Pūčkoriuose esu buvusi dar tais laikais, kai buvau tik įpusėjusi anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar tai Edukologijos universitetas, o mano tėtė vis būna pavadina po senovei-Pedagogikos institutu). Tada labai intensyviai domėjausi Japonija, žiūrėjau anime, mokiausi japonų kalbos. VDU Kaune turėjo daug studentų iš Japonijos pagal studentų mainų programas, kurie mielai penktadieniais atvažiuodavo į Vilnių, okupuodavome tada "Baltus dramblius" ir mokydavomės japoniškai. Į Pūčkorius vieną tokią pažįstama japonę Miki ir vedėmės. Kaip toje dainoje, "per pievą per rugius" ėjome visą kelią pėsti nuo Antakalnio, o ėjome ilgai irgi sušilome, pabraidėme dar Vilnioje, o iš Belmonto restorano teritorijos mus tyliai ir mandagiai išprašė padavėjas, nes kieme išsitraukėme savo sumuštinius. Paskui kartą dar esu buvusi tenais prieš porą metų šašlykų valgyti, bet pamenu, kaip ta auksinė žuvelė, tik atskirus epizodus. Kai tik perskaičiau
15 minSutvarkyta Pūčkorių atodanga laukia lankytojų straipsnį, tai žaibiškai ir susiruošiau. Tiek tos ir ruošos-fotoaparato akumuliatorių pakrauti ir vandens buteliuką nusipirkti, patogiausia atvykti yra visuomeniniu transportu iki stotelės "Girininkija" 44 maršruto autobusu nuo Žaliojo tilto. Nuo jos teks kiek paėjėti atgal iki "Belmonto atodangos" ženklo. Kiek esu mačiusi 44 maršruto autobusus, visi jie yra žemagrindžiai ir nauji, o ne kokie karstai ant ratų, kur dažniausiai į Justiniškes paduodami.
Atnaujintas priėjimas prie atodangos susideda iš dviejų dalių: laiptų ir pandusų neįgaliesiems. Pandusai dar puikiai tiko mamoms su vežimėliais ir trims vyrams su alaus stiklinėmis ant didelių pilvų pasidėtomis. Atodangos prieigos atnaujintos ES lėšomis-tai dar viena proga pasidžiaugti naryste ES.
|
Pirmi žingsniai nauju keliu Pūčkorių atodangos link.
|
|
Panduso voratinklynas. |
|
Jau tuoj viršūnė....Kaip Everestas koks. |
|
Pandusai iš viršaus. |
|
Atodanga. |
Užsikabarojus ant viršaus tai net žandikaulis atvipo. Vaikštijau ratais tą žandikaulį iš paskos vilkdama ir sutrikau galutinai: tai kas dabar gražiau, atodanga ar takas iki jos??? Taip ir nenusprendžiau. Taigi čia baustina tiesiog, kad nustelbia gamtos paminklą (viena viltis tie vandalai lieka, kad jiems kur rankos nudžiūtų). Pastatytas informacinis stendas su pažymėtais nuo atodangos matomais objektais. Akiai užkliuvo paaiškinimas, kurį matote nuotraukoje žemiau. Pats namas, tokiu stikliniu kubo sarkofagu apdengtas, tikrai krenta į akis peizaže.
|
Namas dabar jau legalus. Meh. |
Pasirodo, tai gerbiamo pono Gitano Nausėdos, kuris apie finansus gerai išmano, namukas. 2004 m.
Vyriausiasis administracinis teismas atmetė argumentus, kad toks namas sudarkys valstybės saugomą parko kraštovaizdį. Laimėjo argumentas, kad toks sarkofagas kaip tik atkreipia dėmesį į namelį, kuris ir taip yra kraštovaizdžio akcentas. Šio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Pats gi
G. Nausėda teigė, kad jam turistai netrukdo, svarbu, kad nešiukšlintų ir neterštų gražios gamtos. O apie vizualinę taršą ponas negirdėjot? Ir tą žolę, žinote, jau laikas pjauti. O argumentas, kad "
seną namą tarsi perlą gaubia stiklinis apvalkalas" juokina, toks stiklinis spuogas. Na, apie finansus išmanyti ir architektūroje gaudytis-ne tas pats, bet lygtais čia vienintelė vieta Vilniuje kur tokį sarkofagą galima buvo susiręsti.
|
Mūro ir stiklo prievartinė simbiozė. |
|
Atodanga. |
1974 m. ši atodanga paskelbta geologiniu paminklu. Tai aukščiausia ir įspūdingiausia Lietuvoje atodanga, kurios aukštis daugiau nei 65 m., plotis 260 m., absoliutus aukštis (virš jūros lygio) 173 m. Atidengtoms uolienoms nei daug nei mažai, tik 18-22 tūkstančiai metų. Joje pirmiesiems tyrinėtojams pasitaikė luistų su įdomiausio periodo, Mezozojinės eros, pėdsakais. Tuomet Žemę valdė dinozaurai. Ventos regioniniame parke rasti
Juros periodo dinozaurų pėdsakai.
|
Vilnia, kairysis Neries intakas, yra viena vaizdingiausių upių Lietuvoje. Jos ilgis-apie 80 km., o vagos plotis siekia 15 m. Vagoje daug akmenų, rėvų, slenksčių. Vilnia yra keitusi savo vagą-kadaise ji tekėjo pro Pūčkorių piliakalnį.
|
Čia tenka rinktis tarp Scilės ir Charibdės: arba nuotrauka į saulę, arba išvis jokios.
Vaizdas tikrai kerintis, jokia nuotrauka to neperduos. Šiandien dar buvau pasiryžusi pasivaikščioti pažintiniu pėsčiųjų taku. Jis yra žiedinis, todėl man labai tiko, nes tikėjausi grįžti namo visuomeniniu transportu naudodamasi logine prielaida, kad atgalinė visuomeninio transporto stotelė bus netoli nuo tos, kurioje išlipau. Reikia pagirti šio parko tvarkytojus, kad čia, kitaip nei kituose parkuose, yra reguliarios nuorodos ir informaciniai stendai.
|
Viena dažniausiai pasitaikančių nuorodų rūšių-akmenys. 200 m. neaišku iki ko, bet aišku, kiek. |
Čia gausu ir gynybinių įrenginių liekanų. Tai-tipiškas ruošimosi karui reliktas. Lenkijos okupacijos metu buvo norėta Vilnių padaryti tvirtove, bijantis Rytų kaimyno. Netikėtas Vokietijos smūgis iš Vakarų ir Pietų niekais pavertė brangiai kainavusį gynybos planą. Esu apie tai šiek tiek rašiusi
reportaže apie Antakalnį.
|
Bunkeris. |
Jeigu ne šalimais buvęs informacinis stendas, tai iš viršaus žole apžėlusio objekto tikrai nebūčiau pastebėjusi. Iš pažiūros visiškai apleistas, tamsus, drėgnas bunkeris visai neįkvėpė tyrinėjimams, tačiau ateityje sutvarkius būtų tikrai neblogas turistinis objektas.Gink pone Dieve karaliau Teisybės, neturiu omenyje sudėto riešutmedžio parketo ir panašiai, užtektų normalaus grindinio ir padoraus apšvietimo.
Kadangi priėjimas prie atodangos naujut naujutėlaitis, tiesiog medžiu dar kvepiantis, tai senoji parko infrastruktūra atrodo visiškos podukros, ir tai- nesantuokinės. Kreivi, išklypę laiptukai, ne visur esančios rankenos. Nuoraukoje matote vieną iš tvarkingiausių laiptelių.
|
Murzikas ta mūsų Vilnelė. |
Perėjus tiltą, takas išsišakoja į kairę ir dešinę. Šiaip didelio skirtumo nėra, nes vis tiek maršrutas žiedinis. Buvau padariusi klaidą ir pasukusi dešinėn
prieš tiltą, tai patekau į privačią nuosavybę kur žmonės pliažinosi. Na, Kūtvėla žemėlapių skaityme niekada nebuvo pirmūnė. Kiek sutrikau, bet jie pasirodė geri, neužsiundė jokio Brisiaus, tik nurodė ieškoti patrankų liejyklos liekanų
perėjus tiltą.
|
Tiltas. |
Perėjus tiltą iškart pasitinka informacinis stendas ir nuorodos. Netrukus jau buvau prie buvusios patrankų liejyklos. Dilgėlėm ir net ne kerpėm apaugus žemai, patrankų štai buvusi garbinga liejykla.
Vietovės pavadinimas "Pūčkoriai" kartais kildinamas nuo žodžio "puškarnia", bet kiti šaltiniai mano, kad vietovės pavadinimas susiformavęs anksčiau, nei čia buvo įsteigta patrankų liejykla (
pirmasis jos paminėjimas yra prie Žygimanto Augusto, 1546, balandžio16d., sąskaitų knygose). Iki šiol paslaptis gaubia šią vietovę. Matyt, visais laikais tokie strateginės reikšmės objektai buvo įslaptinami. Manoma, kad Artilerijos žinyba gavo šias žemes XVII a.pr. Iki XIX a.vid. stovėjusioje liejykloje savo patrankas remontavo ir įranga naudojosi švedų, rusų, prancūzų armijų daliniai. XIX a. vid. savininkas S. Sidorovičius perstatė liejyklą į vandens malūną. Tai buvo vienas didžiausių malūnų Lietuvoje, per metus duodavęs 3000 rublių grynojo pelno sidabru (palyginimui, prie geležinkelio statybos dirbęs darbininkas gaudavo 3 rublius dienai ir į darbą ėjo pasidainuodamas, tokie tai geri pinigai buvo). Naujasis savininkas S. Izmailskis malūną pritaikė popieriaus gamybai. Pirmojo Pasaulinio karo metu įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją, o po Antrojo Pasaulinio karo metais popieriaus fabrikas virto griuvėsiais. Bet, esant lėšų, manau kad ir šiuos griuvėsius, kaip ir bunkerį, verta prikelti iš istorijos užmaršties. Juolab, kad čia lietas patrankas Biržams kaip karo grobį pasigrobė švedai 1625 m. Jos dabar eksponuojamos kažkur Švedijoje.
Netoli liejyklos griuvėsių galima apžiūrėti atodangą visame gražume.
|
Kelrodis. |
Netrukus prieinu tiltą netoli užtvankos. Tiltas toks visas svyruojantis, tai labai nemalonus jausmas ant jo stovint, užsilaikiau tiktais sekundei nuotrauką pasidaryt.
Belmonto užtvanka. Kažkur yra 2000 m. padarytas žuvų laiptatakis lašišoms ir šlakiams. Apie lašišas tai žinau, kad žuvis tai oranžinė, kepant folijoje reikia citrinos, skonis taip sau, o restoranuose brangiai kainuoja.
O vat apie šlakį nebuvau girdėjusi, pasirodo, tai jūrinis upėtakis, priklauso lašišažuvių šeimai.
|
Užtvanka. |
Kažkaip iš ankstesnių apsilankymų man buvo susidaręs stiprus kičinis įspūdis, kurį patvirtino ne vienas ir ne du žmonės, su kuriais teko kalbėtis. Bet vis dėlto savotiškai gražu. Vietovės pavadinimas uk kilęs iš
bellus mons-gražus kalnas.
|
Malūno ratas. |
Šiuo metu šis prancūziškas malūnas priskiriamas Pūčkoriams, nors iki Antrojo Pasaulinio karo jis priklausė Vilniaus Leoniškių palivarkui. XIX a. pr. prancūzas K. Devimas gavo leidimą ir pastatė mūrinį vandens malūną su pagalbiniu pastatu, kuriame, be leidimo, įsirengė ir smuklę. Koks įžūlumas! Bet tatai sulaukė dangaus atpildo ir skoloms prispaudus šį besarmatį pažeidėją jo turtas buvo aprašytas ir parduotas. Malūno šeimininkai vėlgi ne kartą keitės, kol pagaliau jis tapo Vilniaus valstybiniu malūnu su 44 darbininkais ir 16 tarnautojų (reiktų suprasti, biurokratų?). Dabar malūno pastatas pritaikytas turizmo reikmėms.
|
Grota su kriokliu. |
|
Tvenkinys su lelijomis ir bebaime antimi. |
|
Juodoji gulbė. |
Juodoji gulbė yra natūraliai paplitusi Australijoje, sėkmingai introdukuota Naujojoje Zelandijoje (po to, kai savos buvo išmedžiotos). Lietuvoje matoma labai retai (turiu omenyje-laisvėje, Belmonte tai kad ir kas dieną, o dar yra Rokiškyje). Šie paukščiai yra monogamiški (tik 6% skyrybų) ir abu tėvai dalinasi palikuonių priežiūra. Lizde būna 4-8 kiaušiniai, kuriuos peri abu tėvai pakaitomis (patelė peri naktimis).
|
Visai baimę praradusios antys iš rankos batoną valgė. |
|
Restoranas su vaizdu į užtvanką. |
Restorane su vaizdu į užtvanką subliuško mano viltys gauti karštą patiekalą pietums, nes 11.30 prisėdus prie staliuko cepelinus gaučiau tik po gero pusvalandžio.
Thanks, but I'll pass. Nežinau, ar kiti gausiai staliukus nusėdę lankytojai laukė tiek, ar pasitenkino kokiu alumi su skrudinta duona.
Kad jus kur vėl Užkalnis aplankytų. O aš trepsėjau toliau, nes jau perdaug žmonių privažiavo. Pereinu per tiltą virš užtvankos ir paneriu į miško vėsumą.
Pūčkorių pažintinis takas yra vienas pirmųjų tokio pobūdžio takų Lietuvoje. Dabar juo galima pasivaikščioti po Tuputiškių botaninį draustinį, kurio steigimo tikslas buvo "išsaugoti šlaituose išlikusius ąžuolynų fragmentus su miškapievėmis jų retmėse, liepynų fragmentus, baltalksnynų bendrijos su įvairiažole danga ir šaltiniuotų upelių augmenijos kompleksą", nagi pabandykite ištarti greitai. Čia dar auga tokie keistais pavadinimais augalai, kurių turbūt Alijasui gauti niekas nenorėtumėt: daugiametė blizgė, tarpinis rūtenis, retažiedė miglė, gojinė anksta, vaistinė šventagaršvė...Aptiktas ir invazinis Sosnovskio barštis.
|
Vislus augalas ta dilgėlė. |
Miškas kaip miškas-medžiai, žolė iki kelių, dilgėlės želia, miško takelis vingiuoja. Vėsu, gera, suoliukai pastatyti kas pora šimtų metrų kvapui atgauti. Tik gegutės patinas (gegutinas?) kukavo labai jau desperatiškai. Ir monetos kišenėje neturėjau :-(
1851 m. priėmus sprendimą carinėje Rusijoje tiesti geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva, 1858 m. pradėta tiesti atkarpa Daugpilis-Vilnius-Kaunas-Virbalis (Kybartai) turėjo eiti per dabartinio Pavilnio kalvas. 1862 m. kovo 15 d. pro Pavilnį Vilniaus stoties link pradudnėjo pirmasis traukinys. Geležinkelis lėmė ir aplinkinių gyvenviečių kūrimąsi. Žemutinis ir Aukštutinis Pavilniai buvo sujungti kalnams būdingu serpantinu, kuris tarnauja iki šiol. Vietovė "Pavilnio" vardą gavo tik po Antrojo Pasaulinio karo.
|
Ženklas skelbia, kad čia yra pavojingo ruožo pradžia. Žinoma, juk Kūtvėla netoliese blakutinėja. |
|
Po tiltu-šaltinėlis. |
Šaltinėlis yra gerai. Atsigaivinau, net jėgų įgavau. Tik jau tiltelį tai jau galima būtų suremontuoti. O va
Vilniaus Verkių Kalvarijų kelio šaltinėlis tai net savo puoduką turi, kad lankytojai galėtų atsigaivinti. Lietuvos geologijos tarnyba buvo sugalvojusi parengti šaltinių ir versmių katalogą, kas yra tikrai puiki mintis. Mes galime ramiai sau vaikščioti miške ir gerti vandenį iš po žemių-nu ir pasakykite, kad Lietuvoje blogai gyventi. Patikrinau
Lietuvos geologijos tarnybos tinkalalpį-ogi kaip tarė, taip ir padarė! "Lietuvos šaltiniai ir versmės: Aukštadvario regioninis parkas", 2012 m. yra pirmasis šios serijos leidinys.
Pūčkorių piliakalnis, pasirodo, mano jau buvo aplankytas kartu su kitais
trim piliakalniais beieškant kovinės kardadantės voverės. Šis piliakalnis yra valstybinės reikšmės archeologinis paminklas. Kadaise jį juosė griovys ir tekėjo Vilnia. Netoliese būta akmens amžiaus stovyklavietės.
|
Išdegintas ąžuolas. |
Aš asmeniškai už ąžuolų deginimą skirčiau
mirties bausmę bent dešimt metų kalėjimo ir dar mišką atsodint liepčiau.
Pievoje labai gražiai žydi mėlynos, geltonos, baltos gėlės. Saulė taip kaitina, kad užtrukti visai nesinori.
|
Saulės laikrodis. |
|
Vilnios vaga. |
|
Užtvarai, kad susižavėję gamtos grožiu turistautojai nenugarmėtų nuo skardžio. |
Išlikę mažai istorinių šaltinių apie Pūčkorių praeitį, todėl kai kurių faktų patvirtinti neįmanoma. Puškarnios palivarkas pirmą kartą paminėtas XIV a. XVI a. dvarui priklausė 6 valakai žemės (1 valakas- 21 ha). XVII a. jau nustatyti tik 3 valakai su trupučiu ariamosios žemės, likusį dvaro plotą sudarė miškai, pievos bei dirbti netinkamos žemės. Nepatvirtintais duomenimis būtent XVII a. Puškarnios žemė ir perduota Lietuvos artilerijos žinybai. Nors dvaras atsirado XIV a., palivarko pastatų kompleksas susiformavo tik XVIII a. pab.-XIX a.pr.
|
Dvaro pastatas. Dabar jau uber-prižiūrėtas, su gėlynais ir fontanais. Jeigu ne nuoroda plane, praeitum ir nesustotum. |
Taigi, apsukusi ratą grįžtu prie kelių išsišakojimo. Šiandien 16 val. turi būti naujojo priėjimo prie atodangos atidarymas, bet man dar reikia ir į darbą nueiti, todėl negalėsiu sudalyvauti. Garbingi svečiai iš Europos irgi apsilankys prie šios atodangos, jau toks vizitas jiems suplanuotas. Gera žinoti, kad gėdos bent jau čia nepasidarysime.
Bet jau pietų metas, o aš pusryčiauju simboliškai-kava, vaisius, sumuštinis. Kadangi prabangus restoranas "nukosėjo" mano pietus, tai atsikompensuoju prie pat priėjimo į atodangą įsikūrusioje užeigėlėje.
|
Firminis šašlykas, 16 LT. |
Greitai, skanu ir sotu, o svarbiausia, kad išvengiau to vargo pieluojant mėsą nuo iešmo. Tada reikia eiti link tilto (atodanga lieka po kaire), jį pereiti ir iškart atsidursit prie stotelės "Viadukas". Netoli nuo jos, einant link degalinės, yra stotelė "Mildos". Pasižiūrėjau, kad "Viaduke" autobusas už 15 min. ir nusprendžiau pabandyti laimę nueinant iki "Mildos", kur susikerta du keliai-daugiau šansų trasnporto įvairovei. Per 15 min. maniau spėsianti, o jeigu kas tai autobusai juk kaip vyrai-nespėji į vieną, tai žiūrėk kitas iš už kampo atsuka :-) 44 maršruto autobusu ir parvažiavau iki Žaliojo tilto, kur persėdau į autobusą iki darbo.
Straipsniui informacija paimta iš
"Pūčkoriai -Vilnios perlas", Rūta Baškytė, Vilnius 2003.
Praktiški patarimai: reikalinga gera, patogi avalynė kaip sportbačiai, nes daug teks eiti paprastais miško keliukais. Nepakenks įsimesti buteliuką vandens ir sumuštinių bei patiesaliuką, nes prie Vilnios ar miške netrūksta kur įsitaisyti ir pasistiprinti. Uodai nekamavo, vos vienas kitas prazvimbė. Naudokites visuomeniniu transportu-tai tikrai patogu (bent jau iki
Paskutiniojo Teismo dienos Liepos 1 d.). Na, o fotoaparatas ir gera nuotaika-savaime suprantami dalykai. Dėl visa ko prigriebkit ir mano minėtą knygelę, su gidu visai kitokia išvyka gaunasi. Aš ją pirkau Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcijoje Žaliųjų Ežerų g. 53, dar žinomoje tiesiog kaip "Verkių rūmai" (paviljono pastatas).
Su meile,
Kūtvėla Atodangaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą