2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Vilniaus amatai atgimsta Gyvajame Muziejuje

Praeitą penktadienį apsilankiau naujai atsidarančiame amatų centre vienoje Vilniaus senamiesčio gatvelių. Oficialaus atidarymo dar nebuvo, kai kurios ekspozicijos tik įrenginėjamos, bet jaučiasi pakili nuotaika ir nuoširdus džiaugsmas pirmaisiais žingsniais. Kalbu apie Savičiaus g. 10 įsikūrusias "Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos "Senųjų amatų dirbtuves", kuriose eksponuojami senųjų amatų darbo įrankiai, dirbiniai, matomas darbo procesas. Dirbtuvės pristato  Vilniaus miesto meistrystės istoriją nuo pat pirmųjų Gedimino laiškų. Taip pat  reprezentuojami ir etnografiniai bei šiuolaikiniai amatai. Senųjų amatų dirbtuvėse” vykdomi edukaciniai užsiėmimai ir mokymai, ekskursijos, pristatančios amatus, veikia amatininkų dirbinių ekspozicijos - pardavimai, kur pristatomi lietuvišką tautinį savitumą labiausiai reprezentuojantys amatininkų dirbiniai, baltų genčių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldo objektų rekonstrukcijos, meno dirbiniai, suvenyrika. 


SONY DSC
Knygrišystės salė.


Man, kaip gidei ir aktyviai vilnietei, kuriai ne tas pats, kas vyksta mūsų gražiajame mieste, labai svarbus šis centro įkūrimas. Vesdama ekskursijas po Vilniaus senamiestį ir sustojime prie Rotušės pasakodama apie amatininkų gyvenimą, aš teisingai juos vadinu miesto pulsu. Rotušė ir Valdovų rūmai stovi kaip du priešingi poliai. Kas gi galėjo patekti į Valdovų rūmus? Tik kokie popiežiaus legatai, ambasadoriai, Radvilos...o paprasti žmonės, tiksliau- visas miestas, telkėsi prie Rotušės. Amatų cechai Vilniuje veikė nuo 1495 m. iki 1893 m., taigi beveik 400 metų diktavo miesto gyvenimo vidinį ritmą. 1323 m. Gediminas savo laiškuose į Europą kvietė priklius ir amatininkus gyventi ir dirbti Vilniuje: "Riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir [kitiems] bet kokiems amatininkams - šiems visiems išvardintiems [žmonėms] mes norime paskirti žemės kiekvienam pagal jo padėtį. […] Tie žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių." Kaip pasakė Steponas Batoras, jeigu bajorija yra žiedas ant tautos piršto, tai miestai yra to žiedo perlas. Amatininkai dirbo ir gyveno sunkiai, bet būtent jie ir buvo tikrasis miestas. Kas gi gamino stiklus bažnyčių vitražams ir taures Burgundijos vynams? Kas audė medžiagas madingiems moterų drabužiams? Kas darė apavą ar balnus žirgams? Kas žiedė puodus? Kas aprūpino gyventojus mėsa? Kas mūrijo pastatus ar rišo knygas? Kas gamino kubilus, o kas kepė duoną? Ir tai-tik dalelė amatų, reikalingų miestui. Daug meistrų priklausė vieni nuo kitų: knygrišiui buvo reikalingas popierius, oda, medis, metalas...Dirbdami dažnai nekokiose sąlygose, jie aprūpindavo miestą daiktais, duodavo darbo žmonėms, mokėdavo mokesčius, gindavo miestą (cechai turėdavo savo patrankas, amatininkai reguliariai lankydavo karines pratybas), išlaikydavo bažnyčių altorius. Negi mažai?


SONY DSC
Puodžių salė.
“Senųjų amatų dirbtuves” galima vadinti "gyvu muziejumi", nes meistrai gyvai demonstruoja kaip gimsta vienas ar kitas daiktas. Prisipažinsiu, peiliais niekada rimtai nesidomėjau. Bet į dirbtuves nuėjau susitarusi susitikti su peilių meistru Vykintu Motuza. Susitikimo metu jis kaip tik dirbo prie kuršiško peilio, o aš kaip tik Kuršių nerijoje buvau savaitgalį apsilankiusi. Gyvi pasakojimai ir galimybė užduoti klausimus yra neįkainojama.  Ar peilis gali prilygti “pasui”?  Ar peilius nešiojo tik vyrai? Kodėl be peilio prie stalo galėjai likti alkanas?  

Ne visus amatus bus galima pamatyti, nes kai kuriems reikalingos priemonės, kaip ugnis ir jos sukeliami dūmai, uždaroje patalpoje neįmanomos. Tačiau vystoma mintis ateičiai praplėsti dirbtuves ir tikėsimės viso amatų miestelio po atviru dangumi. Labai tikiuosi, kad šios dirbtuvės pagyvins miesto turistinį gyvenimą tiek miesto svečiams iš užsienio, tiek vilniečiams. Daugelis meistrų ne kartą savo amatą demonstravo įvairių renginių metu, bet mugė yra mugė, šurmulys ir stumdymasis daro savo, todėl dirbtuvėse bus patogiau lankytojams išsamiau susipažinti su amatais. Tad nepatingėkite išsukti iš turistinės trasos ir patys ateiti, o ir savo svečią atvesti. Ateityje manau yra būtina nuoroda iš Didžiosios gatvės į Savičiaus gatvę, kad pagrindiniu turistiniu srautu keliaujantys žmonės pastebėtų dirbtuves. 


SONY DSC
Peilio, odos, ir kaulo dirbtuvės.

Darbo laikas:  II-VII 11:00 - 19:00
Adresas: Savičiaus g. 10, Vilnius.

Daugiau informacijos rasite:

Libertas Klimka “Amatai Vilniuje: tradicijos ir šiandiena”, leidėjas VŠĮ “Amatų gildija”.

Su meile,

Kūtvėla Amataitė

Komentarų nėra: