Praeitą penktadienį apsilankiau naujai atsidarančiame amatų
centre vienoje Vilniaus senamiesčio gatvelių. Oficialaus atidarymo dar nebuvo, kai
kurios ekspozicijos tik įrenginėjamos, bet jaučiasi pakili nuotaika ir
nuoširdus džiaugsmas pirmaisiais žingsniais. Kalbu apie Savičiaus g. 10
įsikūrusias "Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos "Senųjų amatų dirbtuves",
kuriose eksponuojami senųjų amatų darbo įrankiai, dirbiniai, matomas darbo
procesas. Dirbtuvės pristato Vilniaus miesto meistrystės istoriją
nuo pat pirmųjų Gedimino laiškų. Taip pat reprezentuojami ir
etnografiniai bei šiuolaikiniai amatai. “Senųjų amatų dirbtuvėse” vykdomi edukaciniai užsiėmimai ir mokymai,
ekskursijos, pristatančios amatus, veikia amatininkų dirbinių ekspozicijos -
pardavimai, kur pristatomi lietuvišką tautinį savitumą labiausiai
reprezentuojantys amatininkų dirbiniai, baltų genčių ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės istorinio paveldo objektų rekonstrukcijos, meno dirbiniai,
suvenyrika.
 |
Knygrišystės salė.
|
Man, kaip gidei ir
aktyviai vilnietei, kuriai ne tas pats, kas vyksta mūsų gražiajame mieste,
labai svarbus šis centro įkūrimas. Vesdama ekskursijas po Vilniaus senamiestį
ir sustojime prie Rotušės pasakodama apie amatininkų gyvenimą, aš teisingai
juos vadinu miesto pulsu. Rotušė ir Valdovų rūmai stovi kaip du priešingi
poliai. Kas gi galėjo patekti į Valdovų rūmus? Tik kokie popiežiaus legatai,
ambasadoriai, Radvilos...o paprasti žmonės, tiksliau- visas miestas, telkėsi
prie Rotušės. Amatų cechai
Vilniuje veikė nuo 1495 m. iki 1893 m., taigi beveik 400 metų diktavo miesto
gyvenimo vidinį ritmą. 1323 m. Gediminas savo laiškuose į Europą kvietė priklius ir amatininkus gyventi ir dirbti
Vilniuje: "Riteriams,
ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams,
kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir [kitiems] bet kokiems
amatininkams - šiems visiems išvardintiems [žmonėms] mes norime paskirti žemės
kiekvienam pagal jo padėtį. […] Tie žemdirbiai, kurie norės atvykti,
dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teatvyksta ir išvyksta
laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių." Kaip pasakė Steponas Batoras, jeigu bajorija yra žiedas ant tautos
piršto, tai miestai yra to žiedo perlas. Amatininkai dirbo ir gyveno sunkiai,
bet būtent jie ir buvo tikrasis miestas. Kas gi gamino stiklus bažnyčių vitražams ir
taures Burgundijos vynams? Kas audė medžiagas madingiems moterų drabužiams? Kas darė apavą ar
balnus žirgams? Kas žiedė puodus? Kas aprūpino gyventojus mėsa? Kas mūrijo
pastatus ar rišo knygas? Kas gamino kubilus, o kas kepė duoną? Ir tai-tik
dalelė amatų, reikalingų miestui. Daug meistrų priklausė vieni nuo kitų: knygrišiui buvo reikalingas popierius, oda, medis, metalas...Dirbdami
dažnai nekokiose sąlygose, jie aprūpindavo miestą daiktais, duodavo darbo
žmonėms, mokėdavo mokesčius, gindavo miestą (cechai turėdavo savo patrankas, amatininkai reguliariai lankydavo karines pratybas), išlaikydavo bažnyčių altorius.
Negi mažai?
 |
| Puodžių salė. |
“Senųjų amatų
dirbtuves” galima vadinti "gyvu muziejumi", nes meistrai gyvai
demonstruoja kaip gimsta vienas ar kitas daiktas. Prisipažinsiu, peiliais
niekada rimtai nesidomėjau. Bet į dirbtuves nuėjau susitarusi susitikti su peilių
meistru Vykintu Motuza. Susitikimo metu jis kaip tik dirbo prie kuršiško peilio, o aš
kaip tik Kuršių nerijoje buvau savaitgalį apsilankiusi. Gyvi pasakojimai ir galimybė užduoti
klausimus yra neįkainojama. Ar peilis
gali prilygti “pasui”? Ar peilius
nešiojo tik vyrai? Kodėl be peilio prie stalo galėjai likti alkanas?
Ne visus amatus bus galima pamatyti, nes kai kuriems reikalingos
priemonės, kaip ugnis ir jos sukeliami dūmai, uždaroje patalpoje neįmanomos.
Tačiau vystoma mintis ateičiai praplėsti dirbtuves ir tikėsimės viso amatų
miestelio po atviru dangumi. Labai tikiuosi, kad šios dirbtuvės pagyvins miesto
turistinį gyvenimą tiek miesto svečiams iš užsienio, tiek vilniečiams. Daugelis
meistrų ne kartą savo amatą demonstravo įvairių renginių metu, bet mugė yra
mugė, šurmulys ir stumdymasis daro savo, todėl dirbtuvėse bus patogiau
lankytojams išsamiau susipažinti su amatais. Tad nepatingėkite išsukti iš turistinės trasos ir patys
ateiti, o ir savo svečią atvesti. Ateityje manau yra būtina nuoroda iš Didžiosios gatvės į Savičiaus gatvę, kad pagrindiniu turistiniu srautu keliaujantys žmonės pastebėtų dirbtuves.
 |
| Peilio, odos, ir kaulo dirbtuvės. |
Darbo laikas: II-VII 11:00 - 19:00
Adresas: Savičiaus g. 10, Vilnius.
Daugiau informacijos rasite:
Libertas Klimka “Amatai Vilniuje: tradicijos ir šiandiena”,
leidėjas VŠĮ “Amatų gildija”.
Su meile,
Kūtvėla Amataitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą