2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Antrasis Vilniaus knygų festivalis: kas paprastai nepatenka į bibliotekas?

Šį lietingą savaitgalį Vilniuje galima suderinti kelis malonumus-apsilankyti Valdovų Rūmuose ir pamatyti įstabaus grožio Žygimanto Senojo skrynelę, padovanotą dukrai Jadvygai kaip kraitį, apsilankyti naujai atidarytame Bernardinų sode (plano prašykite TIC prie Katedros) ir intelektualiai pasistimuliuoti Vilniaus knygų festivalyje. Jau nekalbant apie krepšinį, kai net bomžai autobusuose sako, kad "aplošim mes tuos bosnius" bei Tautų mugę ar Europos paveldo dienų renginius. Vilnius-puikus. Festivalio plakatas-nelabai, bet čia, matyt, menas. Kūtvėla meną mėgsta, bet ne visada supranta. 

Vilniaus knygų festivalio plakatas. 

Antrus metus iš eilės rengiamas Vilniaus knygų festivalis kviečia žmones susimąstyti apie tai, ką ir kaip mes skaitome. Festivalio metu prisistato leidyklos, leidžiančios knygas, kurios nesulaukia pakankamo skaitytojų dėmesio. Nenoriu rašyti, kad šios leidyklos leidžia per "rimtas knygas", nes kas tada yra "nerimta" knyga? Man labiau prie širdies terminas "nišinė knyga". Kaip ir pernai, šis festivalis surengtas "Titanike", kuris, atsidarius Bernardinų sodui, bus puikus traukos centras kultūringiems žmonėms- po pasivaikščiojimo gamtoje bus galima aplankyti parodas, o viešojo transporto sustojimas "Dailės akademija" yra tik pliusas. O tai paklausus ar žmonės žino tokį "Titaniką" Vilniuje, visi klausia, tai ką, Dikaprijus periskraustė?

Pagrindinė kritikos strėlė paleidžiama tokio tipo renginiuose yra tai, kad leidėjai, kad ir už centus, bando parduoti sandėliuose užsilaikiusias knygas. Iš tiesų, mačiau keletą kartono dėžių su "Viskas po 5 LT", bet jų kiekis tikrai neužgožė festivalio. Keletas leidyklų pristatė ir naujienas, kurias buvo galima įsigyti be knygyno antkainio. Apžiūrėjau visų leidyklų knygas, keletą rimtai pavarčiau. Nudžiugino, kad yra perleisti Jozefro Franko atsiminimai apie XIX a. Vilnių, I dalis. Ši knyga seniai išgraibstyta, nors bibliotekos ją turi (aš asmeniškai lankausi A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje). Joje rašoma, kad, pavyzdžiui, "Turtingiausiuose Vilniaus namuose laikydavo pulką tarnų, daugiausia baudžiauninkų. Juos išlaikyti, tiesą pasakius, nedaug tekainavo, bet jie prastai patarnaudavo, matyt, dėl girtuoklystės. tingumo ar nešvaros, kuria, beje, dažnai girdavosi. Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atskė: "Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip !" Na, ir didikų gyvenime ne kas dieną šviečia saulė. O čia-mano šios dienos grobis:


M.K. Radvila Našlaitėlis, kaip ir visi Radvilos, pasižymėjo tuom, kad buvo LDK didikas, ATR valstybės ir karinis veikėjas, o dar ir kartografas. 1613 m. Amsterdame buvo išleistas vienas tiksliausių to meto LDK žemėlapis. O didžiąją savo kelionę į Jeruzalę jis atliko kaip įžado tęsėjimą: "Jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties Karstą". Šios kelionės aprašymas pelnytai vadinamas pirmuoju tarptautiniu lietuvišku bestseleriu. Kritikams iškart pasakau- kai Radvilų klausdavo, kurios tautos (lenkų ar lietuvių) atstovais jie save laiko, jie atsakydavo: "Mes-Radvilos". Daugiau rasite čia: LDK istorija: Bastūno kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio radiniai – bananai, chameleonai ir mumijos.
2009 m. buriuotojų grupė iš Lietuvos sumanė atkartoti šią, prieš maždaug 430 metų vykusią, kelionę ir per trejus metus su pertraukomis apsilankė 60-tyje svarbiausių Viduržemio jūros uostų. Jeigu knyga patiks, parašysiu recenziją.

Be knygų, randančių naujus namus, bus nemažai diskusijų, kurių programą bei festivalio darbo laiką rasite čia: http://www.knygufestivalis.lt

Su meile,

Kūtvėla Skaitantipopierinėknygaitė

2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Oi, kaip ačiū jums už jūsų rašomą blogą. Ačiū, kad rašote, dalinatės. Labai reikalinga.

Aiva

Ele Pranaityte rašė...

@Anonymous: malonu, kad patiko.