Atminties maršas Molėtuose- kelionė laiko mašina į 1941-sius metus.

Rugpjūčio 29 d. dalyvavau Molėtuose (Malat) vykusiame Atminties marše, kuriame išgyvenę Holokaustą žmonės kartu su kitais geros valios žmonėmis paminėjo čia 1941 m. sušaudytus du tūkstančius Molėtų žydų praeidami nuo buvusios sinagogos iki masinės kapavietės (apie 1,6 km). Noriu pasidalinti šios dienos įspūdžiais ir mintimis.

Niekada negalvojau, kad į Molėtus, kurių apylinkėse praleidau ne vieną laimingą vasarą būdama vaikas, atvyksiu ne kaip turistė, o kaip..nežinau kas, piligrimė? Iki Mariaus Ivaškevičiaus straipsnio nežinojau, kokia didelė, kokia skaudi žaizda yra ant šio ežerų krašto. Nežinojau, nes-tiesą sakant- niekada plačiau nesidomėjau šia tema (žinote, kaip būna, "Lyg savų problemų nėra"). Laimingai susiklosčius mano darbo aplinkybėms- minėjimas vyko darbo dieną, pirmadienį- ir žinomam žurnalistui Andriui Tapinui paskelbus, kad jis organizuoja autobusą neturintiems savo transporto, daug ir negalvojau-tiesiog pajutau, kad turiu būti Molėtuose tą pirmadienį. Šiandien man sąvoka "pilietinė visuomenė" nustojo būti tuščiu riešuto kevalu, kuri barškina politikai artėjant rinkimams kaip ta Ledynmečio voverė. Dangus irgi buvo mūsų pusėje, nes daugiau tų trijų nukritusių lašų Viešpats taip ir nepaleido ant mūsų galvų.

Rikiuojame mūsų pulkus prie Panoramos.

Į Molėtus atvykome apie valanda laiko iki minėjimo pradžios. Mažas, tylus, gražiai už ES lėšas tvarkomas miestelis šiandien buvo sausakimšas.

Ruošiama scena. Šioje vietoje buvo sinagoga, iš kurios Molėtų žydai buvo išvesti mirti. Kėdės skirtos garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos susirinkusiems dalyviams, o ne kostiumuotiems politikams.

Molėtų kultūros centre buvo suorganizuota Molėtų žydų bendruomenės nuotraukų paroda. Molėtų žydų palikuonys išsiskyrė iš minios segėdami ženkliukus "I am Malat". Matėsi nemažai žmonių, prisisegusių geltonas žvaigždes iš kartono. Spaudžiamos rankos, mezgamos pažintys, nubraukiama ašara.

Ruošiamasi rugsėjo pradžios renginiams.

Parodoje, skirtoje Molėtų žydams prisiminti.

Imberlach desertas.

Organizatoriams noriu pasakyti atskirą ačiū, nes iš tiesų buvo apie viską pagalvota: transportas sunkiai vaikštantiems žmonėms, kokybiška dalomoji informacinė medžiaga, nemokamas vanduo, budinti greitoji pagalba, patruliuojantys policininkai.

Pora minučių iki minėjimo pradžios.

Taisomės kur randame laisvą žolės plotelį.

Jie gelbėjo žydus.

Kalba Izraelio ambasadorius Lietuvai.

Šiandien, šalia praktinio "pilietinės visuomenės" sąvokos pritaikymo, pačiupinėjau ir kitą sąvoką-"kosmopolitinė visuomenė". Minėjime plevėsavo Lietuvos trispalvė, Vytis, Izraelio vėliava, Lenkijos vėliava, net maža Latvijos vėliavėlė buvo prisegta prie dviračio (mano žiniomis, Latvijos Salaspilio koncentracijos stovykloje mirusių žmonių skaičius iki šiol nenustatytas). Minėjimas vyko lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Žmonių jūra buvo įvairiaspalvė: nuo Vilniaus universiteto studentų iki katalikų (jeigu neklystu-pranciškonų) kunigo su abitu. Tarpusavyje žmonės kalbėjosi lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, žydiškai... Mūsų kraštas toks istoriškai multikultūrinis, kad mokytis rusų kalbos reikia ne todėl, kad turime didelę kaimynę, kuri prieš sankcijas mokėjo už mūsų pieną kelis kartus brangiau nei mes ir mūsų verslininkai šoko padespanus aplink kiekvieną sunkvežimį, vairuojamą vairuotojo už minimumą, o todėl, kad iš tiesų gyvename multikultūrinėje visuomenėje.

Minėjimas truko nepilną valandą. Man labiausiai įsirėžė Lietuvos žydų bendruomenės vadovės Fainos Kukliansky žodžiai, kuriuos ji perdavė nuo scenos. Jinai pacitavo iš Kauno geto per stebuklą pabėgusią ir Holokaustą išgyvenusią profesorę Ireną Veisaitę: "Šiandien man šventė, nes pagaliau sulaukiau tos dienos, kai žydų tragedija yra pripažinta visos Lietuvos tragedija." Netrukus prasidėjo maršas.

Atminties maršo dalyviai. Žmonės vis atsisukdavo pasižiūrėti ir nustebdavo, kiek iš tikrųjų daug žmonių atėjo.

Foto ir video medžiagos bus sukaupta visam archyvui.

Stengiausi eiti tik gatve (juk žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviu?) ir stebėjau smalsuolių reakcijas. Nors mintis buvo ta, kad marše vietiniai žmonės dalyvautų, o ne smalsautų, matomai BVP kėlimas šalyje kai kuriems buvo prioritetas: į statomo namo balkius atsirėmę ir akimirkai nuščiuvę statybininkai su šalmais, dviračiu iki parduotuvės alaus atmynę iki juodumo įdegę vyrai, gėlių ir dėvėtų rūbų parduotuvių slenksčiuose sustojusios pardavėjos, akivaizdžiai šokiruota einančios minios mama su vaikišku vežimėliu, iš savo kiemo išvažiuoti negalintis vairuotojas- visi jie tylomis akimis nulydėjo mūsų eiseną. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, net nesikalbėjo tarpusavyje. Pajutau tokį nedidelį deja vu, kad galbūt vietos gyventojams taip tylomis stebint (atvirai ar tik pro uždengtų langų užuolaidų plyšelius) ir vyko 1941-jų metų nusikaltimas. Ir tas jausmas buvo labai nemalonus. O žmonės eisenoje gyveno savo gyvenimą- kam reikia suorganizuoti koncertą bažnyčioje, kam nesiseka išnuomoti trijų kambarių buto.

Bet šiuos laikinus tylos įžadus davusius stebėtojus galima suprasti. Iki šiol tokie minėjimai buvo, tikiuosi nepasakysiu neteisybės, beveik išimtinai pačių žydų reikalas, prie kurio galbūt kažkiek prisidėdavo vietos savivaldybės. Molėtų pavyzdyje tai labai matosi, nes masinę kapavietę prižiūri molėtiškiai, kadangi pačių molėtiškių žydų tiesiog neliko. Taip per vieną dieną keliuose šimtuose (sic!) Lietuvos miestelių buvo sunaikinti žmonės, kurių šaknys šiose žemėse siekė tris šimtus metų.

Maršo pabaiga- masinė žydų kapavietė, kur bus atidengtas paminklas.

Žmonių jūroje.

Laukiame prisijungiant visų. Masinis kapas neaptvertas tvorele, todėl akis neužkliūva, kad galbūt lipti nereiktų.

Ši diena, nepaisant ją lydinčio liūdesio šleifo, buvo gera ir šviesi diena, pilna optimizmo ir vilties. Vietiniai gyventojai spaudos komentaruose teigia, kad tūkstantis žmonių (tiek buvo šiandien) dar niekada nebuvo susirinkęs pagerbti žydų atminimo (kitur minimi ir du tūkstančiai). Minėjime prie masinio kapo buvo išsakyta mintis, kad būtinai reikalingas ir paminklas Pasaulio Teisuoliams iš Lietuvos, kur patys žydai irgi galėtų ateiti pareikšti pagarbą. Tai pasiūlė Leonas Kaplanas, kurio apie šimtas šeimos narių sugulė šioje duobėje. Vilniaus sinagogos kantorius atliko giesmę, o Vyriausiasis Lietuvos rabinas sukalbėjo maldą už mirusius. Ant kapo buvo išberta žemės iš Izraelio. Paminklo nuotraukos nepadariau, nes buvo didelė žmonių grūstis- kiekvienas norėjo padėti akmenuką, gėlių ar uždegti žvakutę. Akmenuką padėti pavyko ir man.

Šios dienos minėjime buvo pabrėžta, kad požiūris į Holokaustą Lietuvoje žymiai keičiasi. Manau, tai tiesa. Vis garsiau ir dažniau kalbama, kad Antrojo pasaulinio karo metu buvo nužudyta virš 200,000 ne Lietuvos žydų, bet Lietuvos piliečių. Šiandien buvo didelė tolerancijos ir pilietiškumo pamoka. Šiandien Molėtuose vykęs Atminties maršas ėjo ne tik už Molėtus, bet ir už Eišiškes, Joniškį, Kauną, Kėdainius, Kurklius, Leipalingį, Pandėlį, Sedą, Šiaulius, Šilalę, Švėkšną, Vilkiją, Vilnių, Zarasus...

Dar kartą dėkoju Andriui Tapinui ir jo žmonai Rasai už iniciatyvą pagelbėjant su transportu, renginio organizatoriams už puikiai apgalvotus praktinius klausimus, ir visiems geros valios žmonėms, tą dieną buvusiems kartu. Šiandien mes žengėme žingsnį iš tamsos. 

Daugiau:

M. Ivaškevičius: Aš- ne žydas.

Kultūros paveldo departamentas: Žydų kalbos - šių metų Europos žydų kultūros dienos tema. 

Molėtai Project 

Niekada daugiau.
Never again.

Su meile ir visada Jūsų

Kūtvėla

Turistas savo paties mieste: nebrangu ir kokybiška!

Vasara ridenasi į kalendorinę pabaigą ir svetur atostogavę lietuviai dalinasi įspūdžiais iš už jūrų marių, suteikdami visai pusėtino turinio mūsų didiesiems informaciniams portalams, pavyzdžiui, apie savo atostogas saulėtoje Ispanijoje papasakodami. Nors turizmo statistika teigia, kad Lietuvoje turizmas auga stulbinamai, dažnai kainos (o kartais ir kokybės) atžvilgiu atsiperka atostogos svetur. Tačiau ką daryti tiems kuklių pajamų žmonėms, kurie paprasčiausiai neturi pinigų atostogoms?

Daugeliui žmonių žodis "atostogos" asocijuojasi su lėktuvo bilieto pirkimu, viešbučio prie jūros paieška, ekskursijų paketo užsakymu, ir dažnai lieka neįvertintos tos galimybės, kurios yra po ranka. Pradėti reiktų nuo apsilankymo Vilniaus renginių tinklalapyje ir pasidomint nemokamais renginiais. Štai jau beveik du mėnesiai kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje (Saulėtekio alėja 14, Vilnius) vyksta Klaido Navicko žydiškų karpinių paroda, kurią galima apžiūrėti nemokamai. Rugsėjo mėnesį rengiama Tyrėjų naktis pakvies į nemokamus renginius mokslo populiarinimo tikslais. Patariu sekti Japonijos ambasados Lietuvoje renginių pranešimus- japonai kaip niekas kitas aktyviai pristato savo kultūrą ir negaliu prisiminti nei vieno mokamo renginio. Iš anksto pasidomėjus Kristupo vasaros festivalio programa galima nemokamai pasiklausyti sakralinės muzikos koncertų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis siūlo šiemet aštuonis nemokamus koncertus. Ir tai-tik lašas jūroje, ką siūlo Vilnius.

Išsirinkę sau patikusį renginį, dieną galime planuoti aplink jį. Tiesa, norint paprastai valandą trunkantį koncertą išklausyti sėdint, reikia ateiti bent pusvalandžiu anksčiau. Dieną galime pradėti apsilankymu Pūčkoriuose prie gražiosios atodangos ir nueinant iki Belmonto krioklių.

Pūčkorių atodangos apžvalgos aikštelė.

Belmonto kriokliai.

Kitas variantas- praleisti dieną Antakalnyje. Galima sudalyvauti nemokamose Kultūros paveldo departamento rengiamose ekskursijose po Sapiegų rūmus. Vien apžiūrėti mūsų Baroko Perlo - Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią- užtruks apie valandą laiko, ypač jeigu prieš tai apsilankysite bibliotekoje ir pavartysite informacinius leidinius, skirtus šiai bažnyčiai.

Ar žinote, kodėl šis sietynas yra laivo formos?

Sesers Faustinos namelis Antakalnyje.

Nesu didelė davatka, bet naujausia  Šv. Faustinos biografija man labai patiko. Be didelių demagogijų ir politikavimo, knygoje atskleidžiama paprasta pragyvenimui tarnaite tapusios ir pasauliui padovanojusios vieną geriausiai atpažįstamų Kristaus paveikslų merginos gyvenimo istorija.

Norintiems pakeliauti laiku rekomenduoju Žvėryną, kur galima pajusti XIX a. dvasią.

Žvėryno medinukas.

Kuom ne šveicariška vila?

Kelionė traukiniu-patogi susisiekimo priemonė, nors kainos kartais neatrodo labai draugiškos. Tačiau dienos kelionė į Trakus (aplankant karaimų kenesą, pasivaikštant aplink Trakų salos pilį ir susipažįstant su Varnikų pažintiniu taku) ar Kauną su unikalia tarpukario architektūra- visada puiki mintis. Gerą susisiekimą autobusais iš Vilniaus turi nuostabus Ukmergės miestelis su be galo žavingu savo sargu Keksu. Pasiėmėte buteliuką vandens iš čiaupo, susitepėte keletą sumuštinių, nusipirkote turgelyje prie namų obuolį ar bananą ir leiskitės į dienos kelionę pas artimiausius kaimynus. Jeigu ketinate pakeliauti po Lietuvą plačiau, rekomenduoju pasinaudoti programėle Lietuvon.lt ir atrasti nežinomų taškų savo turizmo žemėlapyje. Nors mes neturime Sacharos dykumos, Slovakijos kalnų ar Slovėnijos urvų, mes turime Nidos kopas, Papilės "Marso kanjonus" ir Biržų smegduobes. Ne visoms šalims taip pasiseka!

Yra tokia angliška patarlė: There's the will, there's the way. Išvertus tai reiškia kad jeigu yra noras, atsiras ir būdas tą norą įgyvendinti. Taigi, koks bus pirmasis Jūsų noras?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Filotopaitė 

Tolerancijos link: Atminties maršas Molėtuose.

Papasakosiu Jums tikrą atsitikimą. Ne paslaptis, kad R. Vanagaitės knygą "Mūsiškiai" kritikavo dėl jos asmeninės pozicijos, dėl detalių neatitikimo, dėl temos, dėl to, kad reikia kažką kritikuoti...Mano tėtė nupirko šią knygą savo draugui, pavadinkime jį Tadu. Tadas yra inžinierius ir daug metų gyvena emigracijoje Kanadoje, kartais parskrenda aplankyti Lietuvos. Tadas paprašė nupirkti šią knygą ir atsiųsti jam paštu, mat taip prašo jo žmona, pavadinkime ją Rebeka.

Knygoje pasakojama apie masines žydų žudynes Lietuvoje. Vieną tokią dieną prie pasmerktųjų duobės sušaudymui atėjo ir žydas daktaras, pavadinkime jį Maksu. Nusirengė, kaip buvo liepta, įlipo į duobę ir atsigulė sušaudymui. Ir čia, kaip būna aštraus siužeto filmuose Holivude, tik skirtumas tas, kad veiksmas vyksta mažame miestelyje Lietuvoje, šaudymui vadovaujančiam pareigūnui įteikiamas raštelis. Kažkas iš anonimu likusių Pasaulio Teisuolio vardo verto žmonių per pažintis sukombinavo Makso išgelbėjimą. Mat- daktaras, dar gali praversti, o vokiečiai, kaip žinoma, praktiški žmonės buvo. todėl Maksui buvo liepta keltis, apsirengti ir eiti į naujos paskirties vietą.

Maksas išgyveno karą. Vėliau sukūrė šeimą ir su antrąją puse susilaukė mergaitės, kurią pavadino Rebeka. Dabar Rebeka yra Tado žmona ir jiedu gyvena Kanadoje.

Šiame pasakojime daug baltų dėmių. Koks to miestelio pavadinimas? Kaip Maksas susipažino su savo žmona? Kur jis gyveno po karo? Kur gimė Rebeka? Nepaklausiau. Kas geriau: paklausti nepatogų klausimą ir gauti atsakymą, kuris tau gali nepatikti, ar nepaklausti iš viso? Ar tyla- vis dar geriausia byla?

Tokių istorijų, kaip kad mano papasakota- šimtai. Mūsų žiniasklaidos sukuriamame siaubo burbule (apiplėšė/nužudė/sudegino/išprievartavo) nuskęsta bet kokia gera naujiena, todėl noriu priminti, kad Pasaulio Teisuolių duomenų bazėje užfiksuoti 889 vardai- tiek žinomų Lietuvos piliečių žydus gelbėjo. Manau, skaičius negalutinis, bet baigtinio jo taip ir nesužinosime. Nes štai ima ir pasirodo informacija, kad Henriko Daktaro (taip, to paties Henriko Daktaro) seneliai slėpė žydus nuo mirties.

Rugpjūčio 29 d., pirmadienį, Molėtuose (kaip ir daug kur Lietuvoje) renginiai, skirti atminti čia gyvenusiems žydams ir nueiti iki jų amžino poilsio vietos tuo keliu, kuriuo jie ėjo savo paskutinę dieną šioje ašarų pakalnėje. Aš irgi būsiu Atminties marše Molėtuose. Kodėl?

Kai prasidėjo Rusijos agresija Ukrainoje, buvo kviečiama ateiti prie Rusijos ambasados Vilniuje ir pareikšti protestą. Buvo žiema, šalta ir daug sniego, todėl labai nesinorėjo eiti iš šiltų namų į tamsią naktį. Bet aš buvau kartu su tais keliasdešimt neabejingų žmonių protesto akcijoje. Nes jeigu aš - jauna, sveika, susipratusi- neisiu, tai kas eis? Kas būtų buvę, jeigu Sausio 13-ją žmonės irgi būtų pasakę: "Ai, šalta gi, sninga, gal už Laisvę pakovosime liepą, kai atšils?" Reikia eiti. Nes dar kada nors kas nors ims ir nuspręs, kad dabar reikia naikinti nebe žydus, o lietuvius, rusus, lenkus, krikščionis, stačiatikius, sentikius, gėjus, nevaisingas moteris, invalidus, anoreksikus, pilnapadžius... Šitas maršas- žingsnis tolerancijos pamokų link; mažas žingsnis, bet labai reikalingas.

Organizatorių plakatas.

Daugiau:
Projektas Molėtai/ Project Malat
M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas

Su meile ir visada Jūsų,

Kūtvėla

Kūtvėla veprinėja po Ukmergės kraštą: malonūs atradimai ir skaudūs praradimai.

"Ar tu jau lankeisi Ukmergės krašto dvaruose?"- paklausiau kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info. "Kai kuriuose, bet seniai, todėl nesiskaito,"- atsako ji su diplomatiniu suktumu. O aš- iš viso nesilankiau, todėl tikrai nesiskaito. Kadangi praeito apsilankymo Ukmergėje metu gavau detalų rajono žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis, tai problemos sprendimas kaip ir aiškus- važiuojame!

Kadangi Aistė gyvena Kaune, tai į Ukmergę atvažiavau savarankiškai reguliaraus susisiekimo autobusu iš Vilniaus, o ten jau užėmiau garbingas jos automobilio šturmano pareigas. Vėl teko važiuoti TOKS firmos autobusu, todėl šiek tiek nerimavau, nes praeitame reportaže nepagyriau jų už autobuso kokybę. Bijojau, kad dabar vairuotojas užtrenks duris prieš nosį  ir pasakys: "Eik pėsčia, kad nepatinka". Tačiau to neįvyko, o ir autobusas šį kartą buvo žymiai geresnės kokybės. Tik labai užlaiko vairuotojus bilietus paskutinę minutę perkantys keleiviai. Nepaisant to, į Ukmergę atvažiavau beveik nevėluodama. Netoli autobusų stoties esančiame PC "Eifelis" pasiėmiau kavos išsinešimui ir vakarykštę bandelę (jau po 9.00 val., bet šviežios produkcijos dar nėra, palaukit, ateis LIDL, suksitės kaip bitės avilyje) ir pajudame Pabaisko link.

Pabaiskas seniai buvo mano kelionių radare, bet tik dabar pavyko iki jo nusikrapštyti. Be reikalo užmiršta vieta, per mažai reklamuojama turizmą plėtojančių institucijų. Juk tai- mūsų antrasis Žalgiris! Tiesa, pirmasis Žalgiris gavo tiek viešųjų ryšių dėmesio, kad turistų saulę daug kam užgožė.

Kodėl čia nėra kavinės, suvenyrų skyrelio ir Žygimanto Kęstutaičio laikų riterio su šarvais vaikams užimti?

Kūtvėla lankosi Pabaiske.

1432-1435 m. mena dviejų pretendentų į LDK valdovus nesantaiką. Po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila Boleslovas, kuriam po perversmo teko bėgti į Polocką, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Netruko susiformuoti dvi stovyklos: etninė Žygimantą remianti Lietuva, Gardinas ir Brasta prieš rusėniškas Švitrigailą palaikančias žemes Polocką, Vitebską, Smolenską, Voluinę, Kijevą. Žygimantą Kęstutaitį -po priesaikos-  ėmė palaikyti Lenkija, Švitrigailą- Livonijos ordinas. Švitrigailai pavyko surengti penkias karines kampanijas į etninės Lietuvos žemes, o šeštąja-ir lemiamąja- tapo Pabaiskas.

Kelionių Merga Kūtvėla lankosi šuns Kekso mieste Ukmergėje.

Užsigeidžiau aš į tą Ukmergę dar pavasarį, kai perskaičiau straipsnį "Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas". Ukmergėje vykusioje konferencijoje buvo pabrėžtos naujausios kelionių tendencijos: "Reikia tinkamai ženklinti lankytinas vietas – kad atvykęs į miestą, rajoną žmogus greitai sužinotų, kaip nuvykti į turistinį objektą, lengvai surastų turizmo informacijos centrą, maitinimo įstaigas, parkavimo aikšteles. Daug įtakos turi ir draugų, kolegų, giminaičių informacija – dalindamiesi įspūdžiais, kur, kaip jie praleido savaitgalį, atostogas, gali sužadinti aplinkinių norą ir patiems tai pamatyti, patirti, arba priešingai, neigiama informacija atgrasyti nuo kelionės.[...] I.Trakimaitė-Šeškuvienė pabrėžė, jog šiais laikais ypatingai daug reiškia socialiniai tinklai, interneto svetainės, kur žmonės dažnai linkę ieškoti informacijos. Todėl būtina pasirūpinti internetine reklama". [...] "Pranešėja [Ukmergės turizmo ir verslo centro direktorė L. Baublienė] pažymėjo, jog esame kryžkelėje – atstumai iki Vilniaus, Kauno, Panevėžio didmiesčių, Utenos – apie 70 kilometrų. „Tad 100 kilometrų spinduliu nuo Ukmergės gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Ir mes privalome juos prisikviesti. Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas“, – įsitikinusi L. Baublienė. "Anot jos, vienas mūsų didžiųjų turtų – senamiestis. Tokius turi tik septyni Lietuvos miestai. Natūrali apžvalgos aikštelė – piliakalnis, yra tik dviejų miestų centruose – Vilniuje ir Ukmergėje. Projektas „Žydų kelias“, atnaujinamas Ukmergės kraštotyros muziejus, dvarų žiedas, didelė upių įvairovė, ežerai – tai galimybės, kurias būtina išnaudoti pritraukiant turistus[...]“

Ukmergės šunelis Keksas.

Buvo pakviesta grupė turizmo kelionių organizatorių į dviejų dienų apžvalginį turą po rajoną. Aš kaipmat pasiprašiau į svečius ir, nors pradžioje reikalai klostėsi neblogai, bet- deja deja- galutiniame svečių sąraše Kūtvėlai nebuvo vietos, o 40 gidų Šventupėje gerai praleido laiką ir be Jūsų susivėlusios tinklaraštininkės. Patempiau lūpą, žinoma. Ir štai neseniai inventorizuodama kelionių informacinės medžiagos archyvą aptikau pamirštais keliais ten patekusį Ukmergės žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis. Pasidairiau į dangų, atsiverčiau darbo kalendorių, susižiūrėjau autobusų grafikus ir štai- Kelionių Merga Kūtvėla vyksta į Ukmergę! Tik labai jau anksti jie ten keliasi- Ukmergės kraštotyros muziejus dirba nuo 09.00 val. ryto! O gal ir pokemonai įdomesni ten veisiasi.

Kūtvėla kviečia paremti benamius gyvūnus.

Antra savaitė treniruojuosi bėgti rugsėjo mėnesį rengiamame Minsko pusmaratonyje. Kadangi gyvenime esu bėgusi tik pasivyti nuvažiuojantį autobusą, pasirinkau 5 km distanciją. Man asmeniškai tai yra didelis iššūkis.

Visų pirma, tai didelis iššūkis prie tokių nesąmonių nepratusiam kūnui. Per tas dvi savaites mano kūnas pradėjo formuotis į kažkokį naują derinį. Krūvis kol kas nedidelis, vis dar ieškau savos metodikos kaip neapsivemti ir nenualpti per bėgimą. Juk, galų gale, turėsiu atstovauti savo gimtajam miestui. Kol kas daugiausiai esu nubėgusi 2 km ir kol kas malonumo nejaučiu jokio-tik darbas, apsiliejus prakaitu ir sukandus dantis, mintyse tempui palaikyti niūniuojant "Happy Birthday". Dabar turiu išsikeltą tikslą- garbingai nutursenti tuos 5 km Baltarusijos sostinėje- ir jo siekiu.

Kitas didelis iššūkis yra dvasinė klausimo pusė. Į šį bėgimą jau investavau pakankamai pinigų, o dar nusimato pasidengti transporto ir nakvynės išlaidas, susiplanuoti pažintinę programą. Tame tarpe paraleliai pažindinuosi ir su maratonų tikslais. Vienas jų- labdara. Surinktos lėšos iš sponsorių, mecenatų ar dalyvių įnašų dažnai keliauja labdaros tikslams.

Atrodo, pasaulis didelis ir jame užtektų vietos visiems. Bet vis tiek kertame miškus tam, kad pastatytume parduotuves, naikiname parkus tam, kad pastatytume daugiabučius, nuodijame upes teršalais ir kanalizacija...ir taip tęsis tol, kol žmogus supras, kad pinigų negalima valgyti. Šį rytą perskaičiau apie tai, kad Kaišiadoryse vaikai išbadė kačiukams akis. Lyg maža to, kad tie kačiukai buvo pasmerkti augti benamiais ir rasti mirtį jeigu ne šiukšlių konteineryje, tai po automobilio ratais, jiems dar reikėjo ir regėjimo šviesą atimti. Kokiu tikslu? Ką galvoja tų vaikų tėvai? Šlykštu ir galvoti. Policija tokių nusikaltėlių negaudo, pilasi tik komentarų lavina po straipsniu tradiciškai linkinti tiems vaikams vėžio, aklumo, luošumo ir kitų Dievo bausmių susilaukti.

Tel Avivo katinas, Izraelis. Asociatyvinė nuotrauka iš kelionės archyvo.

Noriu paprašyti Jūsų padėti man savo bėgimo dėka prisidėti prie labdaringų idėjos tikslų ir surinkti kad ir nedidelę pinigų sumą paremti benamių gyvūnų prieglaudai. Tokių yra ne viena, ir joms visoms reikia paramos. Noriu nuo liepos 1 d. iki grįžimo iš Minsko rugsėjo 7 d. surinkti bent 150 EUR sumą paremti tiems, kuriems paramos labiausiai reikia. Šią sumą įsipareigoju skirti padengti konkretaus benamio gyvūno gydymo išlaidas savo nuožiūra- skaudžių istorijų tiek daug, kad ir išdalinus visoms po kelis eurus, skolos veterinarams liks didelės, todėl nusprendžiau šią sumą skirti vienam atvejui paremti. Kokiam- bus matyti rugsėjo mėnesį.

Jeigu Jūs:

• esate neabejingas benamiams gyvūnams
• su malonumu skaitote mano tinklaraštį
• naudojatės mano tinklaraštyje rastais patarimais
• tikite tuo, ką Kūtvėla daro

ar tiesiog

•  esate geras Žmogus

tuomet paaukoti galite per mano tinklaraščio dešinėje pusėje esanti PayPal Donate mygtuką. Užtruksite vos kelias minutes, bet kažkam atitolinsite kelionę ten, kur link mes visi po truputį einame.
Jeigu aukojimas PayPal būdu Jums atrodo sudėtingas ar nepatikimas- užsukite į veterinarijos gydyklą arčiausiai savo namų ir pasiteiraukite, ar galite kaip nors paremti ten gydomus benamiukus.
 
Ačiū už Jūsų gerumą.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla