Atostogos Čekijoje: pirmoji diena Brno. Trumpa pažintis su antru pagal dydį Čekijos miestu.

Kadangi mano kelionės planas chuliganas buvo patyrinėti nedidelius miestelius Moravijoje, Brno miestą dėl geros infrastruktūros pasirinkau savo bazei įsteigti. Tiesą sakant, susisiekimas tarp mažų miestelių čia taip gerai išplėtotas, visur yra turizmo informacijos centrai, viešbučiai ir kavinės, kad tyrinėti Moravijos regioną galima iš bazės bet kuriame mažame miestukyje. Kiek nesėkmingas buvo pačio viešbučio pasirinkimas, bet apie tai bus daugiau paskutiniame "Kas liko už kadro" įraše. Traukinys iš Prahos (210 CZK, apie 2 val.) vyko į Vieną per Brno, todėl nemažai sėdimų vietų buvo rezervuotos, tačiau man visgi pavyko patogiai įsitaisyti.

Užkandžiaujame ir vėpsome pro langą.

Pirmas mano žingsnis Brno, na, gerai, antras mano žingsnis Brno, nes pirmas mano žingsnis Brno buvo įsigyti viešojo transporto bilietą (5 dienos, 270 CZK) ir įsikurti viešbutyje, buvo apsilankyti Brno turizmo informacijos centre, kur gavau visokios reklaminės proklomacijos. Viešojo transporto bilietus galima nusipirkti bilietų automate lauke esančiose tramvajaus stotelėse, bet daugiadienius bilietus paprastai turi tik spaudos kioskuose. Patartina pasimokyti čekų kalbos arba angliškai prašytis vietinio jaunimo pagalbos. Šiame regione atvykstantys gyventi ir dirbti netrunka pramokti čekiškai, turistų čia palyginti nedaug, todėl (geromis) anglų kalbos žiniomis personalas nepasižymi.

Brno turi savo drakoną, ir jis kabo prie turizmo informacijos centro.

Kaip vėliau man sakė draugai internetuose, tai kiek reikia alaus ir vyno prigerti, kad krokodile matytum drakoną? Nu bet jeigu vietiniai gyventojai sako, kad čia drakonas, tai negi aš su jais ginčysiuosi?

Atostogos Čekijoje: Melnikas- Bohemijos karalienių kraitis.

Melnikas mane patraukė reklama, kad nuo pilies apžvalgos aikštelės atsiveria įspūdingi vaizdai, o pilies pašlaitės apaugusios vynuogėmis, kurių protėvius čia pasodino dar Karolis IV (XIV a.), o tų vynuogių derliaus produktą galima čia pat ir padegustuoti. Hostelio registratūroje pasiklausiau, kaip geriausia iki to Melniko nuvažiuoti. Yra tarpmiestinis autobusas nuo vienos metro stotelės, tik jis savaitgaliais važiuoja kartą kas valandą, lygiai 00 min., todėl išnirusi iš metro gelmių net sušilusi jo dairiausi. Spėjau. Kelionė į vieną pusę kainavo 46 CZK ir truko 45 min.

Melnike susikerta dvi didžiausios šalies upės: Elbė ir Vltava/Moldau, o Horinsko-Vranansky kanalas dabar skatina vandens turizmą. Melnikas matomas iš tolo dėl ant kalvos įkurtos pilies ir didingo bažnyčios bokšto. Tiesa, šiandien Melniko grožis kiek nublanksta dėl moderniškų statybų, bet vis dėlto Melniko vynas garsus visame regione. Istorinė šiandieninio miesto širdis, seniau vadinta Pšov, buvo princo Slaviboro dukters Liudmilos kraitis, kai ji 875 metais tekėjo už būsimo čekų princo Borivojaus, Pšemyslidų dinastijos pradininko. Kito valdovo, Boleslovo II, žmona Ema šiame miestelyje turėjo savo monetų kalyklą, o visos monetos buvo kaldinamos su prierašais "Emma Regina" bei "Civitas Melnic". Manoma, kad nuo Emos (X a.) laikų Melnikas ir tapo būsimų Bohemijos valdovių kraičiu, nors tai oficialiai patirtino Karolis IV daug vėliau. 1274 m. Otokaro II privilegija Melnikui suteikė prekybos Elbės upe teisę, leido gaminti ir parduoti alų, vykdyti mirties bausmes, turėti turgų, suteikė apsaugą nuo turto konfiskacijos. 1449 m. Melnikas gavo savivaldos teises. Husitų karai neaplenkė ir Melniko, o XVI a. miestas pradėjo garsėti vyndaryste. XIV a. valdęs Karolis IV atgabeno Burgundijos vynuogių į Melniką, kur palankios sąlygos joms čia derėti jau IX-X a. leido tikėtis gerų vynų. Kaip būsimų valdovių kraitis, Melnikas priklausė Kunigundei Vengrei, Elžbietai Bohemietei, Elžbietai Pomeranietei, Sofijai, Barborai Celskai, Johanai Rožmitalietei; čia buvo įprasta apsigyventi valdovų našlėms. Šioms valdovėms priklausiusi miesto pilis XVI a. buvo rekonstruota ir tapo rūmais, kuriuose vėliau įsikūrė aristokratų šeimos. Šiandien rūmai priklauso Lobkowicz šeimai.

XVII a. ir Trisdešimties metų karas paliko savo žymę miestelio istorijoje. Be religinių karų, miestą tris kartus nusiaubė gaisras, o tada užėjo ir maras. Stipriai nukentėjo bažnyčia, rūmai, rotušė, mokykla, ligoninė, miesto įtvirtinimai; laukai ir vynuogynai buvo apleisti. Miestas pradėjo augti tik XIX a pr. Labai pagelbėjo geležinkelio linija, pasiekusi Melniką 1874 m. Netrukus buvo pastatytas tiltas per Elbę, o XIX a. pab, atsirado dokai laivybai plėtoti. Cukrinių runkelių perdirbimo gamykla atsidarė 1869 m. Nauja administracija 1926 m. leido miestui augti sistematiškai ir profesionaliai: plėtėsi gyvenamųjį namų (vilų) kvartalas, atsirado vandentiekis, kanalizacija, gatvės buvo taisomos, atsirado viešosios paskirties pastatai (paštas, kultūros namai, taupomoji kasa), sporto ir laisalaikio zonos. Miestas buvo planuojamas išlaikant senamiesčio ir naujamiesčio balansą. Pilnai įgyvendinti šiuos planus sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Kai karas baigėsi 1945m., naujoji administracija nebepalaikė senosios, balansą palaikančios, miesto užstatymo schemos: istorinė Prahos priemesčio dalis buvo sunaikinta ir perstatyta naujai, kas galutinai sudarkė miesto vaizdą. Apylinkėse atsirado chemijos ir energetikos pramonės pastatai.

Tai vat į kokį miestą atbildėjo Kūtvėla 2015 Viešpaties Metais.

Atostogos Čekijoje: savaitgalis Prahoje.

Kadangi Air Lituanica nukosėjo mano skrydį, teko rinktis: atšaukti iš anksto suplanuotas atostogas ar ieškotis bilieto autobusu. Čekiją ir buvau pasirinkusi dėl to, kad skrydžio ir autobuso bilietų kaina buvo beveik tokia pat, bet vietoj 15-kos valandų autobuse būtų buvęs 1,5 val. skrydis. Privalumas, taip sakant, akivaizdus. Pamaniau, kad reikia naudotis proga ir pasidaryti tas atostogas, tuo labiau, kad skrydis buvo atšauktas palyginus padoriai iš anksto- užjaučiu tuos žmones, kuriems atostogos buvo sugadintos iš karto. Kadangi man patinka Ecolines autobusai, kitų variantų ir neieškojau (bet reikia pasakyti, kad vairuotojai Vilnius-Marijampolė ir Marijampolė-Vilnius reisuose buvo išskirtinai nemandagūs ir nepaslaugūs). O netoli Balstogės mūsų autobusui dar ir ratą nuleido, todėl į Prahą atvykome vėluodami apie vieną valandą. Kas man labai nepatiko, tai kad vairuotojai yra pasamdyti tiktai vairuoti, o atsitikus nelaimei jiems reikia skambinti į techninę pagalbą, su kuria jie turi sutart ir kuri po darbo valandų nebedirba ir paliktas įjungtas autoatsakiklis. Kaip galima išleisti į kelionę autobusą, kuris juda 15 valandų, ir negarantuoti jam techninės pagalbos? Juk didžioji kelionės dalis ir yra per naktį! Galiausiai, po valandos laukimo, sustojo kitas reisinis Ecolines autobusas, iššoko iš ten toks fainas vairuotojas, pakeitė ratą per penkiolika minučių, ir liepė nieko daugiau neatsitikti, nes atsarginių ratų pas jį daugiau nėra. Paskui Varšuvoje tas pats vairuotojas buvo priėjęs prie mūsų ekipažo patikrinti, ar gyvi sveiki pribuvome.

Ecolines autobusuose yra tualetas, elektros rozetės, nemokamas wifi (vos gyvas), kompiuteriniai terminalai filmams ir muzikai (ausines geriausia turėti savo), nemiego valandomis veikia nedidelis bufetas. Stiuardesė kalba latviškai, rusiškai, angliškai. 

Nors kelionė buvo ilga ir mane šiek tiek užsupo (tokiems atvejams reikia turėti apelsiną), visgi išlošiau papildomą pusdienį Prahoje. Ecolines autobusai stoja Florenc stotyje. Ten esančiame turizmo informacijos centre nusipirkau trijų dienų viešojo transporto bilietą (310 CZK) ir tramvajumi Nr. 8 atvažiavau iki Hradčanska stotelės, netoli kurios buvo mano hostelis. Iki Prahos pilies pėsčiomis- tik 20 min.! Mano kambarys jau buvo paruoštas, nors iki oficialaus įsiregistravimo laiko dar buvo pora valandų, todėl galėjau išsipakuoti savo kuprinę ir pradėti pažintinę programą.