Merkinė antras dublis, Liškiava ir Puvočių apžvalgos bokštas.

Penktadienį Merkinėje buvo galima pastebėti švytruojant žydrąją Kūtvėlos skrybėlaitę. O jau grįžus į Vilnių ir pradėjus rinkti medžiagą reportažui ir paaiškėjo, kad ne viską vilniečiais ir kauniečiais būdami Merkinėje tą dieną pamatėme. Teisingai rašė Regimantas Dima savo tinklaraštyje: Turizmas tai du, maksimum- trys. Tiek man, tiek kolegei keliautojai Aistei iš Keliauk.info buvo laisvas pirmadienis, todėl buvo sutarta, kad aš atvyksiu į Kauną ir tada kelionę tęsime jos automobiliu. Kas, kad man reikės atsikelti 6.00 val. ryto- padejuosime kai pasenėsime.

Merkinė. Antras dublis. 

Iš tiesų, ryte kėliausi labai sunkiai. Tokiu laiku žvitriai narvelyje pjuvenas rūšiuoja tik mano žiurkėnas Cepelinas, kuris yra įpratęs pusryčiams gauti šviežios salotos lapelį. Todėl ir žvitrus, nu. Kelionė traukiniu (€4.95) neprailgo ir apie 9.00 val. ryto jau buvau Kaune. Ten dar užsukome į Statoilą kuro mašinai ir žmonėms. Aistė vairavo, o Kūtvėla pirštu sekdama kelių atlasą dirbo šturmanu. Pakeliui užpelengavome tris taškus, kur grįžtant sakėme sustosime: cepelinų reklamą, aukščiausią Lietuvos medį ir kažkokią atodangą.


O štai ir Merkinė. Kažkaip buvau penktadienį nesuorganizavusi, kad į Kryžių kalnelį reiktų gėlių nunešti. Tokia mintis, tiesa, kirbėjo, bet mintis kūnu taip ir netapo. Tai dabar nunešėme.

Chrizantemos Kryžių kalnelyje. 

Paskui apėjome miestelį neskubėdamos pagal sąrašą vietų, kurias praleidome penktadienį. Vienos tada nedirbo, apie kitas tiesiog nežinojome. Pravėrėme ir lankytojų centro duris- tylu, tamsu...Tikėjausi, kad bus detalių Merkinės žemėlapių arba informacijos ką pamatyti apylinkėse.

Europinė parama automobilių stovėjimo aikštelei.

Štai ji. Yra ir pažymėtos vietos neįgaliesiems. Kryžių kalnelis visai čia pat.

Į muziejų vėl nepatekome :-)

Gražusis Merkinės piliakalnis. 

Trumpai tariant- laipteliams padaryti ir lempoms pastatyti.

Va taip atrodo laipteliai ir lempos. 

Laipteliais patogu nulipti pas piliakalnį.

Automobilių stovėjimo aikštelė prie piliakalnio.

Kitoje pusėje upės yra poilsiavietė, irgi sutvarkyta parėmus Europos lėšoms. Kiek man yra tekę po mažus miestelius pavažinėti, daug kur yra visokių projektų pagal europinius projektus, labai didelė parama miesteliui ir bendruomenei. Ukrainos ir visokių prierusobuvogeriau kontekste tokią informaciją rodyti yra ypač aktualu. Be europinės paramos pas mus būtų vis dar Tamsieji Viduramžiai su apdergtomis pakelėmis.

Nemunas nuo tilto.

Poilsiavietė. 

Europinės lėšos panaudotos tikslingai. 

Didžiai svarbi ir geidautina infrastruktūra. 

Kitoje pusėje- apžvalgos bokštas.

Merkinės piliakalnis nuo tilto per Nemuną.

Nemuno ir Merkio santaka.

Europinės paramos priešistorė. 

Stangės upelis. 

Aplink piliakalnį šiandien vaikščiojo septynių užsieniečių ekipažas. Džiugu, kad turizmo infrastruktūra yra gerinama, taip bus naudos ir vietos bendruomenei, ir turistams, ir poilsiautojams. Kadangi dalis tokių projektų finansuojama savomis lėšomis, tai bent jau aišku, "kur mano mokesčiai nueina". Tikrai galime jaustis europiečiais. Merkinė būtų puikus turizmo magnetas, bet jai dar reikia šiek tiek pasistengti (pvz. kavinės klausimu).

Netoliese yra Liškiava. Jeigu tikėti aprašymais, tai net ne miestelis, o kaimas. Kaimas Varėnos rajono savivaldybės pietvakariuose nuo Merkinės, kairiajame Nemuno krante.

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia.

Europinė parama iki šių akmeninių laiptų dar neatėjo.

Sakoma, kad Lietuvoje yra trys "Baroko perlai": Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus (Povilo) bažnyčia Vilniuje, Kamaldulių Pažaislio bažnyčia Kaune, ir Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia. Liškiava rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1044 m. Pirmoji nedidelė bažnyčia buvo pastatyta Liškiavoje 1450 m. XVII a. pab. Vladislovas Jurgis Kosyla su žmona savo turtus testamentu paliko domininkonų vienuolynui, kad šis melstųsi už juodu ir jų mirusį sūnų Florijoną. Nors testamentą patvirtino valdovas Augustas I, atvykę vienuoliai buvo testatorių giminių sumušti ir išvaryti. Po kelių metų vyriausiojo Lietuvos tribunolo nutartimi domininkonai atgavo jiems užrašytą turtą ir įsikūrė Liškiavoje.

Domininkonai pastatė vertingą XVII a. vėlyvojo baroko architektūrinį ansamblį. Statybos vyko nuo 1703 m. iki 1741 m. Nemuno pakrantėje buvo užveistas sodas, puoselėti daržai. Tvenkiniuose buvo veisiamos žuvys. XVIII a. buvo Liškiavos klestėjimo laikotarpis, bet po trečiojo ATR padalijimo ji atiteko Prūsijai. Prūsijos valdžia vienuolynų turtą nusavindavo į savo iždą, todėl ir šių vienuolių turtas buvo konfiskuotas. 1814 m. mirė paskutinis Liškiavoje gyvenęs vienuolis domininkonas, su jo mirtimi pasibaigė šio konvento gyvavimas Liškiavoje. Sovietmečiu čia veikė vidurinė mokykla. Atgavus Nepriklausomybę, nuo 1989 m. iki 2013 m. Liškiavoje klebonavo kanauninkas V. Zubavičius. Per šiuos metus buvę apleisti pastatai prisikėlė naujam gyvenimui, virto grožio ir meno šventove. 2013 m. kanauninkas buvo iškeltas į Kauno Aleksoto Šv. Kazimiero parapiją.

Bažnyčioje galima pamatyti 1899 m. vargonus, pagamintus Varšuvoje lenkų meistro Šimanskio- jie pastatyti vyskupo A. Baranausko vizitacijos garbei. Šiais vargonais grojo K. Čiurlionis, dailininko ir kompozitoriaus M.K. Čiurlionio tėvas. Kieme yra Šv. Agotos, saugančios nuo gaisro ir žaibo, skulptūra, nes 1808 m. žaibas buvo trenkęs į bažnyčią, pažeidė kupolą ir sudegino stogą (originali skulptūra perkelta į bažnyčią, šios kopijos autorius- skulptorius A. Vaura). Nuo 1999 m. dalis pastatų perduota VŠĮ "Liškiavos kultūros centras". Ansamblis 2004 m. dalyvavo Europos Sąjungos projekte, kuriam buvo skirta 3,8 mln litų. Šios lėšos buvo panaudotos pritaikant ansmablį turistų lankymui (laiptams tik va biškį pritrūko, bet užtat yra spa!) Čia kasdien apsilanko 300-400 turistų, o savaitgaliais metu lankytojų skaičius išauga iki 800-1000. Daugiau informacijos: Liškiavos kultūros centras.

Beje, kavinės nėra. Na, taip, maitinimą galima užsakyti iš anksto. Užtat prie tų klibančių laiptų yra Parduotuvė Sklep, kur bent jau alaus ir ledų mūsų vėl sutikti užsieniečiai nuo Merkinės piliakalnio tikrai gavo.

Dailiai sutvarkyta aplinka.

Įspūdinga bažnyčia. 

Europinė parama.

Panorama iš ansamblio teritorijos. 

Kūtvėla lankosi Liškiavoje.

Nu jai taip dailiai, taip barokiškai saldžiai sutvarkyta aplinka. 

Sėskite, kas pavargę esate irgi pailsėkite.

Gal ir stogą reiktų atnaujinti? Bendroje aplinkoje kiek išsiskiria. 

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia.

Mėnulis dieną.

Mėnulis Liškiavoje virš bažnyčios.

Netoliese yra alkakalnis-piliakalnis. Šalia jo yra prieplauka, kur anksčiau švartuodavosi laivai iš Druskininkų. Nuo alkakalnio-piliakalnio atsiveria graži Liškiavos ansamblio panorama. Ekskursijas laivu vykdo "Druskininkų gelmė" ir "Druskonio vilnis".

Liškiavos ansamblis nuo alkakalnio.

Kūtvėla Liškiavoje. 

Liškiavos ansamblio vaizdas nuo piliakalnio. 

Alkaklnis ir piliakalnis susisiekia takeliu. Laipteliai neblogi, bet šiukšliadėžių ir WC nėra. Nuorodos į WC matėsi Liškiavos ansamblyje, kur jos nutrūko kažkur prie rūsio/garažo. Na, bet Merkinė netoli, ten europinė parama mano asmens pavidalu per šias dvi dienas tikrai buvo pagal paskirtį įsisiavinta.

O Liškiavos pilis yra mįslė. Pradžiai noriu parodyti Nemuno gynybinę sistemą, 80 metų gyvavusią ir gynusią mūsų kraštą nuo ugnies ir kalavijo iš Europos.

Rasta pas: www.gugis.lt (tinklalapis neberašomas)

Rudu kvadratu yra pažymėtos mūrinės lietuvių pilys, žaliu taškiuku yra pažymėtos medinės lietuvių pilys, o raudonu taškiuku yra pažymėtos kryžiuočių pilys. Nemunas mūsų kraštą dalino pusiau. Buvo labai svarbu pastatyti pilis palei Nemuną taip, kad signaliniu laužu galėtum prisišaukti pagalbos. Iš žemėlapio matyti, kad dešinioji Nemuno pusė yra mūsų, lietuviška, o kairioji yra kryžiuočių. O kur yra Liškiava? Ogi kairiajame Nemuno krante! Mūrinė pilis čia buvo pradėta statyti XIV- XV a. sandūroje, bet po Žaligiro mūšio statyba buvo nutraukta. Žalgirio mūšis buvo krišinis taškas, po kurio kryžiuočiai taip ir nebeatsigavo, grėsmė iš jų pusės buvo sustabdyta, todėl gynybinės pilys pamažu buvo apleidžiamos arba perstatomos į reprezentacinius dvarus ir rūmus. Taigi, klausimas: ką čia tais neramiais laikais ne savo krante lietuvių statoma turėjo saugoti mūrinė Liškiavos pilis?

Liškiavos pilies liekanos.

Liškiavos alkakalnis-piliakalnis yra saugoma teritorija, todėl čia nieko skinti negalima. Štai pavyzdys, kodėl: peržydėjusios šilagėlės, saugoma rūšis. Šilagėlė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, už jos nuskynimą yra numatyta bauda.

Nužydėjusios šilagėlės.

Nužydėjusi šilagėlė.

Nužydėjusios šilagėlės fotosesija.

Kita alkakalnyje-piliakalnyje Liškiavoje gyvenanti rūšis- raktažolė.

Raktažolė ruošiasi žydėti.

Jau beveik žydi!

Puvočių apžvalgos bokštas irgi yra netoli Merkinės. Nusprendėme patikrinti, kokie vaizdai nuo jo atsiveria. Patį bokštą radome nesunkiai, tik privažiuoti prie jo nebuvo taip paprasta, bet Kūtvėla ne veltui šturmanu kelionėse dirba.

Puvočių apžvalgos bokštas.

Kūtvėla Puvočių apžvalgos bokšte.

Aukštai -_____-

Panorama nuo Puvočių apžvalgos bokšto.

Miškai iki pat horizonto.

Mamyte, kaip baisu!!!

Kūtvėla Puvočių apžvalgos bokšte. 

Tiesą sakant, viršuje vaikščiojau pritūpusi ir turėklų nusitvėrusi, o kai jau pajutau, kad pykina, nebegaišau ir nulipau žemyn. 30 metrų aukštis- ne juokai.

Jau ir sukame atgalios, nes pakeliui trys objektai (vienas valgomas ir du apžiūrimi) laukia, o man dar kelionė namo iš Kauno. Net pasvarstau, gal iš Alytaus autobusu grįžti? Kita vertus, jeigu jau išsiruošei iš namų, tai ar ne geriau viską ir apžiūrėti? Godumas vaizdų visgi paėmė viršų. O tų cepelinų taip ir neparagavome, nes pakeliui šašlykinė Alytuje pasitaikė.

Gruziniškas šašlykas. Rekomenduoju. 

Asociatyvinė nuotrauka: mano žiurkėnas Cepelinas. 

Paskui nutarėme, kad gal ir gerai, kad nestojome tų cepelinų, nes nelabai įkvepiantis gatsronominiams žygiams pastatas galiausiai pasirodė. Aistė vis kartojo, kad cepelinų reikia į Garliavą važiuoti, o aš sakiau, kad į Garliavą tai gal nereikia... Nes, nu. Taip ir privažiavome Balbieriškio atodangą.

Informacinis stendas prie Balbieriškio atodangos.

Apšvalgos punktas nuo atodangos.

Woot!!!!

Kokie puikūs vaizdai!!!

Nemuno kilpos.

Ir ko mes į tą Merkinę?- klausia Kūtvėla.

Geologiniu gamtos paminklu Balbieriškio atodanga paskelbta dar 1974 m. Č. Kudaba rašė, kad nematę nematę Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų negali girtis kada nors išvis matę Nemuną. Noriu pasidžiaugti, kad mes aikštelę radome tvarkingą, bet prieš metus laiko pro šiukšles buvo baisu praeiti. Daugiau apie tai skaitykite: Naujasis Gėlupis: akcija prie Balbieriškio atodangos.

Baisiai ilgai sugaišome ieškodamos aukščiausio Lietuvos medžio. Nors uoliai sekėme nuorodas, vietoj to, kad išliptume iš mašinos ir apsidairytume, mes nusprendėme pabandyti rasti tą medį su GPS pagalba. Geriausia yra išlipti iš mašinos ir dairytis :-)

Degsnės maumedynas.

Čia kažkuris iš jų yra aukščiausias Lietuvos medis. Ir dar maumedis. Gėda pušims!

Gamtos paminklas.

Neprailgo kelias iki Kauno. Traukinys į Vilnių buvo už 40 min., todėl nuėjau į autobusų stotį, o ten kaip tik išvažiuoti ruošėsi ekspresas į Vilnių. Atidaviau vairuotojui visus savo pinigus (ir sutapk tu man taip, kad piniginėje buvo lygiai tiek, kiek reikia- €5.79). Palyginus su traukiniu, tai žiaurus kainų skirtumas, bet laukti lynojant nebesinorėjo.

Kūtvėlai daug maskatavimosi po Lietuvą šiemet nusimato: Klaipėda rengia burlaivių paradą, Druskininkai kabina oro gondolas, Anykščiai tiesia pažintinį taką medžiuose, Marijampolė ir Veisiejai garsėja savo šokančiais fontanais, Birštonas įrengė mineralinio vandens garinimo bokštą, Palanga atkūrė Tiškevičių rūmus...Tiek visko daug, o Kūtvėla-tik viena!

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų,

Kūtvėla Maumedytė