[2012 11 02]
[4.34] Stovime apleistame kaime. Apleistame, bet nelabai-lange šviesa, gaidys gieda. Reikia laukti dar 3 valandas, kol galėsime įvažiuoti į Černobylį. Vairuotojai nenori niekur sukti iš kelio, visur draudžiamų ženklų prismaigstyta, "nuraminame" juos, kad čia dabar jau visur-draudžiama zona. Galima išlipti. Bandome rasti kažkokį paminklą, tai paklaidžiojame tamsoje-būtinai reiks įsigyti ciklopą. Bent kojas pramankštinome. Miške gūdu, medžiai cypia, tamsu. Jau net pasigailiu dėl kelionės- skauda visą kūną, miegot tenka susirietus ant sėdynės, vienas vargas; galiu bristi per pusnis žiemą, galiu eiti per lietų, bet kai iš manęs atima miegą-sužvėrėju. Gidas po perimetrą bus 10.45-11.00 val. Reiškia, kad teks laukti dar ilgiau, nes be jo neįleis. Likom be pusryčių, maisto atsargos stabiliai senka, geriamo vandens dar turime. Vairuotojai pyksta dėl per ilgo važiavimo-dar gali tekti nuomotis autobusą Černobylyje. Mane apima piktas noras pasiūlyti juos išlaipinti ir perimti autobuso kontrolę, kažkodėl manau, kad sulaukčiau visuotinio palaikymo. Mus išgelbėtų nebent papildoma nakvynė, bet tam jau neturime leidimo, o žmonėms pirmadienį į darbą reikia.
[4.34] Stovime apleistame kaime. Apleistame, bet nelabai-lange šviesa, gaidys gieda. Reikia laukti dar 3 valandas, kol galėsime įvažiuoti į Černobylį. Vairuotojai nenori niekur sukti iš kelio, visur draudžiamų ženklų prismaigstyta, "nuraminame" juos, kad čia dabar jau visur-draudžiama zona. Galima išlipti. Bandome rasti kažkokį paminklą, tai paklaidžiojame tamsoje-būtinai reiks įsigyti ciklopą. Bent kojas pramankštinome. Miške gūdu, medžiai cypia, tamsu. Jau net pasigailiu dėl kelionės- skauda visą kūną, miegot tenka susirietus ant sėdynės, vienas vargas; galiu bristi per pusnis žiemą, galiu eiti per lietų, bet kai iš manęs atima miegą-sužvėrėju. Gidas po perimetrą bus 10.45-11.00 val. Reiškia, kad teks laukti dar ilgiau, nes be jo neįleis. Likom be pusryčių, maisto atsargos stabiliai senka, geriamo vandens dar turime. Vairuotojai pyksta dėl per ilgo važiavimo-dar gali tekti nuomotis autobusą Černobylyje. Mane apima piktas noras pasiūlyti juos išlaipinti ir perimti autobuso kontrolę, kažkodėl manau, kad sulaukčiau visuotinio palaikymo. Mus išgelbėtų nebent papildoma nakvynė, bet tam jau neturime leidimo, o žmonėms pirmadienį į darbą reikia.
[7.00] Bandome judėti link KPP
Detiatki. Patekti į Černobylį yra trys variantai: 1) Važiuoti iki Kijevo ir
keliauti-brangiai-su vietine agentūra 2) Savarankiškai planuotis iš Lietuvos 3)
Stalkeriai: keliauti 40 km nešant apie 20 kg, turint žemėlapius, GPS, naktinio
matymo prietaisus, išvengiant milicijos ir pasienio pasalos. Pastarieji prie
reaktoriaus, be abejo, nepatenka ir patenkina emocijas išpaišę naują grafiti.
[8.00] Be Geigerio skaitiklio
mūsų neįleidžia, niekas jo neturim, teks laukti gido. Labai norėjosi į WC,
radome tokią dviejų vietų būdelę su pertvara, bet be durų, tikėsimės, saugumo
sumetimais nefilmuojamą. Dar buvo galima eiti miškelin, neperžengiant radiaciją
žyminčių ženklų ribos, bet mintis pasirodė taip sau. Sinoptikai dėl oro
neklydo-lis, ir daugiau nei 40% tikimybe. Aplink autobusą laksto etatinis
vilkšunis pamušta koja, paskui susirango ant stotelėje suneštos lapų krūvos.
Prie posto stovi koplytėlė su Marijos statula. Posto fotografuoti negalima, bet
padarom kelias foto į asmeninį archyvą. Suveikia blykstė, vos negaunam su sportbačiais kailin.
[10.00] Vis dar laukiam gido. Vairuotojai atsisako po 12 valandos dienos toliau važiuoti. Dabar tik gidas-mūsų išgelbėtojas. Naujo autobuso negausime, nes nepavyks atvaryti iš Kijevo ir įregistruoti per porą valandų. Sako, grąžins dalį pinigų, bet juk ne juose esmė, žmonės atvažiavo pamatyti objektų, o ne dieną-kad ir lietui lyjant- sėdėti viešbutyje. Dar bandome dėlioti įvairius variantus- gal kas iš grupės vairuoja? Gal išimt kortą? Gal...gal..? Vairuotojai dar grasina pasiųst mus namo tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Sukis kaip nori, pusė programos dingo.
[10.51] Perėjome pasų patikrinimą
poste. Dabar aiškinama gidui autobuso situacija. Iki Černobylio miesto dabar 22
km, apie 20 min kelio. Tenais bus dar vienas instruktažas su parašais. Gidas primena apie rūbus, kurie turi dengti kuom daugiau kūno, įskaitant ir
galvą. Judėti reikia tik patvirtintu maršrutu. Plauti rankas prieš valgį-būtina,
nes radioaktyvios dalelės gali prikibti prie pirštų ir patekti į burną. Valgyti
ir gerti lauke-nepatariama. Reikia vengti kontakto su aplinka-gyvūnais,
augalais. Draudžiama gerti vandenį iš natūralių šaltinių. Negalima fotografuoti
šlagbaumų, pareigūnų, reaktoriaus (tik vienu kampu galima). Dienos radiacijos norma žmogui
yra 3 mikrosivertai. Žmogus per valandą gauna 0,12 mikrosiverto. Palyginimui,
danties rentgenas 40 mikrosivertų, smegenų tomografas 7 mikrosivertai, skrydis lėktuvu
2,5 mikrosivertai. Černobylyje gyvena apie 4000
žmonių. Jie dirba 15:15 parų (15 perimetre ir 15 už) arba 4:3 parų santykiu. Darbo diena trunka 10 valandų. Miestas buvo
dezaktyvuotas 1986 metais. 94 kaimai ir 2 miestai (Černobylis ir Pripetė) buvo
evakuoti. 75% Černobylio dabar apleista, ¼ pritaikyta naujoms reikmėms:
valgyklos, bendrabučiai, ligoninė darbuotojams.
Černobylio muziejuje išklausome
papildomą instruktažą, darbuotoja pavedžioja mus po aikštę ir parodo
memorialinius ženklus.
Muziejaus eksponatas- daugiau čia taip niekas nebevažinės. |
Kapači kaimas buvo.... |
...ir nebėra. 114 gyventojų evakuoti, kaimas užkastas. |
Gauname autobusą-tikrą technikos
ir transporto paveldą (kuris atsieis 700 grivinų, kuriuos teks išmušti iš
vairuotojų viršininko ir kurie naktį bus pervesti į sąskaitą), bet laimė
begalinė. Važiuojame į Pripetę.
Leliv postas žymi 10 km zonos
pradžią. Dozimetras rodo 14-15 mikrosivertų. Lyjant būna 10-15 mikrosivertų.
Autobusas, išgelbėjęs mus šioje kritiškoje padėtyje. |
Kaimas Kapači (114 gyventojų)
buvo sunaikintas, jo vietą žymi tik kalvelės su įsmeigtais ženklais,
įspėjančiais apie radiaciją. Kaimas buvo užkastas, nes buvo medinis: medis
sugeria radioaktyvų lietų, ir kyla radioaktyvaus gaisro pavojus. Kaimas buvo
užkastas eksperimentine tvarka ir tada visi susiėmė už galvų, nes viskas nuėjo
į gruntinius vandenis, kurie savo ruožtu siekia Dnieprą, kurio vandenis geria
pusė Ukrainos.
Vaikų darželis yra pirmasis
sustojimas. Čia pasitinka jau matytos nuotraukos, apie kurias sakoma-išdėliojo
vaikų žaislus turistams, kintama ekspozicija. Šalia stovi paminklas kovojusiems
su fašizmu. Nuostabu, kad vaikų darželio patalpos viduje yra visiškai saugu, o
radiacija yra pastato išorėje ir gamtoje, pvz. samanose.
Tada važiuojame prie
reaktoriaus panoramos; kiek vėliau pagaliau pamatėme ir patį reaktorių nr.4. Jį
leido fotografuoti tik vienu kampu, bet matėme ir būsimą sarkofagą (apie 100
metrų aukščio, tiek pat pločio, 250 metrų ilgio, statomas 100 metų, per kuriuos
teks žmonėms sugalvoti kaip iškapstyti tai, kas palaidota senajame sarkofage,
dezaktyvuoti ir kur padėti. Kelios pagrindinės medžiagos suyra kas 30 metų po
pusę radioaktyvumo, tai žmonių ūkinė veikla čia galima kažkur po 500-1000 metų.
Yra toks americis, kurio skilimo pusperiodis yra 24.000 metų...Teoriškai, saugi
aplinka čia stos po 400.000 metų-rezultatas 3 sekundžių, kai žmogus nuspaudė
mygtuką, kurio nuspausti neturėjo teisės. Dar šiurpiau yra tai, kad bandymui
buvo galima rinktis tarp dviejų elektrinių-Černobylio ir Ignalinos...Jeigu
tokia katastrofa būtų ištikusi Lietuvą, dabar gyvenama būtų tik kažkur pajūrio
ruože. Greičiausiai naujasis sarkofagas bus ant ratų užstumtas ant jau esančio sarkofago,
nupjovus kaminą. Nors darbai vyksta, nematėme nė gyvos dvasios. Su darbuotojais
prasilenksime tik rytoj, jiems būriu einant iš valgyklos.
Pripetėje dabar veikia tik
spec-skalbykla ir garažai. Pats miestas evakuotas per 3 valandas pasitelkus
1200 autobusų, kurių vairuotojų niekas net neįkalbinėjo važiuoti-visi gavo
šaukimus kariniuose komisariatuose. Inžinerinė kariuomenė per naktį pastatė
pontoninį tiltą per Pripetę. Gyventojams liepė užsukti vandenį ir dujas,
išjungti elektrą, pasiimti dokumentus, pinigus, brangenybes, rūbų vaikams,
maisto, užrakinti duris ir pažadėjo kad ryt poryt grįš visi namo. Kates liepė
palikti-vandens, maisto, kraiko yra kelioms dienoms. Kai žmonės atsivedė šunis
į autobusus, liepta buvo juos palikti kieme (kailis negali būti išvalytas nuo
radiacijos). Autobusams pajudėjus, pulkai šunų puolė vytis šeimininkus, vaikai
ėmė verkti-juk tai jų Brisius bėga iš paskos. Galų gale šunys visgi atsiliko.
Paskutinėms mašinoms užsukus per pontoninį tiltą ir pamačius autobusų koloną,
žmonėms jau kilo įtarimas, kad namo grįš negreitai...Juos išskirstė pakeliui į
artimiausius kaimus ir miestus „tam tarpui“. Kaimuose šunis teko paleisti nuo
grandinių ir susidarė valkataujančių ir šeimininkų ieškančių šunų gaujos. Daug
jų atėjo į Pripetę ir kareiviai likvidatoriai pasakojo, kad šunys laukė prie
valgyklų ir pademonstravo socializaciją: pirmoje eilėje laukė mišriukai, už
jų-marmuriniai dogai ir senbernarai, už jų-kokerspanieliai ir rotveileriai, už
jų, paskutiniai maisto grandyje, laukė savo trupinio bolonkės ir taksai. Po
savaitės pasirodė maskuotės kostiumais apsirengę ir ginkuoti medžiotojai, kurie
sulaukėjusius gyvūnus sunaikino. Visas miestas buvo aptvertas tvora (per 4 mln
metrų vielos) ir įvesta pasienio kontrolė, kokia tuomet buvo tarp SSRS ir kitos
šalies. Žmones evakavus, milicija dar kartą patikrino, ar niekas nepasiliko.
Iki 1990 metų Pripetėje buvo saugu, bet
žlugus SSRS krito sienos ir pasieniai, atvyko plėšikai, kurie netgi
specializavosi. 1996 metais pardėjo lankytis įvairios delegacijos, o
turistai-tik prieš porą metų. Prieš kurį laiką Ukraina buvo uždraudusi
turistams išvis lankytis, nes nebuvo tvarkos, o dabar objektų lankymą turi
patvirtinti kelios įstaigos, prie patikros postų pareigūnui įteikiamas keleivių
sąrašas ir maršruto kopija, pareigūnas gali patikrinti pasus, užrašomas
transporto atvykimo ir išvykimo laikas. Taip dabar galima įvertinti, kokia
radiacijos dozė tenka turistams. Reikia pastebėti, kad kelionių agentūroms leidžiama būti perimetre
tik 3-4 valandas iš viso, todėl mūsų dvi dienos skamba nepadoriai daug.
Atrakcionų parke. |
Pirmoji radiacijos kontrolė buvo
išvažiuojant iš 10 km zonos. Visi švarūs. Rankas, kojas ir veidą skanuoja
specialūs aparatai. Gidas stovi šalia ir stebi rezultatus, sakydamas
„čysta“-švaru (jis segi asmeninį
dozometrą, kuris parodo jo metinę gautą radiacijos dozę).Grįžome ir apsigyvenome
viešbutyje, o mus vežęs autobusas ėmė ir sugedo-kai sekasi, tai sekasi, gerai,
kad bent ne prie reaktoriaus. Viešbutis geras, gyvename tiesiog prabangiai-dvigulė
lova, sofa-lova, televizorius, dušas, tualetas, šaldytuvas (nešaldo). Yra netgi
puodeliai, bet nepaėmėme spiralės vandeniui užkaisti. Prieš vakarienę gidas mus
veda pasivaikščioti po Černobylį. Vanduo, sako jis, geras ir netgi skanus, teka
iš 325 metrų artezinio šulinio. Miesto vaizdas-kaip apleistos Palangos su savo
vilomis. Dauguma namų 2-3 aukštų nuosavi namukai, dabar apaugę samana, medžių
šakos krenta ant stogų, be langų ir durų. Matėme iš toli nuskendusių laivų
kontūrus, benamių šunų gaują. Labai gerai, kad turime neperšlampamus kostiumus
ir guminius batus, nes oras vėjuotas ir su protarpiais lyja. Rytoj planuojame
grįžti į Pripetę ilgiau ir pamatysime technikos kapinyną, raudonąjį mišką, o čia su trenksmu ant namo stogo nukrenta storiausia šaka-miestas yra tiesiog
akyse. Dėl arklių dar neaišku (nors jų pėdsakai aptikti). Lygtais ir vietinis gyventojus
lankysime. Kol kas, palyginus su tuom, kaip galėjo būti, kelionė labai gera.
Buvęs sinagogos pastatas, paverstas komisariatu. Ant pastato šono jau beržai auga. |
Pakeliui sustojame parduotuvėje.
Kol perkamės, penkis kartus išgąsdiname savo eile vietinius-net atsilošia, kaip
pamato. Viena pardavėja, prekės išdėstytos už barjero, reikia visko prašyti.
Tėtė rado 5 žvaigždučių konjako Shabo, kur su mama gėrė Lvove. Ot, sako,
nemaniau kad jo rasiu Černobylyje. Parduotuvėje sutikome kelis tokius
tamsokus vaikinus iš rytų, tai jie čia „na zavode rabotoju“. Žmonės net neturi
supratimo, kur yra ir ką daro.
Viešbutin mus jau tamsoje parveda gidas. Languose pakeliui-viena kita švieselė lange. Tamsu, gatvės
neapšviestos, nuo 20.00 komendanto valanda. Be jo tikrai paklystume, gatvės
neapšviestos, vietiniai visi bare dabar sėdi. Susirenkame už geros valandos
eiti vakarienei-viešbučio durys užrakintos, neišeisi turistas pazylioti (ypatingai
kenčia rūkantys). Ateina gidas, sako, „izvinite, rebiata, vremia pereputal,
užin čerez čias“. Nu ką, trepsim atgal į kambarius, pasikviečiu porą merginų į
svečius. Bešnekant ir prabėgo ta valanda.
Vakarienė buvo daugiau nei puiki.
Einame iki valgyklos apie 10 min lydimi gido. Ant durų parašyta, kad bus
tikrinamas pietaujančių blaivumas, o patalpos stebimos video kameromis, nes
vagiami stalo įrankiai; vagys bus atleidžiami iš darbo. Vakarienei pradžiai
buvo salotų su duona ir kelių rūšių kumpiu. Maniau, reiks nusipirkti daugiau
maisto, bet pasirodo bus dar karštas patiekalas ir desertas. Buvo kepsnys su
virtomis ir apkeptomis su žolelėmis bulvėmis bei lietiniai su obuoliais
desertui, kompotas, kava, arbata, vietinė arbata. Visi nuo stalo kilome lėtai
ir su šypsena. Rytojaus pietums užsakėme Ukrainietiškų barščių. Gidas sako,
kad nesotus organizmas imlesnis radiacijai. Vairuotojai dingo kaip rūšis. Rytoj
turime išvažiuoti iki 5 valandos vakaro, o ne iki 8-gerai, nes jau vis tiek bus
tamsu ir nieko nematysime.
Dušas, pakavimasis, gult po gerai
šildomą kambarį duodantis stambioms musėms. Miegosiu ištiestomis kojomis!!!
(Bus daugiau)
Su meile,
Kūtvėla
(Bus daugiau)
Su meile,
Kūtvėla
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą