Žygelis per keturis piliakalnius arba Kovinės voverės egzistavimo įrodymų beieškant

Šeštadienį po ilgos pertraukos vėl išėjau į rimtą žygį. Jeigu būtų snigę ryte arba spaudęs didelis šaltis, greičiausiai būčiau palindusi atgal po kaldra ir šnarpščiusi iki pusiaudienio. Bet oras buvo gana dorybingas, pasidariau termosą mėtų arbatos, pasiėmiau kalnų lazdas (kaip vėliau pasirodė, genialus sprendimas) ir 11 val. prisitačiau į "žygeivių susirinkimo punktą" Trakų st. Žygiui (apie 30 asmenų ir 1 šuo) vadovavo kaip visada nenuilstantis ir šalčio nebijantis Tadas Šidiškis.

Kas tikrai yra nuostabu yra tai, kad norint aktyviai, sveikai ir naudingai praleisti laiką, nereikia toli ieškoti. Miesto autobusu Nr. 4 važiuojame iki stotelės "Užtvanka".

Teprasideda žygis!

Pirmiausia aplankėme Naujosios Vilnios pilkapyną. Pavilnių ir Verkių regioninių parko direkcijos duomenimis, šis pilkapynas yra Barsukynės miške, senosios Rokantiškių seniūnijos žemėse. Tai I tūkstantmečio antrosios pusės kapinynas, turintis 4 gerai išlikusius pilkapius. Pilkapiai ir dabar lankomi per Vėlines.

Nežinau, ar būčiau sugebėjusi įkopti į aukštumas be lazdų. Labai, labai pravertė. Dėkui Šarūnui už foto.

Užtvanka.

Ant pilkapyno yra akmenys, ant kurių išraižyti senoviniai simboliai (runos?). Tai kopijos įrašų, esančių ant akmenų Lietuvoje.

Airėnų "Keistojo" akmens iš Dūkštų ąžuolyno įrašo kopija (V.Musteikis)

Įrašo ant Kuktiškių (Utenos raj.) akmens kopija.

Paparčių akmens (Skuodo raj.) įrašo kopija.

Šeduvos akmens įrašų kopija.

Kopija įrašo ant Žvėryno akmens.

Žvėryno akmuo datuojamas XV a. pab.-XVI a. pr. Didžiojo Kunigaikščio žemės ribas žymėjusių akmenų būta keturių. Trijų likimas, deja, nežinomas.  Daugiau informacijos galima rasti: Alfa.lt straipsnis arba A. Stabrausko straipsnis .

Valiulio akmens (Molėtų raj.) įrašo kopija.

Kadarų akmens (Biržų raj.) įrašų kopija.

Žygelis vyko dieną prieš Sausio 13-sios minėjimą. Aš asmeniškai manau, kad šią dieną reikią įtraukti į valstybinių švenčių sąrašą šalia Kovo 11 ir Vasario 16. Padaryčiau išeiginę dieną, kurios metu moksleivius vestų ekskursijoms į Seimą arba mokyklose vyktų įvairūs renginiai. Nesakau, kad dabar tas nedaroma, bet -mano nuomone- tai daroma nelabai tinkamai.

Uždegame žvakutę ant protėvių kapo pilkapio, šalia nupjauto medžio-užgesusios gyvybės. Žvakutė simboliškai plevena ir už gyvybes, užgęsusias Sausio 13-ją. 



Bet laikas ir šaltis spaudžia trepsėti tolyn. Miške pastebiu tokias žymes. Manau, čia žmogus su peiliu prasiėjo, žievės prireikus, nes labai jau taisyklingi dryžiai. Oi, gėda pelėda kokia taip medžius žaloti. O gal čia, sakome, kovinės voverės darbas (Didžiosios kardadantės kovingosios voverės)? Nuo to laiko vis dairiausi per petį.

Sosnovskio barštis visoje didybėje.

Arbatos pertraukėlės metu ruošiamas jaukas kovinei voverei.  Jauko ruošimo metu jaukas nenukentėjo.

Atsispirdami, atsiremdami, pasiremdami, įsikąsdami į medžių kamienus, kopiame į Barsukynės (Kučkūriškių) piliakalnį.

Matomas dešinje pusėje Narimanto (Rokantiškių) piliakalnis.

Piliakalnis datuojamas I a.pr.m.e- I a. Diena buvo šiek tiek apniukusi, bet vaizdai atsiveria gražūs.  Bet tai-tik pusiaukelė.

Kaip matote, lazdos pravertė, o kūrybingi žmonės žino, kur jas rast.

Sustojamasis posėdis, vadovybės pasikeitimas. Dalis grupės skirstosi namo.

Ištvermingiausias dešimtukas toliau tęsia kelionę. Dabar teks vadovautis šiais keliais jau mynusiais žygeiviais ir išmaniuoju telefonu, tebūnie pašlovintas visagalis Gūglas ir jo žemėlapis.

Manote, lengva žygeiviams šiandien? Nevisada, kartais reikia ir draugui į ranką įsikabinti:






Gana slidus reikalas tas žiemos pasivaikščiojimas. Lazdomis atsiremdama, kolegų paspiriama šiaip taip riedėjau ir aš. Tik kažkodėl jie šiandien labai skubėjo greičio rekordus mušti, tai aš ir mano objektyvas kaip visada paskutiniai vilkomės. Palei upę takelis siaurytėlytis, slidus, vos nenugarmėjau kelis kartus.

Gerbiamieji atsakingi asmenys, gal reiktų uždengti šitą pragaro skylę, kad koks vaikas ar šuo neįkristų? Nors jums, aišku, geriau žinoti.

Mūsų tikslas-kitoje gatvės pusėje.

Pasiekiame Pūčkorių piliakalnį. Jis datuojamas I a. - XIV a.

Pataisykite, jeigu klystu- didžiojo margojo genio patelė?

Mano-mažiausios :-)

Nusileidus nuo šio piliakalnio apsidžiaugiau, kad ir ketvirtasis piliakalnis čia pat. O, kaip aš klydau. Maniau, kad užstraksėsiu patogiais laipteliais į viršų ir bus viskas atlikta. Bet su žygeiviais niekada nebūna paprasta.Būna įdomu, juokinga, šalta, bet niekada paprasta :-)




Kaip pasirodė, čia tik pakeliui teko paimti ir šį piliakalnį. Instrukcijos, kaip nueiti iki Rokantiškių piliakalnio, buvo maždaug tokios: eiti taku palei geležinkelį, tada pereiti laukymę ir eiti mišku. Remiantis moteriška intuicija ir išmaniuoju telefonu (nežinia, kas geriau veikia) brendame toliau.













Mišką sėkmingai radome, taipogi ir kalną. Žygeivis Mindaugas deleguojamas patikrinti, ar tas, kurio reikia. Pats vardas įpareigauja daug mindyti, sakome. Ir dar liepiame saugotis kovinės voverės. Rokantiškių piliakalnis išdygsta mums prieš akis deramai nuo augmenijos apvalytas. Pypliai su rogutėmis tik duodasi žemyn.







Gal tai ir nebuvo pats aukščiausias šios dienos taškas, bet be abejonės pats sunkiausias. Paskutiniai metrai buvo be galo statūs. Kažkur turėtų pasirodyti mano nuotrauka, kaip atrodo paskutinę dvasią baigianti išleisti Kūtvėla ant dviejų lazdų. Žinia, iš kitos pusės buvo laipteliai, bet dar eik iki jų...

Jau užlipus: 














Datuojamas I a. vid- II a.pr. Manoma, kad viena seniausių Lietuvos pilių stovėjusi čia. XII a. pilis priklausė kunigkaiščiui Alšiui, paskui ją valdė Goštautai, Žygimantas Augustas,  Pacai. Sakoma, Pacai čia yra priėmę Vladislovą Vazą. Pilis sugriauta XVII a.vid. karo metu ir nebeatstatyta. Vasarą šią piliavietę apašė Kelionės Lietuvoje . Ja taip pat domėjosi Miestai.net forumiečiai .

Exploatuojame baisiai apšnerkštą požeminę perėją. Kažką tamsoje kliudžiau kairiu batu, bet jis nekrutėjo.

Netrukus prieiname visuomeninio transporto stotelę ir 44 autobusu parvažiuojame iki Vilniaus centro.

Kovinės voverės egzistavimo įrodymu neturime. Dėkui Tadui Šidiškiui už paaiškinimus dėl akmenų įrašų, Šarūnui už senovines giesmes, ir visiems, kartu šiandien bridusiems.

Kaip visada Jūsų susivėlusi,

Kūtvėla