsilankiusiam V. Sirokomlei turtinga bažnyčia apleistame miestelyje paliko didelį įspūdį. Tačiau po 1863 m. sukilimo bažnyčia vėl buvo uždaryta, jos turtas vėl buvo konfiskuotas; pati bažnyčia perduota stačiatikiams. Dalis žemių atiteko tokiam Ivanui Malyginui, taip caras atsidėkojo už vieno iš sukilimo vadų, Boleslovo Kolyškos, pakorimą. Pasmerktojo giminaičių papirktas budelis patepė virvę sieros rūgštimi, ir ši per egzekuciją nutrūko. Pagal to meto teisę tas pats budelis negalėjo antrą kartą vykdyti bausmės. Paprastas raštininkas Malyginas sutiko tai padaryti vietoje budelio, už ką ir buvo apdovanotas 60 ha žemės. Taigi, netrukus Dūkštose duris atvėrė cerkvė. Kadangi vietos žmonės liko katalikais, teko kviestis kolonistus. Rusijos žemės ūkio bankas 1904 m. nupirko Airėnų dvarą ir ten iš Polesės atvežė keliasdešimt stačiatikių baudžiauninkų šeimų. Pirmojo pasaulinio karo metais popas ir dalis kolonistų pasitraukė į Rusiją, ir bažnyčia liko tuščia. 1918 m. Dūkštų Šv. Onos bažnyčia buvo atšventinta. Šaltinis: Neries regioninis parkas.

P1450017
Bažnyčia iš kapinių pusės.

P1450018
Pritaikymas neįgaliems. 

P1450019
ES parama parapijai.
Netrukus mūsų autobusas sustojo Dūkštų ąžuolyno pažintinio tako aikštelėje. Ši teritorija jau patenka į saugomų teritorijų lankytojo bilieto ribas. Čia pasveikinome vieną mūsų keliautoją su garbingu jubiliejumi.

P1450028
Akmuo su ženklais. Nesutariama, ar tai riboženklis, o gal lobio nuoroda.

P1450024
Praamžis.

P1450031
Anonimas.
P1450036
Austėja.
P1450045
Laima.

P1450049
Slibinas.

P1450054
Paparčio žiedas.
P1450058
Žaltys.
P1450060
Žiežula.

P1450033
Inkilas šikšnosparniams.

P1450040
Informacinis stendas.
Šiame take yra virš trisdešimt medžio skulptūrų, vaizduojančių lietuvių mitologijos personažus. Pats takas, po neseno lietaus, buvo labai slidus ir daug kur suiręs. Nors yra matomi atnaujinimai, tačiau to neužtenka, nes medis pūva tiesiog akyse. Slidu ir baisu neatsargiai koją pastatyti.

P1450032
Kyšo aštri vinis.

P1450044
Mažas vaikas čia jau pats neperlips.

P1450051
Nepatogus lūžis. 

P1450065
Tikėsimės, niekas užmynęs nesusižalojo.

P1450052
Siaubingai aprašinėta pavėsinė.

P1450059
Kiaulių čia darbai.
Nuoširdžiai kalbant, tai gražias ir meniškas skulptūras nustelbė pažintinio tako apleidimas, nes reikėjo žiūrėti po kojomis, kad nelaimė neatsitiktų, o ne skulptūromis gėrėtis. Bet didžiausias siaubas mūsų laukė pabaigoje. Štai- Kaukų namelis, plačiau žinomas kaip lauko tualetas šikanas. Aš juo pasibaisėjau taip, kad visas noras dingo.

P1450066
Sumaniai užrakinamas iš lauko pusės.

P1450067
Jūs turbūt juokaujate?
Atkreipiu dėmesį į raudonai pabrauktą informaciją, kad šis pažintinis takas yra pritaikytas neįgaliesiems. Tai per tas nuolaužas neįgaliojo vežimėlis galėtų riedėti pasistrykčiodamas iš smagumo per tas skyles, o tualetu net ir silpnaregis mokėtų pasinaudoti, tik orientuotis reiktų atsargiai pagal kvapą, kad neprasmegtų skradžiai. Aplinka baisi, bet "neįgaliesiems pritaikyta", ir net apie bilietą informacija iškabinta.

P1450068
Perki bilietą-paremi šikaną.
Aš labai tikiuosi, kad tas mano vienas euras prisidės prie šito apsileidimo sutvarkymo. Aš realistė ir puikiai suprantu, kad su vienu euru toli nenuvažiuosi, bet norėtųsi, kad lėšos už bilietus būtų skaidriai apskaitomos ir būtų paskelbiama viešai, kas už jas nuveikta. Nes man šiandien to vieno euro už tokį baisų pažintinį taką tai tikrai yra gaila. Šiandien čia noriai stojo šeimos su mažais vaikais (yra sūpynės), bet abejoju, ar ateityje norės sugrįžti. Viena laimė, kad užsieniečių man nereikėjo čia atvežti, būčiau mirusi iš gėdos.

Toliau mūsų autobusas pasuka link Bradeliškių piliakalnio. Privažiuoti ten autobusu nėra kaip, todėl evakuojamės ir einame pėsti (beje, jau erkių puotos metas).

P1450070
Tik 300 m. iki piliakalnio.
Bradeliškių piliakalnis yra antras (po Kernavės) geriausiai ištyrinėtas piliakalnis mūsų krašte. Neries regioniniame parke yra septyni piliakalniai, o Bradeliškių piliakalnis buvo ilgiausiai apgyvendintas- net 1500 metų. Kartu su Buivydų piliakalniu, Bradeliškių piliakalnis patenka į Kernavės ir Vilniaus gynybinę sistemą. Upelė Dūkšta yra pripažinta geros ekologinės būklės.

P1450071
Bradeliškių piliakalnis. 

P1450076
Kurmis ir ant piliakalnio rausia, nors jokių archeologinių apmokymų nepraėjęs. 

P1450083
Bradeliškių piliakalnis.

P1450087
Kūtvėla lankosi Neries regioniniame parke.
Pievos veši taip, kad net baisu. Bet paskui pagalvojau, kad va čia užsieniečiams būtų egzotika. Kur daugiau jie tokią gamtos jėgą pamatytų? Dūkštoje net pabraidyti galima. Bet šiaip piliakalnis kaip piliakalnis, priežiūros lygiu nuo Kernavės žymiai skiriasi, bet gal ir tos laukinės gamtos reikia. O kalbant apie Kernavę, mes viens du trys ir vietoje.

P1450095
Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.
Mums buvo užsakyta gidė po naujajį Kernavės muziejų, bet mes atvykome per anksti. Labai nudžiugino suvenyrų pardavėjos, todėl šiek tiek pageneravome vietinę ekonomiką. Pasirodo-į atlaidus papuolėme. Lipos 16 d. yra minima Marija Škaplierinė, o tai buvo savaitės vidurys, darbo diena, todėl atlaidai buvo perkelti savaitgaliui. Rinkosi prie bažnyčios tautiniais rūbais pasipuošusios moterys. Mūsų vadovė Marija pabandė patekinti mūsų grupę į bažnyčią, kuri šiaip jau dar buvo uždaryta, nes sesuo vienuolė atlaidams ruošėsi. Labai maloniai mus sesuo vienuolė priėmė, apie bažnyčią papasakojo. Kernavės bažnyčia buvo viena iš pirmųjų Lietuvos bažnyčių, pastatyta Vytauto paliepimu po Lietuvos krikšto. Dabartinė bažnyčia yra 1910-1920 m. statybos. Šventoriuje yra Kryžiaus stotys iš akmenėlių, dailininkės J. Grišiūtės sudėliotos 1987 m. slapta nuo sovietų valdžios Lietuvos krikšto 600-sioms metinėms pagerbti. Šventoriuje palaidotas ir klebonas, knygnešys N. Švogžlys-Milžinas.

P1450105
Klebonijoje yra tvenkinys su Lietuvos žemėlapio kontūrais.

P1450110
Nuostabi medžio drožyba bažnyčioje.

P1450113
"Geriau netekti gyvybės, negu laisvės".

P1450120
Gražioji Kernavė.
Kernavė 2004 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kernavė dar kartais vadinama Lietuvos Troja. Rašytiniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta 1279 m. kaip kunigaikščio Traidenio žemė. Nors tik 2 % (du procentai) teritorijos buvo archeologoiškai ištirta, rasti apie 30,000 archeologinių radinių byloja apie 10,000-11,000 metų gyvenusią baltiškąją kultūrą, pagoniškąją ir krikščioniškąją sandraugą. 1390 m. Vokiečių ordino puolimo metu Kernavės gynėjai patys sudegino pilis ir paliko Pajautos slėnį. Neries sąnašos pamažu užnešė pirmosios Lietuvos sostinės miesto liekanas.

P1450123
Apylinkių panorama.

P1450129
Moderniškasis skansenas.

P1450135
XIII-XIV a. amatininkų kiemų rekosntrukcija.

P1450136
Kernavės gražuoliai piliakalniai.

P1450146
Bilietams nuskaityti.
Spaudoje buvo pasirodžiusi informacija, kad nuo kitų metų įėjimas į piliakalnius gali būti apmokestintas. Dar neaišku, kaip čia bus, bet greičiausiai lankytojams teks susimokėti. Tiesą pasakius, čia bent matosi įdėtas darbas, todėl ir atlyginimo prašyti galima. Kernavėje labai reiktų turizmo informacijos centro (dirbančio ir savaitgaliais). Bet štai jau ir mūsų gidė atvyko.

P1450148
Skubame į ekskursiją.
Kol mūsų kolektyvo finansininkė su muziejaus darbuotoja skaičiuoja kam koks tarifas priklauso (kas neįgalus, kas senjoras, kas Kūtvėla, bet su gido pažymėjimu), mes pradedame pažintį su muziejumi. Labai sveikinu šio lankytino objekto atsiradimą Kernavėje, nes jis puikiai papildo piliakalnių grožį. Tiksliau, užpildo piliakalnių tuštumą gausiais eksponatais. Muziejaus ekspozicija pagyvinta trumpais filmukais, kompiuteriniais terminalais, tik labai trūksta nedidelio knygno ir suvenyrų parduotuvėlės, bei padorios kavinaitės. Bet likau patenkinta ir gidės darbu, ir pačia ekspozicija, tik gal apšvietimas kiek per tamsus. Labiausiai patiko viduramžių juvelyrikos darbai, nuo žiedų tai nėjo moterų atitraukti. Stiklo apyrankių fragmentai, ornamentuota beržo tošis, Marko Aurelijaus moneta, o jau moteriškų apgalvių gražumas! Labai rekomenduoju apsilankyti šiame muziejuje.

Dabar mūsų kelias sukosi atgal į Vilnių, pro netoli Karmazinų piliakalnio esantį Ievos slėnį. Iš tiesų, mūsų originaliojoje programoje čia buvo numatytas levandų kaimas, bet po nedidelio nesusipratimo šis objektas, kiek supratau, nebus įtraukiamas į rekomenduojamas turistų programas. Kadangi visos situacijos pilnai nežinau, todėl nenoriu čia labai ką komentuoti, bet ta santrauka, kurią man pavyko sužinoti, neleidžia man rekomenduoti levandų kaimo ir kitiems. Mums vėlgi reikia evakuotis iš autobuso ir kulniuoti pėstiems, nes siauras miško takelis išgąsdina mūsų vairuotoją. O toks fainas žmogus pasitaikė. Prilėkė, kol autobusas stovėjo, aklių į vidų. Moterys išsigandusios ėmė klausinėti, kaip juos paskui išvarys. Vairuotojas ramiai atsakė: "Tai jie čia ir gyvens". Viena moteris visgi paskui ėmėsi aklių gelbėjimo misijos- gaudė juos popierine servetėle ir nešė paleisti į laisvę.

P1450152
Nu gal, nežinau, aš tai savo turėjau. 

P1450157
Karmazinų piliakalnis.
Ievos slėnis tai yra Ievos sodyba slėnyje. Vaišinga šeimininkė mums pravedė edukaciją apie daržo augalus ir apie tai, kokias užtepėles galima iš jų pasidaryti. Jinai rašo Slėnio dienoraštį, kur yra visokios naujienos apie slėnį, žoleles, ir net bobausių lazanijos receptas.

P1450170
Užtepėlės iš sodo gėrybių. Ar kada ragavote garžgarščių pesto?

P1450171
Tikrais žiedais puoštas sūris.

P1450177
Žolelių arbata.

P1450183
Katinas rado katžolių.

P1450188
"Gal dar liko to garžgarščių pesto? Ne?"
Paskui apžiūrėjome, kur auginamos žolelės, Ieva papasakojo apie kiekvieno augalo naudingas savybes, į kokį patiekalą geriausia ką dėti. Šiuo metu ji neprekiauja tokia produkcija, tik užsiima edukacija. Betgi mums jau reikia važiuoti toliau.

Paskutinis mūsųs šios dienos sustojimas- Maišiagala. Ji lankoma turistų kaip kunigaikščio Algirdo kapo ir vėliau karalienės Bonos pilies vieta. Be to, Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčioje ilgus metus dirbo Vilniaus krašto Patriarchas kunigas prelatas Juzef (Jozef) Obrembski.

P1450193
Maišiagaloje yra paminklinis akmuo signatarui.
1904 m. čia paskirtas klebonu A. Petrulis pradėjo vesti pamaldas ir lietuvių kalba, todėl už per didelę litvomaniją buvo iškeltas į kitą parapiją, rašo Didingą tautos praeitį liudija Maišiagalos piliakalnis.

P1450194
Maišiagalos bažnyčia.
Mus pasitiko labai maloni ponia lenkė, kuri pasakojo mums, nors sunkiai, lietuvių kalba apie bažnyčią ir patį kunigą prelatą. Maišiagalos bažnyčia irgi yra viena iš pirmųjų Vytauto ir Jogailos funduotų bažnyčių Lietuvoje. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1929 m.

P1450197
Maišiagalos bažnyčios interjeras.

P1450199
Centrinis altorius.

P1450202
Švč. Mergelė Marija Maišiagalos bažnyčioje.

P1450208
Siuvinėta rankomis. 

P1450214
Kunigo prelato J. Obrembski kapas. Stabtelėjome sukalbėti Amžiną atilsį. 

P1450216
Čia ilsisi du iš savo vietos valdžios išvaryti kunigai, kuriuos globojo J. Obrembski. 

P1450217
Memorialinis namas-muziejus.

P1450219
Paminklas kunigui prelatui J. Obrembski.
Mums gidaujanti ponia lenkė sakė, kad kunigas prelatas gyveno labai kukliai, todėl toks paminklas jam greičiausiai nepatiktų. J. Obrembski gimė 1906 m. Lomžos žemėje Lenkijoje. 1925 m. jis atvyko į Vilnių, baigė Vilniaus (tada- Stepono Batoro vardo) universitetą. 1932 m. gavo kunigo šventinimus. Kunigas prelatas gyvenime matė ir šilto, ir šalto. Du kartus gestapininkai jį ketino išvežti į Panerius, bet vokiečių karininkas Eibergas abu kartus jį išgelbėjo. Kunigas prelatas buvo seniausiu Lietuvos lenku, todėl jam pirmajam 2008 m. buvo įteikta Lenko korta. Maišiagaloje jis dirbo nuo 1955 m. iki gyvenimo pabaigos 2011 m., kai mirė eidamas 101 m.

Netoliese- ir Maišiagalos piliakalnis. Apie normalų privažiavimą autobusu ar tualetą aš nekalbu, čia neįgyvendinama svajonė. Ačiū vietos valdžiai, kad nors apšienavo aplink patį paminklą kunigaikščiui Algirdui, bet tik sužinoję apie mūsų atvykimą jie tuo pasirūpino. Nors, jeigu tikėti informacija spaudoje, Algirdinės minimos reguliariai, prižiūrėti piliakalnį padeda Algirdo bataliono kariai.

P1450228
Paminklo kunigaikščiui Algirdui autorius- D. Čepas.

P1450229
Keletas mažiausiai pavargusių mūsų kolektyvo narių lipa į piliakalnį. 

P1450231
Ant piliakalnio viršaus.

P1450233
Vaizdas nuo Maišiagalos piliakalnio. 
Tai tiek teužsipelnė kunigaikštis Algirdas per savo gyvenimą- apžėlusio piliakalnio viduryje niekur, nes patys jo palaikai buvo sudeginti Kukovaičio girioje ir galimai ilsisi Turlojiškių kaimo pilkapiuose. Yra išlikęs ir dabar pastoliais apkalinėtas dvaras, o jo svirne įrengta kavinė (šiandien nedirbo, turbūt atlaiduose visi?).

Mes turime tiek puikių lankytinų vietų, bet kažkodėl nepilnai sutvarkytų. Žinoma, kova su žole yra amžina-palijo, ir vėl kaip nešienauta. Tačiau nėra padorios infrastruktūros- privažiavimo autobusui, stovėjimo aikštelės su tualetu, suderinto maršruto su įdomesnėmis apylinkės vietomis. Labai didelis ačiū Sudervės bažnyčios kunigui, Kernavės bažnyčios sesei vienuolei, Maišiagalos poniai lenkei už priėmimą, kad nepavarė su šluota nuo slenksčio; dėkui ir Ievai, be kurios šios dienos programa būtų buvusi nepilna.Atskiras ačiū šauniam "Vilties" kolektyvui už puikią draugiją! Nesakau viso gero, sakau-iki pasimatymo.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Piliakalnaitė

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...