[2012 11 03]
[7.00] Keliamės. 7.45 turime būti
su daiktais prie autobuso, su kuriuo važiuosim pusryčiauti. Autobusas jau
mūsiškis, bet vairuotojai zyzia ir zyzia, kad jiems nepakanka valandų. Abudu
negali viršyti 30 valandų važiavimo (kažkodėl tai tapo mūsų, o ne įmonės
problema). Vienas vairuotojas bėdavojasi, kad jis mieliau pietautų namie su
žmona, nei valgykloje prie reaktoriaus (kažkaip ta žmona miela
pasidarė...radiacija, turbūt, veikia. Vienu metu pasiūliau paklausti, kam jis
dabar žmonai reikalingas, bet čia jau būtų žiaurus elgesys su vairuotojais).Pusryčiams gavome salotų ,
troškintos vištienos su bulvių koše, po dvi bulkutes, kefyro, kavos, arbatos.
[12.40] Po ekskursijos Pripetėje.
Pakeliui iki Pripetės dar sustojame prie paminklo gaisrininkams. Prie šio
neoficialaus paminklo renkasi oficialios delegacijos. Technikos kapinyno
vietoje teko pasitenkinti nedidele robotų ekspozicija.
Paminklas gaisrininkams. Nuo radiacijos jie mirė baisuose skausmuose, bet sąmoningi. Jie tiesiog...suanglėjo. |
Eksponatas iš robotų ekspozicijos. |
Ant stogų Pripetėje lipti neleido (bet ar klausė visi). Jau kaip ir nebegalima eiti ir į pačius pastatus, nes pastatai byra ir yra pavojinga. Prieplaukoje šamų jau nematėme, matyt, sumigę jau, nors pasakojo, kad yra vienam į gerklę batoną tiesiai sušėrę, tokio dydžio tos žuvys. Taipogi, prieš mus buvusios grupės radiacija ištepė dešinį priekinį autobso ratą, matyt, kažkur buvo nutekėjimas.
Gamta pasiima savo. Miestas džiunglėse. |
Vasarą per žalumą kažin ar matytume namus. |
Nedidelis vietinės reikšmės technikos kapinynas. |
Herbas (tas, kurį nevidonai naujai nudažė) |
Buvusi miesto gyventojų mėgstama polisio vieta-kavinė "Pripetė". |
Voverė. Bene vienintelis gyvas padaras. |
[13.30] Patikra radiacijai Leliv punkte.
Nuo jo pravažiavus nors kelis metrus ir apsisukus grįžt atgal jau reikia
pereiti patikrą tiek asmeniui, tiek transportui. Važiuojame susitikti su vietiniais gyventojais. Pravažiuojant raudonąjį mišką
(miškas nukirstas ir užkastas, palikti tik trys medžiai vietai atminti) reikia
važiuoti kuo greičiau. Miškas yra tik 2 km nuo reaktoriaus, todėl numirė per 3
valandas-žalios pušys tapo plytų spalvos. Vairuotojas paragintas porina, kad
jis gali ir lėtai važiuoti, mat vaikų jau turi. Iš galo atskrenda replika, kad
lėtai važiuojant mažėja šansai tuos vaikus vėl pamatyt.
Raudonojo miško trys likę medžiai. |
Paryšev kaimas buvo
nuplautas ir gyventojams leido grįžti, todėl „samasiolais“ kaip ir nepavadinsi.
Šiuo metu gyvena 5 žmonės. Mes susitikome su senukais Marija Kondratovna ir
Ivanu Ivanovičiumi Semeniuk, gyvenančiais Paryšev kaime. Ivanas dirbo chemiku
atominėje elektrinėje ir sako radiaciją nustatąs pagal gerklės perštėjimą.
Paklausti, kaip gyvena, atsakė, kad gerai, visko turi.Pensija 520 grivinų/150 LT, bet sako visko turi, nieko nereikia,
greitoji per dvi minutes atvažiuoja, kartą per savaitę atvažiuoja parduotuvė. Kaime
Marija ant kelio sutinka vilkus, sako gražūs. Ivanas jų nekenčia, nes jie elnių
kapinyną netoli padarę.
Vienas iš dviejų Vasilijų. |
Idilė....tik uždraustoje zonoje. |
[16.15] Pietaujame
valgykloje prie elektrinės, bet čia maistas žymiai prastesnis nei ankstesnėje
valgykloje, tačiau gausus: barščiai, guliašas su ryžiais, salotos, bandelė,
sultys. Trinasi benamis šuo, nedrąsiai įsibrukęs net iki durų. Į radarus
pažiūrime tik iš tolo varvindami seilę. Netoliese prabėgo elnių banda. Rudoje
aukštoje žolėje labai sunku juos įžiūrėti.
Radarai...Ech....Gaila tik iš tolo. O juk Amerikoje paleistą raketą užuosdavo. |
Ten kažkur matosi elnias. |
[16.26] Ekstra sustojimas-
pastebėti arkliai. Man nepavyko jų įžiūrėti tolumoje. Jie pasirodo nuo vilkų
žiemą ginasi sustoję ratu ir duodami užpakalinėmis kanopomis. Tada vilkui lieka
tik susirinkt išbarstytus dantis ir susiverti karolius prieš spūdinant šalin. 150
arklių ganosi perimetre ir tai yra daugiau nei jų rezervate, kur žmogaus veikla
galima ir tai arklius blaško. Ši veislė nepasiduoda dresiruodami ir jaukinami. Bet
štai paukščių nematėme-sakoma, jie imliausi radiacijai.
[16.40] Detiatki postas, paskutinė
patikra radiacijai su daug patikrinimo vietų. Stoviu ir matau, dega raudonai „Griazno“,
net nutirpau. Bet tada užsidegė „Čysto“. Kiti keleiviai sakė, kad ir jiems taip
buvo. Pripetėje visgi prasilenkėme su viena iš 4 turistinių grupių. Ją vedė toks
gidas, kad iškart tapo pramintas Rūstaveidžiu. Vedžiojo jis grupę vaikinų iš
Maskvos.
[20.00] Vairuotojai neatlaiko
nikotino stokos ir stoja pamiškėje (kai važiuoti reikia, tai jų nėra, bet
sustoti kur jiems reikia, tai galima). Mūsų grupėje labai daug rūkančių, bet
sustojimas prie degalinės būtų labiau pradžiuginęs WC patogumais, nes dabar
tenka patamsyje ieškotis krūmo. Degalinių vairuotojai bijo kaip velnias
kryžiaus, nes ten jiems vaidenasi juos tikrinsianti kelių policija.
[22.35] Pagaliau sustojame prie
degalinės, kurioje yra parduotuvė. Paskutinė proga išleisti ukrainietiškas
grivinas. Parduotuvė maža, alkoholio neparduoda po 10 valandos vakaro (mums dar
pasisekė). Bet vairuotojai taip spaudžia namo, kad sustoja tiktais kai patiems
jau pūslė nelaiko.
[2012. 11.04]
[00.00-01.23] Siena su Ukraina ir
paskui muitinė. Kol laukiame uždegtomis šviesomis (prieš mus-du didžiuliai
turistiniai autobusai) Daumantas pasakoja apie vorus. Va pas kai kuriuos dantys
tokie, kad ranką iki kraujų įkanda (išlipa vienas vairuotojas). Paskui kalba
pakrypsta apie vampyrus, mumijas (išlipa antras vairuotojas),
kanalizacijas. Tikros „pasakėlės iš rūsio“. Lenkijoje laukti ant sienos-nelaimė.
Idėjos įvairios klesti autobuse-gal kryžių iškelt? Pilsudskio portretą? Sakyti,
kad prie Ostra Bramos vėluojam į pamaldas?
[03.25] Patikrina pasus, įlipa muitininkas.
Lenkiškai kalba. Klausia, ar turime alkoholio ir cigarečių. Sakome, neviršija
normos. Vairuotojas parodo, kad jo tašė štai čia, tai liepia atidaryti-subarška
mišrainės indelis, muitininkas juokauja „aha, kontrabanda“. Mes jau klykiame už
pilvų susiėmę. Blogiau už radiaciją :-)
[03.41] Laisvėje. Pravažiuojame
eilę sunkvežimių, kažin, kiek jų apleisti, o gal vairuotojai jau spėjo ir
šeimas sukurti?
[07.00] Degalinėje postovis po
beveik sėkmingo įvažiavimo į Brestą (čia Baltarusijoje). Iki Vilniaus lieka 300
km, netikiu savo laime.
[07.50] Bielsk Podlaski.
[8.47] Geras kelias link
Augustavo. Lynoja. Oras vis labiau bjūra-juk namo važiuojame ir Lenkija.
Vairuotojai paklydo vėl-nerado Baltstogės (2 kartai per 2 valandas, neblogai).
[9.45] Augustavo kanalai. 5km iki
Augustavo.
[10.03] 215 km iki Vilniaus.
[10.41] Lietuvos siena.
Namie!!!!!!! Statoil degalinėje-nuostabu. Švarūs erdvūs WC, greitas ir mandagus
aptarnavimas, po Ukrainos ir Lenkijos moteriškių, kurios sukasi lėčiau negu
lėtai-tikras keleivių rojus. ROJUS.
[12.45] Vilniaus miesto
riboženklis.
[13.02] Spaudos rūmai. Gatava
pabučiuoti grindinį. Iš laimės kažkur lieka mano šalikas. Kaip
gera grįžti namo.
PABAIGA
(Bus daugiau: kas liko už kadro ir papildomai nuotraukų)
Su meile,
Kūtvėla
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą